2026 m. spalio 7–14 d. Vatikane įvyks susitikimas, kuriame dalyvaus popiežius Leonas XIV, Rytų katalikų bažnyčių sui iuris vadovai ir Vyskupų konferencijų pirmininkai. Renginio tikslas – „abipusiai klausantis, sinodiniu būdu apsvarstyti, kokių žingsnių reikia imtis, kad šiandien šeimoms būtų skelbiama Evangelija, atsižvelgiant į Amoris Laetitia ir į tai, kas įgyvendinama vietinėse Bažnyčiose“.
Rengiantis asamblėjos darbui, liepos 6 d. Vyskupų sinodo generalinis sekretoriatas ir Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija paskelbė teminę programą, kuri buvo išsiųsta vietinėms Bažnyčioms. Teksto ketvirtasis punktas, pavadintas „Gyvenimo sunkumai: lydėjimas ir parama. Eiti kartu su šeimomis sudėtingose situacijose“, šiais žodžiais atspindi pagrindinę posinodinio paraginimo Amoris Laetitia aštuntojo skyriaus mintį: „Kokių žingsnių imtasi siekiant paremti tuos, kurie gyvena pažeidžiamose ar sudėtingose situacijose? Kokie pasipriešinimai kyla? Kaip kurti krikščioniškas bendruomenes, kuriose tie, kurie patyrė kančią, apleidimą, išsiskyrimą ir skyrybas, galėtų jaustis iš tikrųjų išklausyti, dalyvaujantys ir turintys bendrą atsakomybę? Kokios konkrečios patirtys jau šiandien rodo Bažnyčios, vis labiau gebančios būti artima, atpažinti, lydėti ir vertinti, veidą, padedančią žmonėms ir šeimoms atgauti pasitikėjimą, pripažinti save kaip bendruomenės dalį ir patirti Dievo gailestingumą?“
Remiantis 2016 m. kovo 19 d. apaštališkuoju paraginimu Amoris Laetitia, susidūrusi su tų, kurie patyrė nesėkmingą santuoką, kančia, Bažnyčia privalo įsipareigoti pastoraciniu požiūriu, parodydama save kaip svetingus ir gailestingus namus. Tačiau kiek toli gali siekti šis svetingumas? Ar įmanoma leisti priimti sakramentus tiems, kurie nuolat gyvena objektyvios sunkios nuodėmės padėtyje – pavyzdžiui, išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems * – neprieštaraujant prigimtiniam ir dieviškajam įstatymui?
Amoris Laetitia, atrodo, į šį klausimą atsako teigiamai, kai 301 punkte teigia, kad „nebegalima teigti, kad visi tie, kurių situacija yra „nereguliari“, gyvena mirtinos nuodėmės būvyje ir stokoja pašvenčiamosios malonės.“ 305 punkte priduriama: „Dėl sąlygotybių ar švelninančių veiksnių net ir objektyvioje nuodėmės situacijoje – nesant subjektyviai kaltam ar bent ne visiškai – galima gyventi išliekant Dievo malonėje, galima mylėti ir taip pat augti malonės bei meilės gyvenimu, sulaukiant tam Bažnyčios pagalbos.“
Tiesa, kad katalikų moralinė teologija visada skyrė veiksmo objektyvų sunkumą nuo visiškos subjektyvios atsakomybės to, kuris jį atlieka. Nežinojimas, baimė, smurtas, įsišakniję įpročiai ir kiti sąlygojantys veiksniai gali sumažinti asmeninę atsakomybę. Tačiau problema, kurią kelia Amoris Laetitia, susijusi ne tik su sprendimu dėl individualios sąžinės, kuris galiausiai priklauso Dievui. Ji susijusi su galimybe įžvalgų išpažinties klausytojo vertinimą paversti Bažnyčios praktika, leidžiančia priimti Eucharistiją tiems, kurie toliau viešai gyvena sąlygomis, prieštaraujančiomis dieviškajam įsakymui, ir neturi ketinimų to atsisakyti.
Dėl šios priežasties 2016 m. keturi kardinolai – Raymond Leo Burke, Walter Brandmüller, Carlo Caffarra ir Joachim Meisner – pateikė popiežiui Pranciškui penkis dubia, klausdami, be kita ko, ar, remiantis Amoris Laetitia 301 punktu, vis dar galima teigti, kad „asmuo, nuolat gyvenantis prieštaraudamas dieviškojo įstatymo įsakymui, pavyzdžiui, draudžiančiam neištikimybę (plg. Mt 19, 3–9), atsiduria objektyvios sunkios nuolatinės nuodėmės padėtyje“. Nei į šį klausimą, nei į kitus kardinolų suformuluotus dubia niekada nebuvo atsakyta.
Ar spalio mėnesį Leono XIV inicijuotas susirinkimas dar kartą patvirtins Amoris Laetitia klaidas ir dviprasmybes, ar jis sieks iš naujo aiškinti popiežiaus Pranciškaus dokumentą ortodoksine prasme, dar kartą patvirtindamas, kad tie, kurie atsiduria objektyvioje sunkios nuodėmės situacijoje, negali priimti Eucharistijos be atgailos, sakramentinio atleidimo ir pasiryžimo pakeisti savo gyvenimą?
Kaip pastebi kunigas Claude Barthe neseniai paskelbtame aiškiame straipsnyje, „šis susitikimas galėtų tapti Dievo apvaizdos suteikta proga kai kuriems drąsiems ganytojams atskleisti didelę žalą, kurią posinodinis apaštališkasis paraginimas Amoris Laetitia padarė natūraliai ir katalikiškai moralei, o kartu ir sielų išganymui“. Iš tiesų, jokia pastoracinė praktika negali būti autentiškai katalikiška, jei ji prieštarauja, net ir netiesiogiai, doktrininėms tiesoms, kurias ji turėtų išryškinti.
Tačiau pagrindinė problema glūdi ne pasekmėse, o priežastyse. Gili priežastis, dėl kurios žlunga tiek daug santuokų – o dėl to vėliau kyla sunkumų, kančių ir nuodėmių – glūdi santuokos prasmės praradime ir, plačiau žiūrint, prigimtinio bei dieviškojo įstatymo užtemdyme. Dar gilesnės priežastys glūdi daugelio Bažnyčios ganytojų nesugebėjime nuosekliai ir sistemingai skelbti mokymo, kuris primintų žmogui, koks yra jo gyvenimo ir likimo aukščiausiasis tikslas.
Bažnyčia nėra tiesiog prieglobstis, kuriame dvasiškai ar psichologiškai sužeisti žmonės gali atgauti pusiausvyrą bendraudami su savo broliais. Ji, be abejo, yra motina, kuri priima ir gydo žaizdas, tačiau pirmiausia ji yra dieviškoji institucija, kurią įkūrė Jėzus Kristus, kad saugotų tiesą, teiktų sakramentus ir siūlytų žmonėms priemones, būtinas amžinajam išganymui. Jos užduotis – ne užtikrinti grynai žemišką ramybę, bet vesti sielas pas Dievą. Jei ji pamiršta šį antgamtinį tikslą, netgi sielovadinė pagalba susiaurėja iki psichologinės ar socialinės pagalbos formos.
Mūsų likimas nesibaigia su žemiškuoju gyvenimu. Yra ateities gyvenimas, kuriame įvyks tobulas kiekvieno žmogaus nuopelnų ir nuodėmių įvertinimas. Kaip moko šventasis Tomas Akvinietis, vos tik siela atsiskiria nuo kūno, šviesos spindulys įsiskverbia į jos gelmes, ir „šios šviesos apšviesta, matydama savo nuopelnus ar nuodėmes, siela tarsi savaime eina į savo amžinybės vietą, kaip tie lengvi ar sunkūs kūnai, kurie kyla arba krinta ten, kur turi baigtis jų judėjimas“ (Summa Theologiae, Suppl., q. 69, a. 2).
Dangus – neapsakoma laimės pilnatvė amžinai būnant su Dievu – ir pragaras – amžinas Dievo netekimas ir visų blogio apraiškų gausa – yra mūsų aukščiausioji lemtis. Prisiminti šią tiesą reiškia žvelgti į tikrovę tikėjimo akimis. Ir tai yra Bažnyčios užduotis.
Vilties netekimas, kuris amžinybėje laukia tų, kurie miršta be atgailos, sunkiai pažeidę dieviškąjį įstatymą, yra begales kartų baisesnis už laikiną kančią tų, kurie žemėje stengiasi to įstatymo laikytis. Atsakas į šeimos krizę glūdi ne Dievo įstatymo pritaikyme prie žmogiškųjų silpnybių, o žmonių pasitikėjime malonės galia – malonės, kuri gali viską, net tai, kas žmogiškai atrodo neįmanoma. Tai yra gyvenimo ir vilties žodžiai, kurių galima pagrįstai tikėtis iš Bažnyčios susirinkimo, skirto Evangelijos skelbimui.
* Čia kalbama apie civlinės santuokos nutraukimą ir naują civilinę santuoką. Kalbant apie bažnytinę santuoką, jai netaikomas skyrybų terminas – gali būti tik anuliuojama bažnytinė santuoka, kuri buvo negaliojanti nuo jos sudarymo momento.
