Feria Sexta infra Hebdomadam III in Quadragesima
Penktadienis po III gavėnios sekmadienio
Mozė ir Aaronas meldė Dievą, kad iš uolos ištrykštų šaltinis ir numalšintų bevandene dykuma keliaujančios žydų tautos troškulį (skaitinys). Bažnyčia mums primena, kad Kristus yra gyvojo vandens šaltinis, apie kurį Jis kalbėjo samarietei moteriai prie Jokūbo šulinio (Evangelija). Šis vanduo – mūsų tikėjimas į Jėzų, Krikšto, atgailos ir kitų paslapčių malonė, tas naujasis gyvenimas, kuris visada trykšta iš Kristaus.
Introitus
Ps. 85, 17. Fac mecum, Dómine, signum in bonum: ut vídeant, qui me oderunt, et confundántur: quóniam tu, Dómine, adiuvísti me et consolátus es me.
Ps. 85, 1. Inclína, Dómine, aurem tuam, et exáudi me: quóniam inops et pauper sum ego.
Introitas
Ps 85, 17. Viešpatie, parodyk man savo gerumo ženklą, kad tie, kurie manęs nekenčia, matytų ir gėdytųsi, nes tu, Viešpatie, padėjai man ir paguodei mane.
Ps 85, 1. Atsuk į mane savo ausį, Viešpatie, ir išklausyk mane; nes esu vargšas ir beturtis.
Oratio
Ieiúnia nostra, quæsumus, Dómine, benígno favóre proséquere: ut, sicut ab aliméntis abstinémus in córpore; ita a vítiis ieiunémus in mente. Per Dóminum nostrum Iesum Christum, Filium tuum: qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.
Kolekta
Meldžiame Tave, Viešpatie, maloniai pažvelk į mūsų pasninką, kad kaip kūnu susilaikome nuo valgio, taip ir siela nusigręžtume nuo ydų. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.
Lectio
Léctio libri Numeri. (Num. 20, 1, 3 et 6–13)
In diébus illis: Convenérunt fílii Israël adversum Móysen et Aaron: et versi in seditiónem, dixérunt: Date nobis aquam, ut bibámus. Ingressúsque Móyses et Aaron, dimíssa multitúdine, tabernáculum foederis, corruérunt proni in terram, clamaverúntque ad Dóminum, atque dixérunt: Dómine Deus, audi clamórem huius pópuli, et áperi eis thesáurum tuum, fontem aquæ vivæ, ut, satiáti, cesset murmurátio eórum. Et appáruit glória Dómini super eos. Locutúsque est Dóminus ad Móysen, dicens: Tolle virgam, et cóngrega pópulum, tu et Aaron frater tuus, et loquímini ad petram coram eis, et illa dabit aquas. Cumque edúxeris aquam de petra, bibet omnis multitúdo et iuménta eius. Tulit ígitur Móyses virgam, quæ erat in conspéctu Dómini, sicut præcéperat ei, congregáta multitúdine ante petram, dixítque eis: Audíte, rebélles et incréduli: Num de petra hac vobis aquam potérimus eiícere? Cumque elevásset Móyses manum, percútiens virga bis sílicem, egréssæ sunt aquæ largíssimæ, ita ut pópulus bíberet, et iuménta. Dixítque Dóminus ad Móysen et Aaron: Quia non credidístis mihi, ut sanctificarétis me coram fíliis Israël, non introducétis hos pópulos in terram, quam dabo eis. Hæc est aqua contradictiónis, ubi iurgáti sunt fílii Israël contra Dóminum, et sanctificátus est in eis.
Skaitinys
Skaitinys iš Skaičių knygos. (Sk 20, 1, 3 ir 6–13)
Anomis dienomis: Izraelio vaikai susibūrė prieš Mozę ir Aaroną. Žmonės ginčijosi su Moze, sakydami: „Duokite mums vandens atsigerti!“ Mozė ir Aaronas, paėję nuo bendrijos prie Susitikimo palapinės angos, parpuolė kniūbsti, šaukėsi Viešpaties ir kalbėjo: „Viešpatie Dieve, išgirsk šios tautos šauksmą ir atverk jam savo lobyną, gyvojo vandens šaltinį, kad pagirdyti jie nustotų murmėti.“ Jiems pasirodė Viešpaties šlovė. Viešpats kalbėjo Mozei, tardamas: „Paimk lazdą, surink bendriją, tu ir tavo brolis Aaronas, ir, jiems matant, įsakykite uolai duoti vandens. Taip jūs duosite jiems vandens iš uolos ir pagirdysite bendriją ir jų galvijus.“ Mozė tad paėmė lazdą, buvusią Viešpaties akivaizdoje, kaip jis buvo jam įsakęs. Mozė ir Aaronas surinko bendriją ties uola ir jiems tarė: „Klausykitės jūs, maištininkai! Argi gausime jums vandens iš šios uolos?“ Tada Mozė pakėlė ranką ir sudavė du kartus lazda į uolą. Pasipylė vandens srautas, atsigėrė bendrija ir jų galvijai. Bet Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: „Kadangi judu netikėjote, kad aš galiu patvirtinti savo šventumą izraeliečių akyse, todėl judu neįvesite šios bendrijos į kraštą, kurį aš jiems daviau.“ Tai buvo vanduo Meribos, kur izraeliečiai barėsi su Viešpačiu ir per kurį Viešpats patvirtino savo šventumą.
Graduale
Ps. 27, 7 et 1. In Deo sperávit cor meum, et adiútus sum: et reflóruit caro mea, et ex voluntáte mea confitébor illi. V. Ad te, Dómine, clamávi: Deus meus, ne síleas, ne discédas a me.
Gradualas
Ps 27, 7 ir 1. Mano širdis pasitiki Dievu, ir jis man padėjo, ir pražydo mano kūnas, savo valia aš jį garbinsiu. V. Tavęs, Viešpatie, šaukiuos. Mano Dieve, nebūk man kurčias ir neapleisk manęs.
Tractus
Ps. 102, 10. Dómine, non secúndum peccáta nostra, quæ fécimus nos: neque secúndum iniquitátes nostras retríbuas nobis.
Traktas
Ps 102, 10. Viešpatie, ne pagal nuodėmes, kurias mes padarėme, ne pagal mūsų nusižengimus atlygink mums.
Evangelium
Sequéntia sancti Evangélii secúndum Ioánnem. (Ioann 4, 5–42)
In illo témpore: Venit Iesus in civitátem Samaríæ, quæ dícitur Sichar: iuxta prædium, quod dedit Iacob Ioseph, fílio suo. Erat autem ibi fons Iacob. Iesus ergo fatigátus ex itínere, sedébat sic supra fontem. Hora erat quasi sexta. Venit múlier de Samaría hauríre aquam. Dicit ei Iesus: Da mihi bíbere. – Discípuli enim eius abíerant in civitátem, ut cibos émerent. – Dicit ergo ei múlier illa Samaritána: Quómodo tu, Iudaeus cum sis, bíbere a me poscis, quæ sum múlier Samaritána? non enim coutúntur Iudaei Samaritánis. Respóndit Iesus et dixit ei: Si scires donum Dei, et quis est, qui dicit tibi: Da mihi bibere: tu fórsitan petísses ab eo, et dedísset tibi aquam vivam. Dicit ei múlier: Dómine, neque in quo háurias habes, et púteus alius est: unde ergo habes aquam vivam? Numquid tu maior es patre nostro Iacob, qui dedit nobis púteum, et ipse ex eo bibit et fílii eius et pécora eius? Respóndit Iesus et dixit ei: Omnis, qui bibit ex aqua hac, sítiet íterum: qui autem bíberit ex aqua, quam ego dabo ei, non sítiet in ætérnum: sed aqua, quam ego dabo ei, fiet in eo fons aquæ saliéntis in vitam ætérnam. Dicit ad eum mulier: Dómine, da mihi hanc aquam, ut non sítiam neque véniam huc hauríre. Dicit ei Iesus: Vade, voca virum tuum, et veni huc. Respóndit múlier, et dixit: Non hábeo virum. Dicit ei Iesus: Bene dixísti, quia non hábeo virum: quinque enim viros habuísti, et nunc, quem habes, non est tuus vir: hoc vere dixísti. Dicit ei múlier: Dómine, vídeo, quia Prophéta es tu. Patres nostri in monte hoc adoravérunt, et vos dícitis, quia Ierosólymis est locus, ubi adoráre opórtet. Dicit ei Iesus: Múlier, crede mihi, quia venit hora, quando neque in monte hoc, neque in Ierosólymis adorábitis Patrem. Vos adorátis, quod nescítis: nos adorámus, quod scimus, quia salus ex Iudaeis est. Sed venit hora, et nunc est, quando veri adoratóres adorábunt Patrem in spíritu et veritáte. Nam et Pater tales quærit, qui adórent eum. Spíritus est Deus: et eos, qui adórant eum, in spíritu et veritáte opórtet adoráre. Dicit ei mulier: Scio, quia Messías venit qui dícitur Christus. Cum ergo vénerit ille, nobis annuntiábit ómnia. Dicit ei Iesus: Ego sum, qui loquor tecum. Et contínuo venérunt discípuli eius: et mirabántur, quia cum mulíere loquebátur. Nemo tamen dixit: Quid quæris, aut quid loquéris cum ea? Reliquit ergo hýdriam suam múlier, et ábiit in civitátem, et dicit illis homínibus: Veníte, et vidéte hóminem, qui dixit mihi ómnia, quæcúmque feci: numquid ipse est Christus? Exiérunt ergo de civitáte, et veniébant ad eum. Intérea rogábant eum discípuli, dicéntes: Rabbi, mandúca. Ille autem dicit eis: Ego cibum habeo manducáre, quem vos nescítis. Dicébant ergo discípuli ad ínvicem: Numquid áliquis áttulit ci manducáre? Dicit eis Iesus: Meus cibus est, ut fáciam voluntátem eius, qui misit me, ut perfíciam opus eius. Nonne vos dícitis, quod adhuc quátuor menses sunt, et messis venit? Ecce, dico vobis: Leváte óculos vestros, et vidéte regiónes, quia albæ sunt iam ad messem. Et qui metit, mercédem áccipit, et cóngregat fructum in vitam ætérnam: ut, et qui séminat, simul gáudeat, et qui metit. In hoc enim est verbum verum: quia álius est qui séminat, et álius est qui metit. Ego misi vos métere quod vos non laborástis: alii laboravérunt, et vos in labóres eórum introístis. Ex civitáte autem illa multi credidérunt in eum Samaritanórum, propter verbum mulíeris testimónium perhibéntis: Quia dixit mihi ómnia, quæcúmque feci. Cum veníssent ergo ad illum Samaritáni, rogavérunt eum, ut ibi manéret. Et mansit ibi duos dies. Et multo plures credidérunt in eum propter sermónem eius. Et mulíeri dicébant: Quia iam non propter tuam loquélam crédimus: ipsi enim audívimus, et scimus, quia hic est vere Salvátor mundi.
Evangelija
Šventosios Evangelijos pagal Joną tęsinys. (Jn 4, 5–42)
Anuo metu: Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: „Duok man gerti“, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.“ Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“ Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro.“ Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: „Neturiu vyro“, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“ Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“ Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus). Atėjęs jis mums viską paskelbs.“ Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“ Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.“ Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: „Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis“? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: „Vienas pasėja, kitas nupjauna.“ Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą.“ Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi.“ Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“
Offertorium
Ps. 5, 3–4. Inténde voci oratiónis meæ, Rex meus, et Deus meus: quóniam ad te orábo, Dómine.
Ofertoriumas
Ps 5, 3–4. Klausykis mano maldos šauksmo, mano Karaliau ir mano Dieve, nes tave maldauju.
Secreta
Réspice, quæsumus, Dómine, propítius ad múnera, quæ sacrámus: ut tibi grata sint, et nobis salutária semper exsístant. Per Dominum nostrum...
Sekreta
Meldžiame Tave, Viešpatie, pažvelk maloningai į Tau atnašaujamas dovanas, kad jos Tau būtų malonios, o mums išganingos. Per mūsų Viešpatį...
Communio
Ioann. 4, 13 et 14. Qui bíberit aquam, quam ego dabo ei, dicit Dóminus, fiet in eo fons aquæ saliéntis in vitam ætérnam.
Komunija
Jn 4, 13 ir 14. Kas gers vandens, kurio aš duosiu, sako Viešpats, taps šaltiniu, trykštančiu į amžinąjį gyvenimą.
Postcommunio
Huius nos, Dómine, percéptio sacraménti mundet a crimine: et ad cæléstia regna perdúcat. Per Dominum nostrum...
Postkomunija
Tenuskaidrina mus, Viešpatie, šis Sakramentas nuo kalčių ir tenuveda į dangaus karalystę. Per mūsų Viešpatį...
Oratio super populum
Humiliáte cápita vestra Deo.
Præsta, quæsumus, omnípotens Deus: ut, qui in tua protectióne confídimus, cuncta nobis adversántia, te adiuvánte, vincámus. Per Dominum nostrum...
Oracija už žmones
Nusilenkite Dievui.
Meldžiame Tave, visagali Dieve, suteik, kad mes, pasitikėdami Tavo globa ir Tavo padedami, nugalėtume visa, kas mums priešinasi. Per mūsų Viešpatį...
