Kitą dieną jis kukliai pasibeldė į grafo Gardenigo duris. Šis didikas vaikas būdamas dažnai atvažiuodavo j Riezę aplankyti savo senelės ir pažinojo Sartą, dar paprastą studentėlį. Jis labai apsidžiaugė, kad jį aplankė toks aukštas svečias. Kai patriarchas paprašė išmaldos vargšams, jis šyptelėjo netikėdamas.
– Tai eminencija keliauja elgetaudamas? – stebėdamasis pakratė jis galvą.
– Taip, mielasis grafe, nebėra kitos išeities, – atsiduso Sartas. – Mano kišenės jau tuščios.
Gailestingas didikas mielai davė jam porą auksinių dukatų, bet kardinolas juos išdalijo, nespėjęs nė namų pasiekti. Jo rankos vėl liko tuščios. Lygiai taip atsitiko ir su kitų didikų aukomis. Sartas buvo elgeta, niekados nieko neturįs.
– Reikia kaip nors kariauti su tuo skurdu, – po vienos nemigo nakties tarė jis savo sekretoriui. – Aš pakviesiu visą Veneciją į kovą su skurdu. Jis šaukiasi dangaus, tačiau jo šauksmai nėra malda, bet keiksmai, pilni neapykantos ir nevilties. O kas man daryti? Kas?..
Jis smarkiai žingsniavo po kambarį.
– Kurią nors artimiausią dieną pakviesk į rūmus Šventojo Vincento draugijos atstovus, – tarė jis pagaliau. – Man reikia turėti patronatus, oratorijas, kaip Torine kad padarė kun. Boskas. Man širdis plūsta krauju, kai pamatau, kaip mūsų jaunimas genda gatvės purve. Anksčiau, – pridūrė jis, skausmingai šypsodamasis, – kai aš buvau Tombolo vikaras ir Salzano klebonas, susirinkdavau vaikus iš gatvių, atsikviesdavau į savo virtuvę ir lošdavau su jais doboloną. O dabar... Tikėk, Džovani, aš niekados nebuvau toks neturtingas, kaip dabar, gyvendamas Venecijos patriarcho rūmuose.
* * *
Po prasto rudens atėjo sunki žiema, bet tada buvo padaryta šis tas gero. Per Kalėdų šventes Sartas savo rūmuose apdalijo dovanėlėmis daug neturtingų vaikų. O kad būtų galėjęs sukviesti tą meilės dieną visus neturtingus, pusiau išbadėjusius vaikus iš niūrių, nešvarių miesto užkampių! Atsiliepdami į karštą patriarcho kvietimą, Šv. Vincento draugijos nariai, vyrai ir moterys, darė ką galėdami. Jie surado net užsislėpusį skurdą ir padėdavo, kiek tesėdavo. Buvo įsteigti patronažai. Sartas pasikvietė j Veneciją kun. Bosko saleziečių, kad jų oratorijoje galėtų prisiglausti apleisti vaikai, tačiau didžiausią naštą nešė jis pats.
Vieną dieną į jo kambarį įėjo apsimuturiavusi moteriškė, – ten galėjo įeiti kiekvienas, ieškantis kokios nors pagalbos.
Ji pasipasakojo kardinolui apie nepaprastą savo skurdą. Sartas ją pažinojo dar gyvendamas Mantujoje, kur ir jai geriau sekėsi, todėl jis labai nuliūdęs turėjo pasakyti, kad jo kasa esanti tuščia ir šią valandėlę jis nieko negalįs duoti.
Susirūpinusi moteriškė jau buvo beeinanti iš kambario, kai Sartas ją pašaukė:
– O, buvau užmiršęs, – tarė jis skubiai. – Aš dar turiu šį tą, už ką tamsta, be abejo, gausi pinigų.
Ir jis nukabino nuo sienos paskutinį didžiausią savo turtą – popiežiaus kryžių iš dramblio kaulo, – lyg myluodamas paglostė savo brangenybę ir atidavė neturtingai moteriškei.
– Štai, imk jį, – tai viskas, ką aš galiu duoti.
– Atleisk man, šventasis Pijau, – sušnabždėjo kardinolas, likęs vienas. – Atleiskite man ir jūs, šventosios kolegijos broliai, kad aš atidaviau jūsų dovaną. Aš nieko nebeturėjau.
Po keleto dienų iš vieno savo klebono jis sužinojo, kad mieste gyvena neturtingas, doras pirklys, kuriam pastaruoju metu prekyba blogai sekėsi ir jis greičiausiai neišvengs varžytynių.
– Jis turi septynis vaikus, ir jie visi dar neaprūpinti, – pranešė susirūpinęs klebonas. – Pražus visa šeima. Aš kiek galėdamas padėjau, gal dar jūs?...
– Drauguži, aš esu neturtingesnis už patį, – atsiduso kardinolas. – Tačiau duok man jo adresą.
Vos spėjo klebonas uždaryti duris, įėjo senas žilabarzdis žmogus, ilgai tylėdamas žiūrėjo j kardinolą ir pagaliau paklausė:
– Ar neatpažįsti manęs, eminencija?
– Nežinau...
– Šventoji Marija! – nusikvatojo senis. – Tai gražu, po šimts kubilų. Jau nebepažįsti.
– Kubilas, – sušuko Sartas ir ištiesė senukui ranką. – Atleisk, turėčiau sakyti: pone Feltrinai. Tai kokie vėjai čia tamstą atpūtė?
– Eminencija, – atsakė buvęs grafienės Gardenigo tarnas, – kai mano lustissima mirė, aš persikėliau j Veneciją, kur daug metų tarnavau pas senąjį grafą Manzonį. Dabar mano sūnus mane išlaiko.
– Tai kodėl taip ilgai manęs neaplankei? Ar tik šiandien sužinojai, kad Bepas Sartas tapo Venecijos patriarchu?
– Ne, po šimts kubilų, aš tą seniai žinojau, – nusijuokė senukas. – Aš dabar čia atėjau savo pono siųstas. Turiu tamstai kai ką perduoti.
Taip kalbėdamas Antonijus suskaičiavo ir padėjo ant stalo krūvelę žėrinčių auksinių monetų.
– Tai tamstos vargšams, sakė mano grafas.
– Tamsta, Antonijau, esi gelbėtojas iš skurdo, – atsiduso Sartas, iškart pralinksmėjęs.
– Mes juk visados sutardavome, Bepai, – kikeno senukas, prisiminęs seną draugystę.
– Tai apsidžiaugs mano seserys tave pamačiusios, – nusijuokė patriarchas. – Palauk, pirmiau paslėpsiu pinigus. Tu žinai, kokios gobšos mano virėjos. Na, eikime į virtuvę.
– Kubilas! – sušuko Rožė, kai brolis pristatė seniai praėjusių vaikystės dienų draugą. – Kas galėjo pagalvoti!
Senukui, žinoma, teko sėstis prie stalo ir pasakoti, o tuo tarpu Sartas visai neįprastai apsidairė puodų karalystėje.
– Sakyk, sesute, – paklausė jis pagaliau, – ar tau nereikia kokios poros naujų keptuvių ir dubenėlių?
– Labai praverstų, – pritarė Rožė. – Mes seniai nieko naujo nebeperkame. Bet tokiems dalykams tu niekados neturi pinigų.
– Pasižiūrėsime, – nusišypsojo Sartas ir išėjo iš virtuvės. Truputį vėliau jis, apsivilkęs apšepusia juoda sutana, jau ėjo Venecijos gatvėmis. Pagaliau sustojo prie nežymios krautuvėlės, kurios vitrinoje buvo prikrauta įvairių namų apyvokos dalykų.
– Aš norėčiau šį tą nusipirkti, – tarė jis krautuvės savininkui.
Tai buvo žmogus, apie kurį jam pasakojo klebonas. – Man reikia tuzino puodų, tuzino keptuvių, dubenių, lėkščių, stalo įrankių. Ką dar turite?
Taip užkluptas pirklys pažvelgė į keistą pirkėją, kurio, apsivilkusio paprasta sutana, jis nepažino.
– Ką dar turiu? – skubiai pakartojo pirklys. – Dėžutės anglims, sausainių formelės, sūrių indeliai, mėsmalės, pelėkautai. Žiūrėkite, kas lentynoje sustatyta. Tačiau, gerbiamasis, nepykite, jei paklausiu, kam jums tiek daug indų?
– Aš turiu didelę šeimyną, – paaiškino Sartas.
– O ar įstengsite užmokėti? Supraskite, aš galiu parduoti tik už grynus pinigus.
Sartas pažvangino savo aukso maišelį.
– Dėl to nesirūpinkite. Aš moku grynais.
Kardinolas nupirko dar įvairių kitokių daiktų, ir visko po tuziną.
– Gal turite vežimėlį, kuriuo galėtumėte pristatyti man prekes? – paklausė Sartas.
– O kur jas nuvežti? – pasiteiravo pirklys, kai Sartas už viską užmokėjo.
– Į Liūtų aikštę. Pirmas namas kairėje prie katedros.
– Ten juk patriarcho rūmai, – nustėro pirklys.
– Teisingai. Nusiųskite viską ten, – linktelėjo Sartas ir išėjo iš krautuvėlės.
Paskutiniu momentu žmogelis pastebėjo patriarcho žiedą, bet baimė jam atėmė žadą, kad jis nebegalėjo pirkėjo pasišaukti ir jam padėkoti.
– Broleli, – susiėmė Rožė rankomis galvą, kai popiet atvažiavo vežimas, pilnas apyvokos daiktų. – Ką gi aš veiksiu su tiek puodų ir keptuvių. Viešpatie, tuzinas sausainių formelių ir... Jėzau, Marija... visa kapa pelėkautų. Ar tu iš galvos išsikraustei, broleli?
– Dar ne. Nupirkęs šiuos daiktus, aš išgelbėjau vieną neturtingą gerą žmogelį iš bankroto ir nusivylimo, – abejingai atsakė Sartas.
Kardinolas rūpinosi viskuo. Lydimas ištikimo savo sekretoriaus, jis lankydavo Venecijos fabrikus, pasirodydavo tvankiose tabako dirbtuvėse, kur buvo reikalaujama, kad darbininkės rašytųsi į socialinę darbininkų sąjungą, o kardinolas paskatino jas sudaryti atskirą krikščionišką draugiją. Jis nueidavo ir į Burano salą pas neturtingas mezgėjas ir matė, kaip vargsta 400 mergaičių, kurioms gresia nedarbas dėl prekių apyvartos sumažėjimo. Todėl jis savo vyskupijos kunigams išsiuntinėjo raštą, rekomenduodamas bažnyčioms dailius, meniškus mezginius.
Sugriuvo vieno neturtingo darbininko namas. Po griuvėsiais žuvo ir pats šeimininkas, palikdamas našlę su keturiais vaikais. Kartu su pastoge našlė neteko ir maitintojo.
– „Gynyba“ tegul įveda skyrelį, kur bus registruojamos aukos tiems vargšams žmonėms, – tarė Sartas savo sekretoriui. – Aš aukoju... Dieve, vėl nebeturiu nė čentezimo. Vis tiek parašyk redaktoriui, kad aš aukoju 50 lirų.
– O iš kur eminencija jas paimsi? – šypsodamas paklausė Bresanas.
– Tą jau palik man, Džovani.
Senio Levio lombardo nuolatiniu klientu Sartas tapo dar tada, kai buvo Salzano klebonas. Todėl ir dabar juoda sutana apsivilkusį svečią žydas pasveikino labai draugiškai.
– Ką ponas eminencija man šiandien pasiūlys? – paklausė jis trindamas rankas, įsivedęs lankytoją į savo kontorą.
– Šitą, – atsakė Sartas, padėdamas ant stalo arkivyskupo žiedą...
– Mano tėvų Dieve. Norite užstatyti žiedą? – nustebo žydas. – Vardan šventojo Mozės, tai pašventinta brangenybė, kurią ponas eminencija nešioja per pamaldas katedroje. Tai, žinoma, ne sidabrinis žiedelis, kokį atnešėte Leviui iš Salzano. Ui vei, brangus yra toks žiedas, kokį nešioja kardinolas ant pateptų savo pirštų.
– Kiek duosi už jį?
– Nu, kiek gali duoti senis Levis? Du šimtus lirų duos.
– Tris šimtus.
– Lengva pasakyti, – kranktelėjo senis, – kadangi ponas eminencija yra toks geras senas klientas, aš pats turėsiu nuostolių, bet duosiu du šimtus penkiasdešimt.
– Tris šimtus.
– Ponas eminencija turėjo būti pirklys. Aš vis sakau savo sūnui Saliamonui: Saliamon, sakau aš, štai ponas eminencija, iš jo gali išmokti, kaip reikia bizniauti ir būti kietam prekyboje. Nė vieno čentezimo jis tau nenuleis. Aš atimu iš savo vaikų duoną, bet duosiu tris šimtus.
– Štai 50 lirų, – tarė kardinolas, paduodamas kun. Bresanui banknotą. – Aš turiu ir daugiau, bet juos galima bus panaudoti kam kitam.
– O kur jūsų žiedas, eminencija? – paklausė išsigandęs sekretorius. – Gal jūs...
– Levis turi mano žiedą, – prisipažino Sartas. – Štai kvitas. Gerai jį saugok, nes žiedą man reikės atsiimti.
– Neduok Dieve, kad būtumėte popiežius, – atsiduso Bresanas. – Užstatytumėte ir Šv. Petro baziliką.
– Ačiū Dievui, nėra reikalo, – nusijuokė kardinolas.
Po kelių dienų kun. Bresanas padėjo ant stalo patriarcho žiedą.
– Atsirado kas jį išpirko, – tarė jis. – Tačiau žydas vis tiek pareikalavo nuošimčių.
– O, jis jau toks, – nusišypsojo Sartas ir ramiausiai užsimovė žiedą ant piršto. – Čia išėjo geras biznis. Reikės dažniau taip padaryti.
– Dėl Dievo meilės, – sunkiai atsiduso sekretorius.