Mane mažai guodžia mintis, kad ateis koks nors kitas popiežius ir panaikins Pranciškaus nutarimus. Ne dėl to, kad nemanau, jog taip gali nutikti. Bet kokia prasmė religijos, kuri vis keičiasi priklausomai nuo to, kas yra popiežius?
Tai, kas mane privedė prie šio klausimo, yra Traditionis custodes skandalas.
Pirmiausia norėčiau paaiškinti, ką turiu omenyje sakydamas „skandalas“. Nekalbu apie bulvarinių laikraščių „skandalą“. Kalbu apie teologinį „skandalą“, kurį šv. Tomas Akvinietis apibūdina kaip žodį ar veiksmą, kuris pats savaime yra blogas ir dėl kurio kitas žmogus patiria dvasinę pražūtį. Skandalo esmė – žalingas vieno asmens blogų veiksmų poveikis kitam asmeniui.
2007 m. liepos 7 d. paskelbtame dokumente Summorum Pontificum popiežius Benediktas XVI atkūrė tradicinių lotyniškų Mišių aukojimą, kuris po Vatikano II Susirinkimo imtas drausti, nors Susirinkimas patvirtino lotynų kalbos vartojimą apeigose. Popiežiaus Benedikto XVI perduotame laiške pasaulio vyskupams, datuotame tą pačią dieną kaip ir Summorum Pontificum, pateikiami popiežiaus argumentai: „Tai, ką ankstesnės kartos laikė šventa, išlieka šventa ir didinga ir mums, ir tai negali būti staiga visiškai uždrausta ar net laikoma žalinga.“
Tačiau paaiškėjo, kad tradicines lotyniškas Mišias staiga gali pripažinti kenksmingomis jau kitas popiežius. Popiežius Pranciškus 2021 m. liepos 16 d. savo paties dokumente Traditionis custodes paskelbė, kad naujosios Mišios yra „vienintelė Romos apeigyno lex orandi išraiška“. Popiežiaus Benedikto veiksmai buvo atmesti ir atšaukti: „8 str. Ankstesnės normos, nurodymai, leidimai ir papročiai, neatitinkantys šio Motu proprio nuostatų, panaikinami.“ Tai buvo padaryta Benediktui esant gyvam, dėvinčiam popiežiaus baltais drabužiais ir gyvenant Mater Ecclesiae vienuolyne Vatikane.
Negaliu įsivaizduoti didesnio įžeidimo gyvam popiežiui, žmogui Josephui Ratzingeriui ar tikintiesiems. Čia ir slypi skandalas. Jau vien dėl to Traditionis custodes paskelbimas buvo blogas veiksmas. Atsirado vienas popiežius, kuris viešai priekaištavo savo gyvam pirmtakui. Tuo veiksmu Bažnyčiai padaryta žala neišmatuojama.
Sakykime, kad buvo dalis tikinčiųjų, kurie keturiolika metų laukė ir meldėsi, kad Benedikto nukrypimas būtų ištaisytas. Galėčiau tai nurašyti neišmanymui. Tačiau esmė ta, kad jie gavo religiją, kurios norėjo, atėjus naujam popiežiui.
Dabar panašią į jų poziciją užimakai kurie tvirti – nesakyčiau, kad „tradiciniai“ – katalikai. Kas bus, jei, atėjus kokiam nors naujam popiežiui, gausime norimą religiją? Kokią tai turėtų reikšmę? Ir kiek laiko? Katalikybė veikia ne taip.
Aiškiai pasakykime: diskusija dėl Novus Ordo Mišių ir Vetus Ordo Mišių nėra susijusi su „liturginiu skoniu“. Kalbama apie tai, kad, kaip užsimenama Traditionis custodes, lex orandi yra lex credendi. Tai, kaip garbinate, atspindi tai, kuo tikite. Naujosios Mišios atspindi šiuolaikines sampratas, į Bažnyčią įsiūlytas per pastaruosius šešiasdešimt metų, o Tradicinės Mišios – tikėjimo depozitą, kurį Bažnyčia išlaiko jau daugiau kaip du tūkstančius metų.
Įsivaizduokite puošnų kambarį, pilną meno kūrinių, paveikslų, skulptūrų, gobelenų, puikių knygų ir įvairiausių lobių. Esate kambaryje, bet iš pradžių turite tik vieną žvakę, su kuria galite nužvelgti aplinką. Nepaisant to, į ją galima žiūrėti kaip į stebuklą. Laikui bėgant jūsų apšvietimas gerėja ir jūs apšviečiate vis daugiau kambario turinio. Šie daiktai visada ten buvo, bet dabar jų visa didybė tapo aiškesnė. Tas, kas sukūrė ir užpildė šį kambarį, žinojo šį tą apie nekintančią tiesą ir grožį. Ir dar daugiau galima įžvelgti. Tradicija yra tokia. Usus Antiquior yra toks.
Dabar įsivaizduokite kitą kambarį. Kambarys ryškiai apšviestas. Jūs galite matyti viską, kas jame yra. Jis taip pat pilnas daiktų. Gražių daiktų. Patrauklių daiktų. Naudingų daiktų. Pažįstamų daiktų. Tai daiktai, kuriuos ten dedate. Turite stengtis nepastebėti, kad kažkas kambario kampe, apsirengęs baltai, kai kuriuos jūsų daiktus keičia savais. Šis kambarys neturi pastovumo. Modernizmas yra toks. Novus Ordo Mišios, kaip sako pats jų pavadinimas, yra tokios.
Šiandien Bažnyčia gyvena šiuolaikiniame kambaryje. Galite melstis už kitą popiežių, kad į kambarį įdėtų jūsų pasirinktus daiktus, bet tai vis tiek bus šiuolaikinis kambarys, kurio turinys keičiamas, o ne atskleidžiamas. Tai nėra tinkama vieta vienai, šventai, katalikiškai ir apaštalinei Bažnyčiai, kuri buvo įkurta Petro ir egzistuoja amžinai dėl sielų išganymo.
Sprendimas yra akivaizdus. Priemonės jam pasiekti – ne.