Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.
Skelbiame antrąją straipsnio, kuris padeda katalikams giliau suprasti moralinės revoliucijos Bažnyčioje šaknis, dalį. Šį straipsnį profesorius Roberto de Mattei parašė kaip įvadą itališkai perspausdintam Dogminės konstitucijos apie skaistumą, santuoką, šeimą ir nekaltybę projektui – tai buvo viena iš parengiamųjų schemų, rengtų Vatikano II Susirinkimui, bet atmestų pačioje jo pradžioje progresyvistų vyskupų iniciatyva. Roberto de Mattei pasakoja, kaip šios schemos atmetimą lydėjo Susirinkime pasėtos revoliucinės tendencijos, kurios ir mūsų laikais duoda karčius savo vaisius.
Nuo schemos apie santuoką ir šeimą iki Gaudium et spes
Pirminė schema apie santuoką ir šeimą, išvalyta nuo nuorodų į skaistybę ir nekaltybę, buvo įtraukta į naują tekstą apie Bažnyčios ir šiuolaikinio pasaulio santykius, vadinamą XVII schema. Jono XXIII, o vėliau Pauliaus VI pavedimu už tai buvo atsakingas kardinolas Suenensas.
Komisijos sekretoriumi buvo pakviestas t. Bernardas Häringas, kurį, kaip ir t. Congarą ir de Lubacą, Susirinkimo patarėjais (peritus) paskyrė tiesiogiai Jonas XXIII. Häringas buvo pagrindinis dokumento, kuris 1964 m. sausį tapo XIII schema, pavadinta Gaudium et spes, autorius. Karščiausia diskusija dėl šio teksto kilo dėl jame pateikto santuokos traktavimo, ypač dėl tradicinio skirtumo tarp pirminio ir antrinio santuokos tikslų. 1963 m. gydytojas Johnas Rockas, kartu su Gregory Pincusu dirbęs kuriant kontraceptines tabletes, plačiai aptariamoje knygoje „The Time Has Come“ (angl. Atėjo laikas) tvirtino, kad bažnyčioms, pirmiausia Katalikų Bažnyčiai, reikia naujo požiūrio į gimstamumo kontrolės klausimą. Tais pačiais metais buvo paskelbtas ilgas belgų teologo Louiso Janssenso straipsnis, kuriame jis kalbėjo apie Rocko knygą ir teigė, kad galbūt iš tiesų atėjo laikas. Šias tezes palaikė du kanadiečiai – Kvebeko vyskupas kardinolas Maurice'as Roy (1905-1985) ir Monrealio arkivyskupas Paulas-Emilis Légeris (1904-1991), o labiausiai – Belgijos primas kardinolas Léonas Suenensas.
Priešingoje pusėje buvo kardinolai Michaelas Browne‘as (1887-1971), Ernesto Ruffinis (1888-1967) ir Alfredo Ottavianis (1890-1979), šalia jų – nemaža grupė vyskupų ir keletas tradicinių pažiūrų ekspertų, tokių kaip salezietis Ermenegildo Lio (1920-1992) ir ispanų jėzuitas Marcelino Zalba (1908-2009). Tais pačiais 1963 m. jėzuitų teologai Johnas Cuthbertas Fordas (1902-1989) ir Geraldas Kelly (1904-1964) priminė tradicinę doktriną, rašydami, kad:
„Iš Pijaus XII autoritetingo mokymo ir vieningo teologų mokymo vienas dalykas praktikoje yra visiškai aiškus: tablečių kaip kontracepcijos priemonės naudojimas yra sunki nuodėmė, o katalikams, ketinantiems ir toliau jas naudoti, turi būti atsisakyta suteikti išrišimą ir jie negali priimti Šventosios Eucharistijos.“
1963 m. Jonas XXIII, Suenenso patariamas, sudarė komisiją gimstamumo kontrolės problemai ištirti. Paulius VI apie tai pranešė 1964 m. birželio 23 d. kreipimesi į kardinolus ir paprašė, kad Susirinkimas šią temą nagrinėtų tik bendrais bruožais. Šiuo klausimu turėjo įvykti lemiama kova, kuri peržengs kontraceptinių tablečių atvejį ir palies pačius prigimtinės teisės pagrindus.
Didžiausią sensaciją sukėlęs indėlis nuskambėjo spalio 29 d. kardinolo Suenenso kalboje, kuris, kalbėdamas apie komisijos darbą, šiais karščiausiais žodžiais užsiminė apie gimstamumo kontrolę:
„Gali būti, kad akcentuojame Šventojo Rašto raginimą „Būkite vaisingi ir dauginkitės“, o kitą dieviškąją ištarmę „du taps vienu kūnu“ paliekame šešėlyje. [...] Komisija turės mums pasakyti, ar ne per daug akcentavome pirmąjį tikslą, t. y. dauginimąsi, tokio pat būtino galutinio tikslo, t. y. santuokinės vienybės didinimo, sąskaita. [...] Komisija turės ištirti, ar klasikinė doktrina, ypač instrukcijos, pakankamai atsižvelgia į naujus šiandienos mokslo duomenis. [...] Sekime mokslo pažangą. Maldauju jūsų, broliai. Išvenkime naujo „Galilėjaus teismo proceso“. Bažnyčiai užtenka ir vieno tokio proceso.“
Klausydamasis šios kalbos kardinolas Ruffinis negalėjo susilaikyti iš pasipiktinimo netrenkęs kumščiu į stalą, o po dviejų dienų išrėžė kardinolui valstybės sekretoriui Cicognaniui, pavadindamas Suenenso žodžius „siaubingais“ ir prašydamas nušalinti jį nuo moderatoriaus pareigų. Paulius VI, kuris nepritarė progresyvistų pozicijoms moralinio pobūdžio klausimais, buvo sutrikęs ir audringoje audiencijoje su Suenensu priekaištavo jam dėl blogo sprendimo.
Gimstamumo kontrolės tema buvo išbraukta iš XIII schemos, kurią komisija toliau svarstė 1965 m. vasarį susitikusi Arikoje ir Romoje. Jos parengtas tekstas buvo pateiktas Susirinkimui rugsėjį, per ketvirtąją Susirinkimo sesiją. Diskusija apie santuoką vyko 1965 m. rugsėjo 29-30 d. Ir vėl iš vienos ir iš kitos pusės pasisakė priešingų pažiūrų Susirinkimo tėvai.
Po ilgų diskusijų pastoracinė konstitucija Gaudium et spes buvo patvirtinta 1965 m. gruodžio 7 d., už ją balsavo 2309, prieš – 75. Konstitucijos Gaudium et spes 47-52 paragrafai skirti santuokos institucijai apskritai (Nr. 48), santuokinės meilės sampratai (Nr. 49), santuokiniam vaisingumui (Nr. 50), meilės ir prokreacijos ryšiui (Nr. 51).
48 punkte teigiama, kad sutuoktinių sutartimi sukuriamas „intimate communitas vitae et amoris conquistalis“. Atrodo, kad santuokos institucija apibrėžiama nesiejant jos su palikuonimis, o tiesiog kaip intymaus santuokinio gyvenimo bendruomenė, kuri pilnatvišką išraišką pasiekia per lytinę sąjungą. Atrodo, kad santuokos esmę sudaro lytiniai santykiai, kurie turi autonominę vertę prokreacijos atžvilgiu. 50 skyriuje galima įžvelgti inversiją dviejų tradicinių tikslų – pirminio ir antrinio – atžvilgiu.
Labiausiai stebinantis Gaudium et spes aspektas yra tai, kad jame nepateikiama tradicinė santuokos tikslų tvarka. Tai, kaip ir daugelis kitų Susirinkimo tekstų, buvo iš esmės dviprasmiškas dokumentas. Logika moko, kad dvi vertybės negali būti absoliučios lygybės lygmenyje. Kilus konfliktui, vienam ar kitam iš lygiaverčių principų lemta nugalėti. Dauguma tėvų balsavo už šį dokumentą suprasdami, kad pirminis tikslas, remiantis objektyvia santuokos institucijos prigimtimi, turi išlikti prokreacija. Kita vertus, pažangieji tėvai lygiavertiškumą suprato kaip prokreacijos pirmumo paneigimą ir netiesioginį santuokinės meilės, pagrįstos ne prigimtimi, bet žmogiškuoju asmeniu, pirmumo patvirtinimą.
Posusirinkiminis laikotarpis ir Humanae vitae
Pasibaigus Susirinkimui, Jono XXIII sudaryta komisija dėl gimstamumo kontrolės tęsė savo darbą ir 1966 m. birželio pabaigoje pateikė savo išvadas kardinolų grupei, kuriai buvo pavesta pateikti savo nuomonę ir apie viską pranešti popiežiui. Viešojoje nuomonėje augo įsitikinimas, kad Paulius VI pakeis tradicinę Bažnyčios doktriną šiuo klausimu, iš dalies dėl to, kad beveik visur šeimos planavimas buvo pristatomas kaip šiuolaikinio pasaulio būtinybė, o kontraceptinės tabletės – kaip moters „išlaisvinimo“ priemonė. Atrodė, kad 1966-1968 m. Paulius VI svyravo prieš priimdamas skausmingą ir neramų sprendimą. Galiausiai 1968 m. liepos 25 d. enciklika Humanae vitae popiežius dar kartą patvirtino tradicinę Bažnyčios poziciją dėl dirbtinės kontracepcijos, prieštaraujančią daugumos ekspertų, su kuriais jis konsultavosi, nuomonei.
Po kelių dienų, 1968 m. liepos 30 d., laikraštis New York Times paskelbė kreipimąsi, pavadintą „Prieš popiežiaus Pauliaus encikliką“, kurį pasirašė daugiau kaip du šimtai teologų ir kuriame katalikai buvo kviečiami nepaklusti Pauliaus VI enciklikos nuostatoms. Šio pareiškimo, dar vadinamo „Currano deklaracija“, pavadinimas kilo nuo vieno iš jo rengėjų, t. Charleso Currano, Amerikos katalikiškojo universiteto teologo, Romos šv. Alfonso Liguorio akademijoje įgijusio išsilavinimą pagal t. Capone'o ir Häringo mokymą.
Pauliaus VI enciklikai nepritariančių Tarybos veikėjų grupė, tarp kurių buvo kardinolai Suenensas, Alfrinkas, Heenanas, Döpfneris ir Königas, susitiko Esene, kad organizuotų pasipriešinimą šiam dokumentui. 1968 m. rugsėjo 9 d. per Katholikentagą Esene, dalyvaujant popiežiaus legatui kardinolui Gustavo Testai, didžioji dauguma balsų pritarė rezoliucijai dėl enciklikos peržiūrėjimo. Tai buvo kažkas, ko per ilgą (ir net audringą) Bažnyčios istoriją dar nebuvo buvę. Išskirtinis faktas tas, kad nepritarimui vadovavo ne tik teologai ir kunigai, bet ir keli episkopatai, tarp jų in primis – Belgijos episkopatas, vadovaujamas kardinolo primo Léono Suenenso.
Paulius VI liko beveik traumuotas kai kurių jam artimiausių Susirinkimo veikėjų protesto, ir per dešimt metų po Humanae vitae jis nepaskelbė nė vienos enciklikos, nors 1964-1968 m. buvo išleidęs septynias.
Suenensas buvo jaunas Briuselio kardinolas, kuris iškart po purpuro suteikimo nuskubėjo į Romą ir Jonui XXIII pasisiūlė Susirinkimui suteikti pastoracinį pobūdį. Jis buvo tas prelatas, kuriam Paulius VI suteikė precedento neturinčią privilegiją, kai 1963 m. birželio 23 d., praėjus kelioms dienoms po išrinkimo, norėjo, kad būtent jis būtų šalia jo prie Apaštališkųjų rūmų lango, kad galėtų jį pristatyti miniai, susirinkusiai Šventojo Petro aikštėje į Viešpaties angelo maldą. Jis buvo žmogus, išrinktas vadovauti keturiems Susirinkimo „moderatoriams“: šias svarbias pareigas jis turėjo eiti trejus metus. Būtent Suenensui Jonas XXIII ir Paulius VI pavedė užduotį parengti pastoracinę konstituciją apie Bažnyčią ir šiuolaikinį pasaulį, į kurią buvo įtrauktos visos santuokinės moralės problemos. Taigi, ar Suenensas išdavė Susirinkimą, ar siekė jį įvykdyti?
Iš tikrųjų posusirinkiminiu laikotarpiu buvo vadovaujamasi ne Humanae vitae, bet kardinolo Suenenso ir disidentų teologų gairėmis. Vatikano II Susirinkimas vyskupams kaip pareigą nustatė „pastoracinę sociologiją“, rekomenduodamas jiems atsiverti pasaulio mokslams, pradedant sociologija ir baigiant psichoanalize. Tais metais tokie autoriai kaip austrų psichoanalitikas Wilhelmas Reichas ir amerikiečių filosofas Herbertas Marcuse šeimą pristatė kaip represyvią socialinę instituciją par excellence ir tvirtino, kad „gyvenimo laimės šerdis yra seksualinė laimė“. Popiežiškuosiuose universitetuose ir seminarijose vyravo O. Häringo, dabar laikomo „moderniosios moralinės teologijos tėvu“, tekstai. Italijoje „naujosios moralės“ skelbėjai buvo tokie teologai kaip donas Tullo Goffis (1916-1996), donas Enrico Chiavaccis (1926-2013), t. Dalmazio Mongillo (1928-2005), donas Ambrogio Valsecchis (1930-1983) ir donas Leandro Rossis (1933-2003).
Valsecchis ir Rossis redagavo 1973 m. Edizioni Paoline išleistą enciklopedinį Moralinės teologijos žodyną, kuriuo buvo siekiama pakeisti klasikinį kardinolų Francesco Roberti ir Pietro Palazzinio Moralinės teologijos žodyną. Naujajame moralės žodyne Enrico Chiavaccis teigė, kad „tikroji žmogaus prigimtis yra prigimties neturėjimas“, o Valsecchis tvirtino, kad reikia atsiriboti nuo moralės sampratos, apeliuojančios į metafizinį žmogaus prigimties pagrindą.
Naujieji moralės teologai prigimtinio įstatymo objektyvumą pakeitė „asmeniu“, kuris suprantamas kaip planuojantis savo valios vykdymą, išlaisvintas nuo bet kokių normatyvinių suvaržymų ir panardintas į istorinį-kultūrinį kontekstą, arba, tiksliau tariant, „situacine etika“. O kadangi seksas yra neatsiejama asmens dalis, jie tvirtino lytiškumo, apibrėžto kaip „pirminė asmens augimo funkcija“, vaidmenį. Pasak jų, tai atspindi Susirinkimo mokymą apie tai, kad tik dialoginiame santykyje su kitu realizuojamas žmogiškasis asmuo.
Pagal tradicinę doktriną lytinis aktas dėl savo prigimties yra skirtas prokreacijai ir yra geras tik tada, kai jis vyksta santuokoje, nenukrypstant nuo savo tikslo. Atnaujintojų nuomone, lytinis aktas yra geras pats savaime, nes jis yra intymiausias ir intensyviausias žmogaus meilės momentas, nepriklausomai nuo to, ar jis skirtas prokreacijai, ar ne. Donas Tullo Goffis, kurį Giannis Gennaris vadina „vienu iš to meto katalikiškosios moralinės teologijos pradininkų“, lytiškumą laiko ne tik fizine ir psichine tikrove, bet ir „privilegijuota vieta, kurioje žmogus patiria perėjimą iš vitalumo į žmogiškumą“. Seksualumas laikomas pagalbininku žmogaus „evoliucijai“ ir „brendimui“ per kito „pažinimą“, įgyvendinant Gaudium et spes (Nr. 24) mokymą, pagal kurį tik dialoginiame santykyje su kitu realizuojamas žmogaus asmuo. Seksualumas yra „humanizacijos“ veiksnys, nes jis mus įveda į „komunikacinį artumą“ su kitais. Tėvas Cornelio Fabro tai apibendrina taip: „Dievo meilė įgyvendinama kaip artimo meilė, o artimo meilė visų pirma išreiškiama lytiniais santykiais.“ Tokia buvo naujoji moralė, kuri susiformavo ir vyrauja iki šiol.
Enciklika Veritatis splendor dar kartą patvirtino prigimtinio įstatymo ir moralinio absoliuto egzistavimą. Tačiau praktikoje popiežiaus mokymo buvo nepaisoma, ir nors Bažnyčios Magisteriumo mokymas šiuo klausimu nepasikeitė, kontracepciją šiandien plačiai praktikuoja katalikų poros, pritariant nuodėmklausiams, moralės teologams, vyskupams ir net vyskupų konferencijų atstovams.
Vyskupų sinodas [2014 m.] bent iš dalies pritarė kardinolo Kasperio tezei, pagal kurią lytinės moralės klausimais reikėtų keisti Bažnyčios pastoraciją, nes tarp doktrinos ir gyvenimiškų krikščionių įsitikinimų žioji praraja. Tačiau ši tezė visiškai nepagrįsta, nes moralės normos savo prigimtimi yra praktinio elgesio normos. Moralė iš tikrųjų yra doktrina, kreipianti žmogaus elgesį gėrio link, ir kiekvienas normatyvinis pokytis susijęs su doktrininiu pokyčiu.
Yra raudona linija, kurios negalima peržengti, – tai dieviškojo ir prigimtinio tikėjimo moralinė norma, pagal kurią bet koks lytinis aktas, atliktas už teisėtos sakramentinės santuokos ribų, yra neteisėtas. Šią doktriną neklaidingai skelbia ordinarinis ir visuotinis Bažnyčios Magisteriumas. Pripažinti net menkiausią išimtį reiškia nuversti visą prigimtinį įstatymą. Tačiau katalikiškos moralės sistemos atmetimą išlaisvino 1958-1968 m. dešimtmetyje atsiradusi naujoji moralė. Atsisakius moralinio absoliuto ir prigimtinio įstatymo, nenumaldomai pereinama nuo kontracepcijos prie ikisantuokinio ir nesantuokinio sugyvenimo ir galiausiai prie homoseksualios sąjungos. Jei iš tikrųjų nėra prigimtinės teisės, tai vyrauja dialoginiai santykiai, po meilės kauke slepiantys netvarkingą partnerių malonumą. Šiuo metu meilės matas yra tarpasmeninės sąjungos tikrumas, t. y. lytinių santykių nuoširdumas ir stabilumas. Atsisakius objektyvaus prigimties matmens, nustatančio skirtumą tarp lyčių, lytinį skirtumą pakeičia asmeninė pirmenybė.
Jėzuitų žurnalas Aggiornamenti sociali, kuriam vadovauja t. Bartolomeo Sorge‘as, tai aiškiai išdėstė 2008 m. paskelbtame straipsnyje. Žvelgiant iš personalistinės ir santykinės žmogaus sampratos perspektyvos, homoseksualumas yra „galimas ir teisėtas lytiškumo variantas“, kurį lemia „teisė į seksualinės tapatybės apsisprendimą“. Teisinis homoseksualumo pripažinimas pateisinamas šia antropologine vizija: „Nuolatinis rūpinimasis kitu yra subjekto realizacijos forma ir kartu indėlis į socialinį gyvenimą solidarumo ir dalijimosi prasme.“
Tokiame kontekste skamba tik iš dalies nutylėtos Relatio post disceptationem pastraipos, apibendrinančios 2014 m. spalio mėn. vyskupų sinodo pirmosios savaitės darbą. Netrūko ir vyskupų bei kardinolų, sinodo salėje ir už jos ribų, pakartotinai išsakiusių raginimą atsižvelgti į pozityvius nenatūralios sąjungos aspektus ir net viltį, kad bus „kodifikuotos teisės, kurios gali būti užtikrintos homoseksualiose sąjungose gyvenantiems žmonėms“.
Kaip tai gali stebinti? Kai tradicinė moralė buvo paneigta, viskas įmanoma. Ir jei norima grįžti prie Vatikano II Susirinkimo, išeities taškas yra ne Gaudium et spes, kuris tebėra dviprasmiškas dokumentas, turintis pražūtingų padarinių, bet pirminė Vatikano II Susirinkimo aplaidžiai apleista skaistumo, santuokos, šeimos ir nekaltybės schema. Štai kodėl primygtinai rekomenduojame ją perskaityti.
