Mylimieji, pasirodė mūsų Dievo, mūsų Išganytojo, gerumas ir gailestingumas. Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Šiandien yra gruodžio 31 d., paskutinė metų diena, kalendorinių metų pabaiga. Kai buvau Vokietijoje, ši diena buvo vadinama Silvesterabend, Šv. Silvestro vakaras. O kai buvau Meksikoje, tai buvo Quema del Viejo – senio deginimas. Jie išstatydavo iškamšas gatvėse, o vidurnaktį jas sudegindavo, taip metų pradžią pažymėdami senojo žmogaus atsikratymu ir naujo žmogaus atsiradimu. Taigi šiandien mes giedame tikėdamiesi pelnyti visuotinius atlaidus. Šventoji Motina Bažnyčia šį vakarą mums suteikia šią didžią dovaną. Mes dėkojame Dievui už naujų metų atėjimą.
Šiandien, paskutinę šių metų dieną, melsdamiesi rožančių, pamąstykime apie tai, koks trumpas yra gyvenimas. Mes taip trokštame gyventi šį gyvenimą, kuris toks trumpas, vienintelis ir kurio mes nepakartosime antrą kartą. Mes norime gyventi Kristuje, per Jį ir Jam, kartu su Jo motina Marija. Todėl turime suprasti, kad gyvenimas ir laikas yra labai trumpi.
Laikas bėga kaip vanduo, visada sprūsta iš rankų, visada yra nepastovus ir netrukus baigsis. Apaštalas Jokūbas savo laiške klausia: „Kas yra gyvybė?“ Ir atsako: „Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.“ (Jok 4, 15). O šv. Jeronimas sakė: „Netgi dabar, kai rašau, aš vis labiau artėju prie mirties.“ Tai, žinoma, rimtas priminimas.
Šv. Alfonsas Liguoris pasakoja, kad kartą pagonis vardu Antisvenesas, paklaustas, ko labiausiai trokšta šiame pasaulyje, nedvejodamas atsakė: geros mirties. Jei pagonis gali taip pasakyti, tai ką jau kalbėti apie mus, kurie esame religingi, ištikimi katalikai, kurie tikėjimu žinome, kad mirties akimirką mums prasidės amžinybė, kurioje bus arba amžina laimė, arba amžinas kentėjimas.
Šv. Liguoris sako: „Jei būtų toks loterijos bilietas, kurio vienoje pusėje būtų parašyta „Dangus“, o kitoje – „pragaras“, kokias pastangų mes dėtume, kad gautume tą pusę, kurioje parašyta „Dangus“! Taigi, mes privalome dėti tokias pačias pastangas visą savo gyvenimą. Turime užsitikrinti, kad galų gale būtų parašyta didžioji „D“, o ne mažoji „p“.
Šv. Andriejus Avelinietis kartą drebėdamas paklausė: „Kas žino, kas man nutiks kitame pasaulyje?“ Taip pat drebėdamas šv. Liudvikas Bertranas klausė: „O mano siela, kas žino, ar tu nebūsi prarasta?“ Todėl, tęsdami šią šventą Mišių auką, sutikime su šv. Augustinu, kuris sakė: „Tik mirtis yra tikra. Visi kiti gėriai ar blogiai yra nežinomi.“ Artėjant 2026 m. sausio 1 d., būtų protinga paklausyti šv. Bernardo, kuris sakė: „Pasakykite man, kur yra šio pasaulio mylėtojai? Iš jų neliko nieko, tik pelenai ir kirminai.“
Taigi, dar vieneriais metais priartėję prie amžinybės, būkime Dievo, savo pašaukimo, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir jos Sūnaus Jėzaus Kristaus, kuris yra gyvybės duona ir kuris pasakė: „Kas valgo šią duoną, gyvens per amžius“, mylėtojai.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
