Taip sunku patikėti, kad apie kun. Juozą Zdebskį jau reikia kalbėti būtuoju laiku, kad liko tik atsiminimai. Paskutinės valandos prie karsto, iš lėto nusileidžiantis karsto dangtis, kaip aidas atplaukiantys kunigo Juozo žodžiai: „Atmink: gyvenime nėra ir neturi būti ramybės, negalima sakyti, kad jau viskas baigta. Ramybė ir pabaiga bus tada, kai užvoš karsto dangtį". Ir žodžiai ant antkapio: „MEILĖ NIEKADA NESIBAIGIA". Niekada, net ir tada, kai žemiško gyvenimo pabaigą pažymi kapo kauburėlis...
Prisimenu jį, vieną iš pirmųjų negausaus būrelio kovotojų dėl mūsų, tikinčiųjų, teisių, dėl kunigų seminarijos, dėl teisės mokyti vaikus tikėjimo. Prisimenu jį einantį Eucharistijos bičiulių organizuotos eisenos priekyje. Apie kun. Juozą, kaip visuomenininką, kovotoją, daug žinoma ir daug bus papasakota. Bet tai, kas svarbiausia, patys didieji stebuklai, vykstantys žmonių gyvenime ir sielose, yra nematomi. Jie jaučiami tik širdimi. Noriu papasakoti apie kun. Juozą kaip dvasios vadą, ankstyvos jaunystės metais atėjusį ir į mano gyvenimą.
Buvo jaunystė – didelių siekių ir ieškojimų metas – reikėjo spręsti daugybę prieštaringų klausimų. Išaugusi iš vaikiško tikėjimo Dievu, atsistojau lyg prieš tuštumą, į kurią veržėsi ateizmo banga: visur buvo rašoma, kalbama prieš Dievą. Jaunystė mėgsta vaikščioti bedugnių pakraščiais, atmesti senas tiesas, ieškoti sau priimtinų. Šitoje kryžkelėje, kai reikėjo rinktis Dievą ar ateizmą, ir sutikau kun. Juozą – jauną, drąsų, kalbantį kitaip negu kiti. Jo požiūris į daugelį gyvenimo klausimų, mokėjimas perteikti krikščionybės esmę atitiko mano polinkius ir nuotaikas. Po daugelio metų žvelgdama atgal suprantu, koks nuostabus Kristus, mano didysis Mokytojas, atsiuntęs man tada žmogų, nulėmusį mano gyvenimą. Atsimenu kun. Juozo žodžius: „Dievas visada atsako į klausimus, jei mes nuoširdžiai klausiame. Atsako per žmones, per knygas, per dvasinius nušvitimus, kada ima ir savaime klausimas paaiškėja".
Žmogus nemėgsta naudotis svetima patirtimi, pamokymais. Žodžiai, kad ir kokie būtų teisingi, kito sakomi lieka gryna teorija. Kad jie taptų mūsų mintimis ir gyvenimu, reikia patirti ir praradimo kančią, ir atradimo džiaugsmą. Per gyvenimą mes turime eiti savo kojomis, Dievą pasiekti irgi savo keliu. Kun. Juozui reikėjo begalinės kantrybės ir subtilios intuicijos, kad suprastų kiekvieną sielą ir padėtų jai.
Buvau labai sunkiai auklėjama mokinė. Neklusnumas, pasitikėjimas tik savo nuomone, noras, kad viskas būtų taip, kaip aš noriu, trukdė daryti pažangą. Kiek daug ginčytasi su kun. Juozu pokalbiuose ir mintyse ilgų išsiskyrimų metais! Kategoriškai neigiau jo požiūrį į gyvenimą. O šiandien, kai gyvenimo saulė jau krypsta vakarop, kai žvelgiu į gyvenimo kryžkeles, į savo klaidas ir netektis, į trumpalaikį didžių vertybių suvokimo džiaugsmą, matau, kad jis, ilgametis mano sielos vadovas, buvo teisus. Kiekviena nauja aukštesnė gyvenimo pakopa buvo pasiekta tik todėl, kad amžinai gindama savo abejotiną tiesą gal nesąmoningai elgiausi taip, kaip mokė jis. Jo mintys, jo malda lydėjo mane gyvenimo keliais. Jis tyliai džiaugėsi kiekvienu teisingu mano žingsniu.
Nespėjau pasakyti jam, kad jis buvo teisus, kad jo požiūris į gyvenimą vedė į Dievą, kad tik Dievuje galima tobula laimė, meilė ir kitos didžios vertybės, kurių ieško žmogus. Ir kančia, kurios žmogus taip nenori, Dievo šviesoje įgauna kitą prasmę.
Savo gyvenime jis irgi patyrė ieškojimų ir kryžkelių, praradimų ir laimėjimų skonį. Toks jau žmogaus gyvenimas. Šalia šviesos būna ir šešėliai. Mano gyvenime švietė jo asmenybės šviesa. Tos šviesos nušviestu keliu einu į Dievą, į gyvenimo prasmės supratimą. Tame kelyje pasitaiko visko: didelės meilės ir didelės kančios, didelių pralaimėjimų ir nedidelių pergalių. Gyvenimas tęsiasi, prieš akis dar nepasiektos aukštumos. Į jas kopiame visi, kam jis vadovavo. Visą gyvenimą jis troško tik vieno: kuo daugiau sielų priartinti prie Dievo, padėti suvokti kančios prasmę ir išmokyti mylėti.
O dabar tegul kalba puslapiai iš tolimų jaunystės metų.
Iš dienoraščių
1956 12 07
Šiandien labai norėjau eiti išpažinties, jaučiau, kad nutrūko ryšys su Dievu, negaliu nuoširdžiai melstis. Maniau sau: kokia prasmė eiti išpažinties, išpažinti smulkias nuodėmes, paskui vėl gyventi taip pat, jaučiant, kad esmė ne čia, tos smulkmenos, bet kažkas kita, ko negaliu išsakyti.
Vis tiek į bažnyčią nuėjau, nes buvo pirmas mėnesio penktadienis. Iš įpratimo nuėjau išpažinties pas pirmą pasitaikiusį kunigą. Tai buvo jaunas šviesiaplaukis kunigas. Ko gero, dirbantis pirmuosius metus. Pasakiau jam kelias nuodėmes ir šios dienos mintis apie išpažinties ir maldos beprasmiškumą.
– Jūs blogai suprantate Kristų, – patylėjęs atsakė jis. – Kristus yra labai geras ir ne toks jau griežtas, kad smerktų žmogų už kiekvieną smulkmeną. Reikia tikėti Jo gerumu.
– Aš nebijau Kristaus, stengiuosi melstis, bet poterių žodžius mechaniškai kartoju, neįdėdama į juos širdies.
– Jūs daug kalbate poterių?
– Ne, nedaug.
– Geriau melskitės savais žodžiais, – patarė kunigas. – Ir nedaug. Kristui tereikia kelių nuoširdžių žodžių. Be to, Kristui maloni nors ir neatidi, bet sunki malda: tokia, kai žmogus meldžiasi kovodamas su savo išsiblaškymu. Kristus supranta ir vertina gerus žmogaus norus.
Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad išpažintis – ne formalumas, kad kunigas klausykloje nėra abejingas mano gyvenimui. Jis nuoširdžiai nori padėti. Anksčiau dažnai pajusdavau, kad nuodėmklausiui beveik vis tiek, ką jam kas sako. Skiria atgailą – ir eik sau. Šitas kunigas kitoks. Iš jo sklido kažkas naujo, sunkiai nusakomo, bet gero, šviesaus.
– Su Kristumi reikia kalbėtis ne kaip su kadaise buvusiu, bet kaip su artimu Draugu. Jam reikia sakyti viską, ir Jis supras, – sakė kunigas.
Taip, Kristus supras. Šiandien jau galėjau nuoširdžiai melstis. Prašiau Viešpatį, kad jaunasis kunigas ilgainiui netaptų abejingas, o visada būtų pasirengęs padėti žmogui.
1957 04 05
Neužmirštami pirmieji mėnesio penktadieniai! Tai nuostabios dienos, pilnos tyro džiaugsmo. Tada sielos netemdo nuodėmė, kartu būna Kristus.
Buvau išpažinties pas savo Kunigą. Pagaliau radau dvasininką tokį, apie kokį svajojau. Jam galiu sakyti viską: abejones, nuodėmes ir nuotaikas. Su juo galiu tartis sudėtingais gyvenimo klausimais.
Pasakiau, kad esu didelė pesimistė, kad būna vis bloga nuotaika, kad abejoju Dievo buvimu ir kartais pati sau atrodau kažkokia fanatikė. Nemoku apginti tikėjimo, trūksta argumentų.
Jis liepė ieškoti tiesos, nes tiesa yra viena. Vidurio būti negali. Reikia skaityti daugiau religinių knygų. Sakė, kad svarbiausias Dievo buvimo įrodymas yra didelis tikslingumas gamtoje. Visa tai negali būti atsitiktinumo padarinys. Jis sakė, kad prie klausyklos nėra laiko ilgai aiškintis ir kalbėtis. Liepė man dėl visų neaiškių klausimų pasikalbėti su kokiu nors dvasininku – nueiti net į butą pas jį, viską išsiaiškinti. Paklausė, ar aš žadu taip pasielgti, ar turėsiu drąsos. Atsakiau, kad nueiti pas nepažįstamą dvasininką aš neturėsiu drąsos, nes gali manęs nesuprasti. Tada jis pasakė, kad ieškant tiesos reikia nugalėti daug sunkumų ir turėti daug drąsos.
1958 03 07
Vakar ėjau išpažinties nusprendusi, kad tai paskutinis kartas. Kažkas man pasidarė.
Pasakiau nuodėmes. Kunigas paklausė:
– O kokia jūsų didžiausia yda?
Aš apstulbau, galvoje pasidarė tuščia, lyg smegenys būtų prisipildžiusios oro.
– Nežinau, – atsakiau. – Staiga taip sunku pasakyti.
Tada jis paklausė, ar turiu gyvenimo tikslą ir ar galiu pasakyti kokį. Pasakiau, kad noriu būti gydytoja ir padėti žmonėms. Jis sakė, kad geras pasirinkimas. Dirbant teks matyti mirštančius žmones ir jiems teikti ne vien medicinos, bet ir dvasinę pagalbą.
Beklausydama jo žodžių vis galvojau: iš tikrųjų kokia didžiausia mano yda? Matyt, vis dėlto mano elgesys su namiškiais. Pasisakiau. Jis teisingai suprato mane, paaiškino, kad tam tikromis aplinkybėmis tai natūralu, bet žmogus turi valią ir ji privalo reguliuoti mūsų elgesį.
– Jūs turite auklėti save, juk tai nėra sunku. Ateity, jei Dievas leis, turėsite savo šeimą. Savo šeimoje reikės būti švelniai, kad jūsų vaikai neišgyventų to, kas tenka jums.
Paprasti žodžiai, o kaip viską nušvietė! Gyventi reikia prasmingai. Juk ir Kunigas – ne vien dvasininkas, bet ir paprastas, silpnas žmogus, su žmogiškomis aistromis ir maištingais norais. Kiek reikia ryžto, valios užmiršti save ir viską viską išdalyti kitiems!
1958 05 05
Vakar buvau išpažinties pas savo Kunigą. Daug apie ką kalbėjome, bet nebaigėme. Jis man liepė būtinai užeiti kurią dieną pasikalbėti. Apsidžiaugiau, kad turėsiu pažįstamą kunigą, su kuriuo galėsiu kalbėtis įvairiais religijos ir gyvenimo klausimais. Bet nueiti, kalbėtis, susitikti ne prie klausyklos – baisu. Kaip pradėti kalbą?
1958 05 06
Pagaliau nuėjau. Burna išdžiūvo, kojos linko. Bet vis tiek ėjau.
Paspaudžiau skambutį. Išėjo kažkokia moteris. Pasakiau, kad norėčiau pamatyti vikarą. Ji burbtelėjo ir nuėjo. Greit iš požemio [Įgulos bažnyčioje, kur gyveno kunigai] pasirodė mano Kunigas. Aš sumurmėjau: „Laba diena", bet, ačiū Dievui, jis neišgirdo ir tarė: „Garbė Jėzui Kristui". Aš atsakiau. Nuėjome į zakristiją, atsisėdome. Jis paklausė:
– Kokiu reikalu?
– Norėčiau baigti pradėtą pokalbį, – atsakiau.
– Aš jūsų nepažįstu ir nežinau, kokį pokalbį turėtume baigti.
Būčiau buvusi labai laiminga, jei būčiau galėjusi tą valandėlę prasmegti žemėn. Bet sėdėjau vietoje ir turėjau kažką kalbėti. Įsidrąsinusi priminiau, kad per išpažintį mes nebaigėme pokalbio – ir jis pats man pasiūlęs užeiti. Tada jis nusišypsojo ir tarė:
– To, kas kalbėta per išpažintį, kunigas neturi teisės prisiminti net kalbėdamas su tuo pačiu žmogumi.
Man pasidarė lengviau. Kunigas kalbėjo labai nuoširdžiai ir paprastai. Paklausinėjo apie studentų gyvenimą, paskui leidomės į filosofines temas. Man rūpėjo krikščionybės praeitis, bet jis įsišnekėjo apie Dievo buvimo įrodymus. Paskui nukreipė kalbą nepalankiausia kryptimi: apie dorovę, vaikinų ir merginų santykius.
Man kartais sunku išreikšti mintį. O dar kalbėti apie tokius dalykus! Kunigas, matyt, mane perprato: geraširdiškai šypsodamasis sakė, kad aš tiesiog dar vaikas, apie daug ką labai naiviai galvoju.
Paskui pasiūlė keletą knygų paskaityti, tik prašė, kad apie tai niekam nepasakočiau, nes jam gali būti nemalonumų. Išsiskyrėme susitarę bendrauti.
1958 09 24
Kunigas paprašė duoti jam pasiskaityti savo dienoraštį. Jam esą reikia pažinti žmones. Žinoma, dienoraštį rašiau sau ir nesirengiau niekam duoti skaityti, nenorėjau rodyti kam savo vidaus, savo ne visai protingų minčių. Bet Kunigas tegul žino: kam rodytis, kad esi geresnė negu iš tikrųjų?
Toks paveikslėlis buvo įdėtas į Gražinos dienoraštį
1958 10 15
Kunigas grąžino mano sąsiuvinį. Toje vietoje, kur rašyta, kad [akušerijos–ginekologijos] gamybinės praktikos metu dariau abortus, radau įdėtą Madonos su Kūdikiu paveikslėlį. Žiūriu į šį paveikslą ir akys pritvinksta ašarų. Toks gražus Kūdikis! Juk tie, kuriuos aš žudžiau be sąžinės graužimo, irgi būtų buvę tokie pat gražūs. Man tada atrodė, kad jie pasmerkti ir vis tiek žus: tai argi svarbu, kas tai padarys? „Aš mokausi", – teisinausi. „Bet kam man šis mokslas?" – galvoju dabar.
Šiandien buvau pas Kunigą. Kalbėjome ir apie mano gamybinę praktiką, ypač abortus. Kokia atbukusi mano sąžinė! Aš visai nesijaudinau dėl tų abortų, nelaikiau to net blogiu.
Kunigas pasakė:
– Man buvo taip skaudu, kad jūs šitai darėte... Būtų lengviau iškentėti bet kokį skausmą, tik ne tai...
Negera pasidarė, kad šitaip išėjo. Jeigu tada būčiau supratusi viską taip, kaip dabar, nebūčiau šito dariusi. Pažadėjau: niekada gyvenime nebedarysiu abortų! Dabar suvokiau be galo nusikaltusi Dievui.
Kalbėjome apie krikščionybę, apie tai, kad šiais laikais reikia būti drąsiems ir nebijoti aukos.
1958 10 26
Kunigas sakė, kad kiekvienas skausmas prasmingas – jį reikia aukoti už daugelio nuodėmes. Kiekvienu atveju reikia turėti drąsos kreiptis į Dievą. Dievą reikia jausti kaip artimą Draugą. Jam reikia viską sakyti ir viską aukoti. Tuo mes dalyvausime atpirkimo darbe.
Stengsiuosi šito siekti. Ir kiekvieną skausmą aš aukosiu Dievui.
