Visa Dievo kūrinija yra gera. Mes, krikščionys, džiaugiamės šiuo gerumu. Džiaugiamės saulės ir mėnulio gražumu, saldžiuoju alyvų kvapu, mėsos ir grūdų skoniu, mūsų nuotaiką pakeliančiais gėrimais ir gyvybę gimdančiu santuokiniu ryšiu. Žinoma, viskuo reikia džiaugtis saikingai. Ir jeigu mes šiek tiek sentimentaliai kalbame apie santūrumą, vis dėlto teisingai pastebime, kad Dievas davė mums savo kūrinijos gerumą kaip kanalą tos malonės, kuria mes patys tampame geri.
Neretai mums sakoma, kad ir technologijos, ypač kalbant apie tokius dalykus kaip nešiojamasis kompiuteris ir išmanusis telefonas, yra moraliai neutralios. Viskas priklauso nuo to, kaip ją naudojame. Naudodamasis savo „iPhone“ galiu rašyti šį rašinį arba rasti pornografijos. Galiu užpildyti mokesčių deklaraciją arba pralošti savo santaupas. Galiu paskambinti draugui arba galiu valandų valandas skandinti socialinių tinklų jūroje. Pasirinkimas priklauso man. Kaip panaudosiu šį daiktą, kurį pinigai ir gudrumas įdėjo į mano kišenę?
Bažnyčia jau seniai atkreipė dėmesį į technologijų keliamus pavojus, net pirmuosiuose Šventojo Rašto puslapiuose pažymint technologijų ir Kaino giminės ryšį. Jonas Paulius II Redemptor Hominis klausė, ar šiuolaikinis pasaulis, pasižymintis didžiule technologine pažanga, taip pat nėra pasaulis, dejuojantis gimdymo skausmuose. Kaip knygoje The Second Coming (Antrasis atėjimas) rašė Walkeris Percy, žmogus niekada neišrado ginklo, kurio nebūtų panaudojęs, ir atrodo, kad mes nuolat esame ties riba, kai pradėsime naudoti tuos pačius ginklus, kurie dėl mūsų technologinės pažangos suteikė mums raktą į mūsų pačių sunaikinimą. O etikos pirmenybė prieš technologiją, kuri, Jono Pauliaus nuomone, yra labai svarbi bet kokiam tikram žmogaus gyvenimo vystymuisi, nepasitvirtino.
Iš tiesų baiminuosi, kad technologijos, kurios tapo mūsų buvimo pasaulyje būdu, nebėra neutralus dalykas, o veikiau yra formaliai sutvarkytos taip, kad kenkia autentiškam žmogaus klestėjimui.
Už mano susirūpinimo ir už daugelio Jono Pauliaus II svarstymų šia tema slypi Martino Heideggerio mintys, išdėstytos jo esė „Klausimas apie technologiją“. Joje jis teigia, kad technologinės pasaulėžiūros, kokia ji tapo jo laikais ir vis labiau tampa mūsų laikais, esmė yra polinkis iš būties padaryti nuolatinį rezervą. Kol kas tai neutralu. Rašiklis yra nuolatinis rašalo rezervas, kurį galima panaudoti pagal pageidavimą. Užtvanka sukuria nuolatinį upės rezervą, ir rezultatas – kaip gali paliudyti visi, kas yra matę, pavyzdžiui, Deimantinius ežerus centriniame Arkanzase – gali būti ir naudingas, ir nepaprastai gražus, sukuriantis vandens atsargas žmonėms ir gražias buveines žuvims bei žvėrims.
Heideggerio nuomone, problema yra ta, kad technologija linkusi paversti patį žmogų nuolatiniu rezervatu. Akivaizdus pavyzdys yra tai, kad technologiškai pažengusiai nuolatinei kariuomenei reikia milžiniškų žmonių atsargų, kurie jai tarnautų. Tačiau dar kritiškiau aš galvoju apie „iPhone“. „iPhone“ taip įsiskverbė į mūsų gyvenimo struktūrą – jis taip lengvai ir efektyviai tvarko mūsų bankininkystę, švietimą, draudimą, pramogas ir keliones, kad jaučiame, jog privalome jį turėti. Be to, telefonas sugalvoja begalę būdų, kaip priversti mane pajusti, kad privalau jį paimti į rankas, žiūrėti į jį, bendrauti su juo. Bet kurią laisvą akimirką mano mintys ir ranka juda link telefono. Todėl „Apple“ sukūrė nuolatinį klientų rezervą, kurie ištikimai pirks kitą „iPhone“ modelį, kai tik jis pasirodys.
Kitaip tariant, technologijos, kurios nėra neutralios, yra stabai – ne atsitiktiniai stabai, kaip gali būti bet kas pasaulyje, bet sąmoningai sukurti stabai, verčiantys atkreipti mūsų dėmesį, kad jie ir toliau egzistuotų. Optimistiniais skaičiavimais, vidutinis žmogus išmaniuoju telefonu kasdien naudojasi apie tris su puse valandos, t. y. maždaug 24 valandas per savaitę. Taigi „iPhone“ pareikalavo savo Viešpaties dienos ir ją gavo, tuo tarpu autentiškas sekmadienio garbinimas ir toliau menksta.
Tokios technologijos nėra neutralios. Jos siekia mūsų garbinimo ir dažnai jį gauna.
Tačiau, kaip savo esė pažymi Heideggeris, remdamasis poetu Holderlinu, nuodams yra ir priešnuodis. Pražūtinga technologija reikalauja mūsų žvilgsnio ir mūsų rankų, o tinkamas mūsų akių ir rankų nukreipimas gali mus išvesti iš šio naujojo faraono vergijos į garbinimo dykumą.
Žvelkite į Eucharistiją. Leiskite akims sekti nepaprastas gražios bažnyčios linijas. Pažvelkite į medžius. Stebėkite paukščius ir išmokite jų vardus. Žiūrėkite į kylančią saulę ir stebėkite nuostabą, kuri tūkstantį kartų per dieną nušviečia vaiko veidą.
Naudokitės rankomis. Grokite instrumentu. Sodinkite ir puoselėkite sodą. Išmokite remontuoti variklį, valyti žuvį ar nudirti triušio odą. Mūsų rankos yra ta vieta, kur mūsų mąstymas susitinka su pasaulio daiktais, o mokėdami jomis naudotis vėl tampame žmonėmis. Nenuostabu, kad Jėzus tiek daug savo gyvenimo praleido tyliai, paslėptai dirbdamas.
Technologijos nėra neutralios. Tačiau tai pripažinti reiškia, kad reikia keistis. Mes turime pakeisti savo gyvenimą, kaip ragina Kristus, degdamas iš meilės Eucharistijoje, kviesdamas mus pažvelgti, pamatyti taip gražiai šių rankų sukurtus dalykus.
