Šiandien minime šv. Polikarpą, Smirnos vyskupą ir kankinį. Jo kankinystę savo laiškuose mini šv. Ignotas Antiochietis, pirmasis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikrąją Bažnyčią pavadinęs Katalikų Bažnyčia (jau 107 m). Šv. Polikarpas buvo sudegintas gyvas amfiteatre, greičiausiai 155 m. vasario 23 d. ar 156 m. vasario 22 d.
Šv. Polikarpo kankinystė Smirnoje paliko neišdildomą įspūdį ir netrukus buvo aprašyta. Tai pirmas mums žinomas krikščioniškos kankinystės aprašymas. Laiško forma rodo, kad jis buvo skirtas skaityti viešai. Tekstas skelbtas 1988 m. Katalikų kalendoriuje-žinyne (vertė Č. Kavaliauskas).
Dievo bažnyčia, apsistojusi[1] Smirnoje, Dievo bažnyčiai, kuri apsistojo Filomelijuje, ir visoms kitoms šventosios bei visuotinės Bažnyčios bendruomenėms [siunčia linkėjimus]: tegausėja jums Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumas, ramybė ir meilė.
1 1Mes parašėme jums, broliai, apie kankinius bei palaimintąjį Polikarpą, kurio kankinystė tarsi antspaudas pažymėjo persekiojimų pabaigą. Beveik visa, kas buvo, įvyko tam, kad Viešpats mums iš naujo parodytų, kokia yra evangelinė kankinystė. 2Mat jis laukė, kad būtų išduotas kaip ir Viešpats, idant ir mes taptume jo sekėjais, „kiekvienas žiūrėdamas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4). Juk tikra ir tvirta meilė trokšta išgelbėti ne tik save, bet ir visus brolius.
2 1Šventos ir kilnios buvo visos kankinystės, įvykusios pagal Dievo valią. Reikia gi mums būti tikrai maldingiems, kad pripažintume Dievui visų dalykų valdžią. 2Kas gali nesižavėti jų rimbais, kad būdavo galima matyti jų kūno sandarą iki pat giliausių venų ir arterijų. Tačiau jie visa iškęsdavo, kad net žiūrovai gailėdavo ir verkdavo; o jie tapdavo tokie tvirti, kad nė vienas nedrebėdavo ir nevartodavo, kančių valandą mums visiems parodydami, jog palikdami kūną, jie yra tvirčiausi Kristaus liudytojai – ir dar daugiau – kad pats Viešpats jiems kalbėdavo. 3Tad, įsmeigę žvilgsnį į Kristaus malonę, jie paniekino žemiškus kentėjimus, kad per vieną valandą įgytų amžinąjį gyvenimą[2]. Siaubingųjų kankintojų ugnis jiems tapdavo šalta – mat jie regėdavo, kaip pabėgs nuo amžinos, niekad negęstančios ugnies, ir širdies akimis žvelgdavo į gėrybes, skirtas ištvermingiesiems. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo“ (1 Kor 2, 9),– tai buvo Viešpaties jiems parodyta, nes jie buvo jau nebe žmonės, bet angelai. 4Panašiai ir pasmerktieji žvėrims sudraskyti iškentė baisiausius skausmus, parblokšti ant aštrių kriauklių, užgriūti visokiausių kankinimų – gal kančiomis pavyksią priversti atsižadėti [tikėjimo].
3 1Daug gudragalviavo velnias, norėdamas juos suklaidinti, bet, dėkui Dievui, visų negalėjo įveikti. Šauniausias vyras Germanikas savo ištverme padėjo jiems įveikti bailumą; jis, beje, narsiai susirėmė su žvėrimis. Kai prokonsulas[3] norėjo jį perkalbėti, prašydamas pagailėti savo jaunatvės, jis pats prisitraukė žvėrį ir užgavo jį, trokšdamas išsivaduoti iš jų neteisingo bei nedoro gyvenimo. 2Dėl šio poelgio visi žiūrovai labai nusistebėjo dievobaimingos ir maldingos krikščionių giminės tvirtumu ir ėmė šaukti: „Šalin bedievius![4] Suieškokite Polikarpą!“
4 Vienas toks vardu Kvintas, frygas, neseniai atvykęs iš Frygijos, pamatęs žvėris persigando. Jis ir save patį, ir kitus buvo vertęs savanoriškai pasiduoti [teismui]. Jį prokonsulas ilgais įkalbinėjimais įtikino prisiekti ir aukoti [stabams]. Todėl, broliai, negalime pagirti tokių, kurie pasiduoda patys, juk Evangelija ne taip mus moko[5].
5 1Polikarpas, nuostabos vertas vyras, iš pradžių, išgirdęs apie tuos įvykius, neišsigando ir net norėjo likti mieste; vis dėlto daugelis jį įtikino, kad reikia pasišalinti. Ir jis drauge su keliais kitais pasitraukė į sodybą netoli miesto; dieną naktį nieko kito ten nedarė, vien meldėsi, kaip įpratęs, už visus žmones ir už visas bažnyčias pasaulyje. 2Jam besimeldžiančiam – tris dienas prieš sugavimą – buvo duotas regėjimas: jis išvydo liepsnų apimtą savo pagalvę. Kreipdamasis į ten buvusius, jis pareiškė: „Reikia, kad aš būčiau gyvas sudegintas“.
6 1Vos jis, persekiotojams gaištant, persikėlė į kitą sodybą, tuoj [pirmojoje] vietoje pasirodė jo ieškotojai. Tenai neradę, jie suėmė du jaunus vergus. Vienas iš jų kankinamas pasakė. 2Taigi, atsiradus namiškių išdavėjų, nebeliko kur slėptis. Irenarchas, Erodo bendravardis, išskubėjo atgabenti Polikarpo į stadioną, idant šis gautų Kristaus dalią, tapdamas Jo bendražygiu, o jo išdavėjai susilauktų Judo bausmių.
7 1Pasiėmę su savim jaunuolį, penktadienį apie vakarienės laiką persekiotojai ir raiteliai su įprastiniais ginklais traukė skubėdami tarsi prieš plėšiką. Vėlai vakare surado jį kažkokio namelio aukštutiniame kambaryje atsigulusį. Mat jis nebenorėjo iš ten pereiti į dar kitą sodybą, sakydamas: „Tebūna Dievo valia“. 2Išgirdęs, kad [persekiotojai] atėjo, nusileido žemyn ir ėmė kalbėtis. Ateiviai stebėjosi, koks jis senas, koks ramus ir kad tiek vargta dėl tokio senelio. O jis tą pačią valandą kaipmat paliepė atnešti jiems iki soties valgio bei gėrimo. Tik pasiprašė, kad duotų laiko ramiai pasimelsti. Jiems sutikus, stovėdamas ėmė melstis kupinas Dievo malonės ir taip dvi valandas nenutildamas meldėsi, o tie klausydamiesi labai stebėjosi. Daugelis net ėmė gailėtis atėję prieš tokį dievišką senelį.
8 1Kai baigė melstis, paminėjęs visus, su kuriais jam teko bendrauti – mažus ir didelius, kilmingus ir prastuolius, – prisiminęs ir visuotinę Bažnyčią pasaulyje, prisiartinus valandai iškeliauti, buvo užkeltas ant asilo ir išgabentas į miestą Didžiojo šeštadienio dieną[7]. 2Jį pasitiko irenarchas Erodas su savo tėvu Niketu. Pasisodinę jį į savo vežimaitį, ėmė jį įkalbinėti: „Kas gi blogo pasakyti: 'Viešpats Cezaris!', atlikti atnašavimą bei kitas apeigas ir šitaip išsigelbėti?“ Iš karto jis nieko neatsakė; jiems nesiliaujant, atsiliepė: „Nedarysiu to, ką man siūlote“. 3Praradę viltį perkalbėti, tie pradėjo jį niekinti ir užsipuolę išstūmė laukan, o jis, krisdamas iš vežimaičio, susižeidė koją. Tačiau jis liko ramus ir, vedamas į stadioną, žengė it niekur nieko, guviai šlubčiodamas. O stadione kilo toks triukšmas, kad nebuvo įmanoma susišnekėti.
9 1Polikarpui įžengus į stadioną iš dangaus pasigirdo balsas: „Būk tvirtas, Polikarpai, būk vyras!“ Kalbėjusiojo niekas nematė, tik ten buvę mūsiškiai girdėjo balsą. Be to, jį atvedus, kilo didelis triukšmas, nes žmonės išgirdo, kad Polikarpas sugautas. 2Atvestą artyn prokonsulas paklausė, ar tas esąs Polikarpas. Šiam patvirtinus, prokonsulas ėmė raginti, kad jis išsigintų, sakydamas: „Pasigailėk savo senatvės“, – ir taip toliau, kaip įprasta tokiais atvejais kalbėti: „Prisiek Cezario Laime[8], atsiversk, sušuk: 'Šalin bedievius'“. Tuomet Polikarpas rimtu veidu apžvelgė visą nedorėlių pagonių minią stadione, rodydamas į juos ranka sudejavo ir, pakėlęs akis į dangų, tarė: „Šalin bedievius!“ 3Prokonsului reikalaujant: „Prisiek, ir tave paleisiu; prakeik Kristų!“, – Polikarpas atsiliepė: „Aštuoniasdešimt šešerius metus jam tarnauju, ir jis manęs nenuskriaudė. Kaipgi galėčiau piktžodžiauti savo karaliui, kuris mane išgelbėjo?!“
10 1Anam ir vėl jį verčiant: „Prisiek Cezario Laime“, – atšovė: „Veltui manai, kad prisieksiu Cezario Laime, kaip tu sakai: dediesi nežinąs, kas esu. Taigi viešai išklausyk: esu krikščionis! Jei nori išmokti krikščionybės mokslo, duok man dar dieną ir klausyk“. Prokonsulas atsakė: „Perkalbėk liaudį!“ 2Polikarpas jam tarė: „Su tavim kalbėtis verta. Mat esame išmokyti atiduoti deramą pagarbą Dievo skirtiems vadovams ir valdžios atstovams, jeigu mums tai nekenkia. Tačiau kitus laikau nevertus, kad jiems teisinčiausi.“
11 Tada prokonsulas tarė „Turiu laukinių žvėrių. Jei neatsiversi, atiduosiu tave jiems.“ Šitas atsiliepė: „Šauk juos! Mums nevalia iš geresnių vartytis į blogesnius; atvirkščiai: gražu iš blogio pakilti į teisingumą“. 2Ir vėl prokonsulas jam: „Nesitaisysi? Atiduosiu tave ugniai praryti, jei niekini žvėris“. Polikarpas atsiliepė: „Grasini ugnimi, kuri valandą liepsnoja ir tuoj užgęsta. Matyt, nežinai apie būsimąjį teismą ir amžinąją kančių ugnį, skirtą nedorėliams. Tad ko delsi, – liepk, ką norėjęs!“
12 1Pasakęs tuos žodžius ir daugel kitų, jis užsidegė narsumu bei džiaugsmu, o jo veidas suspindo malone. Grasinamas jis nepasidavė baimei, bet laikėsi taip, kad prokonsulas labai nusistebėjo ir pasiuntė savo šauklį stadiono viduryje tris kartus paskelbti: „Polikarpas išpažino esąs krikščionis“. 2Šaukliui tai apskelbus, visa minia pagonių bei Smirnoje gyvenusių žydų, pagauta įniršio, ėmė garsiai šaukti: „Tai jis Azijos mokytojas, krikščionių tėvas, mūsų dievų griovėjas, daugelį raginąs jiems neaukoti ir jų nešlovinti'“. Taip vis garsiau jie rėkė ir prašė aziarchą Pilypą, kad paleistų liūtą prieš Polikarpą. Tačiau šis atsisakė, nes žvėrių kova jau buvo pasibaigusi. 3Tada minia ėmė vienu balsu rėkti, kad Polikarpas būtų gyvas sudegintas. Turėjo išsipildyti jo regėjimas su pagalve; mat jis tarp savo maldų buvo regėjęs liepsnojančią pagalvę ir, kreipdamasis į kartu buvusius tikinčiuosius, buvo pranašiškai pasakęs: „Reikia, kad mane gyvą sudegintų!“
13 1Paskui viskas vyko labai greitai, greičiau, nei gali apsakyti. Minia ėmė vilkti malkas bei žagarus iš dirbtuvių ir pirčių. Čia itin uoliai, kaip papratę, prisidėjo žydai. 2Kai laužas pagaliau buvo sukrautas, Polikarpas nusivilko visus drabužius, ir, nusijuosęs juostą, stengėsi pats nusiauti apavą, ko nebuvo daręs anksčiau, kadangi tikintieji visada rungdavosi, kuris pirmas palies jo odą; mat jis prieš kankinystę dėl savo [dorybingo] gyvenimo buvo apgaubtas visokios pagarbos. 3Kaipmat jį apsupo reikmenimis, atgabentais laužui kurti. Kai norėjo jį vinimis prikalti, jis tarė: „Palikite mane, kaip esu. Tas, kuris leidžia man ištverti ugnį, duos ir jūsų vinimis nepritvirtintam, kad išbūčiau nejudėdamas ant laužo“.
14 1Tad jie, nors vinimis ir neprikalė, vis dėlto jį supančiojo. Stovėdamas užnugaryje surištomis rankomis, buvo tarsi prakilnus avinėlis, atrinktas aukai iš didelės kaimenės, Dievui paruošta miela atnaša. Žvelgdamas į dangų, jis kalbėjo: „Viešpatie, Visagali Dieve, Tėve mylimojo ir palaimintojo savo Sūnaus Jėzaus Kristaus, per kurį esame laimėję Tavo pažinimą; angelų, galybių bei visų kūrinių ir visos teisiųjų giminės, gyvenančios Tavo akivaizdoje, Dieve! 2Šlovinu Tave, kad šią dieną bei šią valandą teikeisi mane priimti į kankinių būrį, idant turėčiau dalį Tavo Kristaus taurėje amžinojo gyvenimo prisikėlimui su siela ir kūnu Šventosios Dvasios negendamybėje. Tebūsiu kartu su jais šiandien priimtas Tavo akivaizdon kaip miela ir priimtina auka, kokią esi parengęs, parodęs ir įvykdęs Tu, Dieve, nežinantis melo ir teisusis! 3Todėl ir garbinu Tave už visa, laiminu ir šlovinu per amžinąjį, dangiškąjį vyriausiąjį kunigą Jėzų Kristų, mylimąjį Tavo Sūnų, per kurį Tau su juo ir Šventąja Dvasia tebūna garbė dabar ir per būsimuosius amžius. Amen.“
15 1Kai jis ištarė „amen“ ir užbaigė maldą, ugnies tarnyba užkūrė ugnį. Šoko didelė liepsna, ir pamatėme – kam buvo leista – stebuklą: Tam esame išgelbėti, kad perduotume kitiems, kas buvo atsitikę. 2Liepsna įgavo skliauto pavidalą ir tarytum vėjo pripildytos laivo burės apsupo kankinio kūną: šis, viduje būdamas, atrodė ne kaip degantis kūnas, bet kaip kepama duona ar žaizdre žėrintis auksas sidabras. Ir užuodėme tokį gardų kvepėjimą, tarsi būtų skleidę kvapą smilkalai ar kokie brangūs kvepalai.
16 Paskui nedorėliai, išvydę, jog ugnis jo kūno sudeginti negali, įsakė pakviesti konfektorių[9], kad prisiartinęs prie Polikarpo, pervertų jį durtuvu. Kai tai buvo padaryta, ištryško tiek daug kraujo, kad ugnis užgeso, ir visa minia labai nustebo, matydama, koksai skirtumas tarp netikinčiųjų ir išrinktųjų. 2Iš pastarųjų buvo ir nuostabusis Polikarpas, mūsų laikų apaštalinis bei pranašiškas mokytojas, Smirnos katalikų bažnyčios vyskupas. Visa, ką jis buvo pasakęs ir ką paskelbė jo lūpos, išsipildė ir išsipildys.
17 1Anas garbėtroška, pavyduolis ir piktanoris, teisiųjų giminės priešininkas, regėdamas Polikarpo liudijimo didybę, nuo jaunystės nesuteptą gyvenimą, jo vainikavimą nemirtingumo vainiku ir tikrą pergalę kovoje, pasistengė, kad mes negalėtume pasiimti jo kūno, nors daugelis troško tai padaryti ir paveldėti jo šventuosius palaikus. 2Tad jis ir pamokė Niketą, Erodo tėvą, Alkės[10] brolį, kreiptis į prokonsulą, kad šis neatiduotų kūno. Palikę Nukryžiuotąjį, girdi, jie imsią garbinti šitą. Taip buvo pasakyta, raginant bei reikalaujant žydams, kurie sekė mus, norinčius ištraukti kūną iš ugnies. Tačiau jie nežinojo, kad mes niekuomet nepaliksime Kristaus, kentėjusio už visus, kurie pasaulyje turėjo būti išgelbėti. Juk jis, būdamas nekaltas, kentėjo už nusidėjėlius, todėl mes negalime garbinti ko kito. 3Mes garbiname tiktai jį, nes jis – Dievo Sūnus. Tuo tarpu kankinius vertai mylime kaip Viešpaties mokinius ir sekėjus dėl jų nepaprasto prisirišimo prie savo Karaliaus ir Mokytojo. O, kad ir mes taptume jų bendražygiais ir bendramoksliais!
18 1Centurionas, matydamas žydų sukeltą kivirčą, paguldė kūną viduryje[11] ir, kaip reikalavo paprotys, jį sudegino. 2Todėl vėliau mes, surinkę jo kaulus, brangesnius už puošniausius brangakmenius ar auksą, palaidojome, kur derėjo. 3Ten, jei galėsime, susirinksime ir, Viešpats duos, su džiaugsmu bei linksmybe švęsime jo kankinystę – jo [dangiškojo] gimimo dieną. Šitaip paminėsime tuos, kurie užbaigė kovą ir kurie išlavins bei parengs būsimuosius kovotojus.
19 1Tai tiek apie palaimintąjį Polikarpą, drauge su Filadelfijos broliais tapusį kankiniu, dvyliktu Smirnos mieste. Iš visų labiausiai minimas jis vienas; jo vardas visur skamba net pagonių lūpose. Jis buvo ne tik įžymus mokytojas, bet ir šlovingas kankinys. Visi geidžia pasekti jo kankinyste, atitinkančia Kristaus Evangeliją. 2Savo ištvermingumu jis nugalėjo neteisųjį kunigaikštį ir laimėjo nemirtingumo vainiką su apaštalais ir visais teisiaisiais. Jis džiūgaudamas garbina Dievą, Visagalį Tėvą, šlovina Jėzų Kristų, mūsų sielų Gelbėtoją, mūsų kūnų Valdovą ir visos žemės katalikų Bažnyčios Ganytoją.
20 1Jūs prašėte išsamiai papasakoti tai, kas pas mus įvyko. Dabar per savo brolį Markioną[12] mes ir aprašėme, kas buvo svarbiausia. Perskaitę siųskite šitą laišką tolimiesiems broliams, idant ir jie pašlovintų Viešpatį, kuris pats pasišaukia išrinktuosius. 2O tam, kuris mus visus savo malone ir gailestingumu gali nuvesti į amžinąją savo karalystę per savo viengimį Sūnų Jėzų Kristų, tebūna garbė, pagarba, galybė, didybė per amžius! Sveikinkite visus šventuosius! Jus sveikina esantieji kartu su mumis ir visa tai užrašęs Evarestas[12] su namiškiais.
21 Palaimintasis Polikarpas kankinio mirtimi paliudijo ksantiko mėnesio antrą dieną, VII dieną prieš kovo kalendas, Didįjį šeštadienį, aštuntą valandą. Jis buvo suimtas Erodo, vadovaujant vyriausiam pontifikui Pilypui Tralianui, prokonsulu esant Stacijui Kvadratui, per amžius viešpataujant mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kuriam šlovė, garbė, didybė, amžinasis sostas iš kartos į kartą!
22 1Linkime jums, broliai, kad gyvuotumėte, sekdami evangeliniu žodžiu Jėzaus Kristaus, su kuriuo šlovė Dievui Tėvui ir Šventajai Dvasiai, vardan šventųjų išrinktųjų išgelbėjimo, kaip paliudijo savo kankinyste palaimintasis Polikarpas, kurio pėdomis žengdami nuvyksime į Jėzaus Kristaus karalystę. 2Tai iš Irenėjo, Polikarpo mokinio, [kodekso] nurašė Gajus, kuris gyveno drauge su Irenėju. O aš, Sokratas iš Korinto, nusirašiau iš Gajaus nuorašo. Malonė visiems! 3Pagaliau aš, Pionijas, surašiau iš aukščiau minėtų rankraščių, pirmiau juos ištyręs, po to, kai palaimintasis Polikarpas man pasirodė apsireikšdamas, kaip paaiškinsiu toliau. Aš surinkau skiautes, kad Viešpats Jėzus Kristus panašiu būdu pasirinktų mane į savo dangaus karalystę. Jam tebūna šlovė su Tėvu ir Šventąja Dvasia per amžių amžius! Amen.
Maskvos rankraščio priedas
23 1Gajus tai nusirašė iš Irenėjo raštų. Jis gyveno drauge su Irenėju, kuris buvo šventojo Polikarpo mokinys. 2Šis Irenėjas kankinio vyskupo Polikarpo laikais gyveno Romoje ir turėjo daug mokinių. Jis yra parašęs daugel gražiausių ir teisingiausių raštų; juose užsimena apie Polikarpą, sakydamasis buvęs jo mokinys. Irenėjas ryžtingai sukirto visas erezijas ir mums perdavė bažnytinį katalikišką kanoną, kaip buvo gavęs iš šventojo. 3Jis dar taip sako: „Markionas, iš kurio yra kilę vadinamieji markioninkai[13], vieną dieną sutikęs šventąjį Polikarpą, tarė: „Pripažink mane, Polikarpai!“ Bet tas Markionui atšovė: „Aš pažįstu, pažįstu šėtono pirmgimį“. 4Taip pat Irenėjo raštuose mes skaitome: „Polikarpo kankinystės Smirnoje dieną ir valandą Irenėjas, būdamas Romoje, išgirdo balsą tarsi trimitą, bylojantį: 'Polikarpas mirė kankinio mirtimi'“. 5Kaip minėta, čia Gajus padavė tai, ką buvo nurašęs iš Irenėjo raštų, o Isokratas iš Korinto perrašė iš Gajaus nuorašo. Aš, Pionijas, savo ruožtu perrašiau iš Isokrato nuorašo, kurį atradau šventojo Polikarpo apreiškimu. Aš ir surinkau skiautes, laiko beveik suėstas, kad ir Viešpats Jėzus Kristus mane pasirinktų kartu su savo išrinktaisiais dangaus karalystėje. Jam šlovė su Tėvu ir Šventąja Dvasia per amžius! Amen.
[1] „Apsistojusi“ – graik. „paroikeo“ pirmiausia reiškia viešėjimą svetimoje šalyje. Ankstyvojoje krikščionybėje buvo itin jaučiama, kad krikščionių bendruomenė šiame pasaulyje – keliauninkė į dangaus tėvynę. (Plg. Laišką Diognetui, 5.) Iš šio žodžio vėliau kilo parapijos sąvoka („paroikia“ – pastovis svetimoje vietovėje; verčiame tiesiog „bendruomenė“).
[2] Kitas teksto variantas: „išsigelbėtų nuo amžinos bausmės“.
[3] L. Stacijus Kvadratas, prokonsulavęs Azijoje 142 m. minimas 21 skyrelyje.
[4] Bedievybe („ateizmu“) krikščionis kaltindavo dėl atsisakymo garbinti visiems įprastus dievus.
[5] Kai kurie krikščionys ir neieškomi siūlydavosi teismams ir kankinimams. Tai neatitiko nei Evangelijos (Mt 10, 23), nei paties Jėzaus pavyzdžio (Jn 7, 1). Frygijoje netrukus po to prasidėjo egzaltuotas ir fanatiškas montanistų judėjimas.
[6] Irenarchas – miesto policijos pareigūnas.
[7] Kalbama ne mūsų Didžiojo šeštadienio prasme (pirmąkart jis bus paminėtas šv. Jono Auksaburnio), bet darant aliuziją į Kristaus kančios dienas.
[8] Laimė – graik. „Tychė“, imperatoriaus sėkmės deivė, tapatinama su jo „genijumi“ – asmeniniu dievaičiu. Taip prisiekti – tolygu pripažinti imperatoriaus dieviškumą.
[9] Konfektorius – cirko tarnautojas, turintis pribaigti arenoje sužeistus žvėris.
[10] Tą Alkę, krikščionę, su meile mini šv. Ignotas (Smirn. 13, 2; Polik. 8, 2).
[11] Matyt, kūnas buvo valstybės vardu konfiskuotas.
[12] Markionas (arba Markas, arba Markianas) buvo laiško surašytojas, Evarestas jį perrašė.
[13] Čia minimas kitas Markionas – markioninkų, arba markionitų, erezijos pradininkas.
