3-ioji advento savaitė. Šeštadienis
I.
Esu lyg bejėgis žmogus, tarsi paliktas tarp mirusiųjų (Ps 88, 5-6)
Prisiminkime skausmingą gyvenimą, kurį Jėzus gyveno savo Motinos įsčiose, ir ilgą, uždarą ir tamsų įkalinimą, kurį Jis ten kentėjo devynis mėnesius. Kiti kūdikiai iš tiesų yra patekę į tą pačią būseną, tačiau jie nejaučia jos kančių, nes jų nepažįsta. Tačiau Jėzus jas gerai pažinojo, nes nuo pat pirmosios savo gyvenimo akimirkos Jis puikiai naudojosi protu, turėjo jusles, bet negalėjo jomis naudotis, akis, bet negalėjo matyti, liežuvį, bet negalėjo kalbėti, rankas, bet negalėjo jų ištiesti, kojas, bet negalėjo vaikščioti, – todėl devynis mėnesius Jis turėjo išbūti Marijos įsčiose kaip mirusysis, uždarytas kape: Esu lyg bejėgis žmogus, tarsi paliktas tarp mirusiųjų (Ps 88, 5-6). Jis buvo laisvas, nes savo laisva valia tapo meilės kaliniu šiame kalėjime, tačiau meilė atėmė iš Jo laisvę ir surišo Jį ten grandinėmis taip tvirtai, kad Jis negalėjo pajudėti: Paliktas tarp mirusiųjų! „O, didi mūsų Išganytojo kantrybė!“, – sako šventasis Ambraziejus, svarstydamas Jėzaus kančias Marijos įsčiose.
Neužmiršk savo laiduotojo gerumo (Sir 29, 15). Taip, mano Jėzau, pranašas turi pagrindo mane įspėti, kad nepamirščiau didžiulio palankumo, kuriuo Tu, nekaltasis, Tu, mano Dieve, pasirinkai savo kančiomis ir mirtimi atlyginti už mano nuodėmes. Tačiau po viso šio gerumo aš pamiršau Tavo malonę ir Tavo meilę ir išdrįsau nusigręžti nuo Tavęs, tarsi Tu nebūtum buvęs mano Viešpats ir tas Viešpats, kuris mane taip mylėjo. Bet jei praeityje užmiršau Tavo gailestingumą, o mano brangus Atpirkėjau, tai ateityje jų daugiau niekada nepamiršiu! Tavo kančios ir mirtis bus nuolatiniai mano minčių objektai, nes jie visada primins man meilę, kuria Tu mane mylėjai. Tebūnie prakeiktos tos dienos, kai, pamiršęs, ką Tu dėl manęs iškentėjai, taip blogai naudojausi savo laisve. Tu man ją davei, kad Tave mylėčiau, o aš ja pasinaudojau, kad Tave paniekinčiau. Bet dabar šią laisvę, kurią man davei, visiškai pašvenčiu Tau.
II.
Taigi Marijos įsčios mūsų Atpirkėjui buvo savanoriškas kalėjimas, nes tai buvo meilės kalėjimas. Tačiau tai taip pat nebuvo neteisingas kalėjimas: Jis, tiesa, pats buvo nekaltas, bet Jis paaukojo save, kad sumokėtų mūsų skolas ir atsilygintų už mūsų nusikaltimus. Todėl dieviškajam teisingumui buvo visiškai pagrįsta Jį laikyti šitaip įkalintą ir taip pradėti reikalauti iš Jo priklausančio atlygio.
Pažvelkite, į kokią būklę Dievo Sūnus nusižemina dėl žmonių meilės! Jis atima iš savęs laisvę ir surakina save grandinėmis, kad išlaisvintų mus iš pragaro grandinių. Kokį dėkingumą ir meilę turėtume rodyti atsilygindami už meilę ir gerumą mūsų Išganytojo ir laiduotojo, kuris ne iš prievartos, bet tik iš meilės pasisiūlė sumokėti ir sumokėjo už mus mūsų skolas ir bausmes, atiduodamas savo dieviškąją gyvybę! Neužmiršk savo laiduotojo gerumo, nes už tave jis savo gyvastį užstatė (Sir 29, 15).
Meldžiu Tave, mano Išganytojau, išlaisvink mane nuo kančios matyti save vėl atsiskyrusį nuo Tavęs ir vėl tapusį Liuciferio vergu. Meldžiu Tave, kad savo šventa meile pririštum mano vargšę sielą prie savo kojų, kad ji daugiau niekada nebūtų nuo Tavęs atskirta. Amžinasis Tėve, Kūdikėlio Jėzaus įkalinimu Marijos įsčiose išvaduok mane iš nuodėmės ir pragaro grandinių. O Tu, Dievo Motina, padėk man! Tu savo įsčiose turi įkalintą ir uždarytą Dievo Sūnų, todėl, kadangi Jėzus yra Tavo kalinys, Jis padarys viską, ką Jam pasakysi. Pasakyk Jam, kad atleistų man, pasakyk Jam, kad padarytų mane šventu. Padėk man, mano Motina, dėl malonės ir garbės, kurią Jėzus Kristus suteikė Tau gyvendamas Tavyje devynis mėnesius.
