Kai mirštame – ir štai vėl gyvuojame. (2 Kor 6, 9)
Praėjusį trečiadienį sakiau, kad mūsų Viešpats atėjo į žemę pasiryžęs paaukoti savo gyvybę savo pasirinktu momentu ir aplinkybėmis. Tačiau laikas, kurį Jis nustatė savo misijai įvykdyti, buvo labai trumpas – mes sakome, kad Jo tarnystė truko trejus metus, bet iš tiesų ji truko tik mažiau nei trejus metus. Per tą trumpą laiką Jis turėjo suteikti žydų tautai visas galimybes priimti, jei jie norėtų, arba atmesti, jei jie norėtų, svarbią žinią, kurią Jis buvo įpareigotas perduoti. Todėl nenuostabu, kad visoje Jo tarnystėje jaučiama skuba, skubumas, kažkas, kas turi būti padaryta ir negali būti atidėta.
„Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Štai aš gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs. Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą.“ [1] Jo gyvenime nėra laiko, kurį galima praleisti veltui, nes virš Jo kabo ankstyvos mirties šešėlis. Kai Jis sukūrė pasaulį, tai dirbo šešias dienas, o septintą dieną ilsėjosi. Kai Jis atėjo išgelbėti pasaulį, tai turėjo atlikti savo nuostabius darbus net ir šabo dieną – nebuvo jokios vietos, jokio laiko poilsiui, kol Jis neatgulė į kapą.
Jis iš tikrųjų gyveno mirštančio žmogaus gyvenimą – menininko, kuris mato artėjančią pabaigą ir bet kokia kaina turi užbaigti savo šedevrą, kol dar ne per vėlu. Tos poilsio ir laisvalaikio akimirkos, kurias mes visi taip vertiname, mirštančio gyvenime neturi reikšmės. Mes visi žinome, ką pasaulis sako apie karjerą, praleistą karštoje veikloje, skelbiant Evangeliją ir dirbant misijose: „Tai negali trukti, – sako žmonės, – jis negali toliau dirbti tokiu tempu, jis išsekins save“. Būtent taip jo priešai turėjo manyti apie mūsų Viešpatį – manau, tai buvo priežastis, kodėl jie anksčiau nesiėmė veiksmų, kad jį nužudytų. Judėjimo pasekėjai buvo niekas, grupė valstiečių ir amatininkų. Buvo tik vienas žmogus, kuris buvo svarbus, ir tai buvo žmogus, neturėjęs kur priglausti galvos, atsisakydavęs maisto ir miego, nuolat sekindavęs save varginančiais kontaktais su minia. Be to, jis buvo pamišęs – jis turėjo būti pamišęs, nes kitaip jo elgesio nebuvo galima paaiškinti. Palikime judėjimą ramybėje (sakydavo jie vieni kitiems) ir pažiūrėkime, kas iš jo bus: tai grybas, kuris išaugo vakar, o rytoj išnyks. Nes jo autorius ir organizatorius yra pasmerktas žmogus, mirštantis žmogus...
„Kai mirštame – ir štai vėl gyvuojame“ – Tas, kuris tokiu būdu vaikščiojo po pasaulį su ant kaktos užrašytu mirties nuosprendžiu, skubėjo atlikti savo darbą, nes Jam skirtas laikas buvo toks trumpas, buvo amžinasis Dievas. Kai Jis sėdėjo išsekęs ir išsunktas prie kelio Samarijoje, Jis tuo pačiu metu karaliavo ir danguje, buvo neišsenkantis visos energijos šaltinis, amžinasis visos būties šaltinis. Jis gyveno ne taip, kaip gyvena žmonės, kurių egzistencija kiekvieną akimirką priklauso nuo tūkstančių gyvenimo atsitiktinumų, bet nepriklausoma, būtina egzistencija, kaip gyvenimo ir mirties Viešpats, paties laiko kūrėjas. Net kai jų piktadarybė nebegalėjo ilgiau laukti ir jie skubino Jį į mirtį, kurią Jam buvo pranašavę, Jis nebuvo miręs, bet gyveno. Jo kūnas gulėjo įsuptas į drobulę, Jo siela įžengė į laukimo vietą, kur Tėvas laukė jos atvykimo, bet kūnas ir siela net ir tada buvo neatskiriamai sujungti su Dieviškojo Žodžio Asmeniu. „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius.“ [2]
Ir nuo pat pradžių Bažnyčia, kurią paliko mūsų Viešpats, turėjo atrodyti mirštanti sekta. Ne tik todėl, kad jos lyderiai buvo nereikšmingi žmonės, ne tik todėl, kad jos lėšos buvo menkos, ne tik todėl, kad atrodė, jog ji yra pasmerkta pritraukti žmonių neapykantą. Pasaulio akyse tai buvo tauta, kuri vykdė kolektyvinę savižudybę. Manau, visiškai aišku, kad krikščionybės aušroje, tikriausiai iki pat Jeruzalės sunaikinimo, krikščionys kasdien, beveik kas valandą, laukė savo Mokytojo sugrįžtant teisti pasaulį. Ne tik taip, kaip mes su jumis to tikimės, kaip įvykio, kuris turi įvykti kada nors ir gali įvykti bet kada, bet su nuolatiniu laukimu, kartais net nekantrumu. Tiek šv. Paulius, tiek šv. Petras savo laiškuose stengiasi patenkinti savo atsivertėlių smalsumą, kodėl antrasis atėjimas dar neįvyko. Ir, to laukimo šešėlyje, jie gyveno kaip žmonės, kuriems pasaulis ir visi pasaulietiški dalykai yra praeinantys ir trumpalaikiai, apie kuriuos net sunku galvoti. „Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę. “ [3] Nuo pat pradžių skaistybės idealas buvo natūralus dalykas tarp krikščionių – atrodė, kad jiems nerūpi padėti apgyvendinti pasaulį. Mirštanti sekta (turėjo sakyti žmonės), saujelė fanatikų, kurių principai garantuoja greitą išnykimą.
Ir visą tą laiką ši mirštanti Bažnyčia iš tiesų teikė gyvybę mirštančiam pagoniškam pasauliui, suteikė naują jėgą jo silpstančioms energijoms, išgelbėjo jį nuo fizinių nuosmukių pasekmių, kuriomis jam grasino jo paties ydos. „Kai mirštame – ir štai vėl gyvuojame“. Metai bėgo, Jeruzalė žlugo, bet atrodė, kad teismas bus atidėtas, o Bažnyčia turi pasiruošti naujiems veiklos šimtmečiams. Kaip žydai sunerimo ir nužudė Kristų, kai pamatė, kad mūsų Viešpaties įtaka neišblėso kaip staigiai šoktelėjusi liepsna, taip ir pagonys sunerimo, kai krikščionių Bažnyčia, nepaisant savo kitokio pasaulio principų, augo ir tapo energinga, o ne silpnėjo iki išnykimo. Taigi prasidėjo persekiojimai – su nedidelėmis pertraukomis du šimtmečius Romos imperija bandė išnaikinti krikščionybę. O Bažnyčia, kuri prieš tai klestėjo dėl savo skaistybės idealo, toliau klestėjo dėl savo kankinystės. Ji iš kiekvienos žaizdos semėsi naują gyvybę, ir galiausiai, po tų dviejų šimtmečių, jos gyvybingumas pasirodė esąs nenugalimas, ir ji, kaip gebenė, nudžiovino pagonybės medį, iš kurio buvo išaugusi. Ir vis dėlto amžių bėgyje Bažnyčia rodė tą nuostabų nesirūpinimą savo išlikimu – ji nekentė gyvenimo, kad galėtų jį rasti. Labiausiai vertinami ir brangiausi jos vaikai, religijai atsidavę vyrai ir moterys, mirė neturėdami palikuonių, net jos paprasti kunigai yra įsipareigoję gyventi celibate – ir vis dėlto katalikai gyvuoja, katalikų bendruomenė auga ir klesti. Kai prasideda persekiojimai, ji nepaiso visų atsargumo principų ir įtraukia labiausiai atsidavusius savo tarnus į beviltišką kovą, kuri veda tik į jų įkalinimą ir mirtį. Ir vis dėlto ant tų pavyzdžių griuvėsių buvo pastatyti nauji tikėjimo statiniai, naujos sienos, ginančios ją nuo užpuolikų. „Kai mirštame“ – šimtus kartų pasaulis pranašavo mūsų neišvengiamą žlugimą – „kai mirštame – ir štai gyvuojame.“
Visa tai yra paprasta, bet sunki pamoka kiekvienam krikščioniui. Kristaus sekimo žodžiais tariant, mes turime gyventi mirštančiojo gyvenimą. Gyvenimą, kuriame mintis apie mūsų mirties guolį niekada visiškai neišnyksta, suteikia mums panieką pasaulietiškų dalykų tuštybėms, duoda mums skubos ir skubėjimo jausmą, nes mūsų laikas yra toks trumpas. „Jūs juk esate mirę“ (sako mums šv. Paulius), „ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“ [4]. Kaip Izraelio vaikai pasiekė išgelbėjimą perėję per tamsius Raudonosios jūros vandenis, taip ir Kristus, mūsų Vadovas, išgelbėjo mus, perėjęs Didįjį penktadienį per tamsius kapo vartus. Krikšto metu mes visi mistiniu būdu patyrėme tą išbandymą vandeniu, mes visi mistiniu būdu susitapatinome su Kristaus mirtimi – buvome palaidoti su juo (vėl sako šv. Paulius) krikšte. „Kai mirštame – ir štai vėl gyvuojame“: tik tiek, kiek mes mirę pasauliui, tiek mes gyvename Jam.
Kaip Kristus ant kryžiaus mirties valandą,
Į savo Tėvo rankas atidavė savo sielą,
Taip dabar ir manoji siela laisvai atsiduotų
Į To, kuriam priklauso visos sielos, šventą globą;
Taip Jo prižiūrima ramiai ilsėtųsi
Be jokio noro ar minties širdy,
Tik, kad ir kas bebūtų, būtų Jo valia,
Ji būtų mirus sau ir mirusi Jame visiems kitiems.
[1] Jn 9, 4; Lk 13, 32; Jn 4, 34
