Feria Quinta infra Hebdomadam II in Quadragesima
Ketvirtadienis po II gavėnios sekmadienio
Senojo Testamento skaitinyje kalbama apie du žmones. Vienas pasitikėjo tik savimi, kitas vylėsi Dievu. Pirmasis išdžiuvo tarsi krūmokšnis dykumoje, antrasis davė gausių vaisių. Evangelija moko to paties. Turtuolis, mąstantis tik apie savo turtus, patenka į pragarą, o vargšas Lozorius, žemėje patiriantis alkį, angelų nunešamas į Dievo karalystę, Abraomo prieglobstį.
Introitus
Ps. 69, 2 et 3. Deus, in adiutórium meum inténde: Dómine, ad adiuvándum me festína: confundántur et revereántur inimíci mei, qui quærunt ánimam meam.
Ps. 69, 4. Avertántur retrórsum et erubéscant: qui cógitant mihi mala.
Introitas
Ps 69, 2 ir 3. Dieve, ateik man padėti; Viešpatie, skubėk mane gelbėti. Tebūna sugėdyti ir teparausta mano priešai, kurie kėsinasi į mano gyvastį.
Ps 69, 4. Tepasitraukia ir tesusigėsta, kurie nori man pakenkti.
Oratio
Præsta nobis, quæsumus, Dómine, auxílium grátiæ tuæ: ut, ieiúniis et oratiónibus conveniénter inténti, liberémur ab hóstibus mentis et córporis. Per Dóminum nostrum Iesum Christum, Filium tuum: qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.
Kolekta
Suteik mums, meldžiame Tave, Viešpatie, savo malonės pagalbą, kad, tinkamai atsidėję atgailai ir maldai, būtume išvaduoti nuo kūno bei sielos priešų. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.
Lectio
Léctio Ieremíæ Prophétæ. (Ier. 17, 5–10)
Hæc dicit Dóminus Deus: Maledíctus homo, qui confídit in hómine, et ponit carnem bráchium suum, et a Dómino recédit cor eius. Erit enim quasi myrícæ in desérto, et non vidébit, cum vénerit bonum: sed habitábit in siccitáte in desérto, in terra salsúginis et inhabitábili. Benedíctus vir, qui confídit in Dómino, et erit Dóminus fidúcia eius. Et erit quasi lignum, quod transplantátur super aquas, quod ad humórem mittit radíces suas: et non timébit, cum vénerit æstus. Et erit fólium eius víride, et in témpore siccitátis non erit sollícitum, nec aliquándo de sinet fácere fructum. Pravum est cor ómnium et inscrutábile: quis cognóscet illud? Ego Dóminus scrutans cor, et probans renes: qui do unicuique iuxta viam suam, et iuxta fructum adinventiónum suárum: dicit Dóminus omnípotens.
Skaitinys
Skaitinys iš pranašo Jeremijo knygos. (Jer 17, 5–10)
Viešpats Dievas taip kalbėjo: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nuo Viešpaties nusigręžia. Toks žmogus – tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero, skursta sausoje dykumoje, sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi. Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats. Toks žmogus yra kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, – nebijo kaitros, kai ji užeina, jo lapai nuolat žaliuoja, sausros metų nepabūgsta, vaisių duoti nenustoja. Širdis yra už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti? Tik aš, Viešpats, tiriu širdį, išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo kelią, pagal jo darbų vaisius“, – kalba visagalis Viešpats.
Graduale
Ps. 78, 9 et 10. Propítius esto, Dómine, peccátis nostris: ne quando dicant gentes: Ubi est Deus eórum? V. Adiuva nos, Deus, salutáris noster: et propter honórem nóminis tui, Dómine, líbera nos.
Gradualas
Ps 78, 9 ir 10. Atleisk, Viešpatie, mūsų nuodėmes, kad kartais nesakytų pagonys: kurgi tas jų Dievas? V. Padėk mums, Dieve, mūsų gelbėtojau, ir dėl savo vardo garbės išvaduok mus, Viešpatie.
Evangelium
Sequéntia sancti Evangélii secúndum Lucam. (Luc. 16, 19–31)
In illo témpore: Dixit Iesus pharisæis: Homo quidam erat dives, qui induebátur púrpura et bysso: et epulabátur cotídie spléndide. Et erat quidam mendícus, nómine Lázarus, qui iacébat ad iánuam eius, ulcéribus plenus, cúpiens saturári de micis, quæ cadébant de mensa dívitis, et nemo illi dabat: sed et canes veniébant et lingébant úlcera eius. Factum est autem, ut morerétur mendícus, et portarétur ab Angelis in sinum Abrahæ. Mórtuus est autem et dives, et sepúltus est in inférno. Elevans autem óculos suos, cum esset in torméntis, vidit Arbaham a longe, et Lázarum in sinu eius: et ipse clamans, dixit: Pater Abraham, miserére mei, et mitte Lázarum, ut intíngat extrémum dígiti sui in aquam, ut refrígeret linguam meam, quia crúcior in hac flamma. Et dixit illi Abraham: Fili, recordáre, quia recepísti bona in vita tua, et Lázarus simíliter mala: nunc autem hic consolátur, tu vero cruciáris. Et in his ómnibus, inter nos et vos chaos magnum firmátum est: ut hi, qui volunt hinc transíre ad vos, non possint, neque inde huc transmeáre. Et ait: Rogo ergo te, pater, ut mittas eum in domum patris mei. Hábeo enim quinque fratres, ut testétur illis, ne et ipsi véniant in hunc locum tormentórum. Et ait illi Arbaham: Habent Móysen et Prophétas: áudiant illos. At ille dixit: Non, pater Abraham: sed si quis ex mórtuis íerit ad eos, pæniténtiam agent. Ait autem illi: Si Móysen et Prophétas non áudiunt, neque si quis ex mórtuis resurréxerit, credent.
Evangelija
Šventosios Evangelijos pagal Luką tęsinys. (Lk 16, 19–31)
Anuo metu: Jėzus kalbėjo fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniau sia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje.“ Abraomas atsakė: „Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus.“ Tas vėl tarė: „Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.“ Abraomas atsiliepė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ O anas atsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų.“ Tačiau Abraomas tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“
Offertorium
Exod. 32, 11, 13 et 14. Precátus est Móyses in conspéctu Dómini, Dei sui, et dixit: Quare, Dómine, irascéris in pópulo tuo? parce iræ ánimæ tuæ: meménto Abraham, Isaac et Iacob, quibus iurásti dare terram fluéntem lac et mel. Et placátus est Dóminus de malignitáte, quam dixit fácere pópulo suo.
Ofertoriumas
Iš 32, 11, 13 ir 14. Mozė maldavo Viešpatį, savo Dievą ir sakė: „Viešpatie, kodėl pyksti ant savo tautos? Teatsileidžia, Viešpatie, tavo rūstybė. Atsimink Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, kuriems tu prisiekei duoti žemę, tekančią pienu ir medumi.“ Viešpats pasigailėjo ir nebesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai.
Secreta
Pæsénti sacrifício, nómini tuo nos, Dómine, ieiúnia dicáta sanctíficent: ut, quod observántia nostra profitétur extérius, intérius operétur efféctu. Per Dominum nostrum...
Sekreta
Tegul šis pasninkas, kurio mes laikomės Tavo vardo garbei, Viešpatie, būna pašventintas šios aukos, kad tai, ką išpažįstame išoriškai, paveiktų mūsų vidų. Per mūsų Viešpatį...
Communio
Ioann. 6, 57. Qui mandúcat meam carnem, et bibit meum sánguinem, in me manet, et ego in eo, dicit Dóminus.
Komunija
Jn 6, 57. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, o aš jame, sako Viešpats.
Postcommunio
Grátia tua nos, quæsumus, Dómine, non derelínquat: quæ et sacræ nos déditos fáciat servitúti, et tuam nobis opem semper acquírat. Per Dominum nostrum...
Postkomunija
Meldžiame Tave, Viešpatie, tegul Tavo malonė nepalieka mūsų. Tegul ji skatina mus uoliai Tau tarnauti ir visuomet užtikrina Tavo pagalbą. Per mūsų Viešpatį...
Oratio super populum
Humiliáte cápita vestra Deo.
Adésto, Dómine, fámulis tuis, et perpétuam benignitátem largíre poscéntibus: ut iis, qui te auctóre et gubernatóre gloriántur, ei congregáta restáures et restauráta consérves. Per Dominum nostrum...
Oracija už žmones
Nusilenkite Dievui.
Padėk, Viešpatie, savo tarnams ir maloningai išpildyk jų prašymus, kad tuos, kurie šlovina Tave kaip savo Sutvėrėją ir Valdytoją, Tu surinktum, atnaujintum ir saugotum tai, ką atnaujini. Per mūsų Viešpatį...
