Viešpaties Vakarienės ketvirtadienis (Didysis Ketvirtadienis)

Feria Quinta in Coena Domini

Viešpaties Vakarienės ketvirtadienis (Didysis ketvirtadienis)

ŠVENTASIS TRIDIENIS

Velykų laikotarpis – tai Paschos šventimų metas. Žodis „pascha“ kilo iš hebrajiško žodžio „pesach“, reiškiančio „išėjimą, praėjimą, perėjimą“. Tačiau graikiškai parašytame Naujajame Testamente, ne be Dievo sumanymo, atsirado nauja galimybė interpretuoti žodį „pascha“, nes graikiškas žodis „paschein“ reiškia „kentėti“.

Viešpaties Pascha

Izraelio tauta kentė egiptiečių priespaudą ir tik jų Viešpats Dievas išgirdo šauksmą ir prisiminė sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Savo galingos rankos ginklu išsirinkęs Mozę, Jis ją ištiesė, kad išlaisvintų savo tautą iš vergijos ir atvestų į kraštą, kuriame teka pieno ir medaus upės. Tačiau Egipto faraonas nepaklausė Mozės, prašiusio įvykdyti Dievo valią ir išleisti žydų tautą iš Egipto, todėl Egiptui buvo pasiųsta dešimt bausmių. Norėdamas sunaikinti faraono puikybę, Viešpats išžudė visus egiptiečių pirmagimius. Žydų, kurių namų durų staktos ir sąramos buvo pažymėtos ritualinio velykų avinėlio krauju, buvo pasigailėta. Mirties angelas „praėjo pro šalį“. Iš čia ir žydų šventė „Pesach“, reiškianti „praėjimą, perėjimą“.

Izraelio Pascha

Tradicija visada akcentavo kitą „perėjimą“, norėdama jo reikšmę sujungti su šių dienų Velykomis. Tai žydų perėjimas per Raudonąją jūrą į pažadėtąją žemę, pergalingas avinėlio krauju išgelbėtos Dievo tautos išėjimas.
Izraelis visada gyveno atsimindamas šį perėjimą per dykumą, kai Dievas buvo jų Ganytojas. Tačiau pranašai šiame stebuklingame įvykyje numatė naują, stebuklingą „perėjimą“, kuris surinks tautą pasitikti Mesijo.

Kristaus Pascha

Mes, krikščionys, taip pat turime savo Paschą – Kristų, pasiaukojusį dėl mūsų išganymo. Jis yra tikrasis Avinėlis, tuo tarpu kiti buvo tik simboliniai. Ritualinį avinėlį pjaudavo šventykloje, mistinis Avinėlis buvo paaukotas ant Kryžiaus altoriaus.
Tai buvo Jo „perėjimas“ pas savo Tėvą Jo meilės sumanyme numatytu laiku, kai gerasis Ganytojas atidavė gyvybę už savo avis, kad jos, dieviškojo Ganytojo surinktos į vieną bandą, turėtų gyvenimą, apsčiai gyvenimo. Tai buvo pergalingas perėjimas per mirtį, perėjimas To, kurio galioje buvo atiduoti savo gyvybę ir vėl ją atgauti. Kaip buvo išpranašavęs, trečią dieną Kristus prisikėlė iš numirusių, kad nueitų pas savo Tėvą ir atsisėstų Jo dešinėje amžinojoje šlovėje. O mes, Bažnyčios nariai, naujoji Dievo tauta, per Krikštą pažymėti naujojo Velykų Avinėlio krauju, kuriuo dalijamės Jo mirtimi, „perėję savo nuodėmes“, atpirkti To, kuris prisiėmė mūsų nuodėmes iš meilės mums, esame išlaisvinami Dievo teismo. Tai ir yra Jėzaus Kristaus gailestingos Paschos esmė.

Mūsų Pascha

Iš tiesų sekdami savo Vadą ir tiesiai eidami keliu („Aš esu kelias“, – Jis pasakė), kuris yra Jis pats, mes taip pat pereiname iš mirties į gyvenimą, iš tamsos į šviesą, iš nuodėmės į Krikšto vandenų malonę. Už naują gyvenimą, kurį mes, naujai užgimę, įgyjame išeidami iš krikštyklos – mūsų Motinos Bažnyčios vaisingų įsčių, esame skolingi Kristui. Kraujas ir vanduo, ištekėję iš Jo perdurtos širdies, sudaro šaltinį, kuriame per sakramentus galime visada numalšinti troškulį.
Visi sakramentai kyla iš Velykų slėpinio. Pirmiausia – Eucharistija, tikrasis paaukotas Kristaus Kūnas, gyvenimo Duona, nemirtingumo raugas, mistinio Kūno vienybės Sakramentas.
Kaip planetos sukasi apie Saulę, taip ir visi sakramentai sukasi apie centrą – sakramentų Sakramentą, Švenčiausiąjį Sakramentą. Šventojo Tridienio liturgijoje labai aiškiai nurodytas šis jų tarpusavio ryšys. Velykų vigilija – tradicinis Krikšto ir šventimų metas. Didįjį ketvirtadienį vyskupas šventina aliejų, kuris naudojamas ruošiant krikšto vandenį, patepimams, šventimams, konsekruojant bažnyčias.

DIDYSIS KETVIRTADIENIS

Kai buvo planuojamas sąmokslas prieš Mūsų Išganytoją, Jis rado būdą įamžinti savo Auką ir savo buvimą tarp mūsų padaryti nemirtingą. Paskutinei vakarienei atminti Bažnyčia su didžiu džiaugsmu šiandien švenčia Šventąją Auką. Krucifiksas uždengtas baltu audiniu, patarnautojai vilki baltus drabužius, giedama Gloria, per kurią skambinama varpeliais. Šiandien visose bažnyčiose, išskyrus katedras, aukojamos vienerios Mišios. Tuo primenama (įsteigimo dieną), kad vien tik kunigystei pats Jėzus pavedė per amžius atnaujinti Jo Auką. Mišių Kanono maldose Bažnyčia prisimena Eucharistijos Sakramento įsteigimą, kurį atliko mūsų Viešpats savo Kančių išvakarėse.
Šios Mišios aukojamos penktą valandą vakaro arba truputį vėliau, bet ne vėliau kaip aštuntą valandą vakaro. Katedrose iš ryto aukojamos tik vyskupo Mišios, per kurias šventinama šv. krizma, naudojama šventuosiuose sakramentuose.

Introitus

Gal. 6, 14. Nos autem gloriári opórtet in cruce Dómini nostri Iesu Christi: in quo est salus, vita et resurréctio nostra: per quem salváti et liberáti sumus.

Ps. 66, 2. Deus misereátur nostri, et benedícat nobis: illúminet vultum suum super nos, et misereátur nostri.

Introitas

Gal 6, 14. Mes turime girtis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriame yra mūsų išganymas, gyvybė ir prisikėlimas, per kurį esame išganyti ir išvaduoti.

Ps 66, 2. Dievas mūsų tepasigaili ir telaimina mus, teapšviečia mus jo veidas ir tegul pasigaili.

Giedamas Gloria

Oratio

Deus, a quo et Iudas reátus sui pœnam, et confessiónis suæ latro prǽmium sumpsit, concéde nobis tuæ propitiatiónis efféctum: ut, sicut in passióne sua Iesus Christus, Dóminus noster, divérsa utrísque íntulit stipéndia meritórum; ita nobis, abláto vetustátis erróre, resurrectiónis suæ grátiam largiátur: Qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.

Kolekta

Dieve, iš Tavęs ir kaltasis Judas gavo bausmę, ir plėšikas atlygį už savo išpažinimą. Suteik mums savo veiksmingą pasigailėjimą, kad kaip savo kančios metu Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, kiekvienam iš jų davė skirtingą atlyginimą už nuopelnus, taip ir mums, pašalinęs senas klaidas, suteiktų savo prisikėlimo malonę. Kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.

Lectio

Lectio Epistolæ beati Pauli Apostoli ad Corinthios. (1 Cor. 11, 20–32)

Fratres: Conveniéntibus vobis in unum, iam non est domínicam cenam manducáre. Unusquísque enim suam cenam præsúmit ad manducándum. Et álius quidem ésurit, alius autem ébrius est. Numquid domos non habétis ad manducándum et bibéndum? Aut ecclésiam Dei contémnitis, et confúnditis eos, qui non habent? Quid dicam vobis? Laudo vos? In hoc non laudo. Ego enim accépi a Dómino, quod et trádidi vobis, quóniam Dóminus Iesus, in qua nocte tradebátur, accépit panem, et grátias agens fregit, et dixit: „Accípite, et manducáte: hoc est corpus meum, quod pro vobis tradétur: hoc fácite in meam commemoratiónem“. Simíliter et cálicem, postquam cenávit, dicens: „Hic calix novum testaméntum est in meo sánguine: hoc fácite, quotiescúmque bibétis, in meam commemoratiónem“. Quotiescúmque enim manducábitis panem hunc et cálicem bibétis: mortem Dómini annuntiábitis, donec véniat. Itaque quicúmque manducáverit panem hunc vel bíberit cálicem Dómini indígne, reus erit córporis et sánguinis Dómini. Probet autem seípsum homo: et sic de pane illo edat et de cálice bibat. Qui enim mandúcat et bibit indígne, iudícium sibi mandúcat et bibit, non diiúdicans corpus Dómini. Ideo inter vos multi infírmi et imbecílles, et dórmiunt multi. Quod si nosmetípsos diiudicarémus, non útique iudicarémur. Dum iudicámur autem, a Dómino corrípimur, ut non cum hoc mundo damnémur.

Skaitinys

Skaitinys ir šventojo apaštalo Pauliaus pirmojo Laiško korintiečiams. (1 Kor 11, 20–32)

Broliai: Jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti Dievo bendriją ir sugėdinti nepasiturinčius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už šitai nepagirsiu. Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.“ Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis. Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių. Jei mes patys save tyrinėtume, nebūtume teisiami. O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu.

Graduale

Phil. 2, 8–9. Christus factus est pro nobis oboédiens usque ad mortem, mortem autem crucis. V. Propter quod et Deus exaltávit illum: et dedit illi nomen, quod est super omne nomen.

Gradualas

Fil 2, 8–9. Kristus nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. V. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.

Evangelium

Sequéntia sancti Evangélii secundum Ioannem. (Ioann. 13, 1–15)

Ante diem festum Paschæ, sciens Iesus quia venit hora eius, ut tránseat ex hoc mundo ad Patrem: cum dilexísset suos, qui erant in mundo, in finem diléxit eos. Et cena facta, cum diábolus iam misísset in cor, ut tráderet eum Iudas Simónis Iscariótæ, sciens, quia ómnia dedit ei Pater in manus, et quia a Deo exívit, et ad Deum vadit, surgit a cena, et ponit vestiménta sua, et cum accepísset línteum, præcínxit se. Deínde mittit aquam in pelvim, et cœpit laváre pedes discipulórum, et extérgere línteo, quo erat præcínctus. Venit ergo ad Simónem Petrum. Et dicit ei Petrus: „Dómine, tu mihi lavas pedes?“ Respóndit Iesus et dixit ei: „Quod ego fácio, tu nescis modo, scies autem póstea“. Dicit ei Petrus: „Non lavábis mihi pedes in ætérnum“. Respóndit ei Iesus: „Si non lávero te, non habébis partem mecum“. Dicit ei Simon Petrus: „Dómine, non tantum pedes meos, sed et manus, et caput“. Dicit ei Iesus: „Qui lotus est, non índiget nisi ut pedes lavet, sed est mundus totus. Et vos mundi estis, sed non omnes“. Sciébat enim quisnam esset qui tráderet eum; proptérea dixit: Non estis mundi omnes. Postquam ergo lavit pedes eórum, et accépit vestiménta sua, cum recubuísset íterum, dixit eis: „Scitis quid fécerim vobis? Vos vocátis me Magíster et Dómine, et bene dícitis; sum étenim. Si ergo ego lavi pedes vestros, Dóminus et Magíster: et vos debétis alter altérius laváre pedes. Exémplum enim dedi vobis, ut, quemádmodum ego feci vobis, ita et vos faciátis.“

Evangelija

Šventosios Evangelijos pagal Joną tęsinys. (Jn 13, 1–15)

Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi.“ Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi.“ Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi.“ Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs.“ Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane „Mokytoju“ ir „Viešpačiu“ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“

KOJŲ PLOVIMAS

Antiphona 1

Ioann. 13, 34. „Mandátum novum do vobis: ut diligátis ínvicem, sicut diléxi vos“, dicit Dóminus.

Ps. 118, 1. Beáti immaculáti in via: qui ámbulant in lege Dómini. „Mandátum novum...“

Antiphona 2

Ioann. 13, 4, 5 et 15. Postquam surréxit Dóminus a cena, misit aquam in pelvim, et cœpit laváre pedes discipulórum: hoc exémplum relíquit eis.

Ps. 47, 2. Magnus Dóminus, et laudábilis nimis: in civitáte Dei nostri, in monte sancto eius. Postquam surréxit...

Antiphona 3

Ioann. 13, 12, 13 et 15. Dóminus Iesus, postquam cenávit cum discípulis suis, lavit pedes eórum, et ait illis: „Scitis quid fécerim vobis ego, Dóminus et Magíster? Exémplum dedi vobis, ut et vos ita faciátis“.

Ps. 84, 2. Benedixísti, Dómine, terram tuam: avertísti captivitátem Iacob. Dóminus Iesus...

Antiphona 4

Ioann. 13, 6–7 ir 8. „Dómine, tu mihi lavas pedes?“ Respóndit Iesus, et dixit ei: „Si non lávero tibi pedes, non habébis partem mecum“. V. Venit ergo ad Simónem Petrum, et dixit ei Petrus. „Dómine, tu...“ V. „Quod ego fácio, tu nescis modo: scies autem póstea“. „Dómine, tu...“

Antiphona 5

„Si ego, Dóminus et Magíster vester, lavi vobis pedes: quanto magis debétis alter altérius laváre pedes?“

Ps. 48, 2. Audíte hæc, omnes gentes: áuribus percípite, qui habitátis orbem. „Si ego, Dóminus...“

Antiphona 6

Ioann. 13, 35. „In hoc cognóscent omnes, quia discípuli mei estis, si dilectiónem habuéritis ad ínvicem“. V. Dixit Iesus discípulis suis: „In hoc cognóscent...“

Antiphona 7

1 Cor. 13, 13. Máneant in vobis fides, spes, cáritas, tria hæc: maior autem horum est cáritas. V. Nunc autem mánent fides, spes, cáritas, tria hæc: maior horum est cáritas. Máneant in vobis...

Antiphona 8

Ubi caritas et amor, Deus ibi est.

1. Congregávit nos in unum Christi amor. Exsultémus et in ipso iucundémur.
2. Timeámus et amémus Deum vivum. Et ex corde diligámus nos sincéro.
3. Simul ergo cum in unum congregámur: Ne nos mente dividámur, caveámus.
4. Cessent iúrgia malígna, cessent lites. Et in médio nostri sit Christus Deus.
5. Simul quoque cum Beátis videámus. Gloriánter vultum tuum, Christe Deus:
6. Gáudium, quod est imménsum atque probum, Sǽcula per infiníta sæculórum. Amen.

1 antifona

Jn 13, 34. „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau“, – sako Viešpats.

Ps 118, 1. Palaiminti, kurių kelias nesuteptas, kurie vaikšto pagal Viešpaties Įstatymą. „Aš jums duodu...“

2 antifona

Jn 13, 4, 5 ir 15. Viešpats pakyla nuo vakarienės stalo, įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas: tokį pavyzdį jis jiems paliko.

Ps 47, 2. Didis Viešpats ir labai šlovingas, mūsų Dievo mieste, šventajame jo kalne. Viešpats pakyla...

3 antifona

Jn 13, 12, 13 ir 15. Viešpats Jėzus, pavakarieniavęs su savo mokiniais, nuplovė jų kojas ir kalbėjo jiems: „Ar suprantate, ką jums padariau, aš – Viešpats ir Mokytojas? Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs taip darytumėte.“

Ps 84, 2. Palaiminai, Viešpatie, savo žemę, grąžinai Jokūbo belaisvius. Viešpats Jėzus...

4 antifona

Jn 13, 6–7 ir 8. „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam sako: „Jei nenumazgosiu tavo kojų, neturėsi dalies su manimi.“ V. Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau...“ V. „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi.“ „Viešpatie, nejau...“

5 antifona

„Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti.“

Ps 48, 2. Klausykitės, visos tautos, priimkite ausimis, žemės gyventojai. „Jei tad aš – Viešpats...“

6 antifona

Jn 13, 35. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ V. Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Iš to visi pažins...“

7 antifona

1 Kor 13, 13. Tarp jūsų tepasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. V. Dabar tepasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. Tarp jūsų tepasilieka...

8 antifona

Kur meilė ir draugystė, ten yra ir Dievas.

1. Mus visus kartu subūrė Kristaus meilė, džiūgaukim ir jame linksminkimės!
2. Bijokim ir mylėkim gyvąjį Dievą ir vieni kitus nuoširdžiai.
3. Kai visi susirenkam draugėn, saugokimės nuomonių išsiskyrimo.
4. Tenustoja pikti ginčai ir barniai, mūsų vidury tebūna Kristus Dievas.
5. Kad su šventaisiais regėtume šlovingąjį Tavo veidą, Kristau Dieve.
6. Tu begalinis ir tikras džiaugsme, per amžių amžius be pabaigos. Amen.

Pater noster (tyliai iki:)
V. Et ne nos indúcas in tentatiónem.
R. Sed líbera nos a malo.
V. Tu mandásti mandáta tua, Dómine.
R. Custodíri nimis.
V. Tu lavásti pedes discipulórum tuórum.
R. Opera mánuum tuárum ne despícias.
V. Dómine, exáudi oratiónem meam.
R. Et clamor meus ad te véniat.

Tėve mūsų (tyliai iki:)
V. Ir neleisk mūsų gundyti.
R. Bet gelbėk mus nuo pikto.
V. Tu įsakei, Viešpatie.
R. Uoliai laikytis Tavo įsakymų.
V. Tu mazgojai savo mokiniams kojas.
R. Nepaniekinai savo rankų darbo.
V. Viešpatie, išgirsk mano maldą.
R. Ir mano šauksmas Tave tepasiekia.

V. Dóminus vobíscum.
R. Et cum spíritu tuo.

V. Viešpats su jumis.
R. Ir su tavo dvasia.

Oremus. Adésto, Dómine, quǽsumus, offício servitútis nostræ: et quia tu discípulis tuis pedes laváre dignátus es, ne despícias ópera mánuum tuárum, quæ nobis retinénda mandásti: ut, sicut hic nobis et a nobis exterióra ábluuntur inquinaménta; sic a te ómnium nostrum interióra lavéntur peccáta. Quod ipse præstáre dignéris, qui vivis et regnas in sǽcula sæculórum. R. Amen.

Melskimės. Viešpatie, meldžiame, padėk mums atlikti savo tarnystės pareigas. Tu teikeisi mazgoti kojas savo mokiniams, todėl nepaniekink savo rankų darbų, kuriuos mums įsakei tęsti. Kaip čia nuo mūsų ar mūsų pačių nuplaunamas išorinis purvas, taip Tu numazgok visų mūsų vidines nuodėmes. Tu pats tai maloningai suteik, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. R. Amen.

Offertorium

Ps. 117, 16 et 17. Déxtera Dómini fecit virtútem, déxtera Dómini exaltávit me: non móriar, sed vivam, et narrábo ópera Dómini.

Ofertoriumas

Ps 117, 16 ir 17. Viešpaties dešinė rodo jėgą, Viešpaties dešinė išaukštino mane. Nemirsiu, bet gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus.

Secreta

Ipse tibi, quǽsumus, Dómine, sancte Pater, omnípotens ætérne Deus, sacrifícium nostrum reddat accéptum, qui discípulis suis in sui commemoratiónem hoc fíeri hodiérna traditióne monstrávit, Iesus Christus, Fílius tuus, Dóminus noster: Qui tecum vivit et regnat...

Sekreta

Viešpatie, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, meldžiame, tegul mūsų auką Tau pateikia Tasai, kuris savo mokiniams šiandien parodė, kaip tai daryti Jo atminimui – Jėzus Kristus, Tavo Sūnus, mūsų Viešpats, kuris būdamas Dievas...

Præfatio de Sancta Cruce

Vere dignum et iustum est, æquum et salutáre, nos tibi semper et ubíque grátias ágere: Dómine, sancte Pater, omnípotens ætérne Deus: Qui salútem humáni géneris in ligno Crucis constituísti: ut, unde mors oriebátur, inde vita resúrgeret: et qui in ligno vincébat, in ligno quoque vincerétur: per Christum, Dóminum nostrum. Per quem maiestátem tuam laudant Angeli, adórant Dominatiónes, tremunt Potestátes. Cæli cælorúmque Virtútes, ac beáta Séraphim sócia exsultatióne concélebrant. Cum quibus et nostras voces ut admítti iúbeas, deprecámur, súpplici confessióne dicéntes: Sanctus.

Šv. Kryžiaus prefacija

Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga mums visada ir visur Tau dėkoti, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve. Tau, kuris žmonių giminės išgelbėjimą Kryžiaus medyje įtvirtinai, kad, iš kur mirtis kilo, iš ten ir gyvenimas prisikeltų; ir kas medžiu laimėjo, medžiu būtų ir nugalėtas, per Kristų mūsų Viešpatį. Per kurį Tavąją didybę šlovina angelai, garbina viešpatystės, dreba galybės. Dangūs ir dangų kunigaikštystės, taip pat ir palaimintieji serafimai bendrai džiūgaudami ją šlovina. Liepk, prašome, kad tarp jų būtų priimti ir mūsų balsai, su nuolankiu išpažinimu sakantys: Šventas.

Mišių Kanone kitokia „Communicantes“ pradžia:

Communicántes, et diem sacratíssimum celebrántes, quo Dóminus noster Iesus Christus pro nobis est tráditus: sed et memóriam venerántes...

Bendraudami ir švęsdami švenčiausiąją dieną, kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo už mus atiduotas, ir atminimą gerbdami...

Kitokia „Hanc igitur“ pradžia:

Hanc ígitur oblatiónem servitútis nostræ, sed et cunctæ famíliæ tuæ, quam tibi offérimus ob diem, in qua Dóminus noster Iesus Christus trádidit discípulis suis Córporis et Sánguinis sui mystéria celebránda: quǽsumus, Dómine, ut placátus accípias: diésque nostros...

Taigi šitą mūsų tarnystės ir taip pat visos Tavo šeimos auką, Tau aukojamą šią dieną, kai mūsų Viešpats Jėzus Kristus perdavė savo mokiniams švęsti savo Kūno ir Kraujo paslaptis, prašome, Viešpatie, palankiai priimti. Sutvarkyk mūsų dienas...

Giedant „Agnus Dei“, visus tris kartus giedama „...miserere nobis“.

Communio

Ioann. 13, 12, 13 et 15. Dóminus Iesus, postquam cenávit cum discípulis suis, lavit pedes eorum, et ait illis: „Scitis quid fécerim vobis ego, Dóminus et Magíster? Exémplum dedi vobis, ut et vos ita faciátis“.

Komunija

Postcommunio

Refécti vitálibus aliméntis, quǽsumus, Dómine Deus noster: ut, quod témpore nostræ mortalitátis exséquimur, immortalitátis tuæ múnere consequámur. Per Dóminum nostrum...

Postkomunija

Sustiprinti gaivinančiu penu, meldžiame Tave Viešpatie, mūsų Dieve, kad ko siekiame būdami mirtingi, pasiektume per Tavo nemirtingumo dovaną. Per mūsų Viešpatį...

IŠKILMINGAS ŠVČ. SAKRAMENTO PERNEŠIMAS IR PADĖJIMAS

V. Benedicamus Domino.
R. Deo gratias.

V. Šlovinkime Viešpatį.
R. Dėkojame Dievui.

Prasideda procesija prie Švč. Sakramento garbinimo altoriaus. Einant giedamas himnas „Pange lingua“.

1. Pange língua, gloriósi * Córporis mystérium,* Sanguinísque pretiósi, * Quem in mundi prétium * Fructus ventris generósi * Rex effúdit géntium.
2. Nobis datus, nobis natus * Ex intácta Vírgine, * Et in mundo conversátus, * Sparso verbi sémine, * Sui moras incolátus * Miro clausit órdine.

3. In suprémæ nocte cœnae * Recúmbens cum frátribus,* Observáta lege plene * Cibis in legálibus, * Cibum turbæ duodénæ * Se dat suis mánibus.
4. Verbum caro, panem vertum * Verbo carnem éfficit: * Fitque sanguis Christi merum, * Et si sensus déficit, * Ad firmándum cor sincérum * Sola fides súfficit.
5. Tantum ergo Sacramentum * Veneremur cernui: * Et antiquum documentum * Novo cedat ritui: * Praestet fides supplementum * Sensuum defectui.
6. Genitori, Genitoque * Laus et jubilatio, * Salus, honor, virtus quoque * Sit et benedictio: * Procedenti ab utroque * Compar sit laudatio. Amen.

1. Apdainuok, liežuvi, garbingojo * Kūno paslaptį * ir brangiojo Kraujo, * kurį kaip kainą už pasaulį * kilniųjų įsčių vaisius, * tautų Karalius išliejo.
2. Mums duotas, mums gimęs * iš nepaliestos Mergelės * ir, gyvendamas pasaulyje, * išbarstęs žodžio sėklą, * savo gyvenimo laiką * užbaigė nuostabiu būdu.
3. Paskutinės vakarienės naktį, * atsisėdęs su broliais, * išlaikęs visą Įstatymą, * Įstatymo lieptuose valgiuose * kaip valgį Dvylikos būriui * duoda save savo rankomis.
4. Žodiskūnas, tikrą duoną * žodžiu paverčia į kūną, * ir tampa Kristaus Krauju vynas. * Jeigu juslių neužtenka * tiesios širdies sutvirtinimui, * pakanka vien tikėjimo.
5. Taigi tokį Sakramentą * garbinkim parpuolę, * nes senasis Testamentas * keičiamas nauja apeiga. * Tepapildo tikėjimas tai, * ko trūksta juslėms.
6. Gimdytojui ir Pagimdytajam * šlovė ir džiugesys, * palaima, garbė bei galia, * tebus ir pagyrimas, * o iš abiejų Kylančiajam * tebus lygi šlovė. Amen.

ALTORIŲ NUDENGIMAS

Kunigas, užsidėjęs violetinę stulą, su patarnautojais eina prie pagrindinio altoriaus ir jį pagarbina. Tuomet kunigas nutraukia altoriaus uždangalus, kalbėdamas antifoną (Ps 21, 19):

Divisérunt sibi vestiménta mea, et super vestem meam misérunt sortem.

Jie dalijasi tarpusavyje mano drabužius ir meta burtą dėl mano apdaro.

Kunigas pradeda 21 psalmę, kurią toliau kalba esantys dvasininkai:

Deus, Deus meus, réspice in me: quare me dereliquísti? * longe a salúte mea verba delictórum meórum.
Deus meus, clamábo per diem, et non exáudies: * et nocte, et non ad insipiéntiam mihi.

Tu autem in sancto hábitas, * laus Israel.
In te speravérunt patres nostri: * speravérunt et liberásti eos.
Ad te clamavérunt et salvi facti sunt: * in te speravérunt et non sunt confúsi.
Ego autem sum vermis, et non homo: * oppróbrium hóminum, et abiéctio plebis.
Omnes vidéntes me derisérunt me: * locúti sunt lábiis, et movérunt caput.
Sperávit in Dómino, erípiat eum: * salvum fáciat eum, quóniam vult eum.
Quóniam tu es, qui extraxísti me de ventre: * spes mea ab ubéribus matris meæ. In te proiéctus sum ex útero:
De ventre matris meæ Deus meus es tu, * ne discésseris a me:
Quóniam tribulátio próxima est: * quóniam non est qui ádiuvet.
Circumdedérunt me vítuli multi: * tauri pingues obsedérunt me.
Aperuérunt super me os suum, * sicut leo rápiens et rúgiens.
Sicut aqua effúsus sum: * et dispérsa sunt ómnia ossa mea.
Factum est cor meum tamquam cera liquéscens * in médio ventris mei.
Aruit tamquam testa virtus mea, et lingua mea adhǽsit fáucibus meis: * et in púlverem mortis deduxísti me.
Quóniam circumdedérunt me canes multi: * concílium malignántium obsédit me.
Fodérunt manus meas et pedes meos: * dinumeravérunt ómnia ossa mea.
Ipsi vero consideravérunt et inspexérunt me: * divisérunt sibi vestiménta mea, et super vestem meam misérunt sortem.
Tu autem, Dómine, ne elongáveris auxílium tuum a me: * ad defensiónem meam cónspice.
Erue a frámea, Deus, ánimam meam: * et de manu canis únicam meam:
Salva me ex ore leónis: * et a córnibus unicórnium humilitátem meam.
Narrábo nomen tuum frátribus meis: * in médio ecclésiæ laudábo te.
Qui timétis Dóminum, laudáte eum: * univérsum semen Iacob, glorificáte eum.
Tímeat eum omne semen Israel: * quóniam non sprevit, neque despéxit deprecatiónem páuperis:
Nec avértit fáciem suam a me: * et cum clamárem ad eum, exaudívit me.
Apud te laus mea in ecclésia magna: * vota mea reddam in conspéctu timéntium eum.
Edent páuperes, et saturabúntur: et laudábunt Dóminum qui requírunt eum: * vivent corda eórum in sǽculum sǽculi.

Reminiscéntur et converténtur ad Dóminum * univérsi fines terræ:
Et adorábunt in conspéctu eius * univérsæ famíliæ géntium.
Quóniam Dómini est regnum: * et ipse dominábitur géntium.
Manducavérunt et adoravérunt omnes pingues terræ: * in conspéctu eius cadent omnes qui descéndunt in terram.
Et ánima mea illi vivet: * et semen meum sérviet ipsi.
Annuntiábitur Dómino generátio ventúra: * et annuntiábunt cæli iustítiam eius pópulo qui nascétur, quem fecit Dóminus.

Dieve, mano Dieve, pažvelk į mane, kodėl mane apleidai? * Mano nuodėmingi žodžiai toli nuo išgelbėjimo.
Mano Dieve, aš šaukiu per dieną, bet Tu neišklausai, * per naktį – tenebūna tai palaikyta mano neišmintingumu.
Tu gyveni šventykloje, * Izraelio šlove.
Tavimi vylėsi mūsų tėvai, * pasitikėjo, ir Tu juos išvadavai.
Šaukėsi Tavęs, ir buvo išgelbėti, * vylėsi Tavimi, ir neliko sugėdinti.
Bet aš kirminas, o ne žmogus, * žmonių gėda ir liaudies atmata.
Visi, kas mane mato, tyčiojasi iš manęs, * judina lūpas ir kraipo galvą.
„Pasitikėjo Viešpačiu, tad tegelbsti jį, * teišvaduoja, jeigu juo gėrisi!“
Tu išvedei mane iš įsčių, * buvai mano viltis nuo pat motinos krūtinės. Tau buvau patikėtas nuo pat įsčių.
Nuo motinos įsčių Tu buvai mano Dievas, * nesitolink nuo manęs.
Nes sielvartas labai arti * ir nėra, kas padėtų.

Daug veršių apstojo mane, * riebūs jaučiai apgulė mane.
Jie atveria plačiai į mane savo žiomenis * lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai.
Esu lyg išlietas vanduo, * visi mano kaulai išnarstyti.
Lyg vaškas ištirpo mano širdis * mano viduriuose.
Gerklė išdžiuvusi lyg molio šukė, liežuvis limpa prie gomurio. * Tu guldai mane į mirties dulkes.

Nes daug šunų apstojo mane, * piktadarių gauja apgulė mane.
Perdūrė mano rankas ir mano kojas, * suskaitė visus mano kaulus.
Jie spokso ir žiūri į mane, * dalijasi tarpusavyje mano drabužius ir meta burtą dėl mano apdaro.

Bet Tu, Viešpatie, neatitolink nuo manęs savo pagalbos, * pasirūpink mane apginti.
Gelbėk nuo kalavijo, Dieve, mano gyvastį, * mano vienintelę – iš šuns letenų.
Gelbėk mane nuo liūto nasrų * ir nuo vienaragių ragų saugok mano menkumą.
Skelbsiu Tavo vardą savo broliams, * susirinkimo viduryje šlovinsiu Tave.
Jūs, kurie bijotės Viešpaties, šlovinkite jį, * visi Jokūbo palikuonys – aukštinkite jį!
Tegul jo bijo visa Izraelio ainija, * juk jis nepaniekino ir neatmetė vargšo maldavimo.
Jis nenugręžė nuo manęs savo veido, * bet kai jo šaukiausi, išgirdo mane.
Iš Tavęs kyla mano šlovės giesmė didžiojoje sueigoje, * išpildysiu savo įžadus jo bijančiųjų akivaizdoje.
Vargšai valgys ir bus sotūs, šlovins Viešpatį jo ieškantieji. * Teatsigauna jų širdys amžių amžiams!
Atsimins ir gręšis į Viešpatį * visi žemės pakraščiai.
Puls kniūbsčios jo akivaizdoje * visų tautų šeimos.
Juk Viešpačiui priklauso karaliauti, * jis viešpatauja tautoms.
Visi žemės galiūnai valgo ir garbina, * jo akivaizdoje parpuola visi, kurie žengia į dulkes.

Ir mano siela jam gyvens, * o mano ainija jam tarnaus.
Apie Viešpatį bus pasakojama būsimajai kartai, * ir dangūs skelbs jo teisumą tautai, kuri gims, kurią Viešpats padarė.