I Kančios sekmadienis

Dominica I Passionis

KANČIOS LAIKOTARPIS

Dogminė nuoroda

Per šias dvi Gavėnios savaites, likusias iki Velykų, Bažnyčia stengiasi mums padėti kartu su ja išgyventi visus įvykius, nutikusius prieš ir po mūsų Išganytojo mirties, įvykius, turėjusius lemiamą reikšmę įgyvendinant dieviškąjį pasaulio išgelbėjimo planą.
Nuo Velykų laiko neatsiejamas Kančios laikotarpis jau dabar mums rodo mūsų atpirkimą Jėzaus Krauju, tačiau Bažnyčia pirmiausia nori atkreipti mūsų dėmesį į Kristaus kančių atminimą ir jose patirtą pažeminimą. Ji suteiks malonės vaisių mūsų sieloms, švęsiančioms šlovingąjį Išganytojo Prisikėlimą, bet dabar nori, kad mes žingsnis po žingsnio sektume Kristų Jo siaubingoje agonijoje, išgyventoje siekiant mus atpirkti.
Štai ir artėja prie pabaigos Gavėnia – ilgos dvasinės pratybos, per kurias mes nuolat atliekame savotišką žygdarbį, išplėšiantį žmogų iš nuodėmės pančių ir pelnysiantį jam išganymą. Labai svarbu, kad mums būtų tai priminta, nes tai – mūsų didžios paguodos šaltinis. Mūsų pačių bandymas save nubausti ir pasitaisyti jau nebėra bergždžias; dabar jis tikrai veiksmingas ir svarbus, nes susijęs su kančiomis To, kuris prisiėmė pasaulio nuodėmes ir jas atpirko. Dėl paslaptingo vieningumo, jungiančio visą žmonių giminę, Jėzus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, užima savo kaltų brolių vietą. Jis prisiima mūsų nuodėmes... „Jis sukilo prieš nuodėmę, – sako šv. Paulius, – kad savo kūne užneštų mūsų nuodėmes ant kryžiaus.“
Tačiau Kristus nugalėjo, pats tapdamas auka. Jis triumfuoja prieš blogį, prieš šėtoną. Jis atstato Dievo teises pasaulyje, išvydamas velnią, „pasaulio kunigaikštį“. Išsipildo Dovydo pranašystė: „Dievas valdo nuo kryžiaus.“ Kulminaciniu Didžiosios savaitės metu, Didijį penktadienį, Bažnyčia labai liūdi dėl mūsų Išganytojo mirties, tačiau atveda mus prie kryžiaus, kad jame išvystume džiaugsmo šaltinį. „Štai kryžiaus medis, ant kurio kabėjo pasaulio Išganytojas. Eikime pagarbinti.“ Mes suvokiame, kad atpirkimas įvykdytas: „Tavo Kryžių garbiname, Viešpatie, ir šloviname bei aukštiname Tavo šventąjį prisikėlimą. Juk štai dėl medžio atėjo džiaugsmas į visą pasaulį.“

Liturginė nuoroda

Gavėnia vis griežtėja. Bažnyčia uždengia altorių ir šventųjų skulptūras purpuru; Didijį penktadienį altorius visiškai nudengiamas, per pamaldas tyli jau ne tik vargonai, bet ir varpeliai. Tokiu būdu bažnyčioje, kurioje pamaldos visada vyksta taip iškilmingai, įsigali neįprasta gedulo dvasia.

I KANČIOS SEKMADIENIS

Kančios laikotarpio liturgijoje niekas taip nestebina, kaip kontrastas tarp Kristaus-Žmogaus, jaučiančio vis augančią savo priešų neapykantą, ir Kristaus-Dievo, iškylančio visoje savo didybėje, to, kuriam paklūsta visa, kas vyksta, ir kuris įvykdo mūsų atpirkimą.
Šios dienos Evangelija ir skaitinys aiškiai tai išreiškia. Didingiausių istorijos įvykių priešaušryje Jėzus iškyla prieš mūsų akis ne tik kaip besiruošianti paaukojimui nesuteptoji Auka, bet ir kaip naujosios Sandoros Kunigas, kuris, praliejęs savo kraują, pakyla į dangų kaip pergalingas Atpirkėjas.
Iki Didžiojo ketvirtadienio per Mišias neskaitomos šios psalmės ir maldos: „Judica me“ prie altoraius laiptų, „Gloria Patri“ po introito psalmių ir „Lavabo“. Psalmė „Judica me“ skaitoma per Pirmojo Kančios sekmadienio introitą.

Introitus

Ps. 42, 1–2. Iúdica me, Deus, et discérne cáusam meam de gente non sancta: ab hómine iníquo et dolóso éripe me: quia tu es Deus meus, et fortitúdo mea.

Ps. 42, 3. Emítte lucem tuam et veritátem tuam: ipsa me deduxérunt, et adduxérunt in montem sanctum tuum, et in tabernácula tua.

Introitas

Ps 42, 1–2. Teisk mane, Dieve, ir gink mano bylą nuo nešventos giminės; gelbėk mane nuo neteisaus ir klastingo žmogaus, nes tu esi mano Dievas ir mano stiprybė.

Ps 42, 3. Siųsk savo šviesą ir savo tiesą – jos išves mane ir nuves į tavo šventąjį kalną ir į tavo padangtes.

Oratio

Quæsumus, omnipotens Deus, familiam tuam propitius réspice: ut, te largiénte, regatur in córpore, et, te servante, custodiatur in mente. Per Dóminum nostrum Iesum Christum, Filium tuum: qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.

Kolekta

Meldžiame Tave, visagali Dieve, gailestingai pažvelk į savąją šeimą, kad, Tavo padedama, tvardytų kūną ir, Tavo globojama, sergėtų protą. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.

Lectio

Léctio Epístolæ beati Pauli Apostoli ad Hebræos. (Hebr. 9, 11–15)

Fratres: Christus assístens póntifex futurórum bonórum, per ámplius et perféctius tabernáculum non manufáctum, id est, non huius creatiónis: neque per sánguinem hircórum aut vitulórum, sed per próprium sánguinem introívit semel in sancta, ætérna redemptióne invénta. Si enim sánguis hircórum et taurórum, et cinis vítulæ aspérsus, inquinátos sanctíficat ad emundatiónem carnis; quanto magis sánguis Christi, qui per Spíritum Sanctum semetípsum óbtulit immaculátum Deo, emundábit consciéntiam nostram ab opéribus mórtuis, ad serviéndum Deo vivénti? Et ídeo novi testaménti mediátor est: ut morte intercedénte, in redemptiónem eárum prævaricatiónum, quæ erat sub prióri testaménto, repromissiónem accípiant, qui vocáti sunt ætérnae hereditátis, in Cristo Iesu Dómino nostro. Deus, per ómnia sæcula sæculórum. Amen.

Skaitinys

Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško žydams. (Žyd 9, 11–15)

Broliai: Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui. Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą Kristuje Jėzuje mūsų Viešpatyje.

Graduale

Ps. 142, 9–10 et 17, 48–49. Éripe me, Dómine, de inimícis meis: doce me fácere voluntátem tuam. V. Liberátor meus, Dómine, de géntibus iracúndis: ab insurgéntibus in me exaltábis me: a viro iníquo erípies me.

Gradualas

Ps 142, 9–10 ir 17, 48–49. Išplėšk, mane, Viešpatie, iš manųjų priešų; mokyk mane vykdyti tavo valią. V. Viešpatie, mano išlaisvintojau iš įtūžusių tautų, prieš mane sukilusiųjų akivaizdoje išaukštinai mane; iš žiauraus žmogaus išvadavai mane.

Tractus

Ps. 128, 1–4. Sæpe expugnavérunt me a iuventúte mea. V. Dicat nunc Israel: sæpe expugnavérunt me a iuventúte mea. V. Étenim non potuérunt mihi: supra dorsum meum fabricavérunt peccatóres. V. Prolongavérunt iniquitátes suas: Dóminus iustus concídit cervíces peccatórum.

Traktas

Ps 128, 1–4. Dažnai puldinėjo mane nuo pat mano jaunystės. V. Tesako Izraelis: dažnai puldinėjo mane nuo pat mano jaunystės. V. Iš tiesų manęs nenugalėjo; už mano nugaros kūrė sąmokslus nuodėmingieji. V. Prailgino savąjį neteisumą; teisusis Viešpats sutraiškė nuodėmingųjų kaklus.

Evangelium

Sequéntia sancti Evangélii secundum Ioánnem. (Ioann. 8, 46–59)

In illo témpore: Dicébat Iesus turbis Iudæórum: Quis ex vobis árguet me de peccáto? Si veritátem dico vobis, quare non créditis mihi? Qui ex Deo est, verba Dei áudit. Proptérea vos non audítis, quia ex Deo non estis. Respondérunt ergo Iudæi, et dixérunt ei: Nonne bene dícimus nos, quia Samaritánus es tu, et dæmónium habes? Respóndit Iesus: Ego dæmónium non hábeo: sed honorífico Patrem meum, et vos inhonorástis me. Ego áutem non quæro glóriam meam: est qui quærat, et iúdicet. Amen, amen dico vobis: si quis sermónem meum serváverit, mortem non vidébit in ætérnum. Dixérunt ergo Iudæi: Nunc cognóvimus quia dæmónium habes. Abráham mórtuus est, et prophétæ: et tu dicis: Si quis sermónem meum serváverit, non gustábit mortem in ætérnum. Numquid tu maior es patre nostro Abráham, qui mórtuus est? Et prophétæ mórtui sunt? Quem teípsum facis? Respóndit Iesus: Si ego glorífico meípsum, glória mea nihil est: est Pater meus, qui gloríficat me, quem vos dícitis quia Deus vester est, et non cognovístis eum: ego áutem novi eum: et si díxero, quia non scio eum, ero símilis vobis, mendax. Sed scio eum, et sermónem eius servo. Abráham pater vester exsultávit, ut vidéret diem meum: vidit, et gávisus est. Dixérunt ergo Iudæi ad eum: Quinquagínta annos nondum habes, et Abráham vidísti? Dixit eis Iesus: Amen, amen dico vobis, ántequam Abráham fíeret, ego sum. Tulérunt ergo lápides, ut iácerent in eum: Iesus áutem abscóndit se, et exívit de templo.

Evangelija

Šventosios Evangelijos pagal Joną tęsinys. (Jn 8, 46–59)

Anuo metu: Tarė Jėzus judėjų minioms: „Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus? Jeigu tad tiesą sakau, kodėl netikite manimi? Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs todėl neklausote, kad nesate iš Dievo.“ Žydai atsiliepė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ Jėzus jiems tarė: „Aš nesu velnio apsėstas. Aš tik gerbiu savo Tėvą, o jūs niekinate mane. Aš neieškau sau garbės: yra kas ieško ir teisia. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius.“ Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: „Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius.“ Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“ Jėzus atsakė: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat. Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiausi jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio. Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi.“ Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“ Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.

Offertorium

Ps. 110, 1 et 118, 17, 107. Confitébor tibi, Dómine, in toto corde meo: retríbue servo tuo: vivam, et custódiam sermónes tuos: vivífica me secúndum verbum tuum, Dómine.

Ofertoriumas

Ps 110, 1 ir 118, 17, 107. Išpažinsiu tave, Viešpatie, visa savo širdimi; būk dosnus savajam tarnui; gyvensiu ir sergėsiu tavuosius žodžius; atgaivink mane pagal savąjį žodį, Viešpatie.

Secreta

Hæc munera, quæsumus, Dómine, et vincula nostræ pravitatis absólvant, et tuæ nobis misericórdiæ dona concilient. Per Dóminum nostrum...

Sekreta

Meldžiame Tave, Viešpatie, lai šios atnašos ir mūsų ydingumo pančius atriša, ir Tavojo gailestingumo dovanas mums pelno. Per mūsų Viešpatį...

Communio

1 Cor. 11, 24 et 25. Hoc corpus, quod pro vobis tradétur: hic calix novi testaménti est in meo sanguine, dicit Dóminus: hoc facite, quotiescumque sumitis, in meam commemoratiónem.

Komunija

1 Kor 11, 24 ir 25. „Štai kūnas, kuris už jus atiduodamas; ši Naujosios Sandoros taurė yra sklidina manojo kraujo, – sako Viešpats, – kiekvieną kartą, kai juos priimsite, darykite tai mano atminimui.“

Postcommunio

Adésto nobis, Dómine Deus noster: et quos tuis mystériis recreasti, perpétuis defénde subsidiis. Per Dóminum nostrum...

Postkomunija

Būk su mumis, Viešpatie, mūsų Dieve, ir gink savo nuolatine pagalba tuos, kuriuos pamaitinai savaisiais slėpiniais. Per mūsų Viešpatį...

Schola