Feria Quarta Hebdomadæ Sanctæ
Didžiosios savaitės trečiadienis
Introitus
Phil. 2, 10, 8 et 11. In nómine Iesu omne genu flectátur, cæléstium, terréstrium et infernórum: quia Dóminus factus est oboediens usque ad mortem, mortem autem crucis: ideo Dóminus Iesus Christus in glória est Dei Patris.
Ps. 101, 2. Dómine, exáudi oratiónem meam: et clamor meus ad te véniat.
Introitas
Fil 2, 10, 8 ir 11. Visi, esantys danguje, žemėje ir po žeme, turi klauptis Jėzaus vardui, nes Viešpats tapo už mus klusnus iki mirties, mirties ant kryžiaus. Todėl Viešpats Jėzus Kristus yra Dievo Tėvo garbėje.
Ps 101, 2. Viešpatie, išklausyk mano maldą ir mano šauksmas tave tepasiekia.
Oratio
Præsta, quæsumus, omnípotens Deus: ut, qui nostris excéssibus incessánter afflígimur, per unigéniti Fílii tui passiónem liberémur: Qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.
Kolekta
Meldžiame Tave, visagali Dieve, išlaisvink mus, be paliovos varginamus sunkios nuodėmių naštos, vienatinio savo Sūnaus kančia. Kuris, būdamas Dievas su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.
Lectio
Lectio Isaiæ Prophetæ. (Is. 62, 11; 63, 1–7)
Hæc dicit Dominus Deus: Dicite filiæ Sion: Ecce, Salvator tuus venit: ecce, merces eius cum eo. Quis est iste, qui venit de Edom, finctis vestibus de Bosra? Iste formosus in stola sua, gradiens in multitudine fortitudinis suæ. Ego, qui loquor iustitiam, et propugnator suma d salvandum. Quare ergo rubrum est indumentum tuum, et vestimenta tua, sicut calcantium in torculari? Torcular calcavi solus, et de gentibus non est vir mecum: calcavi eos in furore meo, et conculcavi eos in ira mea: et aspersus est sangulis eorum super vestimenta mea, et omnia indumenta mea inquinavi. Dies enim ultionis in corde meo, annus redemptionis meæ venit. Circumspexi, et non erat auxiliator: quæsivi, et non fuit, qui adiuvaret: et salvavit mihi bracchium meum, et indignatio mea ipsa auxiliata est mihi. Et conculcavi populos in furore meo, et inebriavi eos in indignatione mea, et detraxi in terram virtutem eorum. Miserationum Domini recordabor, laudem Domini super omnibus, quæ reddidit nobis Dominus, Deus noster.
Skaitinys
Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos. (Iz 62, 11; 63, 1–7)
Taip kalba Viešpats Dievas: „Sakykite Siono dukrai: „Štai tavo Gelbėtojas ateina!“ Štai jo atlygis drauge su juo, jo atpildas pirma jo. Kas tasai, kuris ateina iš Edomo, raudonais drabužiais iš Bozros? Spindinčiu apdaru, žengia visoje savo didybėje: „Tai aš – skelbiantis teisumą, galingasis gelbėtojas.“ Bet kodėl tavasis apdaras toks raudonas, o tavo drabužiai lyg traiškančio spaudykloje vynuoges? „Aš vienas traiškiau vynuoges spaudykloje, iš tautų nė viena nebuvo su manimi. Jas traiškiau pagautas narso, mindžiojau pykčio pilnas. Jų trykštantis kraujas aptaškė man drabužius ir sutepė manąjį apdarą. Nes keršto diena buvo mano širdyje, – atpirkimo metai buvo atėję. Dairiausi aplinkui, bet nebuvo kas man padėtų, ir sutrikau, kad nebuvo nė vieno, kas mane paremtų. Vien manoji ranka atnešė pergalę, mano paties pyktis buvo atspara. Savo narsu sutrypiau tautas, sutriuškinau jas savo pykčiu, kraują jų išliejau ant žemės.“ Pasakosiu apie Viešpaties maloningumą, šlovingus Viešpaties darbus, – apie visa, ką mums padarė Viešpats, mūsų Dievas.
Graduale
Ps. 68, 18 et 2–3. Ne avertas faciem tuam a puero tuo, quoniam tribulor: velociter exaudi me. V. Salvum me fac, Deus, quoniam intraverunt aquæ usque ad animam meam: infixus su min limo profundi, et non est substantia.
Gradualas
Ps 68, 18 ir 2–3. Neslėpk savo veido nuo savo tarno, nes aš esu sielvarte; greitai mane išklausyk. V. Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys man kaklą siekia. Nugrimzdau į dumbliną gelmę, nėra kur atsiremti.
Oratio
Deus, qui pro nobis Filium tuum crucis patibulum subire voluisti, ut inimici a nobis expelleres potestatem: concede nobis famulis tuis; ut resurrectionis gratiam consequamur. Per eundem Dominum nostrum...
Kolekta
Dieve, panoręs, kad Tavo Sūnus kentėtų kryžiaus kančias, kad išvaduotų mus iš priešo vergijos; suteik tad mums, savo tarnams, malonę sulaukti garbingo prisikėlimo. Per Tąjį mūsų Viešpatį...
Lectio
Léctio Isaíæ Prophétæ. (Is. 53, 1–12)
In diébus illis: Dixit Isaías: Dómine, quis crédidit audi tui nostro? et bráchium Dómini cui revelátum est? Et ascéndet sicut virgúltum coram eo, et sicut radix de terra sitiénti: non est spécies ei neque decor: et vídimus eum, et non erat aspéctus, et desiderávimus eum: despéctum et novíssimum virórum, virum dolórum, et sciéntem infirmitátem: et quasi abscónditus vultus eius et despéctus, unde nec reputávimus eum. Vere languóres nostros ipse tulit, et dolóres nostros ipse portávit: et nos putávimus eum quasi leprósum, et percússum a Deo, et humiliátum. Ipse autem vulnerátus est propter iniquitátes nostras, attrítus est propter scélera nostra: disciplína pacis nostræ super eum, et livóre eius sanáti sumus. Omnes nos quasi oves errávimus, unusquísque in viam suam declinávit: et pósuit Dóminus in eo iniquitátem ómnium nostrum. Oblátus est, quia ipse vóluit, et non apéruit os suum: sicut ovis ad occisiónem ducátur, et quasi agnus coram tondénte se obmutéscet, et non apériet os suum. De angústia et de iudício sublátus est: generatiónem eius quis enarrábit? quia abscíssus est de terra vivéntium: propter scelus pópuli mei percússi eum. Et dabit ímpios pro sepultúra, et dívitem pro morte sua: eo quod iniquitátem non fécerit, neque dolus fúerit in ore eius. Et Dóminus vóluit contérere eum in infirmitáte: si posúerit pro peccáto ánimam suam, vidébit semen longævum, et volúntas Dómini in manu eius dirigátur. Pro eo, quod laborávit ánima eius, vidébit, et saturábitur: in sciéntia sua iustificábit ipse iustus servus meus multos, et iniquitátes eórum ipse portábit. Ideo dispértiam ei plúrimos: et fórtium dívidet spólia, pro eo, quod trádidit in mortem ánimam suam, et cum scelerátis reputátus est: et ipse peccáta multórum tulit, et pro transgressóribus rogávit.
Skaitinys
Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos. (Iz 53, 1–12)
Anomis dienomis: Izaijas kalbėjo: „Viešpatie, kas galėtų patikėti, ką mes girdėjome? Kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? Jis išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis iš sausos žemės. Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku. Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis. Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o Viešpats uždėjo ant jo kaltę mūsų visų. Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio. Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas, ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą? Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę, kapas jam buvo skirtas tarp nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais, nors jis nebuvo padaręs nieko bloga nei ištaręs melagingo žodžio. Bet Viešpats norėjo, kad jis kentėtų negalią. Kai save atiduos kaip auką už nuodėmę, matys palikuonių ir gyvens ilgai. Per jį klestės Viešpaties užmojis. Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje, per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį, prisiims jų bausmę už kaltes. Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų, su galiūnais grobiu jis dalysis, nes jis save atidavė mirčiai ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių. Jis prisiėmė daugelio nuodėmę ir užsistojo už nusidėjėlius.“
Tractus
Ps. 101, 2–5 et 14. Domine, exaudi orationem meam, et clamor meus ad te veniat. V. Ne avertas faciem tuam a me: in quacumque die tribulor, inclina ad me aurem tuam. V. In quacumque die invocavero te, velociter exaudi me. V. Quia defecerunt sicut fumus dies mei: et ossa mea sicut in frixorio confrixa sunt. V. Percussus sum sicut faenum, et aruit cor meum: quia oblitus sum manducare panem meum. V. Tu exsurgens, Domine, misereberis Sion: quia venit tempus miserendi eius.
Traktas
Ps 101, 2–5 ir 14. . Viešpatie, išklausyk mano maldą, ir mano šauksmas tave tepasiekia. V. Neslėpk savo veido suspaudimo dieną, bet atkreipk į mane savo dėmesį. V. Kai aš šauksiuos tavęs, greitai mane išklausyk V. Nes mano dienos nyksta kaip dūmai, o mano kaulai dega kaip ugnis. V. Kaip pakirsta žolė džiūsta mano širdis; aš užmirštu valgyti savo duoną. V. Pakilk, Viešpatie, ir būk gailestingas, nes jau laikas pasigailėti.
Pássio Dómini nostri Iesu Christi secúndum Lucam.
(Luc. 22, 39–71; 23, 1–53)
In illo tempore: Egréssus Iesus ibat secúndum consuetúdinem in montem Olivárum. Secúti sunt autem illum et discípuli. Et cum pervenísset ad locum, dixit illis: + Oráte, ne intrétis in tentatiónem. C. Et ipse avúlsus est ab eis, quantum iactus est lápidis, et pósitis génibus orábat, dicens: + Pater, si vis, transfer cálicem istum a me: verúmtamen non mea volúntas, sed tua fiat. C. Appáruit autem illi Angelus de cælo, confórtans eum. Et factus in agónia, prolíxius orábat. Et factus est sudor eius, sicut guttæ sánguinis decurréntis in terram. Et cum surrexísset ab oratióne, et venísset ad discípulos suos, invénit eos dormiéntes præ tristítia. Et ait illis: + Quid dormítis? súrgite, oráte, ne intrétis in tentatiónem. C. Adhuc eo loquénte, ecce turba: et qui vocabátur Iudas, unus de duódecim, antecedébat eos: et appropinquávit Iesu, ut oscularétur eum. Iesus autem dixit illi: + Iuda, ósculo Fílium hóminis tradis? C. Vidéntes autem hi, qui circa ipsum erant, quod futúrum erat, dixérunt ei: S. Dómine, si percútimus in gladio? C. Et percússit unus ex illis servum príncipis sacerdótum, et amputávit aurículam eius déxteram. Respóndens autem Iesus, ait: + Sínite usque huc. C. Et cum tetigísset aurículam eius, sanávit eum. Dixit autem Iesus ad eos, qui vénerant ad se, príncipes sacerdótum et magistrátus templi et senióres: + Quasi ad latrónem exístis cum gládiis et fústibus? Cum cotídie vobíscum fúerim in templo, non extendístis manus in me: sed hæc est hora vestra et potéstas tenebrárum. C. Comprehendéntes autem eum, duxérunt ad domum príncipis sacerdótum: Petrus vero sequebátur a longe. Accénso autem igne in médio átrii, et circumsedéntibus illis, erat Petrus in médio eórum. Quem cum vidísset ancílla quædam sedéntem ad lumen, et eum fuísset intúita, dixit: S. Et hic cum illo erat. C. At ille negávit eum, dicens: S. Múlier, non novi illum. C. Et post pusíllum álius videns eum, dixit: S. Et tu de illis es. C. Petrus vero ait: S. O homo, non sum. C. Et intervállo facto quasi horæ uníus, álius quidam affirmábat, dicens: S. Vere et hic cum illo erat: nam et Galilæus est. C. Et ait Petrus: S. Homo, néscio, quid dicis. C. Et contínuo adhuc illo loquénte cantávit gallus. Et convérsus Dóminus respéxit Petrum. Et recordátus est Petrus verbi Dómini, sicut díxerat: Quia priúsquam gallus cantet, ter me negábis. Et egréssus foras Petrus flevit amáre. Et viri, qui tenébant illum, illudébant ei, cædéntes. Et velavérunt eum et percutiébant fáciem eius: et interrogábant eum, dicéntes: S. Prophetíza, quis est, qui te percússit? C. Et alia multa blasphemántes dicébant in eum. Et ut factus est dies, convenérunt senióres plebis et príncipes sacerdótum et scribæ, et duxérunt illum in concílium suum, dicente? S. Si tu es Christus, dic nobis. C. Et ait illis: + Si vobis díxero, non credétis mihi: si autem et interrogávero, non respondébitis mihi, neque dimítte ti S. Ex hoc autem erit Fílius hóminis sedens a dextris virtútis Dei. C. Dixérunt autem omnes: S. Tu ergo es Fílius Dei? C. Qui ait: + Vos dicitis, quia ego sum. C. At illi dixérunt: S. Quid adhuc desiderámus testimónium? Ipsi enim audívimus de ore eius. C. Et surgens omnis multitúdo eórum, duxérunt illum ad Pilátum. Cæpérunt autem illum accusáre, dicéntes: S. Hunc invénimus subverténtem gentem nostram, et prohibéntem tribúta dare Cæsari, et dicéntem se Christum regem esse. C. Pilátus autem interrogávit eum, dicens: S. Tu es Rex Iudæórum? C. At ille respóndens, ait: + Tu dicis. C. Ait autem Pilátus ad príncipes sacerdótum et turbas: S. Nihil invénio causæ in hoc hómine. C. At illi invalescébant, dicéntes: S. Cómmovet pópulum, docens per univérsam Iudaeam, incípiens a Galilæa usque huc. C. Pilátus autem áudiens Galilæam, interrogávit, si homo Galilæus esset. Et ut cognóvit, quod de Heródis potestáte esset, remísit eum ad Heródem, qui et ipse Ierosólymis erat illis diébus. Heródes autem, viso Iesu, gavísus est valde. Erat enim cúpiens ex multo témpore vidére eum, eo quod audíerat multa de eo, et sperábat signum áliquod vidére ab eo fíeri. Interrogábat autem eum multis sermónibus. At ipse nihil illi respondébat. Stabant autem príncipes sacerdótum et scribæ, constánter accusántes eum. Sprevit autem illum Heródes cum exércitu suo: et illúsit indútum veste alba, et remísit ad Pilátum. Et facti sunt amíci Heródes et Pilátus in ipsa die: nam ántea inimíci erant ad ínvicem. Pilátus autem, convocátis princípibus sacerdótum et magistrátibus et plebe, dixit ad illos: S. Obtulístis mihi hunc hóminem, quasi averténtem pópulum, et ecce, ego coram vobis intérrogans, nullam causam invéni in hómine isto ex his, in quibus eum accusátis. Sed neque Heródes: nam remísi vos ad illum, et ecce, nihil dignum morte actum est ei. Emendátum ergo illum dimíttam. C. Necésse autem habébat dimíttere eis per diem festum, unum. Exclamávit autem simul univérsa turba, dicens: S. Tolle hunc, et dimítte nobis Barábbam. C. Qui erat propter seditiónem quandam fáciam in civitáte et homicídium missus in cárcerem. Iterum autem Pilátus locútus est ad eos, volens dimíttere Iesum. At illi succlamábant, dicéntes: S. Crucifíge, crucifíge eum. C. Ille autem tértio dixit ad illos: S. Quid enim mali fecit iste? Nullam causam mortis invénio in eo: corrípiam ergo illum et dimíttam. C. At illi instábant vócibus magnis, postulántes, ut crucifigerétur. Et invalescébant voces eórum. Et Pilátus adiudicávit fíeri petitiónem eórum. Dimísit autem illis eum, qui propter homicídium et seditiónem missus fúerat in cárcerem, quem petébant: Iesum vero trádidit voluntáti eórum. Et cum dúcerent eum, apprehendérunt Simónem quendam Cyrenénsem, veniéntem de villa: et imposuérunt illi crucem portáre post Iesum. Sequebátur autem illum multa turba pópuli, et mulíerum, quæ plangébant et lamentabántur eum. Convérsus autem ad illas Iesus dixit: + Filiæ Ierúsalem, nolíte flere super me, sed super vos ipsas flete et super fílios vestros. Quóniam ecce vénient dies, in quibus dicent: Beátæ stériles, et veníres, qui non genuérunt, et úbera, quæ non lactavérunt. Tunc incípient dícere móntibus: Cádite super nos; et cóllibus: Operíte nos. Quia si in víridi ligno hæc fáciunt, in árido quid fiet? C. Ducebántur autem et alii duo nequam cum eo, ut interficeréntur. Et postquam venérunt in locum, qui vocátur Calváriæ, ibi crucifixérunt eum: et latrónes, unum a dextris et álterum a sinístris. Iesus autem dicebat: + Pater, dimítte illis: non enim sciunt, quid fáciunt. C. Dividéntes vero vestiménta eius, misérunt sortes. Et stabat pópulus spectans, et deridébant eum príncipes cum eis, dicéntes: S. Alios salvos fecit: se salvum fáciat, si hic est Christus Dei electus. C. Illudébant autem ei et mílites accedéntes, et acétum offeréntes ei, et dicéntes: S. Si tu es Rex Iudæórum, salvum te fac. C. Erat autem et superscríptio scripta super eum lítteris græcis et latínis et hebráicis: Hic est Rex Iudæórum. Unus autem de his, qui pendébant, latrónibus, blasphemábat eum, dicens: S. Si tu es Christus, salvum fac temetípsum, et nos. C. Respóndens autem alter increpábat eum, dicens: S. Neque tu times Deum, quod in eadem damnatióne es. Et nos quidem iuste, nam digna factis recípimus: hic vero nihil mali gessit. C. Et dicebat ad Iesum: S. Dómine, meménto mei, cum véneris in regnum tuum. C. Et dixit illi Iesus: + Amen, dico tibi: Hódie mecum eris in paradíso. C. Erat autem fere hora sexta, et ténebræ factæ sunt in univérsam terram usque in horam nonam. Et obscurátus est sol: et velum templi scissum est médium. Et clamans voce magna Iesus, ait: + Pater, in manus tuas comméndo spíritum meum. C. Et hæc dicens, exspirávit. (Hic genuflectitur, et pausatur aliquántulum.) Videns autem centúrio quod factum fúerat, glorificávit Deum, dicens: S. Vere hic homo iustus erat. C. Et omnis turba eórum, qui simul áderant ad spectáculum istud et vidébant, quæ fiébant, percutiéntes péctora sua revertebántur. Stabant autem omnes noti eius a longe, et mulíeres, quæ secútæ eum erant a Galilæa, hæc vidéntes. Et ecce, vir nómine Ioseph, qui erat decúrio, vir bonus et iustus: hic non consénserat consílio et áctibus eórum, ab Arimathæa civitáte Iudaeæ, qui exspectábat et ipse regnum Dei. Hic accéssit ad Pilátum et pétiit corpus Iesu: et depósitum invólvit síndone, et pósuit eum in monuménto excíso, in quo nondum quisquam pósitus fúerat.
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia pagal Luką.
(Lk 22, 39–71; 23, 1–53)
(C. – kronikininkas, + – Kristus, S. – sinagoga)
Anuo metu: Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai. Atėjus į vietą, jis įspėjo: + „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“ C. Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: + „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ C. Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. Jis tarė jiems: + „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“ C. Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos – Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti. Jėzus jam tarė: + „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“
C. Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: S. „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ C. Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį.
Bet Jėzus sudraudė: + „Liaukitės! Gana!“ C. Ir, palietęs tarno ausį, išgydė jį. Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: + „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?! Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas.“ C. Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo. Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo kartu. Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė:
S. „Ir šitas buvo kartu su juo.“ C. Bet jis išsigynė: S. „Moterie, nepažįstu jo!“ C. Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: S. „Ir tu esi iš jų.“ C. Petras atkirto: S. „Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!“ C. Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: S. „Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!“ C. Petras atsakė: S. „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai.“ C. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys. Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko. Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė. Uždengę jam akis, daužė jį per veidą ir klausinėjo: S. „Pranašauk, kas tave užgavo!“ C. Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį. Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tribunolą ir reikalavo:
S. „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“
C. Jėzus atsiliepė: + „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, o jei paklausiu, man neatsakysite. Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje.“ Tada jie visi sujudo klausti: S. „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ C. O jis atsakė: + „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ C. Tuomet jie tarė: S. „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“ C. Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą. Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami:
S. „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius.“ C. Tada Pilotas paklausė: S. „Ar tu esi žydų karalius?“ C. Jėzus jam atsakė: + „Taip yra, kaip sakai.“ C. Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: S. „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės.“ C. Bet jie vis atkakliau tvirtino: S. „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia.“
C. Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis. Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje. Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino. Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui. Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi. Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir paprastus žmones, pareiškė:
S. „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį žmonių kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės; taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu.“
C. Mat per šventes jis buvo pratęs paleisti vieną kalinį. Tuomet jie visi ėmė šaukti:
S. „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“
C. O Barabas buvo patekęs į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę. Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas dar kartą kreipėsi į juos, bet jie nesiliovė šaukę:
S. „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“ C. Tada jis trečią kartą klausė: S. „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu.“
C. Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn. Tada Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą. Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai. Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų. Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: + „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: „Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!“ Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus! Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“
C. Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai. Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: + „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“
C. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą. Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo:
S. „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ C. Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: S. „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ C. Viršum jo buvo užrašas graikų, lotynų ir hebrajų raidėmis: „Šitas yra žydų karalius.“ Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų:
S. „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ C. Antrasis sudraudė jį: S. „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs.“
C. Ir jis tarė: S. „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“
C. Jėzus jam atsakė: + „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ C. Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: + „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“
C. Ir su tais žodžiais numirė. (Čia klaupiamasi.) Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: S. „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ C. Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę. Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė. Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus, kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno laukdamas Dievo karalystės. Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas.
Offertorium
Ps. 101, 2–3. Dómine, exáudi oratiónem meam, et clamor meus ad te pervéniat: ne avértas fáciem tuam a me.
Ofertoriumas
Ps 101, 2–3. Viešpatie, išklausyk mano maldą, ir mano šauksmas tave tepasiekia. Neslėpk nuo manęs savo veido.
Secreta
Súscipe, quæsumus, Dómine, munus oblátum, et dignánter operáre: ut, quod passiónis Fílii tui, Dómini nostri, mystério gérimus, piis afféctibus consequámur. Per eundem Dominum nostrum...
Sekreta
Meldžiame Tave, Viešpatie, priimk Tau atnašaujamą dovaną ir leisk, kad mes, dalyvaudami Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, kančios paslaptyje, įgytume pamaldumo vaisių. Per Tąjį mūsų Viešpatį...
Præfatio de Sancta Cruce
Vere dignum et iustum est, æquum et salutáre, nos tibi semper et ubíque grátias ágere: Dómine, sancte Pater, omnípotens ætérne Deus: Qui salútem humáni géneris in ligno Crucis constituísti: ut, unde mors oriebátur, inde vita resúrgeret: et qui in ligno vincébat, in ligno quoque vincerétur: per Christum, Dóminum nostrum. Per quem maiestátem tuam laudant Angeli, adórant Dominatiónes, tremunt Potestátes. Cæli cælorúmque Virtútes, ac beáta Séraphim sócia exsultatióne concélebrant. Cum quibus et nostras voces ut admítti iúbeas, deprecámur, súpplici confessióne dicéntes: Sanctus.
Šv. Kryžiaus prefacija
Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga mums visada ir visur Tau dėkoti, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve. Tau, kuris žmonių giminės išgelbėjimą Kryžiaus medyje įtvirtinai, kad, iš kur mirtis kilo, iš ten ir gyvenimas prisikeltų; ir kas medžiu laimėjo, medžiu būtų ir nugalėtas, per Kristų mūsų Viešpatį. Per kurį Tavąją didybę šlovina angelai, garbina viešpatystės, dreba galybės. Dangūs ir dangų kunigaikštystės, taip pat ir palaimintieji serafimai bendrai džiūgaudami ją šlovina. Liepk, prašome, kad tarp jų būtų priimti ir mūsų balsai, su nuolankiu išpažinimu sakantys: Šventas.
Communio
Ps. 101, 10, 13 et 14. Potum meum cum fletu temperábam: quia élevans allisísti me: et ego sicut fænum árui: tu autem, Dómine, in ætérnum pérmanes: tu exsúrgens miseréberis Sion, quia venit tempus miseréndi eius.
Komunija
Ps 101, 10, 13 ir 14. Su ašaromis maišiau savo gėrimą, nes tu pakėlei mane ir nubloškei. Aš vystu kaip žolė, o tu, Viešpatie, pasilieki per amžius. Pakilk ir būk gailestingas Sionui, nes metas jo pasigailėti.
Postcommunio
Largíre sénsibus nostris, omnípotens Deus: ut, per temporálem Fílii tui mortem, quam mystéria veneránda testántur, vitam te nobis dedísse perpétuam confidámus. Per eundem Dóminum nostrum...
Postkomunija
Padėk mums, visagali Dieve, tvirtai tikėti, kad žemiškąja Tavo Sūnaus mirtimi, paliudyta šiomis šventomis paslaptimis, Tu mums davei amžinąjį gyvenimą. Per Tąjį mūsų Viešpatį...
Oratio super populum
Humiliate capita vestra Deo.
Respice, quæsumus, Domine, super hanc familiam tuam, pro qua Dominus noster Iesus Christus non dubitavit manibus tradi nocentium, et crucis subire tormentum: Qui tecum vivit et regnat...
Oracija už žmones
Nusilenkite Dievui.
Meldžiame Tave, Viešpatie, pažvelk į šią savo šeimą, už kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus neabejodamas atsidavė į priešų rankas ir kentėjo kryžiaus kančias. Kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja...
