Feria Sexta infra Hebdomadam IV in Quadragesima
Penktadienis po IV gavėnios sekmadienio
Kaip ir vakarykštėse Mišiose, šiandien skaitinys ir Evangelija atsigręžia į prisikėlimo temą – simbolį to, kas vyksta karechumenų sielose per Velykas. Tai taip pat simbolis mūsų asmeninio prisikėlimo, kurį kasmetinis Atpirkimo paslapties šventimas įvykdys mūsų sielose, valydamas ir atnaujindamas mūsų krikščioniškojo gyvenimo praktiką.
Introitus
Ps. 18, 15. Meditátio cordis mei in conspéctu tuo semper: Dómine, adiútor meus, et redémptor meus.
Ps. 18, 2. Cæli enárrant glóriam Dei: et ópera mánuum eius annúntiat firmaméntum.
Introitas
Ps 18, 15. Mano širdies atodūsiai visuomet tavo akyse, Viešpatie, mano padėjėjau ir atpirkėjau.
Ps 18, 2. Dangus apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą.
Oratio
Deus, qui ineffabílibus mundum rénovas sacraméntis: præsta, quæsumus; ut Ecclésia tua et ætérnis profíciat institútis, et temporálibus non destituátur auxíliis. Per Dóminum nostrum Iesum Christum, Filium tuum: qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.
Kolekta
Dieve, atnaujinantis pasaulį savo neapsakomais sakramentais. Dovanok, mes Tave meldžiame, savo Bažnyčiai antgamtinių malonių ir nepalik be žemiškos pagalbos. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.
Lectio
Léctio libri Regum. (3 Reg. 17, 17–24)
In diébus illis: Aegrotávit fílius mulíeris matrisfamílias, et erat lánguor fortíssimus, ita ut non remanéret in eo hálitus. Dixit ergo ad Elíam: Quid mihi et tibi, vir Dei? Ingréssus es ad me, ut rememoraréntur iniquitátes meæ, et interfíceres fílium meum? Et ait ad eam Elías: Da mihi fílium tuum. Tulítque eum de sinu eius, et portávit in cenáculum, ubi ipse manébat, et pósuit super léctulum suum, et clamávit ad Dóminum, et dixit: Dómine, Deus meus, étiam ne víduam, apud quam ego utcúmque susténtor, afflixísti, ut interfíceres fílium eius? Et expándit se, atque mensus est super púerum tribus vícibus, et clamávit ad Dóminum, et ait: Dómine, Deus meus, revertátur, óbsecro, ánima púeri huius in víscera eius. Et exaudívit Dóminus vocem Elíæ: et revérsa est ánima púeri intra eum, et revíxit. Tulítque Elías púerum, et depósuit eum de cenáculo in inferiórem domum, et trádidit matri suæ, et ait illi: En, vivit fílius tuus. Dixítque múlier ad Elíam: Nunc in isto cognóvi, quóniam vir Dei es tu, et verbum Dómini in ore tuo verum est.
Skaitinys
Skaitinys iš pirmosios Karalių knygos. (3 Kar 17, 17–24)
Anomis dienomis: Tos moters – namų šeimininkės – sūnus susirgo. Jis vis blogėjo, kol nustojo alsuoti. Tada ji Elijui tarė: „Ką pikta, Dievo tarne, aš tau padariau, kad tu pas mane turėjai ateiti man kaltės priminti ir mano sūnaus nužudyti?“ Bet jis atsakė jai: „Duok man savo sūnų.“ Paėmęs jį nuo jos rankų, nusinešė jį į viršutinio aukšto kambarį, kur jis gyveno, ir paguldė ant savo lovos. „Viešpatie, mano Dieve, – jis šaukėsi Viešpaties, – argi tu net šiai našlei, pas kurią esu svečias, atsiuntei nelaimę, užmušdamas jos sūnų?“ Tada jis atsigulė ant vaiko tris kartus ir šaukėsi Viešpaties, tardamas: „Viešpatie, mano Dieve, maldauju, tesugrįžta šio vaiko gyvastis į jo kūną!“ Viešpats išgirdo Elijo maldavimą, vaiko gyvastis sugrįžo į jį, ir jis atgijo. Paėmęs vaiką, Elijas nunešė jį iš viršutinio aukšto kambario žemyn į seklyčią ir atidavė jį motinai, tardamas: „Štai tavo sūnus yra gyvas.“ – „Dabar aš tikrai žinau, kad esi Dievo vyras, – atsakė moteris Elijui, – ir kad Viešpaties žodis eina iš tavo lūpų.“
Graduale
Ps. 117, 8–9. Bonum est confídere in Dómino, quam confídere in hómine. V. Bonum est speráre in Dómino, quam speráre in princípibus.
Gradualas
Ps 117, 8–9. Geriau pasitikėti Viešpačiu, negu pasitikėti žmogumi. V. Geriau viltis Viešpačiu, negu viltis didžiūnais.
Tractus
Ps. 102, 10. Dómine, non secúndum peccáta nostra, quæ fécimus nos: neque secúndum iniquitátes nostras retríbuas nobis.
Traktas
Ps 102, 10. Viešpatie, ne pagal nuodėmes, kurias mes padarėme, ne pagal mūsų nusižengimus atlygink mums.
Evangelium
Sequéntia sancti Evangélii secúndum Ioánnem. (Ioann. 11, 1–45)
In illo témpore: Erat quidam languens Lázarus a Bethánia, de castéllo Maríæ et Marthæ, soróris eius. María autem erat, quæ unxit Dóminum unguento, et extérsit pedes eius capíllis suis: cuius frater Lázarus infirmabátur. Misérunt ergo soróres eius ad eum, dicéntes: Dómine, ecce, quem amas infirmátur. Audiens autem Iesus, dixit eis: Infírmitas hæc non est ad mortem, sed pro glória Dei, ut glorificétur Fílius Dei per eam. Diligébat autem Iesus Martham et sorórem eius, Maríam, et Lázarum. Ut ergo audívit, quia infirmabátur, tunc quidem mansit in eódem loco duóbus diébus. Déinde post hæc dixit discípulis suis: Eámus in Iudaeam íterum. Dicunt ei discípuli: Rabbi, nunc quærébant te Iudaei lapidáre, et íterum vadis illuc? Respóndit Iesus: Nonne duódecim sunt horæ diéi? Si quis ambuláverit in die, non offéndit, quia lucem huius mundi videt: si autem ambuláverit in nocte, offéndit, quia lux non est in eo. Hæc ait, et post hæc dixit eis: Lázarus, amícus noster, dormit: sed vado, ut a somno éxcitem eum. Dixérunt ergo discípuli eius: Dómine, si dormit, salvus erit. Díxerat autem Iesus de morte eius: illi autem putavérunt, quia de dormitióne somni díceret. Tunc ergo Iesus dixit eis maniféste: Lazarus mórtuus est: et gáudeo propter vos, ut credátis, quóniam non eram ibi: sed eámus ad eum. Dixit ergo Thomas, qui dícitur Dídymus, ad condiscípulos: Eámus et nos, ut moriámur cum eo. Venit itaque Iesus, et invénit eum quátuor dies iam in monuménto habéntem. Erat autem Bethánia iuxta Ierosólymam quasi stádiis quíndecim. Multi autem ex Iudaeis vénerant ad Martham et Maríam, ut consolaréntur eas de fratre suo. Martha ergo, ut audívit quia Iesus venit, occúrrit illi: María autem domi sedébat. Dixit ergo Martha ad Iesum: Dómine, si fuísses hic, frater meus non fuísset mórtuus: sed et nunc scio, quia, quæcúmque popósceris a Deo, dabit tibi Deus. Dicit illi Iesus: Resúrget frater tuus. Dicit ei Martha: Scio, quia resúrget in resurrectióne in novíssimo die. Dixit ei Iesus: Ego sum resurréctio et vita: qui credit in me, etiam si mórtuus fúerit, vivet: et omnis, qui vivit et credit in me, non moriétur in ætérnum. Credis hoc? Ait illi: Utique, Dómine, ego crédidi, quia tu es Christus, Fílius Dei vivi, qui in hunc mundum venísti. Et cum hæc dixísset, ábiit et vocávit Maríam, sorórem suam, siléntio, dicens: Magíster adest, et vocat te. Illa ut audívit, surgit cito, et venit ad eum: nondum enim vénerat Iesus in castéllum; sed erat adhuc in illo loco, ubi occúrrerat ei Martha. Iudaei ergo, qui erant cum ea in domo et consolabántur eam, cum vidíssent Maríam, quia cito surréxit et éxiit, secúti sunt eam, dicéntes: Quia vadit ad monuméntum, ut ploret ibi. María ergo, cum venísset, ubi erat Iesus, videns eum, cécidit ad pedes eius, et dicit ei: Dómine, si fuísses hic, non esset mórtuus frater meus. Iesus ergo, ut vidit eam plorántem, et Iudaeos, qui vénerant cum ea, plorántes, infrémuit spíritu, et turbávit seípsum, et dixit: Ubi posuístis eum? Dicunt ei: Dómine, veni et vide. Et lacrimátus est Iesus. Dixérunt ergo Iudaei: Ecce, quómodo amábat eum. Quidam autem ex ipsis dixérunt: Non póterat hic, qui apéruit óculos cæci nati, facere, ut hic non morerétur? Iesus ergo rursum fremens in semetípso, venit, ad monuméntum. Erat autem spelúnca, et lapis superpósitus erat ei. Ait Iesus: Tóllite lápidem. Dicit ei Martha, soror eius, qui mórtuus fuerat: Dómine, iam fetet, quatriduánus est enim. Dicit ei Iesus: Nonne dixi tibi, quóniam, si credíderis, vidébis glóriam Dei? Tulérunt ergo lápidem: Iesus autem, elevátis sursum óculis, dixit: Pater, grátias ago tibi, quóniam audísti me. Ego autem sciébam, quia semper me audis, sed propter pópulum, qui circúmstat, dixi: ut credant, quia tu me misísti. Hæc cum dixísset, voce magna clamávit: Lázare, veni foras. Et statim pródiit, qui fúerat mórtuus, ligátus pedes et manus ínstitis, et fácies illíus sudário erat ligáta. Dixit eis Iesus: Sólvite eum, et sínite abíre. Multi ergo ex Iudaeis, qui vénerant ad Maríam et Martham, et víderant quæ fecit Iesus, credidérunt in eum.
Evangelija
Šventosios Evangelijos pagal Joną tęsinys. (Jn 11, 1–45)
Anuo metu: Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos.“ Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“ Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.“ Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį.“ Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“ Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“ Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave.“ Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“ Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“ Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“ Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir Mortą ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.
Offertorium
Ps. 17, 28 et 32. Pópulum húmilem salvum fácies, Dómine, et óculos superbórum humiliábis: quóniam quis Deus præter te, Dómine?
Ofertoriumas
Ps 17, 28 ir 32. Viešpatie, tu išgelbsti nuolankiuosius, o išdidžiuosius pažemini, nes kas yra Dievas, jei ne tu, Viešpatie?
Secreta
Múnera nos, Dómine, quæsumus, obláta puríficent: et te nobis iugiter fáciant esse placátum. Per Dominum nostrum...
Sekreta
Tenuskaidrina mus, Viešpatie, Tau atnašaujamos aukos ir tesutaiko mus amžiams su Tavimi. Per mūsų Viešpatį...
Communio
Ioann. 11, 33, 35, 43, 44 et 39. Videns Dóminus flentes soróres Lázari ad monuméntum, lacrimátus est coram Iudæis, et exclamávit: Lázare, veni foras: et pródiit ligátis mánibus et pédibus, qui fúerat quatriduánus mórtuus.
Komunija
Jn 11, 33, 35, 43, 44 ir 39. Viešpats, matydamas verkiančias Lozoriaus seseris prie kapo, pats apsiašarojo prieš žydus ir sušuko: Lozoriau, išeik laukan! Ir išėjo surištom kojom ir rankom tas, kuris prieš keturias dienas buvo miręs.
Postcommunio
Hæc nos, quæsumus, Dómine, participátio sacraménti: et a propriis reátibus indesinénter expédiat, et ab ómnibus tueátur advérsis. Per Dominum nostrum...
Postkomunija
Meldžiame Tave, Viešpatie, tegul mūsų dalyvavimas šiame Sakramente visada mus išvaduoja iš nuodėmių ir tesaugo nuo visų nelaimių. Per mūsų Viešpatį...
Oratio super populum
Humiliáte cápita vestra Deo.
Da nobis, quæsumus, omnípotens Deus: ut, qui infirmitátis nostræ cónscii, de tua virtúte confídimus, sub tua semper pietáte gaudeámus. Per Dominum nostrum...
Oracija už žmones
Nusilenkite Dievui.
Suteik, meldžiame Tave, visagali Dieve, kad mes, žinodami savo silpnumą, pasitikėtume Tavo jėga ir visuomet galėtume džiaugtis globojami Tavo gailestingumo. Per mūsų Viešpatį...
