Pasaulio jaunimo dienos 2023

Rugpjūčio 1-6 dienomis Lisabonoje vyko Pasaulio jaunimo dienos (PJD), pasižymėjusios ne vienu dideliu liturginiu skandalu ir pagrįstai sulaukusios daug neigiamo atgarsio užsienio ir Lietuvos katalikų tarpe. Nurimus aistroms, pažvelkime giliau į šiuos skandalus ir jų priežastis, ir paisiaiškinkime, ar tikrai tokiame masiniame renginyje neįmanoma viso to išvengti.

Jėzus – ne centre, o tremtyje

Pirmiausia, visiškai tiesiogiai nusižengiant dabartiniams liturginiams reikalavimams, Pasaulio jaunimo dienų atidarymo šv. Mišiose tūkstančiai kunigų stovėjo šalimais, o kai kurie net patogiai sėdėjo ant žolytės, kol šv. Komuniją dalijo vien pasauliečiai (vyrai ir moterys). Šv. Komunija buvo dalijama beveik išimtinai į rankas ir, žinoma, atsistojus. Net gyvoje Mišių transliacijoje parodytas atvejis, kai moteris Ostiją sugniaužė kumštyje ir mėgino išsinešti, bei kitas atvejis, kai Komuniją dalinęs vyras bandė padėti Ostiją moteriai ant liežuvio, bet ši vos neiškrito ir moteris turėjo ją stumtelti savomis rankomis. Kiek panašių atvejų buvo, niekas nesužinos, bet kai vyrauja toks požiūris į Komunijos dalijimą, o ji dalijama taip masiškai, greičiausiai panašių atvejų buvo dešimtys ar šimtai.

CITHSTOP kadras: šv. Komunija duodama į rankas moteriai, kuri bando ją išsinešti

ezgif.com webp to jpg 2STOP kadras: šv. Komuniją nesėkmingai bandoma padėti ant liežuvio

Palyginimui: 1926 m., viešėdamas JAV ir dalyvaudamas Čikagos Eucharistiniame kongrese, pal. Jurgis Matulaitis per keturias Kongreso dienas (tad greičiausiai per keturias savo aukotas Mišias) savo rankomis išdalijo 8000 Komunijų.[1] Ir atsiminkime: tada visi šv. Komunijai atsiklaupdavo ir ją priimdavo tik ant liežuvio! Palaimintasis Jurgis rimtai suprato savo kunigišką pareigą, garbę ir privilegiją. Tuo tarpu PJD tūkstančiai kunigų stovėjo šalimais, kol jų darbą dirbo pasaulietės moterys.

Kitose PJD Mišiose Komunija buvo dalijama tiesiog iš pigiausių plastikinių IKEA dubenėlių, o prieš dalijimą Ostijos buvo „apsaugotos“ dubenėlius uždengiant permatoma maistine plėvele.

unnamed 2Konsekruoti komunikantai plastikiniuose IKEA dubenėliuose

Didžiulį skandalą sukėlė ir tai, kaip konsekruotos Ostijos buvo laikomos nakties metu, kad galėtų būti dalinamos rytinėse Pasaulio jaunimo dienas užbaigiančiose Mišiose. Ant scenos ryškių prožektorių šviesoje vykstant koncertui, mūsų Viešpats Jėzus Kristus konsekruotose Ostijose leido naktį palapinėje prie blausios lempos šviesos plastikinėse dėžėse ant biuro stalo – ir be jokio ženklinimo, kad dalyviai galėtų žinoti, kas čia yra. Prie dėžių buvo padėtos dvi plastikinės žvakės ir kuklus augalas vazone.

F24Xg76XYAE5m9QKonsekruoti komunikantai naktį laikomi plastikinėse dėžese

368052095 6371325519588907 7749868358422421200 nPalyginimas: Švč. Sakramento adoracija tradicinių katalikų Šartro piligrimystės metu ir PJD metu

Nuotraukoje taip pat matyti keli jaunuoliai, suklaupę pagarbinti Viešpaties. Viena iš čia matomų jaunų merginų, dėvinti baltą suknelę, socialiniuose tinkluose pasidalino iškalbingu to, kas įvyko, aprašymu:

„[...] Šeštadienio naktį Pasaulio jaunimo dienose vyko šlovinimo ir adoracijos ceremonija Campo de Grace. Su draugais grįždinėjom iš jos, kai pastebėjom kelias pilkas dėžes, sudėtas ant stalo. Šalia jų meldėsi gal du ar trys žmonės, ir mane tai nuoširdžiai suglumino. Nežinojom, kam jie meldėsi. Priėjau prie vienos iš klūpančių merginų, o ji pasakė: „Jėzus. Ten yra Jėzus.“ Tą akimirką supykau: kaip jie drįsta taip nepagarbiai elgtis su mūsų Viešpačiu? [...] Grįžtant atgal į stovyklą jaučiausi labai supykusi, bet po pokalbių su draugais nusprendėme vietoje beprasmio pykčio kažko imtis. […] pasiėmėm rožančius, sugrįžome prie Jėzaus, ir sukalbėjome Rožančių siekdami atlyginti už nuodėmes prieš Jo Švenčiausiąją Širdį.

[…] Mano kuklia nuomone, [konsekruotą] ostiją patalpinti į tokią varganą dėžę garbinimui reiškia absoliučią panieką. Be to, neišpasakytinai liūdna, kad daugybė jaunų žmonių apskritai nežinojo, kad ten buvo jų Jėzus, kuris už juos įsikūnijo ir prisiėmė mirtį ir kurį jie turėtų nusilenkę garbinti! […] Faktas, kad 70% katalikų net nebetiki tikruoju Jėzaus buvimu [konsekruotuose pavidaluose], šį atvejį paverčia dar liūdnesniu. Kaip mes – jaunimas – tikėsim, kad Jėzus iš tikrųjų yra ten, kai Jis taip [mums] pristatomas?“

Tai jaunos katalikės balsas. Bet ar į tokią nepatogią jaunų žmonių nuomonę „sinodinė Bažnyčia“ atsižvelgia? Ir ar tikrai galima sakyti, kad PJD centras buvo Jėzus Kristus, kaip rašoma oficialiame jų aprašyme: „PJD yra [...] šventinis susitikimas su savo bendraamžiais, kurio centras yra Jėzus Kristus“? Ar vis dėlto svarbiau yra paklausyti koncerto, kol Viešpats Jėzus nugrūstas į plastikines dėžes nežymėtoje palapinėje? Prabangi scena, kol Jėzui pagailima net paprasčiausio medinio tabernakulio? Turbūt tikslesni yra šių metų PJD vadovo vysk. Américo Aguiaro žodžiai, pasakyti visai neseniai: „Nenorime atversti jaunimo į Kristų, Katalikų Bažnyčią ar panašiai.“

Šv. Mišias apšildė „DJ kunigas“

Dar vienas skandalas, nutikęs šių metų PJD – sekmadienį ryte, prieš uždarymo Mišias, įvykęs „apšildomasis“ portugalo kunigo-didžėjaus koncertas. Kun. Guilherme‘as Peixoto Portugalijoje yra pagarsėjęs kaip „DJ kunigas“, grojantis techno stiliaus muziką įvairiuose renginiuose. Pasaulio jaunimo dienose jam teko garbė pažadinti miegančius jaunuolius ir „paruošti“ juos šv. Mišioms. Sunkiai suvokiama, kaip tranki techno muzika gali pakelti sielą Dievop ir paruošti Švenčiausiajai Kristaus Aukai, tuoj įvyksiančiai ant altoriaus. Filmuotoje medžiagoje matyti pagal šią trankią muziką lyg diskotekoje šokantys jaunuoliai ir daugybė vyskupų, džiaugsmingai fotografuojančių ir filmuojančių „DJ kunigą“. Atrodo, kad bent jau didelė dalis vyskupų džiaugsmingai pritarė tokiai organizatorių išmonei.


„DJ kunigo“ šou prieš pagrindines šv. Mišias

Vadinamasis didžėjavimas – pastovi šio kunigo veikla. Savo konsekruotas rankas „laisvu nuo darbo“ metu (lyg kunigas kada nors nustotų būti kunigu) jis naudoja prie didžėjaus pulto. Pažvelgus į vieną iš šio kunigo koncertų, pamatome kraupų vaizdą: kunigas prie didžėjaus pulto groja renginyje, kuriame aiškiai demonstruojama satanistinė simbolika. Dar daugiau – satanistinė simbolika sumaišyta su šventais katalikiškais simboliais, taip lyg specialiai juos paniekinant. Didžėjaus pultas primena naujųjų Mišių altorių, ant jo lyg prie tabernakulio padėta žvakė su raudona liespnele. Scenos apšvietime vyrauja demoniškai raudona šviesa, ant scenos šoka kryžių ant veidų išsipaišę fakyrai ir pusnuogės moterys, žiūrovai dėvi raudonus ragus ar raganų kostiumus. Už kunigo-didžėjaus virš scenos iškelta didžiulė raudonų ragų dekoracija. Vieną koncerto akimirką kunigas paima Mišiose naudojamą varpelį ir paskambina juo į mikrofoną. Tuo pačiu varpeliu skambinama per konsekraciją...


„DJ kunigas“ groja renginyje, pilname satanistinės simbolikos

Kodėl šio kunigo tokia skandalinga, šventus simbolius pajuokianti, satanistinę simboliką ir profanišką muziką normalizuojanti veikla nėra uždraudžiama? Pastarasis klausimas retorinis, nes ji ne tik neuždraudžiama, šis kunigas ir jo keistas pomėgis pateikiamas kaip pavyzdys viso pasaulio jaunimui, jo muzika „apšildo“ šv. Mišias, kurias aukos pats Šv. Petro įpėdinis ir Kristaus vietininkas.

Ar gali būti tinkamesnė iliustracija, kad Bažnyčia yra atsidūrusi labai rimtoje krizėje, nei tai?

Kas yra fariziejai?

Šalia pasipiktinimo tokiomis akivaizdžiomis šventvagystėmis radosi ir daugybė katalikų, bandančių bet kokia kaina jas pateisinti. Dažniausiai išsakomi maždaug tokie argumentai: „Jėzus atėjo į pasaulį vargšas, gimė tvartelyje, tad Jam nereikia auksų, įspūdingų bažnyčių, įmantrių tabernakulių ir monstrancijų. Visi tie, kurie kritikuoja PJD, yra paprasčiausi fariziejai, kuriuos labiau domina išoriniai dalykai nei tai, kas tikėjime yra esmingiausia – meilė. Be to, tokiame masiniame renginyje neįmanoma išvengti nepagarbaus elgesio.“

Kaip puikiai savo knygoje Resurgent in the Midst of Crisis (angl. Atgimimas krizės įkarštyje) pastebėjo teologas dr. Peteris Kwasniewskis, būdas, kuriuo mūsų Viešpats atėjo į pasaulį, ir kaip leidosi kankinamas, parodo Jo kantrybę ir meilę mums, bet būdas, kaip MES į tai atsakome ir kaip elgiamės su mūsų Viešpačiu, parodo MŪSŲ tikėjimą arba jo trūkumą, MŪSŲ meilę arba jos trūkumą:

„Tiesa, kad Jėzus gimė kukliame tvartelyje ir buvo paguldytas ėdžiose. Bet išminčiai atnešė jam ne šiaudų, purvo ir mėšlo; jie jam atnešė brangias dovanas: auksą, smilkalus ir mirą. Būdas, kuriuos mūsų Viešpats gimė, atskleidė jo nuolankumą, atmetantį žemišką pompastiką; tuo tarpu būdas, kuriuo trys karaliai jį pagarbino, atskleidė nuolankumą, ieškant, ką geriausio jie gali pasiūlyti Viešpačiui ir žinant, kad tai vis tiek yra daug mažiau nei Jis nusipelno.“

Evangelijoje pagal Matą randame tokį Viešpaties Jėzaus priekaištą fariziejams: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų [...], o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!“ (Mt 23). Vis dėlto, kaip aiškina šv. Tomas Akvinietis, Jėzus peikė fariziejus ne dėl to, kad šie duodavo dešimtinę, „o tik dėl fakto, kad jie nepaisė svarbesnių, dvasinės tvarkos nurodymų. Tačiau atrodo, kad pačią [dešimtinės davimo] praktiką Jis giria, sakydamas „reikia tai daryti“ (Summa Theologica, II–IIae, q. 87 ad 3). Viešpats norėjo parodyti savo mokiniams, kad išoriškų gerų darbų nepakanka, kad veiksmą geru daro ne tik jo objektas, bet ir intencija. Vis dėlto, jei yra tiesa, kad gerų darbų nepakanka, kai trūksta geros intencijos, tai taip pat tiesa, kad geros intencijos nepakanka, jei nėra gerų darbų.

Čia ir prieinam prie esmės – mūsų protėviai kiekvienoje situacijoje stengėsi Dievą garbinti taip, kaip galėjo geriausiai pagal savo aplinkybes. Tuo tarpu visi tie baisūs dalykai, įvykę Lisabonoje, yra tikrai toli nuo to, ką buvo galima padaryti geriausio šioje situacijoje. Kaip pastebėjo dr. P. Kwasniewskis: „Meilė Dievui yra svarbiausias iš visų įsakymų. Kad būtų reali, ši meilė turi turėti konkretų pavidalą; tuščios abstrakcijos nesiskaito. Jeigu Dievas tapo žmogumi, kad ateitų pas mus, mylėtų mus ir priimtų mūsų meilę, ir jeigu Jis ir toliau tai daro Šventojoje Eucharistijoje, argi neturime iškilmingos pareigos išpildyti šį pirmajį iš Dievo įsakymų būtent parodydami meilę Eucharistiniam Viešpačiui?“

Meilė visada siekia ne tik minimalaus dėmesio parodymo ir ne tik to, kas griežtai privaloma. Meilė siekia daugiau, padaryti daugiausia ir geriausia, kas įmanoma konkrečiose aplinkybėse. Tuo tarpu Pasaulio jaunimo dienose nebuvo padaryta net tai, kas būtinai privaloma pagal dabartines liturgines normas. Jeigu bendruomenė yra varginga ir jeigu gali sau leisti tik paprastą medinį tabernakulį, niekas jų nekaltins dėl to, kad neįgijo gražesnio. Bet Pasaulio jaunimo dienoms išleisti 165 milijonai eurų. Vien scenai ir jos dekoracijoms išleista 4,5 milijonai eurų. Pinigų atsirado viskam, tik ne pagarbai Dievui – konsekruotų komunikantų laikymui pasirinktos plastikinės dėžės, o dalijimui kai kur pasirinkti pigiausi plastikiniai dubenėliai, nuo kurių net nepasistengta nuplėšti etiketę su barkodu. Juk nebuvo sunku iš bet kokios Lisabonos bažnyčios sandėlio paimti bent medinį tabernakulį, naudotą Didžiojo ketvirtadienio šoniniam altoriui, ar pagaminti naują didelį tabernakulį, kur būtų puikiausiai tilpusios visos konsekruotos Ostijos.

Būtent tie, kurie pagalvojo apie visokias kitokias renginio smulkmenas – tą „dešimtinę nuo mėtų“, – bet pamiršo pagalvoti apie patį Viešpatį Jėzų, ir yra tikrieji fariziejai. Jie dangstosi brolybe ir artimo meile, bet pamiršta, kad jeigu Dievas nėra viso to centre, ta brolybė ir lieka tik „dešimtine nuo mėtų“. Tariant Viešpaties Jėzaus žodžiais, jie „pamiršta, kas svarbiausia Įstatyme“.

Ar įmanoma kitaip?

Jeigu teigiama, kad tokiame masiniame renginyje išvengti nepagarbaus elgesio Eucharistijos atžvilgiu neįmanoma, tuo pasakoma, kad renginio neišvengiama dalis būtinai yra šventvagystė. O jeigu taip, tada tiesiog tokio renginio atsisakykime! Katalikų tikėjime niekas nėra svarbiau nei Dievui skiriama meilė ir garbinimas. Tikrai nėra svarbiau gerai praleisti laiką, susitikti kitus jaunus katalikus iš viso pasaulio ir pašokti pagal „DJ kunigo“ techno muzikos ritmus.

Visa laimė, kad kitaip suorganizuoti tokio masto renginį yra įmanoma. Tokio dydžio katalikiškų renginių ir iki Pasaulio jaunimo dienų, ir iki Vatikano II Susirinkimo vyko daugybė. Galima prisiminti Eucharistinius kongresus, sutraukdavusius milijonus tikinčiųjų. Pavyzdžiui, 1926 m. Čikagoje vykusio Eucharistinio kongreso metu šv. Komuniją priėmė per 1,5 milijono tikinčiųjų. Kaip viskas buvo organizuota šio renginio metu? Tiesiog buvo įsakyta kiekvienoje Čikagos bažnyčioje šv. Mišias pradėti laikyti 5 val. ryto, o po jų kas pusvalandį Mišias aukoti vis kitam kunigui – ir taip visą dieną. Taip pat buvo nustatyta, kad kiekvienoje bažnyčioje vienas šv. Mišias laikytų vyskupas. Žinoma, buvo aukojamos ir pagrindinės šv. Mišios atviroje erdvėje, kuriose dalyvavo bent 1 mln. tikinčiųjų. Tačiau šiose Mišiose Komunija dalinta tik mažai daliai susirinkusių žmonių, visai nesistengta išdalinti milijonus Komunijų vienu metu. Specialiai tam visose Čikagos bažnyčiose visą dieną ir buvo aukojamos Mišios, tad visi norintys galėjo nueiti į kurias nors iš šių Mišių ir priimti Komuniją. Kaip minėjau anksčiau, vienoje iš bažnyčių Mišias aukojo ir pal. Jurgis Matulaitis, Kongreso metu savo rankomis išdalinęs 8000 Komunijų.

International Eucharistic Congress First General Meeting Solemn Pontifical High Mass His Eminence John Cardinal Bonzano Celebrant Choir 60000 parochial school children Soldiers Field J
1926 m. Eucharistinio kongreso Čikagoje pagrindinės šv. Mišios

Todėl visiškai nėra reikalo pagrindinių Mišių metu visiems jų dalyviams sudaryti galimybę priimti Komuniją. Tai padaryti galima kitose Mišiose, kurių tą dieną gali būti aukojama šimtai. Juk svarbiausia išlaikyti pagarbą ir sakralumą, gerai pasiruošti šv. Komunijai. Antraip jos priėmimas gali virsti ne malone, o pasmerkimu. „Kas valgo ir geria, to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.“ (1 Kor 11, 29)

Antroje šio straipsnio dalyje apžvelgsiu anksčiau organizuotas Pasaulio jaunimo dienas, kuriose skandalų mastas buvo labai panašus į šių metų, ir parodysiu, kad tai yra ne pavieniai atvejai, o liūdna tendencija ir kad pačios Pasaulio jaunimo dienos daugybei jaunuolių yra tapusios veikiau proga nuodėmei nei proga tikram atsivertimui.

Antrą straipsnio dalį skaitykite čia.


[1] Antanas Kučas, Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, 1979. Čikaga: Draugas.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų