2-a advento savaitė. Pirmadienis. Rytinė meditacija
Pamąstykite, kad sieloms, žengiančioms vienuolio keliu, užtikrinamas išganymas.
Dievas įkurdino mus šiame pasaulyje ir laiko mus čia, gyvenime, ne tam, kad įgytume nykstančių žemės gėrybių, bet amžinųjų Dangaus gėrybių. Baigtis – amžinasis gyvenimas (Rom 6, 22). Tačiau bėda ta, kad pasaulyje žmonės iš tiesų labai mažai galvoja apie amžinąjį gyvenimą, jei apskritai galvoja, ir tik svajoja įgyti garbės ir malonumų, todėl žūsta tiek daug sielų.
I.
Kad suprastume savo amžinojo išganymo svarbą, pakanka turėti Tikėjimą ir pagalvoti, kad turime tik vieną sielą, ir jei ji prarandama, prarandama viskas, net jei žmogus būtų viso pasaulio šeimininkas. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! (Mt 16, 26). Ši didžioji Evangelijos ištara daugelį jaunuolių paskatino užsidaryti vienuolynuose, kitus - gyventi dykumose, trečius - paaukoti gyvybę dėl Jėzaus Kristaus. Nes, sakė jie, kokia mums nauda turėti visą pasaulį ir visas šio pasaulio gėrybes šiame gyvenime, kuris netrukus turi baigtis, o būsimajame, kuris niekada nesibaigs, būti pasmerktiems ir vargti? Visi tie turtuoliai, kunigaikščiai ir imperatoriai, kurie dabar yra pragare, – ką jie dabar turi iš viso to, kuo naudojosi šiame gyvenime, išskyrus dar didesnes kančias ir dar didesnę neviltį? Nelaimingos būtybės! Dabar jie liūdi ir sako: Visa tai praėjo kaip šešėlis (Išm 9). Jiems viskas praėjo kaip šešėlis, kaip sapnas, ir tas jų likimo sielvartas jau tęsiasi daugelį metų ir tęsis per visą amžinybę. Šio pasaulio pavidalas praeina (1 Kor 7, 31). Šis pasaulis yra tik trumpai trunkantis reginys – laimingas tas, kuris šiame reginyje atlieka tą vaidmenį, kuris vėliau padarys jį laimingą gyvenime, kuris niekada nesibaigs. Tada, kai jis bus patenkintas, pagerbtas ir kunigaikštis rojuje, tol kol Dievas bus Dievas, jam mažai rūpės, kad šiame pasaulyje jis buvo vargšas, paniekintas ir kenčiantis. Vien dėl to Dievas mus įkurdino šioje žemėje ir laiko mus čia, kad įgytume ne laikinųjų, bet amžinųjų gėrybių: baigtis – amžinasis gyvenimas.
O mano Dieve! Kaip aš nusipelniau šios didžios malonės, kad, palikęs tiek daug kitų gyventi pasaulyje, Tu panorėjai pašaukti mane, kuris Tave įžeidžiau labiau už kitus ir labiau už juos nusipelniau netekti Tavo dieviškosios šviesos, naudotis garbe gyventi kaip draugas Tavo namuose! O Viešpatie, suteik, kad suprasčiau šią didžiulę malonę, kurią Tu man suteikei, kad visada Tau už ją dėkočiau, kaip ketinu ir tikiuosi daryti per visą savo gyvenimą ir per visą amžinybę, ir neleisk, kad būčiau už ją nedėkingas. Kadangi Tu man buvai toks dosnus ir savo meile teikei pirmenybę man, o ne kitiems, teisinga, kad aš Tau tarnauju ir Tave myliu labiau nei kiti.
II.
Visas kraštas nuniokotas, bet nė vienas to neima į širdį. (Jer 12, 11). Kaip nedaug yra tokių, kurie susimąsto apie mirtį, kuria užsibaigia mūsų reginys - apie amžinybę, kuri mūsų laukia, apie tai, ką Dievas padarė dėl mūsų! Todėl šios apgailėtinos būtybės gyvena aklai ir nerūpestingai, toli nuo Dievo, jų akys, kaip gyvulių, nukreiptos tik į žemiškus dalykus, neprisimindamos Dievo, netrokšdamos Jo meilės ir negalvodamos apie amžinybę. Todėl vėliau jie miršta nelaiminga mirtimi, kuri bus amžinosios mirties ir nesibaigiančios kančios pradžia. Tada jų akys atsivers, bet tai bus tik tam, kad apgailestautų dėl savo kvailumo.
Tai yra didžioji išsigelbėjimo priemonė, kurią randame religijoje, o būtent – nuolatinis amžinųjų tiesų apmąstymas. Visad atsimink savo gyvenimo galą, ir tu niekad nenusidėsi.(Sir 7, 36). Gerai sutvarkytuose vienuolynuose tai daroma kasdien ir net kelis kartus per dieną. Todėl dieviškųjų dalykų šviesoje, kuri ten nuolat šviečia, morališkai neįmanoma gyventi, bent jau ilgą laiką, toli nuo Dievo ir neparuošus apyskaitos amžinybei.
O mano Jėzau! Tu norėjai, kad būčiau visiškai Tavo, ir aš Tau visiškai atsiduodu. Priimk mane ir nuo šiol saugok kaip savo, nes aš jau nepriklausau sau. Užbaigk pradėtąjį darbą. Tu pašaukei mane į savo namus, nes nori, kad tapčiau šventuoju. Padaryk mane tokiu, kokiu Tu nori mane turėti. Padaryk tai, amžinasis Tėve, iš meilės Jėzui Kristui, kuriuo aš visiškai pasitikiu. Aš myliu Tave, mano aukščiausiasis Gėri, aš myliu Tave. O begalinis Gerume! Aš myliu Tave vieną ir mylėsiu Tave per amžius. O Marija, mano vilte, palaikyk mane ir išrūpink, kad visada būčiau ištikimas ir dėkingas savo Viešpačiui.
