Introitas

Ps 18, 8. Viešpaties įstatymai tobuli; jie atnaujina sielą. Viešpaties įsakai yra teisingi, paprastus žmones daro išmintingus.

Ps 18, 2. Dangus apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą.

Kolekta

Meldžiame Tave, Viešpatie, dovanok mūsų atgailai gelbstinčios jėgos, kad kūno tvardymas duotų dvasiai stiprybės. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.

Skaitinys

Skaitinys iš Pradžios knygos. (Pr 27, 6–39)

Anomis dienomis: Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: „Ką tik nugirdau tavo tėvą sakant tavo broliui Esavui: „Parnešk žvėrienos ir paruošk man gardų valgį pavalgyti, idant tave prieš mirdamas palaiminčiau Viešpaties akivaizdoje.“ O dabar, mano sūnau, paklausyk mano žodžio ir daryk, ką tau liepiu. Nueik tu prie kaimenės ir parnešk man iš ten du geriausius ožiukus, o aš iš jų paruošiu tavo tėvui valgį, kaip jis mėgsta. Tu nuneši jį savo tėvui pavalgyti, idant palaimintų tave prieš mirdamas.“ – „Betgi mano brolis Esavas yra gauruotas vyras, – atsakė Jokūbas savo motinai Rebekai, – o aš juk plikas! Jei mane tėvas apčiupinės, aš būsiu jo akyse sukčius ir užsitrauksiu ant savęs prakeikimą, o ne palaiminimą!“ O motina jam tarė: „Tekrinta ant manęs tavo prakeikimas, mano sūnau. Tik paklausyk mano žodžio, eik ir juos man parnešk.“ Taigi jis nuėjo, paėmė ir parnešė juos savo motinai, o jo motina paruošė gardų valgį, kaip jo tėvas mėgo. Tuomet Rebeka paėmė geriausius savo vyresniojo sūnaus Esavo drabužius, paliktus namie, ir apvilko jais savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą. Be to, jo rankas ir pliką kaklo dalį apdengė ožiukų kailiais. Tada padavė savo sūnui Jokūbui į rankas gardųjį valgį ir duoną, kurią buvo iškepusi. Jis įėjo pas tėvą ir tarė: „Mano tėve!“ – „Aš čia, – šis atsiliepė.“ – Kas tu esi, mano sūnau?“ Jokūbas tėvui atsakė: „Aš esu Esavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip buvai man liepęs. O dabar prašyčiau sėstis ir pavalgyti mano žvėrienos, idant man suteiktum savo sielos palaiminimą.“ Bet Jokūbas savo sūnų paklausė: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?“ O jis atsakė: „Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimę.“ Tuomet Izaokas tarė Jokūbui: „Eikš arčiau, kad galėčiau tave apčiupinėti ir žinoti, ar iš tikrųjų tu esi mano sūnus Esavas, ar ne.“ Jokūbas priėjo prie savo tėvo Izaoko, kuris jį apčiupinėjo ir tarė: „Balsas yra kaip Jokūbo, bet rankos kaip Esavo.“ Taigi jo neatpažino, nes jo rankos buvo gauruotos, lygiai kaip ir jo brolio Esavo. Todėl jį ir palaimino. Jis paklausė: „Ar tu iš tikrųjų esi mano sūnus Esavas?“ Ir kai Jokūbas atsakė: „Aš esu“ , – jis tarė: „Paduok man valgį, idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir tau suteikčiau savo sielos palaiminimą.“ Jis padavė jam valgį, ir jis suvalgė, padavė jam vyną, ir jis išgėrė. Tuomet jo tėvas Izaokas jam tarė: „Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane.“ Kai Jokūbas priėjo arčiau ir jį pabučiavo, jis užuodė jo drabužių kvapą ir jį laimino, tardamas: „Ai, kvapas mano sūnaus tarsi kvapas laukų, kuriuos Viešpats palaimino. Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos, iš žemės derlingumo ir apsčiai grūdų bei vyno. Tetarnauja tau tautos ir tesilenkia tau gentys. Valdovu būk savo broliams, – tesilenkia tau tavo motinos sūnūs. Tebūna prakeiktas, kas tave keikia, tebūna palaimintas, kas tave laimina!“ Vos tik Jokūbui palikus savo tėvą, kai Izaokas buvo pabaigęs laiminti Jokūbą, – parėjo iš medžioklės jo brolis Esavas. Jis taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė savo tėvui. „Teatsisėda mano tėvas, – tarė savo tėvui, – ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant suteiktum man savo sielos palaiminimą.“ Jo tėvas Izaokas paklausė: „O kas tu būsi?“ – „Tavo pirmagimis sūnus Esavas“, – jis atsakė. Dabar Izaoką apėmė baisus drebulys. Jis ir vėl klausė: „Betgi kas buvo anas, kuris sumedžiojo žvėrieną ir atnešė ją man? Be to, aš suvalgiau ją prieš tau ateinant ir jį palaiminau! Taip, jis bus palaimintas!“ Esavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pratrūko garsiu ir karčiu kukčiojimu ir sakė savo tėvui: „Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve!“ Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis atėjo apgaulingai ir paėmė tavo palaiminimą.“ Esavas pratarė: „Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk mane jis du kartus apgavo! Pirma jis atėmė mano pirmagimystę, o dabar štai pasiėmė ir mano palaiminimą!“ Jis pridėjo: „Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?“ Izaokas atsakė Esavui: „Matai, aš jį jau paskyriau tavo valdovu, padariau visus jo brolius jo tarnais ir jį praturtinau grūdais ir vynu. Ką tat dar begaliu padaryti tau, mano sūnau?“ Esavas maldavo savo tėvą: „Nejau tik vieną palaiminimą teturi, tėve? Palaimink mane, taip pat ir mane, tėve!“ Esavas ėmė garsiai verkti. Tuomet jo tėvas Izaokas jam atsakė: „Štai, tavo buveinė bus toli nuo žemės derliaus ir toli nuo rasos iš aukšto dangaus.

Gradualas

Ps 91, 2–3. Gera yra šlovinti Viešpatį ir giedoti tavo vardui, Aukščiausiasis. V. Gera skelbti nuo pat ryto tavo gailestingumą, o tavo ištikimybę per naktį.

Evangelija

Šventosios Evangelijos pagal Luką tęsinys. (Lk 15, 11–32)

Anuo metu: Jėzus fariziejams ir Rašto aiškintojams pasakė tokį palyginimą: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.“ Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...“ Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Ir jie pradėjo linksmintis. Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: „Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko.“ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.“ Tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“

Ofertoriumas

Ps 12, 4–5. Duok šviesos mano akims, kad neužmigčiau mirties miegu, kad mano priešai nesakytų: aš jį nugalėjau.

Sekreta

Permaldautas šia auka, Viešpatie, apsaugok mus, meldžiančius savo nuodėmių atleidimo, nuo svetimų kalčių naštos. Per mūsų Viešpatį...

Komunija

Lk 15, 32. Sūnau, privalai džiaugtis, nes tavo brolis buvo miręs, ir atgijo, buvo žuvęs, ir atsirado.

Postkomunija

Viešpatie, tegul dieviškoji Tavo Sakramento dovana pasiekia mūsų širdies gelmes ir padaro mus jos galios dalininkais. Per mūsų Viešpatį...

Oracija už žmones

Nusilenkite Dievui.
Meldžiame Tave, Viešpatie, nuolat sergėk savo šeimą savo gailestingumu, kad ji, remdamasi tik dangiškosios malonės viltimi, gautų taip pat ir dangiškąją globą. Per mūsų Viešpatį...