3-ia advento savaitė. Trečiadienis
I.
Aš padarysiu tave taip pat ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius (Iz 49, 6)
Pamąstykime, kaip Amžinasis Tėvas kreipėsi šiais žodžiais į Kūdikėlį Jėzų Jo pradėjimo akimirką: Aš padarysiu tave taip pat ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius. Mano Sūnau, daviau Tave pasauliui kaip visų žmonių šviesą ir gyvybę, kad Tu jiems parūpintum išganymą, kuris man taip rūpi, tarsi būtų mano paties. Todėl Tu privalai visą save skirti žmonių gerovei. „Visiškai atiduotas žmogui Tu turi būti visiškai sunaudotas jo tarnystei“ (šv. Bernardas). Todėl gimdamas Tu privalai kentėti didžiulį skurdą, kad žmonės taptų turtingi: „kad juos praturtintum savo neturtu“. Tu turi būti parduotas kaip vergas, kad žmogus įgytų laisvę; Tu turi būti nuplaktas ir nukryžiuotas kaip vergas, kad patenkintum mano teisingumą dėl žmogui priklausančios bausmės. Tu turi atiduoti savo Kraują ir gyvybę, kad išlaisvintum žmogų iš amžinosios mirties. Žodžiu, Tu nebepriklausai sau, bet priklausai žmogui: Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! (Iz 9, 6). Taip, Mano mylimas Sūnau, žmogus bus priverstas mylėti Mane ir būti Mano, kai pamatys, kad Tave, savo viengimį, visiškai atiduodu jam ir kad Man nebelieka nieko, ką galėčiau jam duoti.
Mano brangiausias Jėzau, jei tiesa (kaip sako Įstatymas), kad valdžia įgyjama dovanojimo būdu ir kadangi Tavo Tėvas Tave man atidavė, Tu esi mano: Tu man gimei, man buvai duotas: Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! Todėl aš galiu sakyti: „Mano Jėzus ir mano viskas.“ Kadangi Tu esi mano, visa, kas Tau priklauso, taip pat yra mano. Tuo mane patikino Tavo apaštalas: kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! (Rom 8, 32). Tavo Kraujas yra mano, Tavo nuopelnai yra mano, Tavo malonė yra mano, Tavo Rojus yra mano, – o jei Tu esi mano, kas galės Tave iš manęs atimti? „Niekas negali iš manęs atimti Dievo“, – džiaugsmingai sušuko abatas šventasis Antanas, taip nuo šios dienos nuolat sakysiu ir aš. Tik dėl savo kaltės galiu Tave prarasti ir nuo Tavęs atsiskirti, bet jei praeityje buvau Tave apleidęs ir praradęs, o mano Jėzau, tai dabar visa siela dėl to atgailauju ir esu pasiryžęs greičiau prarasti gyvybę ir visa kita, negu prarasti Tave, o begalinis Gėri ir vienintele mano sielos Meile!
II.
Dievas taip pamilo pasaulį! O begaline meile, verta tik begalinio Dievo! Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų! (Jn 3, 16). Kūdikėlis Jėzus toli gražu neliūdi dėl šio pasiūlymo, bet juo džiaugiasi, priima jį su meile ir džiūgauja: lyg galiūnas džiugiai bėga savo keliu (Ps 59, 6), ir nuo pat pirmosios įsikūnijimo akimirkos visiškai atsiduoda žmogui, su džiaugsmu priima visus skausmus ir negandas, kurias turės iškentėti žemėje dėl meilės žmogui. Tai buvo, sako šventasis Bernardas, kalnai ir kalneliai, kuriuos Jėzus Kristus turėjo pereiti patirdamas tiek daug vargo, kad išgelbėtų žmogų: Štai jis ateina, šokinėdamas per kalnus, liuoksėdamas per kalvas. (Gg 2, 8)
Čia pagalvokime, kad dieviškasis Tėvas, siųsdamas savo Sūnų būti mūsų Atpirkėju ir Tarpininku tarp savęs ir žmogaus, tam tikra prasme įsipareigojo mums atleisti ir mus mylėti dėl sudarytos Sandoros, kuria mus priėmė į savo malonę, jei tik Jo Sūnus patenkins Jo dieviškąjį teisingumą mūsų atžvilgiu. Kita vertus, dieviškasis Žodis, priėmęs jį siuntusio ir atidavusio mums Tėvo nutarimą, taip pat įsipareigojo mus mylėti – tiesa, ne dėl mūsų pačių nuopelnų, bet tam, kad įvykdytų gailestingąją savo Tėvo valią.
Dėkoju Tau, amžinasis Tėve, kad davei man savo Sūnų, o kadangi Tu Jį visiškai man atidavei, tai ir aš, apgailėtinas nusidėjėlis, visiškai atiduodu save Tau. Dėl to paties Sūnaus priimk mane ir meilės grandinėmis pririšk prie mano brangaus Atpirkėjo, bet pririšk mane taip stipriai, kad ir aš galėčiau sakyti: Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? (Rom 8, 35). Kokios gėrybės gali būti pasaulyje, kurios atskirtų mane nuo mano Jėzaus? Ir Tu, mano Gelbėtojau, jei esi visiškai mano, žinok, kad aš esu visiškai Tavo. Elkis su manimi ir su viskuo, kas man priklauso, kaip Tau labiausiai patinka. Kaip galiu ką nors atsakyti Dievui, kuris dėl manęs atsisakė savo Kraujo ir gyvybės? Marija, mano Motina, saugok mane savo globa. Aš daugiau nebepriklausysiu sau. Aš visiškai priklausysiu savo išganytojui. Padėk man būti ištikimam, pasitikiu Tavimi.
