3-ia advento savaitė. Antradienis. Vakaro skaitinys
I.
Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius. (Mal 3, 20)
Jūsų Gydytojas ateis, - sako pranašas, - išgydyti ligonių; Jis ateis greitai kaip paukštis, kuris skrenda, ir kaip saulė, kuri, pakilusi virš horizonto, akimirksniu siunčia savo šviesą į kitą pasaulio pusę. Bet štai – Jis jau atėjo. Paguoskime save ir padėkokime Jam.
Šv. Augustinas sako: „Jis nusileidžia net iki ligonio lovos“, tai yra – prisiima netgi mūsų kūną, nes mūsų kūnai yra mūsų negaluojančių sielų lovos.
Gydytojai, jei myli savo pacientus, iš tiesų deda visas įmanomas pastangas, kad juos išgydytų, tačiau kuris gydytojas, norėdamas išgydyti ligonį, kada nors prisiėmė sau jo ligą? Jėzus Kristus iš tiesų yra tas Gydytojas, kuris prisiėmė sau mūsų negalias, kad jas išgydytų. Jis nesitenkino siųsdamas kitą vietoj savęs, bet pasirinko pats ateiti ir atlikti šią labdaringą tarnybą, kad pelnytų sau visą mūsų meilę.
Tebūnie pagirta ir palaiminta per amžius Tavo meilė, mano Atpirkėjau! O kas būtų su mano siela, tokia negaluojančia ir kenčiančia nuo daugybės mano nuodėmių žaizdų, jei neturėčiau Tavęs, mano Jėzau, galinčio ir norinčio mane išgydyti? O mano Išganytojo Kraujau, pasitikiu Tavimi! Nuplauk mane ir išgydyk.
II.
Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. (Iz 53, 4). Jam patiko savo Krauju užgydyti mūsų žaizdas ir savo mirtimi išvaduoti mus iš amžinosios mirties, kurios buvome nusipelnę. Trumpai tariant, Jis pasirinko karčius nuolatinio gyvenimo kančiose ir skausmingos mirties vaistus, kad gautų mums gyvenimą ir išvaduotų mus iš daugybės ligų.
Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?! (Jn 18, 11), tarė Jis Petrui. Taigi Jėzui Kristui reikėjo prisiimti tiek daug negandų, kad išgydytų mūsų išdidumą; Jis prisiėmė tokį skurdų gyvenimą, kad išgydytų mūsų godumą; Jis iškentėjo kančių jūrą, kad mirtų tyroje agonijoje ir išgydytų mūsų potraukį jusliniams malonumams.
O mano Meile, atgailauju, kad įžeidžiau Tave. Tu nugyvenai tokį vargų kupiną gyvenimą ir mirei tokia karčia mirtimi, kad įrodytum man meilę, kuria mane myli! Aš taip pat norėčiau Tau parodyti, kaip stipriai Tave myliu, bet ką galiu padaryti – juk esu toks silpnas, toks nelaimingas ir silpnas? O mano sielos Dieve, Tu esi visagalis, Tu gali mane išgydyti ir padaryti šventą. O, įžiebk manyje didelį troškimą Tau patikti. Atsisakau visų savo pasitenkinimų, kad įtikčiau Tau, savo Atpirkėjui, kuris nusipelnei būti patenkintas bet kokia kaina. O Aukščiausiasis Gėri, gerbiu Tave ir myliu Tave labiau už visas gėrybes – padaryk, kad mylėčiau Tave visa širdimi ir visada prašyčiau Tavo meilės. Iki šiol Tave įžeidinėjau ir nemylėjau, nes nesiekiau Tavo meilės. Dabar prašau šios Tavo meilės ir malonės visada jos prašyti. Išklausyk mane dėl Tavo kančios nuopelnų.
O Marija, mano Motina, Tu visada esi pasirengusi išklausyti tą, kuris meldžiasi Tau. Tu myli tą, kuris Tave myli. Aš myliu Tave, mano Karaliene. Suteik man malonę mylėti Dievą, ir nieko daugiau neprašysiu. Amen.
