Feria Tertia Hebdomadæ Sanctæ
Didžiosios savaitės antradienis
Introitus
Gal. 6, 14. Nos autem gloriari oported in Cruce Domini nostri Iesu Christi: in quo est salus, vita et resurrectio nostra: per quem salvati et liberati sumus.
Ps. 66, 2. Deus misereatur nostri, et benedicat nobis: illuminet vultum suum super nos, et misereatur nostri.
Introitas
Gal 6, 14. Mums reikia didžiuotis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriame yra mūsų išganymas, gyvenimas ir prisikėlimas. Juo mes esame išgelbėti ir išvaduoti.
Ps 66, 2. Dievas tebūna mums gailestingas ir telaimina mus: tešviečia mums jo veidas ir pasigaili mūsų.
Oratio
Omnípotens sempitérne Deus: da nobis ita Domínicæ passiónis sacraménta perágere; ut indulgéntiam percípere mereámur. Per eundem Dominum nostrum Iesum Christum, Filium tuum: qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.
Kolekta
Visagali amžinasis Dieve, leisk mums taip švęsti Viešpaties kančios paslaptis, kad būtume verti gauti atleidimą. Per Tąjį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.
Lectio
Léctio Ieremíæ Prophétæ. (Ier. 11, 18–20)
In diébus illis: Dixit Ieremías: Dómine, demonstrásti mihi, et cognóvi: tunc ostendísti mihi stúdia eórum. Et ego quasi agnus mansúetus, qui portátur ad víctimam: et non cognóvi, quia cogitavérunt super me consília, dicéntes: Mittámus lignum in panem eius, et eradámus eum de terra vivéntium, et nomen eius non memorétur ámplius. Tu autem, Dómine Sábaoth, qui iúdicas iuste et probas renes et corda, vídeam ultiónem tuam ex eis: tibi enim revelávi causam meam, Dómine, Deus meus.
Skaitinys
Skaitinys iš pranašo Jeremijo knygos. (Jer 11, 18–20)
Anomis dienomis: Jeremijas kalbėjo: „Viešpats man tai apreiškė, aš buvau įspėtas. Tik tada leidai tu man jų užmačias permatyti! Aš mat buvau lyg patiklus avinėlis, vedamas pjauti, ir net nenujaučiau, kad jie prieš mane slapta mezga sąmokslus: „Sunaikinkime medį su jo vaisiais, išraukime jį iš gyvųjų žemės, kad jo nė vardas nebebūtų minimas.“ Bet tu, Galybių Viešpatie, sprendi teisingai, ištiri jausmus ir širdį! Leisk man pamatyti, kaip tu jiems atkeršysi, nes tau patikėjau savąjį reikalą, Viešpatie, mano Dieve!“
Graduale
Ps. 34, 13 et 1–2. Ego autem, dum mihi molésti essent, induébam me cilício, et humiliábam in ieiúnio ánimam meam: et orátio mea in sinu meo convertétur. V. Iúdica, Dómine, nocéntes me, expúgna impugnántes me: apprehénde arma et scutum, et exsúrge in adiutórium mihi.
Gradualas
Ps 34, 13 ir 1–2. Kai jie vargindavo mane, užsivilkdavau ašutinę, varginau save pasninku, meldžiausi nulenkęs galvą. V. Teisk, Viešpatie, tuos, kurie mane skriaudžia, grumkis su mano užpuolikais. Paimk ginklą bei skydą ir pakilk man padėti.
Pássio Dómini nostri Iesu Christi secúndum Marcum.
(Marc. 14, 32–72; 15, 1–46)
In illo tempore: Iesus et discipuli eius veniunt in prædium, cui nomen Gethsemani. Et ait discipulis suis: + Sedéte hic, donec orem. C. Et assúmit Petrum et Iacóbum et Ioánnem secum: et coepit pavére et tædére. Et ait illis: + Tristis est anima mea usque ad mortem: sustinéte hic, et vigiláte. C. Et cum processísset páululum, prócidit super terram: et orábat, ut, si fíeri posset, transíret ab eo hora: et dixit: + Abba, Pater, ómnia tibi possibília sunt, transfer cálicem hunc a me: sed non quod ego volo, sed quod tu. C. Et venit et invénit eos dormiéntes. Et ait Petro: + Simon, dormis? non potuísti una hora vigiláre? Vigilate et oráte, ut non intrétis in tentatiónem. Spíritus quidem promptus est, caro vero infírma. C. Et íterum ábiens orávit, eúndem sermónem dicens. Et revérsus, dénuo invénit eos dormiéntes – erant enim óculi eórum gravati – et ignorábant, quid respondérent ei. Et venit tértio, et ait illis: + Dormíte iam et requiéscite. Súfficit: venit hora: ecce, Fílius hóminis tradétur in manus peccatórum. Súrgite, eámus: ecce, qui me tradet, prope est. C. Et, adhuc eo loquénte, venit Iudas Iscariótes, unus de duódecim, et cum eo turba multa cum gládiis et lignis, a summis sacerdótibus et scribis et senióribus. Déderat autem tráditor eius signum eis, diceris: S. Quemcúmque osculátus fúero, ipse est, tenéte eum et dúcite caute. C. Et cum venísset, statim accédens ad eum, ait: S. Ave, Rabbi. C. Et osculátus est eum. At illi manus iniecérunt in eum, et tenuérunt eum. Unus autem quidam de circumstántibus, edúcens gládium, percussit servum summi sacerdótis: et amputávit illi aurículam. Et respóndens Iesus, ait illis: + Tamquam ad latrónem exístis cum gládiis et lignis comprehéndere me? Cotídie eram apud vos in templo docens, et non me tenuístis. Sed ut impleántur Scriptúræ. C. Tunc discípuli eius relinquéntes eum, omnes fugérunt. Adoléscens autem quidam sequebátur eum amíctus síndone super nudo: et tenuérunt eum. At ille, reiécta síndone, nudus profúgit ab eis. Et adduxérunt Iesum ad summum sacerdótem: et convenérunt omnes sacerdótes et scribæ et senióres. Petrus autem a longe secútus est eum usque intro in átrium summi sacerdótis: et sedébat cum minístris ad ignem, et calefaciébat se. Summi vero sacerdótes et omne concílium quærébant advérsus Iesum testimónium, ut eum morti tráderent, nec inveniébant. Multi enim testimónium falsum dicébant advérsus eum: et conveniéntia testimónia non erant. Et quidam surgéntes, falsum testimónium ferébant advérsus eum, dicéntes: S. Quóniam nos audívimus eum dicéntem: Ego dissólvant! Templum hoc manufáctum, et per tríduum áliud non manufáctum ædificábo. C. Et non erat convéniens testimónium illórum. Et exsúrgens summus sacérdos in médium, interrogávit Iesum, dicens: S. Non respóndes quidquam ad ea, quæ tibi obiiciúntur ab his? C. Ille autem tacébat et nihil respóndit. Rursum summus sacérdos interrogábat eum, et dixit ei: S. Tu es Christus, Fílius Dei benedícti? C. Iesus autem dixit illi: + Ego sum: et vidébitis Fílium hóminis sedéntem a dextris virtútis Dei, et veniéntem cum núbibus cæli. C. Summus autem sacérdos scindens vestiménta sua, ait: S. Quid adhuc desiderámus testes? Audístis blasphémiam: quid vobis videtur? C. Qui omnes condemnavérunt eum esse reum mortis. Et coepérunt quidam conspúere eum, et veláre fáciem eius, et cólaphis eum caedere, et dícere ei: S. Prophetíza. C. Et minístri álapis cum cædébant. Et cum esset Petrus in átrio deórsum, venit una ex ancíllis summi sacerdótis: et cum vidísset Petrum calefaciéntem se, aspíciens illum, ait: S. Et tu cum Iesu Nazaréno eras. C. At ille negávit, dicens: S. Neque scio neque novi, quid dicas. C. Et éxiit foras ante átrium, et gallus cantávit. Rursus autem cum vidísset illum ancílla, coepit dícere circumstántibus: Quia hic ex illis est. At ille íterum negávit. Et post pusíllum rursus, qui astábant, dicébant Petro: S. Vere ex illis es: nam et Galilaeus es. C. Ille autem coepit anathematizáre et iuráre: Quia néscio hóminem istum, quem dícitis. Et statim gallus íterum cantávit. Et recordátus est Petrus verbi, quod díxerat ei Iesus: Priúsquam gallus cantet bis, ter me negábis. Et coepit flere. Et conféstim mane consílium faciéntes summi sacerdótes, cum senióribus et scribis et univérso concílio, vinciéntes Iesum, duxérunt, et tradidérunt Piláto. Et interrogávit eum Pilátus: S. Tu es Rex Iudæórum? C. At ille respóndens, ait illi: + Tu dicis. C. Et accusábant eum summi sacerdótes in multis. Pilátus autem rursum interrogávit eum, dicens: S. Non respóndes quidquam? vide, in quantis te accúsant. C. Iesus autem ámplius nihil respóndit, ita ut mirarétur Pilátus. Per diem autem festum solébat dimíttere illis unum ex vinctis, quemcúmque petiíssent. Erat autem, qui dicebátur Barábbas, qui cum seditiósis erat vinctus, qui in seditióne fécerat homicídium. Et cum ascendísset turba, coepit rogáre, sicut semper faciébat illis. Pilátus autem respóndit eis, et dixit: S. Vultis dimíttam vobis Regem Iudæórum? C. Sciébat enim, quod per invídiam tradidíssent eum summi sacerdótes. Pontifices autem concitavérunt turbam, ut magis Barábbam dimítteret eis. Pilátus autem íterum respóndens, ait illis: S. Quid ergo vultis fáciam Regi Iudæórum? C. At illi íterum clamavérunt: S. Crucifíge eum. C. Pilátus vero dicébat illis: S. Quid enim mali fecit? C. At illi magis clamábant: S. Crucifíge eum. C. Pilátus autem volens populo satisfácere, dimisit illis Barábbam, et trádidit Iesum flagellis cæsum, ut crucifígerétur. Mílites autem duxérunt eum in átrium prætórii, et cónvocant totam cohórtem, et índuunt eum púrpura, et impónunt ei plecténtes spíneam corónam. Et coepérunt salutáre eum: Ave, Rex Iudæórum. Et percutiébant caput eius arúndine: et conspuébant eum et, ponéntes génua, adorábant eum. Et postquam illusérunt ei, exuérunt illum púrpura, et induérunt eum vestiméntis suis: et edúcunt illum, ut crucifígerent eum. Et angariavérunt prætereúntem quémpiam, Simónem Cyrenaeum, veniéntem de villa, patrem Alexándri et Rufi, ut tólleret crucem eius. Et perdúcunt illum in Gólgotha locum, quod est interpretátum Calváriæ locus. Et dabant ei bíbere myrrhátum vinum: et non accépit. Et crucifigéntes eum, divisérunt vestiménta eius, mitténtes sortem super eis, quis quid tólleret. Erat autem hora tértia: et crucifixérunt eum. Et erat títulus causæ eius inscríptus: Rex Iudæórum. Et cum eo crucifígunt duos latrónes: unum a dextris et alium a sinístris eius. Et impléta est Scriptúra, quæ dicit: Et cum iníquis reputátus est. Et prætereúntes blasphemábant eum, movéntes cápita sua et dicéntes: S. Vah, qui déstruis templum Dei, et in tribus diébus reædíficas: salvum fac temetípsum, descéndens de cruce. C. Simíliter et summi sacerdótes illudéntes, ad altérutrum cum scribis dicébant: S. Alios salvos fecit, seípsum non potest salvum fácere. Christus Rex Israel descéndat nunc de cruce, ut videámus et credámus. C. Et qui cum eo crucifíxi erant, conviciabántur ei. Et facta hora sexta, ténebræ factæ sunt per totam terram, usque in horam nonam. Et hora nona exclamávit Iesus voce magna, dicens: + Eloi, Eloi, lamma sabactháni? C. Quod est interpretátum: + Deus meus, Deus meus, ut quid dereliquísti me? C. Et quidam de circumstántibus audiéntes, dicébant: S. Ecce, Elíam vocat. C. Currens autem unus, et implens spóngiam acéto, circumponénsque cálamo, potum dabat ei, dicens: S. Sínite, videámus, si véniat Elías ad deponéndum eum. C. Iesus autem emíssa voce magna exspirávit. (Hic genuflectitur, et pausatur aliquantulum.) Et velum templi scissum est in duo, a summo usque deórsum. Videns autem centúrio, qui ex advérso stabat, quia sic clamans exspirásset, ait: S. Vere hic homo Fílius Dei erat. C. Erant autem et mulíeres de longe aspiciéntes: inter quas erat María Magdaléne, et María Iacóbi minóris, et Ioseph mater, et Salóme: et cum esset in Galilaea, sequebántur eum, et ministrábant ei, et áliæ multæ, quæ simul cum eo ascénderant Ierosólymam. Et cum iam sero esset factum (quia erat Parascéve, quod est ante sábbatum) venit Ioseph ab Arimathaea, nóbilis decúrio, qui et ipse erat exspéctans regnum Dei, et audácter introívit ad Pilátum, et pétiit corpus Iesu. Pilátus autem mirabátur, si iam obiísset. Et accersíto centurióne, interrogávit eum, si iam mórtuus esset. Et cum cognovísset a centurióne, donávit corpus Ioseph. Ioseph autem mercátus síndonem, et depónens eum invólvit síndone, et pósuit eum in monuménto, quod erat excísum de petra, et advólvit lápidem ad óstium monuménti.
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia pagal Morkų.
(Mk 14, 32–72; 15, 1–46)
(C. – kronikininkas, + – Kristus, S. – sinagoga)
Anuo metu: Jėzus ir jo mokiniai atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane. Jėzus sako mokiniams: + „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi.“ C. Pasiėmęs su savim Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis. Jis jiems skundėsi: + „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!“ C. Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda. Jis sakė: + „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“ C. Paskui grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: + „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“ C. Jis vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Ir vėl sugrįžęs rado juos miegančius – jų akys buvo mieguistos, ir jie nežinojo, ką atsakyti. Jis ateina trečią kartą ir taria jiems: + „Vis dar tebemiegate, tebesiilsite? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat.“ C. Ir tuojau, jam tebekalbant, pasirodė vienas iš Dvylikos – Judas, o kartu su juo būrys ginkluotų kalavijais ir vėzdais, pasiųstas aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų. Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: S. „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir sergėdami veskite!“ C. Taigi atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: S. „Rabi!“ C. ir pabučiavo jį. O kiti stvėrė Jėzų ir suėmė. Vienas iš ten stovinčių, išsitraukęs kalaviją, užsimojo prieš vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.
O Jėzus prabilo jiems: + „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau teišsipildo Raštai.“ C. Tada, palikę jį, visi pabėgo. Tik vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį, bet jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo. Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, seniūnai ir Rašto aiškintojai.
Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų vidaus kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies. Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų jį pasmerkti mirti, bet nerado. Nors daugelis melagingai liudijo prieš jį, tačiau jų liudijimai nesutarė.
Kai kurie melagingai kaltino jį, teigdami: S. „Mes girdėjome jį sakant: „Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo.“ C. Bet ir šie kaltinimai nesutapo. Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: S. „Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?“
C. Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė:
S. „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“ C. Jėzus jam atsakė: + „Taip, Aš Esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse.“ C. Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius, šaukdamas: S. „Kam dar mums liudytojai? Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?“
C. Ir jie visi nusprendė jį esant vertą mirties. Kai kurie ėmė į jį spjaudyti, dangstė jam veidą, mušė kumščiais ir reikalavo: S. „Pranašauk!“ C. O tarnai daužė jį per veidą. Petras buvo žemai, kieme.
Atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: S. „Ir tu buvai su šituo Nazarėnu, su Jėzumi.“ C. Petras išsigynė, sakydamas: S. „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai.“ C. Jis išėjo į prieškiemį, ir gaidys pragydo. Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplinkiniams: „Šitas yra iš jų!“ Jis vėl išsigynė.
Kiek vėliau aplinkiniai sakė Petrui: S. „Tu tikrai vienas iš jų: juk tu irgi galilėjietis.“ C. Tada jis šoko prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate.“ Ir netrukus gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam buvo pasakęs Jėzus: „Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Ir jis pravirko. Anksti rytą aukštieji kunigai su seniūnais ir Rašto aiškintojais bei visa teismo taryba, padarę sprendimą, surakintą Jėzų nuvedė ir perdavė Pilotui. O Pilotas paklausė jį: S. „Ar tu esi žydų karalius?“ C. Jis atsakė: + „Taip yra, kaip sakai.“ C. Tuo tarpu aukštieji kunigai visaip jį skundė. Tad Pilotas vėl klausė Jėzų: S. „Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kokiais dideliais dalykais jie tave kaltina.“ C. Bet Jėzus daugiau nebeatsakinėjo, ir Pilotas labai stebėjosi. Per šventes jis paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo. Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų. Susirinkusi minia pradėjo prašyti to, ką visuomet Pilotas darydavo. Pilotas prabilo: S. „Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?“ C. Mat jis žinojo, kad aukštieji kunigai jį buvo įskundę iš pavydo. Tačiau aukštieji kunigai sukurstė žmones reikalauti, kad verčiau paleistų jiems Barabą.
Tada Pilotas vėl kreipėsi į juos: S. „O ką man daryti su žydų karaliumi?“ C. Tie ėmė šaukti: S. „Ant kryžiaus jį !“ C. Pilotas dar klausė: S. „O ką gi pikta jis yra padaręs?“ C. Tuomet jie pradėjo dar garsiau rėkti: S. „Ant kryžiaus jį!“ C. Norėdamas įsiteikti miniai, Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti. Kareiviai nusivedė Jėzų į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą.
Jie apvilko jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo jam erškėčių vainiką ir pradėjo jį sveikinti: „Sveikas, žydų karaliau!“ Jie daužė jam galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami neva garbino jį. Prisityčioję nuvilko jam purpurinį apsiaustą ir apvilko jo paties drabužiais. Tuomet kareiviai išvedė Jėzų nukryžiuoti.
Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių. Taip jie nuvedė Jėzų į Golgotos vietą; išvertus tai reiškia: „Kaukolės vieta“.
Ten davė jam mira atmiešto vyno, bet jis negėrė. Tuomet prikalė jį prie kryžiaus ir pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti. Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: „Žydų karalius“. Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės. Taip išsipildė Rašto žodis: „Jis buvo priskaitytas prie piktadarių“.
Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: S. „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai. Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“ C. Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: S. „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume.“ C. Jį plūdo ir kartu nukryžiuotieji. Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos.
Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: + „Eloji, Eloji, lema sabachtani?“ C. Tai reiškia: + „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ C. Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: S. „Matai, jis šaukiasi Elijo.“ C. Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: S. „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti.“ C. Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią. (Čia klaupiamasi.) Tuo metu šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: S. „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ C. Ten buvo moterų, kurios žiūrėjo iš tolo; tarp jų Marija Magdalietė, Marija – Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina – ir Salomė. Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos jį lydėjo ir jam tarnavo. Taip pat ten buvo daug kitų, kartu su juo atvykusių į Jeruzalę.
Jau vakarui atėjus (kadangi buvo Prisirengimas, arba šabo išvakarės), atvyko Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys, kuris irgi laukė Dievo karalystės. Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs? Jis pasišaukė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus jau miręs. Patyręs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną. Šis nupirko drobulę, nuėmė Jėzų nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę, paguldė jį kapo rūsyje, kuris buvo iškaltas uoloje, ir užritino angą akmeniu.
Offertorium
Ps. 139, 5. Custódi me, Dómine, de manu peccatóris: et ab homínibus iníquis éripe me.
Ofertoriumas
Ps 139, 5. Sergėk mane, Viešpatie, nuo nusidėjėlio rankos ir išgelbėk mane nuo nedorų žmonių.
Secreta
Sacrifícia nos, quæsumus, Dómine, propénsius ista restáurent: quæ medicinálibus sunt institúta ieiúniis. Per Dóminum nostrum...
Sekreta
Meldžiame Tave, Viešpatie, tegul šios aukos greitai atnaujina tai, dėl ko įsteigta išganinga atgaila. Per mūsų Viešpatį...
Præfatio de Sancta Cruce
Vere dignum et iustum est, æquum et salutáre, nos tibi semper et ubíque grátias ágere: Dómine, sancte Pater, omnípotens ætérne Deus: Qui salútem humáni géneris in ligno Crucis constituísti: ut, unde mors oriebátur, inde vita resúrgeret: et qui in ligno vincébat, in ligno quoque vincerétur: per Christum, Dóminum nostrum. Per quem maiestátem tuam laudant Angeli, adórant Dominatiónes, tremunt Potestátes. Cæli cælorúmque Virtútes, ac beáta Séraphim sócia exsultatióne concélebrant. Cum quibus et nostras voces ut admítti iúbeas, deprecámur, súpplici confessióne dicéntes: Sanctus.
Šv. Kryžiaus prefacija
Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga mums visada ir visur Tau dėkoti, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve. Tau, kuris žmonių giminės išgelbėjimą Kryžiaus medyje įtvirtinai, kad, iš kur mirtis kilo, iš ten ir gyvenimas prisikeltų; ir kas medžiu laimėjo, medžiu būtų ir nugalėtas, per Kristų mūsų Viešpatį. Per kurį Tavąją didybę šlovina angelai, garbina viešpatystės, dreba galybės. Dangūs ir dangų kunigaikštystės, taip pat ir palaimintieji serafimai bendrai džiūgaudami ją šlovina. Liepk, prašome, kad tarp jų būtų priimti ir mūsų balsai, su nuolankiu išpažinimu sakantys: Šventas.
Communio
Ps. 68, 13–14. Advérsum me exercebántur, qui sedébant in porta: et in me psallébant, qui bibébant vinum: ego vero oratiónem meam ad te, Dómine: tempus benepláciti, Deus, in multitúdine misericórdiæ tuæ.
Komunija
Ps 68, 13–14. Vartuose žmonės skleidžia apie mane paskalas, geriantys vyną tyčiojasi iš manęs. Bet aš savo malda kreipiuosi į tave, Viešpatie. Malonės metu, Dieve, išklausyk žiūrėdamas savo didžio gailestingumo.
Postcommunio
Sanctificatiónibus tuis, omnípotens Deus: et vitia nostra curéntur, et remédia nobis sempitérna provéniant. Per Dóminum nostrum...
Postkomunija
Visagali Dieve, tegydo mūsų ydas šventosios Tavo paslaptys ir tesuteikia pagalbą amžinybei. Per mūsų Viešpatį...
Oratio super populum
Humiliate capita vestra Deo.
Tua nos misericordia, Deus, et ab omni subreptione vetustatis expurget, et capaces sanctæ novytatis efficiat. Per Dominum nostrum...
Oracija už žmones
Nusilenkite Dievui.
Dieve, tegul Tavo gailestingumas nuvalo mus nuo bet kokios senojo žmogaus bjaurasties ir teparuošia mus šventumo atnaujinimui. Per mūsų Viešpatį...
