Yra du pagrindiniai būdai kritikuoti bet kokią tikėjimo sistemą. Galite ją kritikuoti išoriškai, vertindami pagal standartus, kurių ji nepripažįsta, arba iš vidaus, vertindami pagal standartus, kuriuos ji pripažįsta.
Taigi išorinė islamo kritika vertins jį pagal standartus, kurie kyla iš išorės šaltinių, nesvarbu, ar jie būtų filosofiniai, istoriniai, ar teologiniai, o vidinė kritika prasidės nuo paties Korano ir klaus, ar islamas gali atsilaikyti savo paties sąlygomis. „Islamo dilema“ yra būtent tokio pobūdžio argumentas. Ji neprimeta islamui krikščioniškų prielaidų. Vietoj to, ji pradeda nuo to, ką sako pats Koranas, ir seka jo teiginiais iki logiškos išvados.
Viena iš stipriausių vidinių islamo kritikų yra tai, kas paprastai vadinama islamo dilema. Kruopščiai ja sekant, musulmonams iškyla rimta problema, kurios neįmanoma išspręsti nepakenkus pačiam islamo autoritetui.
Koranas nuolat patvirtina, kad Dievas atskleidė tikrąjį Raštą prieš Mahometą, konkrečiai Torą ir Evangeliją. Jis kalba apie šiuos raštus kaip apie vedlius ir šviesą, kurią Alachas davė ankstesniems pranašams. Ne mažiau svarbu tai, kad Koranas įsako žydams ir krikščionims teisti pagal tai, ką Dievas apreiškė tuose Raštuose. Koranas niekur aiškiai ar tiesiogiai nemoko, kad Tora ar Evangelija buvo prarastos, sugadintos ar nepatikimos Mahometo laikais.
Koranas ne tik prabėgom pripažįsta ankstyvuosius Raštus. Jis nuolat kalba apie Torą ir Evangeliją kaip tikrus, autoritetingus Dievo apreiškimus, kurie buvo ir veikė Mahometo pasaulyje.
Pavyzdžiui, sura 5, 44 [1] teigia, kad „Tora, kurioje vadovavimas ir šviesa“, buvo apreikšta Alacho ir naudojama sprendimams priimti. Taip pat sura 5, 46 [2] patvirtina, kad Jėzui buvo duota Evangelija, „kurioje – vadovavimas ir šviesa“, patvirtindama tai, kas buvo prieš tai. Šios eilutės apibūdina gyvajį Raštą, kuris veda Dievo tautą, o ne prarastus ar iškraipytus tekstus.
Dar labiau stebina tai, kad Koranas įsako žydams ir krikščionims teisti pagal šiuos raštus. Sura 5, 47 [3] nurodo krikščionims „teisti pagal tai, ką Alachas apreiškė Evangelijoje“. Sura 5, 68 [4] sako tiek žydams, tiek krikščionims, kad jie neturi tvirto pagrindo, jei nesilaiko Toros ir Evangelijos. Šie įsakymai turi prasmę tik tuo atveju, jei šios Rašto vietos buvo prieinamos ir patikimos VII amžiuje.
Galiausiai, sura 10, 94 [5] sako pačiam Mahometui, kad jei jis abejoja, jis turėtų paklausti tų, kurie prieš jį skaitė Raštus. Tas raginimas būtų beprasmis, jei tie Raštai jau būtų sugadinti ar nepatikimi.
Atsižvelgiant į visus šiuos fragmentus, Koranas patvirtina, kad Tora ir Evangelija yra tikri apreiškimai, buvę prieinami, skaitomi ir autoritetingi Mahometo laikais.
Tai sukuria dilemą, kurioje yra tik dvi galimos ir viena kitą paneigiančios galimybės.
Pirmoji galimybė: VII a. turėta Tora ir Evangelija buvo patikimos.
Jei tai tiesa, islamas susiduria su lemiamu prieštaravimu. Mahometo laikais skelbta Evangelija skelbia pagrindines krikščioniškas doktrinas, kurias islamas aiškiai neigia. Ji moko, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, kad Jis buvo nukryžiuotas ir prisikėlė iš mirusiųjų. Koranas neigia visas tris. Taigi, jei Evangelija yra patikima, tada Koranas prieštarauja ankstesniam Dievo apreiškimui. Tai reikštų, kad Koranas negali būti iš Dievo.
Antroji galimybė: Tora ir Evangelija buvo iškraipytos prieš Mahometą.
Ši galimybė taip pat griauna islamą. Jei Raštai buvo iškraipyti, tada Alachas arba nesugebėjo išsaugoti savo ankstesnio apreiškimo, arba leido savo pasekėjams būti klaidinamiems ištisus šimtmečius. Dar blogiau, Koranas įsako krikščionims teisti pagal Evangeliją, kurią jie turi, ir remiasi tais Raštais kaip Mahometo žinios patvirtinimu. Tai neturi prasmės, jei tie tekstai jau buvo nepatikimi. Tokiu atveju Koranas patvirtintų ir remtų iškraipytus dokumentus, o tai pakenktų jo teiginiui apie dievišką išmintį.
Bet kuriuo atveju islamas yra spąstuose. Jis negali patvirtinti Biblijos, nes tai prieštarautų pačiam islamui, ir negali paneigti Biblijos, nes tai pakenktų jo autoritetui.
Mahometonai dažnai bando išvengti dilemos teigdami, kad originalūs Tora ir Evangelija buvo gryni, bet vėliau buvo pakeisti. Tačiau šis teiginys nėra pagrįstas istoriniu požiūriu. Mes turime Naujojo Testamento rankraščių, kurie yra šimtus metų senesni už Mahometą, ir jie moko tų pačių doktrinų, kurių šiandien moko krikščionybė. Nėra jokių įrodymų, kad egzistavo prarasta, netrinitarinė, nenukryžiuoto Jėzaus Evangelijos versija, kuria galėtų remtis islamas. Ta vadinamoji „originali Evangelija“ egzistuoja tik kaip teologinis išsigelbėjimo būdas.
Todėl dilema yra lemtinga. Jei Biblija yra teisinga, islamas yra klaidingas. O jei Biblija yra klaidinga, tada Koranas yra klaidingas, nes jai pritraria. Islamas priklauso nuo ankstesnio apreiškimo, kurio jis negali nuosekliai patvirtinti ar paneigti.
Krikščionybė, priešingai, priima savo istorinių teiginių kritišką vertinimą. Ji laikosi arba žlunga dėl istorinių įvykių, ypač dėl Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo. Jei Kristus neprisikėlė iš mirusiųjų, tada krikščionybė yra klaidinga. Islamas vengia istorijos, perrašydamas ją praėjus šimtmečiams, bet taip darydamas prieštarauja tiems patiems Raštams, kuriuos teigia gerbiantis.
Islamo dilema ne tik meta iššūkį islamui iš išorės. Ji atskleidžia vidinį nenuoseklumą jo teologijos šerdyje. O apreiškimas, kuris prieštarauja pats sau, negali būti kilęs iš Dievo.
[1] Sura 5, 44. „Mes apreiškėme Tauratą (Torą), kurioje vadovavimas ir šviesa; pagal ją teisia pranašai, kurie atsidavę, tuos, kurie išpažįsta judaizmą. Rabinai ir dvasininkai – elgdavosi taip pat remdamiesi tuo, kas jiems patikėta saugoti iš Allaho Rašto, ir jie – to liudytojai. Nebijokite žmonių, o bijokite Manęs! Nepardavinėkite Mano ženklų už niekšingą kainą! o kas sprendžia ne pagal tai, ką atsiuntė Allahas, tai šitie – netikintieji.“ Koranas, literatūrinis prasmių vertimas. Obuolys, 2016, Vilnius. Aprobuotas Lietuvos musulmonų sunitų dvasinio centro – muftiato, 2016 m.
[2] Sura 5, 46. „Ir pasiuntėme Mes jų pėdomis Isą (Jėzų), Marjamos (Marijos) sūnų, patvirtindami teisingumą to, kas siųsta prieš jį Taurate (Toroje), ir dovanojome Mes jam Indžilį (Evangeliją), kurioje – vadovavimas ir šviesa, ir patvirtindami teisingumą to, kas pasiųsta iki jo Tauratoje (Toroje), kaip vadovavimą bei pamokymą dievobaimingiesiems.“ Ten pat.
[3] Sura 5,47. „Ir tegul teisia Indžilio (Evangelijos) turėtojai pagal tai, ką jiems siuntė joje Allahas. O kas neteisia pagal tai, ką atsiuntė Allahas, tie – pagedėliai.“ Ten pat.
[4] Sura 5, 68. „Sakyk: „O Rašto žmonės! Jūs neturite į ką atsiremti, jeigu nesilaikysite Taurato (Toros) ir Indžilio (Evangelijos), ir to, kas atsiųsta jums iš jūsų Viešpaties.“ Tačiau daugeliui jų tai, kas atverta tau iš tavo Viešpaties, didina tik paklydimą bei netikėjimą. Nesigraužk dėl žmonių, kurie netiki!“ Ten pat.
[5] Sura 10, 94. „Jei turi abejonių dėl to, ką Mes tau pasiuntėm, tai klausk tų, kurie skaitė Raštą iki tavęs. Aplankė tave tavo Viešpaties tiesa; tad nebūk iš tų, kurie abejoja!“ Ten pat.
