Maksimilijonas Kolbė – šventasis, miręs, kad kitas gyventų

Jo kalėjimo prižiūrėtojas pasakoja: „Kai atvėriau geležines duris, jis jau buvo miręs, bet man atrodė, kad jis tebėra gyvas. Jis sėdėjo atsirėmęs į sieną, jo veidas švytėjo nepaprasta šviesa. Akys buvo plačiai atmerktos ir žvelgė į vieną tašką. Visas jis buvo tarsi pagautas ekstazės. Aš niekuomet jo nepamiršiu”.