Pirmieji sestadieniai

Kun. Šv. Marijos Magdalietės Gabrielius, O.C.D.   Versta iš: Divine Intimacy. Fr. Gabriel of St. Mary Magdalene, O.C.D., TAN Books and Publishers, 1963
Mirtis ant palšo žirgo. Benjamin West, 1796 m. Detroito menų institutas (wikipedia.org)+
Mirtis ant palšo žirgo. Benjamin West, 1796 m. Detroito menų institutas (wikipedia.org)

Dievo artumas – Mano Dieve, gyvenimo vakare Tu mane teisi pagal mano meilę. Padėk man kasdien augti meile.

Apmąstymas

1. Šiandienos, paskutinio liturginių metų sekmadienio, Mišios yra padėkos malda už besibaigiančius metus ir permaldavimo malda už tuos, kurie tuoj prasidės. Jos primena, kad dabartinis gyvenimas praeina, ir kviečia būti pasirengusiems paskutiniam žingsniui, kuris įves mus į amžinybę.

Laiške (Kol 1, 9-14) šv. Paulius meldžiasi ir dėkoja visų krikščionių vardu: „Mes... nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo..., kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių.“ Tai graži santrauka to uždavinio, kurį vidinio gyvenimo siela stengėsi atlikti per visus metus: prisiderinti ir prisitaikyti prie šventos Dievo valios, visiškai su ja susivienyti ir, visame kame vedama vien tos dieviškosios valios, elgtis taip, kad visame kame patiktų mūsų Viešpačiui. Tebūna pagarbintas Dievas, jei Jo pagalba mums pavyko žengti keletą žingsnių tuo keliu, kuris tikriausiai veda į šventumą. Persiėmę Apaštalo jausmais turėtume dėkoti „Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje“. Šventųjų, tų, kurie siekia šventumo, dalis, jų paveldas – tai meilės vienybė su Dievu: čia, žemėje, tikėjimu, o paskui – šlovėje. Šis paveldas yra mūsų, nes Jėzus mums jį nupelnė savo Krauju ir todėl, kad Jėzuje „turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“. Taip, apvalyti nuo nuodėmės ir aprengti malone dėl Jo begalinių nuopelnų, ir mes galime pakilti į tą labai aukštą ir palaimingą vienybės su Dievu būseną.

Jei Dievo padedami ir padarėme šiek tiek pažangos, vis dar lieka daugiau ir didesnio darbo. Todėl Bažnyčia Kolektoje liepia mums prašyti: „Sužadink, prašome, Viešpatie, savo tikinčiųjų valią, kad, uoliau siekdami gerų darbų vaisiaus, gausiau gautų Tavo gerumo dovanų.“ Taip ir yra: kuo labiau atsiliepiame į malonę, tuo didesnes malones mūsų Viešpats mums suteiks; kuo labiau veržiamės prie Jo, tuo labiau Jis trauks mus prie savęs, ir šios nepaliaujamos dieviškosios pagalbos ir mūsų atsiliepimo sąveikos vaisius bus kiekvieno iš mūsų pašventinimas.

Pirmieji sestadieniai

2. Aprašydama pasaulio pabaigą ir Kristaus atėjimą teisti gyvųjų ir mirusiųjų, Evangelija (Mt 24, 15-35) primena mums, kad kaip praeina ir baigiasi liturginiai metai, taip baigiasi ir žmogaus gyvenimas žemėje. Viskas turės pabaigą, o visa ko pabaigoje ateis didingas epilogas: „Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas [Kryžius], o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove.“ Jėzus, kuris kadaise atėjo į žemę skurde, pasislėpęs ir kančioje, kad išmokytų mus kelio į dangų ir atpirktų mūsų sielas, turi visišką teisę laikų pabaigoje šlovingai sugrįžti ir surinkti savo darbo ir savo Kraujo vaisių. Jis bus mūsų teisėjas ir teis mus, kaip pats yra pasakęs, pagal mūsų meilę: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite... jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte... Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 34-35. 40). Jo saldus meilės įsakymas – Dievo ir artimo meilės įstatymas – bus tas, pagal kurį būsime egzaminuojami. Palaiminti būsime, jei mylėjome ir labai mylėjome! „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“ (Lk 7, 47), – sakė Jėzus apie nusidėjėlę moterį. Kuo didesnė ir gilesnė mūsų meilė, tuo veiksmingiau ji ištrins visas nuodėmes, menkystes ir klaidas, į kurias, nepaisant geros valios, kasdien puolame.

„Todėl didelis dalykas, – sako šv. Jonas Kryžiaus, – sielai nuolat lavintis meilėje, kad, ištobulėjusi čia, žemėje, ji ilgai neužsibūtų nei šiame, nei aname pasaulyje, neregėdama Dievo veidas į veidą“ (Gyvoji meilės liepsna, 1, 34). Šventasis turi omenyje sielą, užsidegusią dieviškąja meile ir karštai ilgėjimąsi dangaus, kad regėtų savo Dievą veidas į veidą ir galėtų Jį dar labiau mylėti. Tačiau tik intensyvus meilės lavinimas savaime gali nuvesti į vienybę su Dievu – ir čia, žemėje, ir palaimingoje amžinybėje. Laiminga siela, kuri gyvenimo pabaigoje, daug lavinusis meilėje, gali būti tuoj pat priimta į dangaus palaimingąją vienybę. Tada jai nebus ko bijoti Jėzaus teismo, nes tas teismas bus jos amžinas džiaugsmas ir laimė.

Pokalbis

„Teikis, Viešpatie, leisti man patirti tikrą meilę, prieš pasiimdamas mane iš šio gyvenimo, nes mirties valandą bus didelis dalykas suvokti, kad mane teis Tas, kurį mylėjau labiau už viską. Galėsiu Tave pasitikti be baimės, būdamas tikras, kad keliauju ne į svetimą šalį, o į savo tėvynę, nes ji priklauso Tam, kurį taip labai mylėjau ir kuris mane taip pat mylėjo.

Kokia saldi bus mirtis tos sielos, kuri atliko atgailą už visas savo nuodėmes ir jai nereikės eiti į skaistyklą! Gali būti, kad ji pradės džiaugtis šlove jau šiame pasaulyje ir nepažins jokios baimės, o tik ramybę!“ (šv. Teresė Jėzaus, Tobulumo kelias, 40).

„Prie Tavęs, Viešpatie, mūsų Dieve, turime visada glaustis, kad su Tavo nuolatine pagalba gyventume visokiu šventumu, maldingumu ir teisumu. Mūsų silpnumo svoris tempia mus žemyn, bet Tavo malone tegul būsime uždegti ir iškelti aukštyn, tegul užsiliepsnosime, kad kiltume iš gelmių, savo širdyse statydami pakopas aukštyn. Tad giedokime „pakopų“ giesmę, degdami Tavo šventąja ugnimi ir keliaudami pas Tave.

Kur einame? Aukštyn, į dangiškosios Jeruzalės ramybę, kaip parašyta: ‚Apsidžiaugiau, kai man buvo pasakyta: į Viešpaties Namus eisime!‘ Ten gera valia bus mumyse taip sutvarkyta, kad nebeturėsime jokio kito troškimo, kaip tik pasilikti ten amžinai. Kol gyvename šiame mirtingame kūne, keliaujame link Tavęs, Viešpatie; čia, žemėje, neturime pastovios buveinės, bet ieškome būsimosios, nes mūsų namai yra danguje. Todėl su Tavo malonės pagalba įeinu į savo širdies slaptumą ir keliu aukštyn meilės giesmes Tau, Tau, mano Karaliau ir mano Dieve!“ (šv. Augustinas).

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.