Pijus XII. Enciklika apie šventąją liturgiją „Mediator Dei“

ENCIKLIKA

„MEDIATOR DEI ET HOMINUM“

GARBINGIESIEMS BROLIAMS PATRIARCHAMS, PRIMAMS,

ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS IR KITIEMS VIETŲ ORDINARAMS,

ESANTIEMS TAIKOJE IR BENDRYSTĖJE SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU:

APIE ŠVENTĄJĄ LITURGIJĄ.

ĮVADAS

GARBINGIEJI BROLIAI, SVEIKINIMAS IR APAŠTALIŠKASIS PALAIMINIMAS

„Dievo ir žmonių tarpininkas“ (1 Tim 2, 5), didysis kunigas, įžengęs į dangų, Jėzus Dievo sūnus (plg. Žyd 4, 14), kai ėmėsi to gailestingumo darbo, kuriuo žmonių giminę pripildė antgamtinėmis geradarystėmis, aiškiai siekė atstatyti nuodėmės sujauktą tvarką tarp žmogaus ir jo Kūrėjo ir parvesti vargšus, prigimtine nuodėme užkrėstus Adomo palikuonis pas dangiškąjį Tėvą, visa ko pirminį šaltinį ir galutinį tikslą. Dėl to gyvendamas žemėje ne tik paskelbė Atpirkimo pradžią ir parodė išpranašautą Dievo Karalystę, bet nuolatos melsdamasis ir pasiaukodamas rūpinosi sielų išganymu iki pat tos akimirkos, kai ant Kryžiaus kabodamas paaukojo save nekaltą Dievui, kad nuvalytų mūsų sąžinę nuo mirusių darbų tam, kad būtų tarnaujama gyvajam Dievui (plg. Žyd 9, 14). Taigi visi mirtingieji, laimingai pašaukti atgal iš kelio, apgailėtinai vedusio juos į pražūtį ir sunaikinimą, buvo vėl nukreipti į Dievą, kad kiekvienas imdamasis asmeninio darbo pasiekti šventumą, kuris kyla iš nesutepto Avinėlio kraujo praliejimo, teiktų Dievui deramą garbę.

Be to, dieviškasis Atpirkėjas norėjo, kad kunigiškas gyvenimas, pradėtas maldavimais ir jo mirtingo kūno auka, per amžius be paliovos tęstųsi jo mistiniame Kūne, Bažnyčioje, ir dėl to įsteigė regimą kunigystę tyros aukos atnašavimui visose vietose (plg. Mal 1, 11), kad žmonės nuo Rytų iki Vakarų iš nuodėmės išvaduoti, pagal savo sąžinės pareigą, savo valia bei noriai tarnautų Dievui.

Tad Bažnyčia, ištikimai paklusdama iš savo Įkūrėjo gautam paliepimui, tęsia kunigišką Jėzaus Kristaus užduotį pirmiausia per šventąją Liturgiją. Ir tai pirmiausia daro ant altorių, kur Kryžiaus auka nuolat atvaizduojama (plg. Tridento susirinkimas, Sesija 22, kan. 1) ir, besiskiriant tik atnašavimo būdui, atnaujinama (plg. ten pat, kan. 2); paskui per sakramentus – ypatingus instrumentus, per kuriuos žmonės dalyvauja antgamtiniame gyvenime; galiausiai per šlovinimą, kuris kasdien aukojamas gerajam bei didžiajam Dievui. „Kokį tikrai malonų reginį – pasak mūsų pirmtako garbingos atminties Pijaus XI – dangui ir žemei suteikia besimeldžianti Bažnyčia, kai nuolatos, per visas dienas ir per visas naktis, dievišku įkvėpimu parašytos psalmės giedamos žemėje: nėra dienoje valandos, kuri nebūtų pašventinta savo liturgija, nėra žmogaus gyvenimo laikotarpio, kuris neturėtų savo dalies šioje mistinio Kristaus Kūno, Bažnyčios, maldoje.“ (Enciklika „Caritate Christi“, 1932 m. gegužės 3 d.)

Neabejotinai žinote, garbingieji Broliai, kad apie praėjusio amžiaus pabaigą ir šio pradžią buvo sužadintas ypatingas liturginių studijų disputas girtinomis privačių žmonių pastangomis ir ypač po to atkaklia ir stropia kai kurių garsaus šv. Benedikto Ordino vienuolynų veikla. Taip ne tik daugelyje Europos tautų, bet ir užjūrio žemėse, išaugo girtinas ir vaisingas rungimasis šioje srityje. Šio tikrai uolaus rungimosi išganingus vaisius buvo galima matyti tiek šventų mokslų srityje, kur liturginės Vakarų ir Rytų Bažnyčios apeigos buvo geriau ir giliau ištirtos bei pažintos, tiek ir dvasiniame bei asmeniniame daugybės krikščionių gyvenime.

Didingos altoriaus Aukos ceremonijos buvo labiau pažintos, suvoktos ir įvertintos, sakramentai priimami plačiau ir dažniau, liturginės maldos maloniau patiriamos, ir Eucharistijos kultas tapo tuo, kuo iš tiesų turi būti laikomas – autentiškai krikščioniško pamaldumo šaltinis ir galva. Be to, buvo labiau pabrėžta, kad visi tikintieji sudaro vieną ir glaudžiausią kūną, kurio galva yra Kristus, ir kad krikščionių liaudies pareiga yra tinkamu būdu dalyvauti liturginėse apeigose.

Jums, be abejo, žinoma, jog šis Apaštalų Sostas visada stropiai rūpinosi, kad jam patikėtiems žmonėms būtų įkvėpta tikra ir gyva liturgijos nuovoka, ir ne mažiau stropiai stengėsi, kad šventos apeigos taip pat būtų atliktos su deramu išoriniu orumu. Dėl šios priežasties ir mes patys, kai 1943 metais įprastai kreipėmės į šio maloningo miesto gavėnios pamokslininkus, juos labai raginome, kad kiekvienas primintų savo klausytojams uoliau nuolat dalyvauti eucharistinėje Aukoje. Neseniai, vedami sumanymo, kad liturginės maldos būtų tinkamiau suprastos ir jų tiesa bei patrauklumas lengviau suvokiami, pasirūpinome, kad Psalmių knyga, kuri Katalikų Bažnyčioje sudaro tokią svarbią šių maldų dalį, būtų vėl išversta iš originalaus teksto į lotynų kalbą (plg. Apaštalinis Laiškas Motu Proprio „In cotidianis precibus“, 1945 m. kovo 24 d.).

Nors šios studijos dėl išganingų iš jų kylančių vaisių mums teikia nemažą paguodą, sąžinės pareiga reikalauja, kad atkreiptume dėmesį į tą atnaujinimą, kurį kai kurie šiuo klausimu skelbia, ir stropiai rūpintumės, kad užmojai, kurių imtasi, neperžengtų ribų ir nepasidarytų visiškai ydingi.

Iš tiesų, viena vertus, labai sielojamės, kad kai kuriose vietose šventosios Liturgijos nuovoka, supratimas ir studijos yra kartais menki ir net beveik neegzistuojantys, kita vertus, tikrai su dideliu ir baimingu susirūpinimu pastebime kai kuriuos labai pasidavusius naujovėms ir nuklydusius iš tikro mokslo bei apdairumo kelio. Kadangi į tuos savo sumanymus ir norus dėl šventosios Liturgijos atnaujinimo jie dažnai įterpia principus, kurie teorijoje arba praktikoje šį švenčiausią dalyką stato į pavojų, ir kartais netgi užkrečia jį tokiomis klaidomis, kurios paliečia katalikiškąjį tikėjimą ir askezės doktriną.

Tačiau tikėjimo ir moralės grynumas turi būti ypatinga šio švento mokslo norma, ir jis visais atžvilgiais privalo atitikti išmintingiausius Bažnyčios pamokymus. Taigi mūsų pareiga yra girti ir rekomenduoti tai, kas padaryta tinkamai, ir sutramdyti arba pasmerkti tai, kas nukrypsta nuo tinkamo ir teisingo kelio.

Tačiau tenemano vangieji ir tingieji, kad yra mūsų pripažinti dėl to, kad klystančius pasmerkiame ir įžūlius sutramdome. Ir neišmintingieji tenemano tuomet esą mūsų išaukštinti pagyrimais, kai aplaidžius ir tingius pataisome.

Bet jeigu šioje enciklikoje ypač kalbame apie lotynišką liturgiją, tai nereiškia, kad mažesnę vertę suteikiame garbingoms Rytų Bažnyčios liturgijoms, kurių senų bei kilnių tradicijų apeigos yra mums lygiai brangios. Veikiau iš tikrai ypatingų Vakarų Bažnyčios sąlygų kyla matomas poreikis panaudoti šiame reikale mūsų autoritetą.

Tad visi krikščionys teišgirsta klusnia siela balsą bendro Tėvo, kuris trokšta, kad jie visi, su juo glaudžiausiai suvienyti, ateitų prie Dievo altoriaus, išpažindami tą patį tikėjimą, paklusdami tam pačiam įstatymui ir viena siela bei vienu troškimu dalyvaudami toje pačioje Aukoje. To neabejotinai reikalauja Dievui priklausanti pagarba. Reikalauja taip pat šių mūsų laikų būtinybė. Nes po to, kai ilgas ir žiaurus karas nesantaika ir žudynėmis išsklaidė žmones, visi geros valios žmonės bet kokiu tinkamesniu būdu stengiasi atgaivinti taiką. Tačiau manome, kad šiame dalyke joks planas ir sumanymas neturės tokio veiksmingumo, kaip tas aktyvus religinis uolumas ir įkvėpimas, kuriuo krikščionys turi būti formuojami ir vedami, kad jie tas pačias tiesas gryna siela priėmę, teisėtiems ganytojams savo valia bei noriai paklusdami ir Dievui teikdami deramą garbinimą, sudarytų tam tikrą brolišką bendriją, nes „mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona.“ (1 Kor 10, 17)

1. Liturgijos prigimtis, kilmė, plėtotė

I. LITURGIJA YRA VIEŠAS GARBINIMAS

Neabejotinai žmogaus ypatinga pareiga yra nukreipti save ir savo gyvenimą į Dievą. „Juk jis yra tas, su kuriuo pirmiausia turime būti susaistyti kaip su neišsenkančiu principu, į kurį taip pat mūsų pasirinkimas turi būti nuolat kreipiamas kaip į galutinį tikslą ir kurį nerūpestingai nusidėdami prarandame ir turime tikėdami bei pasikliaudami atgauti.“ (Teologijos Suma, II-II, kl. 81, art. 1). Bet žmogus tinkamai krypsta į Dievą, kai pripažįsta Jo aukščiausią didybę ir valdžią, kai patikliu protu priima dieviškai apreikštas tiesas, kai paklūsta iš Jo gautiems įstatymams, kai į Jį kreipia visus savo veiksmus bei uolumą, galiausiai, kai per religingumo dorybę vieninteliam ir tikrajam Dievui teikia tinkamą garbinimą ir atsidavimą.

Nors ši pareiga pirmiausia įpareigoja žmones atskirai, tačiau įpareigoja ir visą žmonių bendriją, socialiniais ir tarpusavio ryšiais suformuotą, nes ir jinai priklauso nuo aukščiausios Dievo valios.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad žmonės šią pareigą turi ypatingu būdu, nes Dievas juos pakėlė į antgamtinę tvarką.

Taigi, kai stebime Dievą įsteigiant Senąjį Įstatymą, matome Jį paskelbiant nurodymus taip pat ir dėl šventųjų apeigų bei nustatant tikslias taisykles, kurioms žmonės paklustų teikdami Jam tinkamą garbinimą. Dėl to nustatė įvairias aukas ir paskyrė įvairias ceremonijas, kuriomis būtų aukojamos Jam pašvęstos aukos, ir aiškiai nurodė visa, kas susiję su sandoros skrynia, su šventykla ir su švenčių dienomis. Įsteigė kunigišką gentį bei vyriausiąjį kunigą ir taip pat nurodė bei pavaizdavo drabužius, kuriuos naudotų apeigų tarnautojai, ir visa, kas tik dar priklausytų dieviškam garbinimui (plg. Kunigų knyga).

Tačiau šitoks kultas buvo ne kas kita kaip tam tikras miglotas atvaizdas to (plg. Žyd 10, 1), kurį Aukščiausiasis Naujojo Testamento Kunigas vėliau suteikė dangiškajam Tėvui.

Vos tik dieviškasis „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14), Jis apsireiškė pasauliui praturtintas kunigiška tarnyba, pajungdamas save Amžinajam Tėvui, ko per visą savo gyvenimą niekada nepertraukė: „Ateidamas į pasaulį byloja: Štai ateinu vykdyti tavo, o Dieve, valios“ (Žyd 10, 5-7), ir ką kruvinoje Kryžiaus aukoje nepaprastu būdu pabaigė: „Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (ten pat, 10, 10). Jo veiklus gyvenimo būdas tarp žmonių, be abejonės, siekia ne ko kito. Kaip mažas vaikas Jeruzalės šventykloje yra pristatomas Viešpačiui; kaip paauglys vėl ją aplanko; po to vėl ir vėl įeina į ją ne tik mokyti žmonių, bet ir lieti ten savo maldos. Prieš pradėdamas viešą tarnybą, pasninkauja keturiadešimt dienų, ir savo patarimu bei pavyzdžiu ragina visus į Dievą kreipti ne tik dienos, bet ir nakties maldavimus. Nes tiesos mokytojas „apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), kad mirtingieji teisingai pripažintų nemirtingąjį Dievą ir nebūtų „bailūs pabėgėliai savo pražūčiai, bet tikėjimo vaikai sielos išgelbėjimui“ (Žyd 10, 39). Kaip Ganytojas Jis valdo savo kaimenę, nuveda ją į gyvenimo ganyklą ir parašo įstatymą tam, kad niekas nebūtų atitrauktas nuo jo ir nuo tiesaus parodyto kelio, bet visi Jam įkvepiant ir skatinant švenčiausiai gyventų. Per paskutinę vakarienę su iškilmingomis apeigomis bei paruošimu švenčia naująją Paschą, kurios pratęsimu rūpinasi dieviškai įsteigdamas Eucharistiją. Rytojaus dieną iškeltas tarp žemės ir dangaus aukoja išganingą savo gyvenimo Auką ir iš savo pervertos širdies tam tikru būdu išlieja sakramentus, kurie suteikia žmonių sieloms Atpirkimo vaisius. Visa tai darydamas, rūpinasi vien dangiškojo Tėvo garbe ir vis didesniu žmogaus pašventinimu.

O įžengęs į aukščiausios palaimos sostą, norėjo, kad niekada nebūtų nutrauktas šventas garbinimas, kurį savo žemiško gyvenimo metu įsteigė ir praktikavo. Nes žmonių giminės nepaliko našlaičiais, bet tokia pat stipria ir veiksmingiausia savo globa jai nuolatos padeda, danguje eidamas užtarėjo pareigas pas Tėvą (plg. 1 Jn 2, 1); taip pat jai pagelbėja per savo Bažnyčią, kurioje amžiams bėgant nesiliauja dieviškai būti, kurią paskyrė tiesos stulpu (plg. 1 Tim 3, 15) bei malonės dalytoja ir savo Kryžiaus auka įsteigė, pašventino bei amžiams įtvirtino (plg. Bonifacas IX, Ab origine mundi, 1391 m. spalio 7 d.; Kalistas III, Summus Pontifex, 1456 m. sausio 1 d.; Pijus II, Triumphans Pastor, 1459 m. balandžio 22 d.; Inocentas XI, Triumphans Pastor, 1678 m. spalio 3 d.).

Tad Bažnyčia turi tą patį tikslą, tarnybą bei pareigą kaip ir Įsikūnijęs Žodis: tai yra visus žmones mokyti tiesos, teisingai valdyti ir vesti, aukoti Dievui malonią bei priimtiną auką ir tokiu būdu atstatyti tą nuostabią sąsają ir darną tarp aukščiausio Kūrėjo ir kūrinių, kurią tautų Apaštalas šiais žodžiais aiškiai parodo: „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.“ (Ef 2, 19–22) Todėl dieviškojo Atpirkėjo įkurta bendrija tiek savo mokymu ir valdymu, tiek Jo įsteigta auka ir sakramentais, tiek pagaliau iš Jo gauta tarnyba ir išsiliejusiomis Jo maldomis ir krauju, nieko kito netrokšta ir nesiekia, tik kad diena iš dienos būtų labiau išplėsta ir sujungta. Tai iš tiesų pasiekiama, kai Kristus mirtingųjų sielose tarsi pastatomas ir išplečiamas, ir kai savo ruožtu mirtingųjų sielos Kristumi tarsi statomos ir auginamos, būtent taip, kad šioje žemiškoje tremtyje kasdien labiau auga šventa šventykla, kurioje dieviškoji Didybė priima mielą ir tinkamą garbinimą. Dėl to visame liturginiame veikime kartu su Bažnyčia yra jos dieviškasis Įkūrėjas. Kristus yra šventoje altoriaus Aukoje tiek savo tarno asmenyje, tiek labiausiai eucharistiniuose pavidaluose. Jis yra sakramentuose savo galia, kurią į juos įliejo būtent tam, kad padarytų juos šventumo priemonėmis. Pagaliau jis yra į Dievą nukreiptuose šlovinimuose ir dėkojimuose pagal žodžius „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Tad šventoji Liturgija yra viešas garbinimas, kurį mūsų Atpirkėjas, Bažnyčios Galva, teikia dangiškajam Tėvui, ir kurį tikinčiųjų bendruomenė teikia savo Įkūrėjui, o per jį – Amžinajam Tėvui. Trumpai apibendrinant, Liturgija sudaro vientisą viešą mistinio Jėzaus Kristaus Kūno – būtent Galvos ir jos narių – kultą.

Liturginis veikimas prasidėjo tada, kai Bažnyčia buvo dieviškai įkurta. Nes ankstyvųjų laikų krikščionys „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Kur tik ganytojai gali sušaukti tikinčiųjų susirinkimą, ten pastato altorių, ant kurio aukoja aukas ir apie kurį sutvarkomos kitos apeigos, kuriomis žmonės gali būti pripildyti šventumu ir teikti Dievui deramą garbę. Šiose apeigose pirmą vietą užima sakramentai, tai yra septyni ypatingi išganymo šaltiniai; po to – dieviškojo šlovinimo šventimas, kuriuo tikintieji vienas su kitu susieti paklūsta apaštalo Pauliaus raginimui: „Visokeriopa išmintimi mokykite ir raginkite vieni kitus; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes“ (Kol 3, 16); po to – Įstatymo, Pranašų, Evangelijos ir Apaštalų laiškų skaitymas, ir galiausiai pamokslas arba šventa kalba, kurioje susirinkimo vadovas naudingai komentuoja atmenamus dieviškojo Mokytojo nurodymus, primena svarbesnius Kristaus gyvenimo faktus bei įvykius ir paskatina visus esančius tinkamais paraginimais bei pavyzdžiais.

Pagal aplinkybes ir krikščionių poreikius kultas konstruojamas, vystomas ir praturtinamas naujomis apeigomis, ceremonijomis bei nuostatais, ir tai visada tuo sumetimu, „kad tų dalykų ženklais pačius save ragintume, <...> ir, kiek pasiekėme, sau patiems parodytume, ir to auginimui save pačius stipriau sužadintume: nes tuo vertesnis seks poveikis, kuo ugningesnė eina pirma nuotaika“ (Šv. Augustinas, Laiškas 130, ad Probam, 18). Taigi siela geriau ir tinkamiau pakeliama link Dievo, ir Jėzaus Kristaus kunigystė per visą amžių bėgį nuolatos klesti, nes šventoji Liturgija yra ne kas kita, kaip šios kunigiškos pareigos atlikimas. Kaip jos dieviškoji Galva, taip ir Bažnyčia yra nuolatos su savo vaikais, jiems padeda ir ragina juos į šventumą, kad šie, išpuošti dangišku grožiu, kada nors grįžtų pas dangiškąjį Tėvą. Šiuo žemišku gyvenimu apdovanotus, ji, praturtinusi juos antgamtiniu gyvenimu, tam tikru būdu atgimdo; prieš nenumaldomą priešą kovojančius ji Šventosios Dvasios jėga sustiprina; krikščionis sušaukia prie altorių, pakartotinais įtikinėjimais bei kvietimais paskatina tinkamai dalyvauti ir švęsti eucharistinę Auką ir maitina angelišku maistu, kuriuo jie tampa vis stipresni; apvalo ir paguodžia širdis, kurias nuodėmė sužeidė ir suteršė; iškilmingai įšventina tuos, kuriuos Dievas pašaukė kunigiškai tarnystei. Antgamtine malone ir dangiškomis dovanomis ji sustiprina tyrą santuoką tų, kurie yra skiriami sukurti ir auklėti krikščionišką šeimą. Pagaliau eucharistiniu viatiku ir šventojo balzamo patepimu atgaivinusi ir atnaujinusi paskutines šio žemiško gyvenimo valandas, savo vaikų palaikus su didžiausiu pamaldumu palydi į kapą, juos religingai palaidoja ir kryžiaus apsauga globoja, kad iš ten kažkada prisikeltų iš nugalėtos mirties. Be to, ji laimina ir labai iškilmingu būdu užtaria tuos, kurie atsiduoda dieviškai tarnystei, idant pasiektų religingo gyvenimo tobulybę. Galiausiai sieloms, kurios turi būti apvalytos atgailos ugnimi, ji prašo užtarimo ir maldų, ištiesia pagelbėjančią ranką, kad jas galų gale laimingai nuvestų į amžinąją palaimą.

II – LITURGIJA YRA IŠORINIS IR VIDINIS GARBINIMAS

Visas garbinimas, kurį Bažnyčia Dievui teikia, turi būti tiek išorinis, tiek vidinis. Išorinis, nes, pirma, to reikalauja žmogaus prigimtis, kuri susideda iš sielos ir kūno. Antra, dievišku potvarkiu yra nustatyta, kad „kai regimai Dievą pažįstame, per tai prie neregimų dalykų meilės būtume patraukti“ (Romos mišiolas, Kalėdų prefacija). Trečia, kas liejasi iš sielos, natūraliai išreiškiama jausmais. Ketvirta, dieviškasis garbinimas siejasi ne tik su atskirais žmonėmis, bet ir su žmonių bendruomene, ir netgi turi būti socialinis, o toks jokiu būdu nebūtų, jei ir religiniuose dalykuose nebūtų išorinių ryšių bei išorinių ženklų. Pagaliau tai ypatingu būdu daro matomą ir pabrėžia Mistinio Kūno vienybę, padidina jo šventą uolumą, sustiprina jo jėgas ir jo veikimą daro kasdien vis stipresnį: „Juk nors pačios ceremonijos iš savęs neturi jokio tobulumo, jokio šventumo, jos yra išoriniai religijos veiksmai, kuriais, tarsi ženklais, siela paskatinama šventų dalykų gerbimui, protas pakeliamas į dangiškus dalykus, maitinamas dievobaimingumas, palaikoma meilė, auga tikėjimas, sustiprinamas pamaldumas, mokomi paprastesnieji, papuošiamas Dievo garbinimas, išsaugoma religija ir tikri tikintieji atskiriami nuo pseudokrikščionių bei heterodoksų.“ (Kard. Bona, De divina psalmodia, 19 skyrius, §3, 1)

Bet pagrindinis dieviškojo garbinimo elementas turi būti vidinis: juk reikia visada gyventi Kristuje ir visiškai Jam atsiduoti, kad Jame, su Juo ir per Jį dangiškajam Tėvui būtų teikiama derama garbė. Tačiau šventoji Liturgija reikalauja, kad du šios rūšies elementai būtų tarp savęs artimai sujungti; šią rekomendaciją pati liturgija kartoja, kada tik įsako kokį nors išorinį religinio garbinimo veiksmą. Pavyzdžiui, taip mus ragina, kai kalba apie pasninką: „Kad tai, ką mūsų susilaikymas skelbia išoriškai, paveiktų ir vidujai“ (Romos mišiolas, Ketvirtadienio po antro Gavėnios sekmadienio sekreta). Jeigu daroma ne taip ir kitokiu būdu, tada religija, be abejo, tampa tuščia apeiga ir beformiu dalyku. Ir žinote, garbingieji Broliai, kad dieviškasis Mokytojas laikė nevertais šventos šventyklos ir iš jos laukan išvarė tuos, kurie tik gerai ir dailiai sudėtais žodžiais ir antraeiliais nuostatais tvirtino garbinantys Dievą ir save įtikino, kad gali geriausiai pasirūpinti savo amžinuoju išganymu, nors iš savo sielų ir neišrovė su šaknimis įsisenėjusių ydų (plg. Mk 7, 6 ir Iz 29, 13). Tad Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji dėl to pultų Atpirkėjui po kojų, kad jam pareikštų savo pagarbą ir meilę, trokšta, kad minios pagal pavyzdį vaikų, kurie džiaugsmingais balsais sutiko į Jeruzalę ateinantį Kristų, giedotų himnus ir lydėtų karalių Karalių bei aukščiausią geradarysčių pradininką šlovės giesme bei dėkojimu ir kad lūpomis išsakytų savo maldas: kartais prašymo, kartais džiaugsmo ir dėkojimo, kuriomis kaip apaštalai prie Tiberiados ežero patirtų Jo gailestingumo ir galybės pagalbą arba kaip Petras ant Taboro kalno palaimingos kontempliacijos šviesų ir įkvėpimų vedami, patikėtų amžinajam Dievui save ir visa savo.

Dėl to nuo tikros ir autentiškos šventosios liturgijos sąvokos ir prasmės visiškai nukrypsta tie, kurie laiko ją tiktai išorine ir jausmams išstatyta dieviškojo garbinimo dalimi arba tarsi tam tikrų prašmatnių ceremonijų grožiu. Ne mažiau nukrypsta tie, kurie ją laiko tarsi tiktai įstatymų ir nurodymų visuma, kuriomis bažnytinė hierarchija liepia rengti ir tvarkyti šventas apeigas.

Tad visiems turi būti aišku, kad neįmanoma vertai garbinti Dievo, jei protai ir sielos nekreipiami aukštyn, kad pasiektų gyvenimo tobulumą. Ir garbinimas, kurį Bažnyčia, suvienyta su savo dieviškąja Galva, teikia Dievui, yra veiksmingiausia priemonė šventumui pasiekti.

Šis veiksmingumas, jei kalbama apie eucharistinę Auką ir apie sakramentus, kyla verčiau ir pirmoje vietoje iš atliekamo veiksmo (ex opere operato). Bet jeigu svarstysime veikimą nesuteptos Jėzaus Kristaus sužadėtinės, kuri maldomis ir šventomis ceremonijomis papuošia tuos pačius eucharistinę Auką ir sakramentus, arba jeigu kalbama apie „sakramentalijas“ ir kitas apeigas, įsteigtas hierarchinės Bažnyčios, tada turimas galvoje labiau Bažnyčios, atliekančios veiksmą (ex opere operantis Ecclesiae), veiksmingumas, nes ji yra šventa ir veikia glaudžiausiai suvienyta su savo Galva.

Dėl to trokštame, garbingieji Broliai, kad atkreiptumėte savo dėmesį į tam tikrus naujus būdus mąstyti ir spręsti apie krikščionišką pamaldumą, kuris vadinamas „objektyviu“. Nors šie būdai bando labiau nušviesti Mistinio Kūno slėpinį, taip pat malonės, dieviškąjį sakramentų bei eucharistinės Aukos veikimą, bet dėl to kovodami atrodo mažinantys arba visiškai praleidžiantys taip vadinamą „subjektyvų“, arba „asmeninį“, pamaldumą.

Liturginiuose šventimuose ir ypač šventoje altoriaus Aukoje, be abejo, tęsiamas mūsų Atpirkimo darbas ir mums suteikiami jo vaisiai. Kristus sakramentuose ir savo Aukoje kasdien veikia mūsų išganymui ir per juos nuolatos atperka žmoniją bei pašvenčia ją Dievui. Tad jie turi įtaką taip vadinama „objektyvia“ galia, kuria iš tiesų mūsų sielas daro dieviškojo Jėzaus Kristaus gyvenimo dalyvėmis. Tad ne iš mūsų, bet iš dieviškos galios juose yra ši veikianti jėga, kuri suvienija narių pamaldumą su Galvos pamaldumu, ir tuo pačiu metu lyg ir padaro tai visos bendruomenės veikimu. Iš šių skvarbių argumentų kai kurie daro išvadą, kad visas krikščioniškas pamaldumas turi remtis Mistinio Kristaus Kūno slėpiniu, neturint jokio taip vadinamo „asmeninio“, arba „subjektyvaus“, pagrindo, ir net mano, kad turi būti apleistos kitos religinės praktikos, kurios glaudžiai nesusietos su šventąja Liturgija ir atliekamos ne viešu garbinimu.

Tačiau kad ir kokie geri būtų aukščiau išdėstytieji principai, visiems akivaizdu, kad išvados apie dvi pamaldumo rūšis yra visiškai klaidingos, klastingos ir be galo pražūtingos.

Žinoma, sakramentai ir altoriaus Auka turi būti laikomi turintys savyje giliausią galią, nes yra paties Kristaus veiksmai, kurie dieviškosios Galvos malonę Mistinio Kūno nariams perduoda ir išlieja. Bet kad jie turėtų tą deramą veiksmingumą, reikia, kad mūsų sielos būtų tinkamai paruoštos. Taigi dėl Eucharistijos apaštalas Paulius įspėja: „Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės.“ (1 Kor 11, 28). Todėl Bažnyčia visas pratybas, kuriomis, ypač Gavėnios pasninko laiku, mūsų siela yra apvaloma, reikšmingai ir apgalvotai vadina „krikščioniškos kariuomenės įtvirtinimais“ (Romos mišiolas, Pelenų trečiadienis: malda po pelenų uždėjimo). Jos iš tikrųjų yra pastangos arba veiksmai narių, kurie įkvepiant ir padedant malonei nori tvirtai laikytis savo dieviškosios Galvos, kad, pasiskolinant šv. Augustino posakį, „pasirodytų <...> mums mūsų Galvoje pats malonės šaltinis“ (Apie šventųjų predestinaciją, 31). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie nariai gyvena ir yra aprūpinti bei papuošti savo protu bei valia, todėl yra visiškai būtina, kad, lūpas pridėję prie šaltinio, gertų gyvybišką peną ir jį savyje perkeistų bei pašalintų visa, kas galėtų sulaikyti šio peno veiksmingumą. Tad reikia pabrėžti, kad Atpirkimo darbas, kuris savyje yra nepriklausomas nuo mūsų valios, reikalauja vidinių mūsų sielos pastangų, kad galėtume pasiekti amžinąjį išganymą.

Jei privatus ir vidinis pavienių žmonių pamaldumas apleistų šventą altoriaus Auką bei sakramentus ir atsisakytų išganingos galios, tekančios iš Galvos į narius, tai, be abejo, būtų smerktinas ir nevaisingas dalykas. Bet kai visi pamaldumo sumanymai ir darbai, kurie nėra glaudžiai susieti su šventąja Liturgija, tiktai todėl atsigręžia į žmogiškus veiksmus, kad juos pakeltų link dangiškojo Tėvo, kad išganingai paskatintų žmones į atgailą bei šventą Dievo baimę ir kad iš pasaulio bei ydų vilionių atitrauktus laimingai nuvestų sunkiu keliu į šventumo viršūnę, tuomet iš tiesų jie yra ne tik labai girtini, bet tiesiog būtini, nes atskleidžia mums dvasinio gyvenimo pavojus, skatina mus įgyti dorybių ir didina tą aktyvų uolumą, kuriuo Jėzaus Kristaus tarnystei turime pavesti save ir visą savo gyvenimą. Tikras ir savo vardo vertas pamaldumas, kurį Angeliškasis mokytojas vadina „dievobaimingumu“ ir kuris yra pagrindinis religingumo dorybės veiksmas – juo žmonės paklūsta teisingai tvarkai, nukreipia savo širdis į Dievą ir savo valia, noriai, atsiduoda visam tam, kas susiję su dieviškuoju kultu (plg. Teologijos suma, II-II, kl. 82, art. 1) – turi būti dangiškųjų dalykų apmąstymu bei dvasiniais pratimais maitinamas ir pakurstomas, kad klestėtų ir skatintų mus pradėti tobulesnį gyvenimą. Nes krikščioniška religija, jei puoselėjama tinkamu būdu, reikalauja, kad ypač valia būtų pašvęsta Dievui ir savo jėga plistų į kitas sielos galias. Tačiau prieš kiekvieną valios veiksmą įvyksta proto sprendimas, todėl prieš išreiškiant troškimą ir ketinimą pasišvęsti amžinajam Dievui būtina žinoti tuos faktus ir priežastis, dėl kurių religija yra pareiga. Pavyzdžiui, reikia žinoti galutinį žmonių tikslą ir dieviškosios Didenybės viršenybę, taip pat prievolę, kuria Kūrėjui visi esame įpareigoti, neišsemiamus meilės lobius, kuriais Dievas trokšta mus praturtinti, dangaus malonės būtinumą, kad pasiektume mums nustatytą tikslą, ir ypač tą dieviškosios apvaizdos mums paskirtą kelią, nes mes visi ir kiekvienas buvome sujungti su Jėzumi Kristumi Galva tarsi kūno nariai. Tačiau kadangi mūsų sielą, kartais iškreiptų troškimų sujauktą, meilės motyvai ne visada paveikia, būna labai naudinga, kad mus išganingai sukrėstų dieviškojo teisingumo apsvarstymas ir vestų mus į krikščionišką nusižeminimą, atgailą bei gyvensenos pataisymą.

Tačiau visa tai turi būti ne tuščias prisiminimas arba bergždžias svarstymas, bet veiklios pastangos, kad, apšviečiant katalikiškai tiesai, mūsų jausmai ir jų gebėjimai būtų pajungti protui ir išminčiai, kad mūsų siela būtų atpirkta ir apvalyta, kad ji būtų kasdien glaudžiau susieta su Kristumi, kad ji vis labiau ir labiau Jį atitiktų ir iš Jo semtų dievišką įkvėpimą bei reikalingą dievišką jėgą, ir kad visa tai taptų žmonėms vis veiksmingesnėmis paskatomis duoti gerų vaisių, kiekvienam ištikimai atlikti savo pareigas, užsidegti tinkamai laikytis religijos ir atkakliausiai lavinti dorybę: „Jūs – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (plg. 1 Kor 3, 23). Tad viskas tebūnie teisingai sutvarkyta, sudaryta, ir, taip sakant, „teocentriška“, jei iš tiesų norime, kad viskas būtų nukreipta Dievo garbei gyvenimu ir dorybe, kurie mums iš dieviškosios Galvos išsilieja: „Taigi, broliai, Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę. Jis atvėrė mums naują ir gyvą kelią pro uždangą, tai yra per savąjį kūną; mes turime ir didį kunigą Dievo namams. Todėl ateikime su tyra širdimi ir giliu tikėjimu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu! Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, <...> ir sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus.“ (Žyd 10, 19-24)

Iš čia darniai kyla ir vieninga narių pusiausvyra mistiniame Jėzaus Kristaus Kūne. Bemokindama mus katalikiško tikėjimo ir ragindama mus paklusti krikščioniškiems įsakymams, Bažnyčia nutiesia ir sutvirtina kelią savo labai kunigiškam, šventumą teikiančiam veikimui ir kartu paruošia mus labiau vidinei dieviškojo Atpirkėjo gyvenimo kontempliacijai bei veda mus į aukštesnį tikėjimo slėpinių pažinimą, kad iš ten semtume dangiškąjį peną, kuriuo sustiprinti ir aprūpinti galėtume per Kristų saugiai žengti pirmyn į gyvenimo tobulumą. Ne tik per savo tarnus, bet ir pavienių tikinčiųjų pagalba, kurie šiuo būdu persiėmė Jėzaus Kristaus dvasia, Bažnyčia stengiasi ta pačia dvasia pripildyti asmeninį, santuokinį, socialinį ir net ekonominį bei politinį žmonių gyvenimą bei veikimą, kad visi, kurie vadinami Dievo vaikais, lengviau galėtų pasiekti jiems parodytą tikslą.

Tad tokios rūšies asmeninis krikščionių darbas ir tos pamaldžios pastangos, kuriomis jie vedami į savo sielų apvalymą, tikrai pažadina jų jėgas, kuriomis jie rengiami tinkamiau dalyvauti šventoje altoriaus Aukoje, su gausesniais vaisiais priimti sakramentus ir taip švęsti šventąsias apeigas, kad iš ten išeitų sužadinę ir sustiprinę veržlesnes pastangas melstis ir krikščioniškai savęs išsižadėti, veikliai atsiliepti į įkvepiantį dieviškosios malonės kvietimą ir kasdien vis labiau sekti mūsų Atpirkėjo dorybėmis. Ir tai ne tik dėl kiekvieno asmeninės naudos, bet ir viso Bažnyčios kūno, kuriame juk visa, kas yra daroma gero, kyla iš jo Galvos galios ir išsilieja visų narių pažangai.

Tad dvasiniame gyvenime negali būti jokio neatitikimo arba priešpriešos tarp to dieviško veikimo, kuris įlieja į sielas malonę, kad padarytų mūsų Atpirkimą amžiną, ir susijusio bei uolaus žmogaus darbo, kuris turi nepadaryti Dievo dovanos tuščios (plg. 2 Kor 6, 1). Taip pat tarp sakramentų išorinių apeigų veiksmingumo, kuris kyla iš atliekamo veiksmo (ex opere operato), ir labai nuopelningo juos teikiančių arba priimančių veikimo, kurį vadiname dirbančiojo veikimu (opus operantis). Ir atitinkamai – tarp viešų maldavimų ir asmeninių maldų, tarp teisingo veikimo būdo ir dangiškųjų dalykų kontempliacijos, tarp asketinio gyvenimo ir liturgijos pamaldumo, ir pagaliau tarp bažnytinės hierarchijos jurisdikcijos su jos teisėtu magisteriumu ir tos galios, kuri tinkamai vadinama kunigiška ir yra naudojama šventoje tarnystėje.

Dėl rimtos priežasties Bažnyčia reikalauja, kad pamaldžiai meditacijai, stropiam savęs tyrimui bei kritikai ir kitoms dvasinėms pratyboms nustatytu laiku atsiduotų tie (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 125, 126, 565, 571, 595, 1367), kurie atlikdami patikėtą tarnybą rūpinasi altoriumi arba įstojo į religinio gyvenimo įstaigą, nes jie yra paskirti ypatingu būdu atlikinėti liturginę Auką ir teikti dieviškąjį garbinimą. Be abejo, liturginė malda, kadangi yra viešas šlovingos Jėzaus Kristaus Sužadėtinės maldavimas, kilnumu pranoksta asmenines maldas. Bet šis didesnis kilnumas jokiu būdu nereiškia, kad šios dvi maldos rūšys nesiderintų arba prieštarautų viena kitai. Abi yra vieno ir to paties troškimo įkvėptos, abi į viena kartu sueina ir yra sujungiamos ta pačia dvasia: „visa ir visuose – Kristus“ (Kol 3, 11). Abi siekia to paties užmojo, iki kol mumyse suformuojamas Kristus (plg. Gal 4, 19).

III – LITURGIJA PIRMIAUSIA YRA HIERARCHINĖS BAŽNYČIOS REIKALAS

Kad geriau bei tinkamiau būtų suprasta, kas yra šventoji Liturgija, reikia apsvarstyti jos kitą, ne mažesnės svarbos požymį ir pagrindą.

Bažnyčia juk yra bendrija, ir kaip tokia privalo turėti savo autoritetą bei hierarchiją. Nors visi Mistinio Kūno nariai dalyvauja tose pačiose gėrybėse ir siekia tų pačių tikslų, tačiau ne visi naudojasi tais pačiais gabumais ir ne visi gali atlikti tuos pačius veiksmus. Nes dieviškasis Atpirkėjas norėjo, kad jo Karalystė priklausytų nuo švento luomo ir juo remtųsi lyg stabiliu pagrindu. Tas luomas tam tikru būdu yra dangiškosios hierarchijos atvaizdas.

Tiktai apaštalams ir po to tiems, kurie tinkamai iš jų ir jų įpėdinių priėmė rankų uždėjimą, suteikiama kunigiškoji galia, kuria jie atlieka Jėzaus Kristaus vaidmenį jiems patikėtų žmonių akivaizdoje ir atstovauja savo žmonėms Dievo akivaizdoje. Tokia kunigystė perduodama ne paveldimumu ir ne kraujo giminyste, ji nekyla iš krikščionių bendruomenės ir nėra paskiriama žmonių. Pirmiau nei žmonių vardu veikdamas Dievo akivaizdoje, šventų apeigų tarnas yra dieviškojo Atpirkėjo pasiuntinys, ir dėl to, kad Jėzus Kristus yra Galva Kūno, kurio nariai yra krikščionys, šis tarnas atlieka Dievo vaidmenį jam patikėtų žmonių akivaizdoje. Tad jam patikima galia savo prigimtimi neturi nieko žmogiška, nes yra visiškai antgamtinė ir kyla iš Dievo. „Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21); „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16); „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją visai kūrinijai: kas įtikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas.“ (Mk 16, 15–16

Dėl to regima ir išorinė Jėzaus Kristaus kunigystė Bažnyčioje perduodama ne bendru ar visuotiniu, ar visuomeniniu būdu, bet suteikiama išrinktiems vyrams tam tikru dvasiniu to luomo gimimu, esančiu vienu iš septynių sakramentų, ir suteikia ne tik malonę, savitą šiai ypatingai gyvenimo padėčiai bei pareigoms, bet taip pat ir neišdildomą „antspaudą“ kuris šventų apeigų tarnus, suformuotus pagal kunigą Jėzų Kristų, įgalina atlikti tuos teisėtus religijos veiksmus, kuriais tiek žmonės pripildomi šventumu, tiek Dievui suteikiama derama garbė pagal dieviškai duotas nuostatas ir taisykles.

Nes juk kaip krikštas visus krikščionis pažymi ir atskiria nuo likusių žmonių, kurių nenuplovė permaldavimo vanduo ir kurie nėra Kristaus nariai, lygiai taip ir šventimų sakramentas atskiria kunigus nuo visų likusių tikinčiųjų, neapdovanotų šia dovana. Vien tik jie, tam tikro dieviškojo įkvėpimo kviečiami, įžengė į šventą tarnystę, kuria jie paskiriami šventiems altoriams ir padaromi tarsi dieviškais įrankiais, kuriais dangiškasis ir antgamtinis gyvenimas perduodamas Mistiniam Jėzaus Kristaus Kūnui. Be to, kaip ankščiau minėjome, tik jie yra pažymėti tuo neišdildomu ženklu, kuriuo suformuojami pagal Kristų kunigą, ir vien tik jų rankos yra pašventintos, „kad ką tik laimins, būtų palaiminta, ir ką tik šventins, būtų pašventinta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (Romos Pontifikalas, Kunigo šventimai, rankų patepimas). Tad prie jų tesubėga visi, trokštantys gyventi Kristuje, nes iš jų gaus paguodą ir dvasinio gyvenimo peną, iš jų gaus išganingus vaistus, kuriais pagydyti ir sustiprinti galės laimingai pakilti iš ydų pražūties bei griūties, pagaliau jų palaiminimu bus pašventinti namiškiai, ir paskutinis šio mirtingo gyvenimo atodūsis bus nukreiptas įėjimui į amžinąją palaimą.

Kadangi šventąją Liturgiją Bažnyčios vardu pirmiausia atlieka kunigai, dėl to jos tvarkymas, valdymas ir forma negali nepriklausyti nuo Bažnyčios autoriteto. Tai juk išplaukia tiek iš pačios krikščioniško garbinimo prigimties, tiek patvirtinama istorijos dokumentais.

Be to, šią nepajudinamą bažnytinės hierarchijos teisę įrodo ir tai, kad šventoji Liturgija yra glaudžiausiai susieta su tais doktrinos principais, kuriuos Bažnyčia skelbia kaip esminius tikriausios tiesos dalykus, ir ji turi atitikti katalikiško tikėjimo nurodymus, kuriuos aukščiausiojo Magisteriumo autoritetas išleido dieviškai apreikštos religijos grynumui saugoti.

Dėl to laikome reikalinga nušviesti kai ką, kas jums, garbingieji Broliai, manome, yra žinoma – būtent klaidą ir apgaulę tų, kurie teigė šventąją Liturgiją esant tarsi tam tikru tiesų, kuriomis turi būti tikima, eksperimentu, manant, kad jei tam tikras šios rūšies mokymas per šventas liturgijos apeigas duos pamaldumo ir šventumo vaisių, jisai turi būti Bažnyčios pripažintas, o jei ne – atmestas. Iš čia gerai žinomas posakis: „Lex orandi, lex credendi“ („Maldos įstatymas yra tikėjimo įstatymas“).

Bet Bažnyčia ne taip mokina, ne taip nurodo. Garbinimas, kurį ji teikia geriausiam ir didžiausiam Dievui, kaip tiksliai ir aiškiai sako Augustinas, yra nuolatinis katalikų tikėjimo išpažinimas ir vilties bei meilės pratybos: „Dievas turi būti garbinamas tikėjimu, viltimi ir meile.“ (Enchiridion, 3 skyrius) Šventojoje Liturgijoje katalikų tikėjimą išpažįstame aiškiai ir atvirai ne tik slėpinių šventimu ir Aukos atlikimu bei sakramentų teikimu, bet ir kalbėdami arba giedodami „Tikėjimo išpažinimą“ (Credo) – tam tikrą krikščionių skiriamąjį ženklą ar vizitinę kortelę, taip pat tiek kitais tekstais, tiek ir skaitant šventąsias knygas, kurios buvo parašytos įkvepiant Šventajai Dvasiai. Tad visa liturgija turi savyje katalikų tikėjimą tiek, kiek viešai liudija Bažnyčios tikėjimą.

Dėl šios priežasties, kada tik buvo užsiimama kokios nors dieviškos tiesos apibrėžimu, popiežiai ir susirinkimai, semdamiesi iš taip vadinamų „teologinių šaltinių“, neretai darė išvadas remdamiesi ir šiuo šventu mokymu, kaip, pavyzdžiui, mūsų pirmtakas garbingo atminimo Pijus IX, nutardamas dėl nekaltojo Mergelės Marijos prasidėjimo. Tuo pačiu būdu Bažnyčia ir šventieji Tėvai, diskutuodami dėl kokios nors abejotinos ir ginčytinos tiesos, paprastai prašydavo šviesos ir garbingose iš senovės perduotose apeigose. Taigi turime tą žinomą ir gerbiamą posakį: „Legem credendi lex statuat supplicandi“ – tikėjimo įstatymą tenustato maldos įstatymas (De gratia Dei, „Indiculus“). Tad šventoji Liturgija besąlygiškai ir savo galia nenurodo ir nenustato katalikų tikėjimo. Veikiau, kaip antgamtinių tiesų išpažinimas ir būdama pavaldi aukščiausiam Bažnyčios Magisteriumui, gali pateikti tikrai nemažos svarbos įrodymų bei liudijimų konkrečiam krikščioniško mokymo dalykui nuspręsti. Bet jei norime absoliučiu ir bendru būdu pažinti ir nustatyti dėsnius, esančius tarp tikėjimo ir šventosios Liturgijos, teisingai ir vertai galima sakyti: „Lex credendi legem statuat supplicandi“ – tikėjimo įstatymas tenustato maldos įstatymą. Tas pat turi būti teigiama kalbant apie kitas teologines dorybes: „Tikėjime, viltyje ir meilėje visada meldžiamės nuolatiniu troškimu.“ (Šv. Augustinas, Laiškas 130, ad Probam, 18)

IV – LITURGIJOS RAIDA IR AUGIMAS

Ne kartą bažnytinė hierarchija liturginiuose dalykuose naudojosi šia teise, rengdama ir tvarkydama dieviškąjį garbinimą, ir visada jį praturtindama nauju spindesiu ir grožiu Dievo garbei ir krikščionių pažangai. Taip pat nedvejojo – išlaikant gerą ir apsaugotą eucharistinės altoriaus Aukos ir sakramentų esmę – pakeisti tai, ką nemanė esant visiškai tinkama, ir pridėti tai, kas atrodė tinkamiau Jėzaus Kristaus bei aukščiausiosios Trejybės garbės padidinimui ir krikščionių liaudies mokymui bei išganingam paraginimui (plg. Konstitucija Divini cultus, 1928 m. gruodžio 20 d.).

Tad šventoji Liturgija susideda tiek iš žmogiško, tiek iš dieviško elemento. Pastarasis, kaip yra aišku, kadangi buvo dieviškojo Atpirkėjo įsteigtas, jokiu būdu negali būti žmonių keičiamas, tačiau anas pagal laiko, padėties ir sielų poreikius gali patirti įvairias permainas, kurias bažnytinė hierarchija, besiremdama Šventosios Dvasios pagalba, patvirtino. Iš čia kyla nuostabi Rytų ir Vakarų apeigų įvairovė, iš čia kyla pažangus augimas, kuriuo pamažu išvystomi saviti puoselėjamos religijos papročiai ir savitos pamaldumo praktikos, ankstesniais laikais turėję tiktai menką išraišką, ir todėl taip pat kartais atsitinka, kad pamaldūs šios srities įpročiai, laiko bėgyje pamiršti, vėl atgaivinami ir vėl atnaujinami. Visa tai liudija visais amžiais klestintį nesuteptos Jėzaus Kristaus Sužadėtinės gyvenimą, išreiškia šventą pokalbį, vykstantį bėgant laikui tarp jos ir jos dieviškojo Sužadėtinio, kad pareikštų savo bei jai patikėtų tautų tikėjimą ir savo neišsemiamą meilę, taip pat parodytų tą išmintingą mokymą ir auklėjimą, kuriuo tikinčiuosiuose sužadina ir kasdien labiau padidina „Kristaus nuostatą“.

Iš tiesų yra nemaža priežasčių, kuriomis aiškinama ir atskleidžiama šventosios liturgijos pažanga per ilgus ir šlovingus Bažnyčios amžius.

Taip, pavyzdžiui, kai katalikiškas mokymas apie Įsikūnijusį Dievo Žodį, apie Eucharistijos sakramentą bei Auką ir apie Dievo Motiną Mergelę Mariją buvo tikriau ir puikiau nustatytas, buvo įvestos naujos apeigų formos, kuriomis tą šviesą, nuostabiau nušvitusią iš bažnytinio Magisteriumo pareiškimų, liturginiai veiksmai geriau ir tinkamiau perdavė ir tam tikru būdu atspindėjo, kad galėtų lengviau pasiekti krikščionių liaudies protus ir sielas.

Paskui sekusi bažnytinės disciplinos pažanga teikiant sakramentus, pavyzdžiui, teikiant Atgailos sakramentą, pradėjus katechumenų paprotį ir vėliau jį nutraukus arba priimant dieviškąją Eucharistiją tik vienu pavidalu lotynų Bažnyčioje, be abejo, laikui bėgant nemažai įtakojo seniausiųjų apeigų pakeitimą ir laipsnišką naujų apeigų, kurios atrodė labiau atitinkančios šiuose dalykuose įvestus potvarkius, įvedimą.

Prie šios pažangos ir pasikeitimo dargi nemažai prisidėjo tos religinės praktikos, kurios su šventąja Liturgija nėra glaudžiai susietos ir, atsiradusios vėlesniais amžiais nuostabiu Dievo sumanymu, sparčiai augo liaudyje, pavyzdžiui: kasdien vis didesnis ir uolesnis dieviškosios Eucharistijos garbinimas, taip pat pamaldumas skaudžiausiai mūsų Atpirkėjo kančiai, švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir Dievo Motinai Mergelei bei jos skaisčiausiam Sužadėtiniui.

Taip pat prie šių dalykų prisidėjo tiek pamaldumo skatinamos viešos piligrimystės prie kankinių kapų, tiek dėl šios priežasties įvesti ypatingi pasninkai, tiek pagaliau nuolatiniai maldavimai, kurie atgailos dėlei buvo atliekami šiame maloningame mieste ir kuriuose neretai dalyvavo pats popiežius.

Be to, nesunku suprasti, kad mokslų, ypač architektūros, tapybos ir muzikos, pažanga turėjo nemažos reikšmės išoriniams šventosios liturgijos elementams nustatyti ir įvairiai suformuoti.

Šia teise liturginiuose dalykuose Bažnyčia naudojosi dieviškojo garbinimo šventumui saugoti prieš pavienių žmonių ir atskirų bažnyčių neapgalvotus ir neišmintingus piktnaudžiavimus. Ir taip atsitiko, kad kai XVI amžiuje šios rūšies praktikos ir papročiai pernelyg išaugo ir kai šiame dalyke asmeniniai sumanymai tikėjimo ir pamaldumo grynumą pastūmėjo į pavojų su didele eretikų sėkme ir su dideliu jų apgaulės bei klaidos skleidimu, mūsų pirmtakas garbingos atminties Sikstas V, siekdamas apginti teisėtas Bažnyčios apeigas ir uždrausti įvesti bet ką nešvaraus, 1588 metais įsteigė Šventąją Kongregaciją rūpintis apeigomis (Konstitucija „Immensa“, 1588 m. sausio 22 d.). Būtent šiai kongregacijai taip pat ir mūsų laikais pagal patikėtą pareigą priklauso budriu rūpesčiu reguliuoti ir nustatyti visa, kas susiję su šventąja Liturgija (Kanonų teisės kodeksas, kan. 253).

V – VYSTYMASIS NEGALI BŪTI PATIKĖTAS ASMENINIAM SPRENDIMUI IR SENUMAS NĖRA VIENINTELĖ NORMA

Todėl vien tik popiežius turi teisę pripažinti ir nustatyti bet kokį su dieviškuoju garbinimu susijusį paprotį, įvesti ir patvirtinti naujas apeigas, taip pat pakeisti tas, kurias nuspręs esant tikrai keistinomis (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 1257), o vyskupo teisė ir pareiga yra stropiai rūpintis, kad būtų stropiai laikomasi šventų kanonų potvarkių dėl dieviškojo kulto (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 1261). Tad yra visiškai ne pagal dieviškąjį įstatymą patikėti privačių asmenų sprendimui, net jei šie priklauso dvasininkų luomui, šventus ir gerbiamus dalykus, susijusius su religiniu krikščionių bendrijos gyvenimu ir su Jėzaus Kristaus kunigystės atlikimu bei dieviškuoju garbinimu, su deramos garbės Švenčiausiajai Trejybei, Įsikūnijusiam Žodžiui, jo išaukštintai Gimdytojai ir kitiems šventiesiems teikimu ir su rūpinimusi žmonių išganymu. Dėl tos pačios priežasties joks privatus asmuo neturi jokios galimybės nustatyti išorinių šios rūšies veiksmų, kurie kuo labiausiai susieti su bažnytine drausme ir su Mistinio Kūno tvarka, vienybe bei santarve, netgi neretai taip pat ir su katalikų tikėjimo grynumu.

Bažnyčia, be abejo, yra gyvas organizmas; dalykuose, susijusiuose su šventąja liturgija, ji auga, skleidžiasi ir vystosi, prisiderina bei formuojasi pagal poreikius, atsirandančius bėgant laikui, tačiau išlaiko savo mokymo grynumą gerą ir apsaugotą. Vis dėlto visiškai smerktinas yra lengvabūdiškas drąsumas tų, kurie apgalvotai skatina naujus liturginius papročius arba reikalauja atgaivinti jau pasenusias apeigas, kurios nesiderina su veikiančiais reikalavimais ir įstatymais. Ne be didelio sielos skausmo sužinojome, garbingieji Broliai, kad tai atsitiko ne tiktai mažos, bet ir svarbiausios svarbos reikaluose, nes netrūksta tokių, kurie atlikdami šventą Eucharistijos Auką naudojasi liaudies kalba, kurie kai kurias švenčių dienas, nutartas ir nustatytas po brandaus svarstymo, perkelia į kitą laiką, ir kurie pagaliau iš teisėtų viešųjų maldų knygų išbraukia šventus Senojo Testamento tekstus, kuriuos mano esant ne visiškai tinkamus ir savalaikius šiam mūsų laikui.

Lotynų kalbos naudojimas, klestintis didelėje Bažnyčios dalyje, yra aiškus bei gražus vienybės ženklas ir veiksmingas vaistas prieš bet kokius tikro mokymo gadinimus. Tačiau yra nemaža apeigų, kuriose visiems prieinamos kalbos naudojimas gali būti labai naudingas liaudžiai, vis dėlto tik Apaštalų Sostas turi galią tai leisti, ir iki tol, su juo nepasitarus ir jam nepritarus, nieko nevaržomo šiuo atžvilgiu neturi būti daroma, nes, kaip sakėme, šventosios liturgijos tvarkymas visiškai priklauso nuo jo nutarimo ir įsakymo.

Tokio pat samprotavimo turi būti laikomasi, kai kalbama apie pastangas, kuriomis kai kurie stengiasi atgaivinti bet kokius senus papročius ir apeigas. Žinoma, senovės liturgija neabejotinai yra verta pagarbos, tačiau senas paprotys, vien dėl to, kad atsiduoda senove ir ją primena, nėra laikytinas tinkamesniu ir geresniu arba pats savyje, arba paskui einantiems laikams ir naujoms sąlygoms. Naujesnės liturginės apeigos taip pat yra vertos pagarbos bei laikymosi, nes atsirado Šventosios Dvasios įkvėpimu, kuri kiekvienu laiku padeda Bažnyčiai iki pat laikų pabaigos (plg. Mt 28, 20), ir jos taip pat yra ištekliai, kuriuos šlovingoji Jėzaus Kristaus Sužadėtinė naudoja žmonių šventumui sužadinti ir prižiūrėti.

Neabejotinai išmintingas ir be galo girtinas dalykas yra grįžti protu ir siela prie šventosios Liturgijos šaltinių, nes šio mokslo studijos, grįždamos prie jos pradžios, nemaža prisideda prie gilesnio bei stropesnio švenčių dienų reikšmės ir naudojamų formulių bei šventųjų apeigų prasmės ištyrimo, tačiau nėra išmintinga ir nėra girtina viską bet kokiu būdu grąžinti į senovę. Taigi, pavyzdžiui, nukrypsta nuo tiesaus kelio tas, kas norėtų altoriui grąžinti ankstesnę stalo formą, kas norėtų, kad liturginiuose rūbuose niekada nebūtų juodos spalvos, kas šventovėse draustų šventus paveikslus ir statulas, kas reikalautų taip sukurti ant kryžiaus kankinamo dieviškojo Atpirkėjo atvaizdus, kad jo kūnas nevaizduotų patirtų skaudžių kančių, kas pagaliau atmestų ir niekintų polifoninius arba daugiabalsius giedojimus, nors šie ir atitiktų Apaštalinio Sosto nustatytas taisykles.

Visiškai taip pat juk joks išmintingas katalikas, vedamas sumanymo grįžti prie senų formulių, kurias naudojo ankstesnieji susirinkimai, negali atmesti tų krikščioniško mokymo teiginių, kuriuos Bažnyčia, įkvepiant ir tvarkant dieviškajai Dvasiai, naujesniais laikais su gausiais vaisiais sudarė ir laikytinais paskelbė, ir visiškai taip pat joks išmintingas katalikas negali atmesti galiojančių įstatymų, kad grįžtų prie taisyklių, besiremiančių seniausiais kanonų teisės šaltiniais. Tokiu pat būdu, kai kalbama apie šventąją Liturgiją, kas norėtų grįžti prie senų apeigų ir papročių, atmesdamas naujas nuostatas, kurios numatančiu Dievo sumanymu buvo įvestos dėl pakitusių aplinkybių, tas neabejotinai, kaip lengva yra suprasti, nėra skatinamas išmintingo ir teisingo siekimo.

Juk šis mąstymo ir veikimo būdas reikalauja atgaivinti tą nesaikingą ir beprotišką senų laikų troškimą, kurį sukėlė neteisėtas Pistojos susirinkimas, ir siekia atnaujinti daugybę tų klaidų, kurios buvo to susitikimo sušaukimo priežastimi, kurios po to sekė ne be didelės žalos sieloms, ir kurias teisingai bei pelnytai pasmerkė Bažnyčia, visada pasirodanti kaip dieviškojo Įkūrėjo jai patikėto „tikėjimo lobio“ globėja (plg. Pijus VI, Konstitucija „Auctorem fidei“, 1794 m. rugpjūčio 28 d., nn. 31–34, 39, 62, 66, 69–74). Nes juk iškreipti šios rūšies pasiūlymai ir sumanymai siekia sumažinti ir susilpninti tą pašventinantį veikimą, kuriuo šventoji Liturgija įvaikinimo sūnus išganingai veda pas dangiškąjį Tėvą.

Tad visa taip tebūna daroma, kad būtų laikomasi deramo ryšio su bažnytine hierarchija. Niekas tenesiima sprendimo sau pačiam nustatyti normas ir savavališkai jas primesti kitiems. Tiktai popiežius, kaip švento Petro įpėdinis, kuriam dieviškasis Atpirkėjas patikėjo visos kaimenės ganymo rūpestį (plg. Jn 21, 15-17), ir kartu vyskupai, kuriuos, paklūstančius Apaštaliniam Sostui, „Šventoji Dvasia paskyrė <...> valdyti Dievo Bažnyčią“ (Apd 20, 28), pagal įstatymą ir pareigą turi galią valdyti krikščionių liaudį. Dėl to, garbingieji Broliai, kada tik saugote savo autoritetą – net ir pavartojant, jei reikėtų, išganingą griežtumą – ne tiktai įvykdote savo pareigą, bet apsaugote pačią Bažnyčios Įkūrėjo valią.

2. Eucharistinis kultas

I – EUCHARISTINĖS AUKOS PRIGIMTIS

Krikščionių religijos viršūnė ir tarsi centras yra Švenčiausiosios Eucharistijos, kurią kadaise įsteigė Aukščiausiasis Kunigas Kristus ir kurią liepia nuolat atnaujinti Bažnyčioje per savo tarnus, slėpinys. Kalbant apie didingiausią šventosios Liturgijos dalyką, manome esant tinkama kurį laiką ties juo užtrukti ir atkreipti jūsų, garbingieji Broliai, dėmesį į šį svarbiausią reikalą.

Viešpats Kristus, „Kunigas per amžius Melchizedeko būdu“ (Ps 109, 4), „mylėdamas savuosius pasaulyje“ (Jn 13, 1), „per paskutinę vakarienę, naktį, kurią buvo išduotas, norėdamas palikti savo mylimajai nuotakai Bažnyčiai regimą auką (kaip to reikalauja žmogaus prigimtis), per kurią būtų pavaizduojama toji būsima kruvina vienkartinė Kryžiaus auka; taip pat tam, kad jos atminimas truktų iki pasaulio pabaigos ir kad jos išganinga galia būtų panaudota mūsų kasdien daromų nuodėmių atleidimui, <...> paaukojo savo Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalais Dievui Tėvui ir tais pačiais pavidalais perdavė apaštalams, kuriuos tuo pat metu paskyrė Naujojo Testamento kunigais, kad šie juos priimtų, ir įsakė tą auką aukoti jiems bei jų įpėdiniams kunigystėje“ (Tridento susirinkimas, 22 Sesija, 1 kan.).

Tad šventoji altoriaus Auka nėra vien tik paprastas Jėzaus Kristaus kančių ir mirties atminimas, bet tikras ir ypatingas aukojimas, per kurį nekruvinu būdu Aukščiausiasis Kunigas daro tai, ką jau padarė ant Kryžiaus, aukodamas save patį kaip mieliausią auką Amžinajam Tėvui. „Auka yra viena ir ta pati; ją per savo tarną kunigą aukoja tas pats Asmuo, kuris tada save paaukojo ant Kryžiaus, tiktai skirtingu būdu.“ (Ten pat, 2 kan.)

Taigi aukojantis kunigas yra tas pats, būtent Jėzus Kristus, kurio šventam asmeniui atstovauja Jo tarnas. Šis dėl gautų kunigystės šventimų supanašinamas su Aukščiausiuoju Kunigu ir naudojasi galia veikti paties Kristaus asmeniu (plg. Teologijos suma, III, 22 kl., 4 str.). Savo kunigišku veikimu jis Kristui tam tikru būdu „paskolina savo liežuvį ir ištiesia ranką“ (šv. Jonas Auksaburnis, In Ioann. Hom. 86, 4).

Panašiai ir auka yra ta pati, būtent dieviškasis Atpirkėjas su savo žmogiškąja prigimtimi ir tikru savo kūnu bei krauju. Skirtingas tik būdas, kuriuo Kristus aukojamas. Nes ant Kryžiaus Jis Dievui paaukojo visą save ir savo skausmus; aukos atnašavimas buvo atliktas laisvai prisiimta kruvina mirtimi. Tačiau ant altoriaus dėl šlovingos Jo žmogiškosios prigimties būklės „mirtis jam nebeturi galios“ (Rom 6, 9), ir dėl to kraujo išliejimas yra neįmanomas; vis dėlto, dieviškosios Išminties sprendimu, mūsų Atpirkėjo aukojimas nuostabiu būdu parodomas išorinėmis žymėmis, reiškiančiomis Jo mirtį. Nes per duonos ir vyno „transubstanciaciją“ į Kristaus kūną į kraują ant altoriaus tikrai atsiranda tiek Jo kūnas, tiek Jo kraujas: eucharistiniai pavidalai, kuriuose Jis yra, vaizduoja kruviną kūno ir kraujo atskyrimą. Tad jo mirties, iš tikrųjų įvykusios Kalvarijoje, atminimas kartojamas kiekvienoje altoriaus aukoje, nes atskirais ženklais išreiškiamas ir parodomas Jėzus Kristus aukos būsenoje.

Be to, nustatyti tikslai yra tie patys. Pirmasis jų yra suteikti šlovę dangiškajam Tėvui. Nuo pat gimimo iki mirties Jėzus Kristus degė uolumu dėl dieviškosios garbės; taip pat jo kraujo auka nuo Kryžiaus tarsi malonus kvapas kilo į dangų. Kad šitoks šlovinimas niekada nenutrūktų, Kristaus mistinio kūno nariai eucharistinėje Aukoje suvienijami su savo dieviškąja Galva ir su ja bei kartu su angelais ir arkangelais gieda Dievui amžiną gyrių (plg. Romos mišiolas, Prefacija), teikdami visagaliam Tėvui visą garbę ir šlovę (plg. ten pat, Kanonas).

Antruoju nustatytu tikslu siekiama pareikšti Dievui priklausantį dėkingumą. Vien tik dieviškasis Atpirkėjas, būdamas mylimiausias Amžinojo Tėvo Sūnus ir aiškiai pažindamas beribę Jo meilė, galėjo Jam įteikti tinkamą dėkingumo giesmę. Būtent to siekė, to norėjo „dėkodamas“ per paskutinę vakarienę (žr. Mk 14, 23). Jis nesiliovė tai daręs kybodamas ant Kryžiaus; nesiliovė tai daręs šventoje altoriaus Aukoje, kuri išreiškia, „eucharistinį“, t. y. dėkojimo veiksmą, nes tai „tikrai yra verta ir teisinga, tinkama ir išganinga“ (Romos mišiolas, Prefacija).

Trečiasis tikslas yra atsilyginimas, permaldavimas ir sutaikinimas. Be abejo, niekas kitas, tik Kristus galėjo visiškai atsiteisti Visagaliam Dievui už žmonijos kaltes; todėl Jis norėjo pasiaukoti ant Kryžiaus kaip „permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2, 2). Tokiu pat būdu Jis kasdien ant altorių aukoja save už mūsų atpirkimą, kad išgelbėti iš amžinojo pasmerkimo būtume priimti į išrinktųjų kaimenę. Ir ne tik už mus, kurie mėgaujamės šiuo mirtingu gyvenimu, bet ir „už visus besiilsinčius Kristuje, kurie pirma mūsų išėjo su tikėjimo ženklu ir miega ramybės miegu“ (Romos mišiolas, Kanonas), nes ar gyvename, ar mirštame, „vis dėlto neatsitraukiame nuo vieno ir to paties Kristaus“ (Šv. Augustinas, De Trinitate, XIII knyga, 19 skyrius).

Pagaliau ketvirtas tikslas yra prašymas. Žmogus, kaip sūnus palaidūnas, visas iš dangiškojo Tėvo gautas gėrybes blogai panaudojo ir iššvaistė, dėl to buvo atiduotas didžiausiam skurdui ir nešvarumui. Tačiau Kristus, nuo kryžiaus „siųsdamas prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis, <...> buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“ (Žyd, 5, 7). Tuo pačiu veiksmingu būdu Jis ir šventuose altoriuose yra mūsų tarpininkas pas Dievą, kad būtume pripildyti visokiu palaiminimu ir malone.

Tad yra lengva suprasti, kodėl didžiai šventas Tridento Susirinkimas tvirtina, kad išganinga Kryžiaus galia mums suteikiama per eucharistinę Auką kasdienių mūsų nuodėmių panaikinimui (plg. Sesija 22, Kan. 1).

Ir Tautų Apaštalas, parodydamas gausią Kryžiaus Aukos pilnatvę ir tobulumą, pareiškia, jog Kristus viena atnaša amžiams padarė tobulus pašventintuosius (plg. Žyd 10, 14). Iš tikrųjų šios Aukos nuopelnai, būdami tiesiog begaliniai ir neaprėpiami, nežino ribų; jie yra skirti visų laikų ir visų vietų žmonėms, nes joje kunigas ir auka yra pats Dievas-žmogus, nes Jo pasiaukojimas ir paklusnumas Amžinojo Tėvo valiai buvo visiškai tobulas, nes Jis patyrė mirtį kaip žmonijos Galva: „Pažvelk į mūsų pirkimo mainus – Kristus kabo ant Kryžiaus medžio, pažvelk kuo nupirko, <...> kraują išliejo, savo krauju nupirko, nesutepto Avinėlio krauju nupirko, vienatinio Dievo Sūnaus krauju nupirko <...> Pirkėjas yra Kristus, užmokestis – kraujas, įgyta nuosavybė – pasaulis.“ (Šv. Augustinas, Enarr. in Ps., 147, n. 16).

Tačiau šis pirkimas nepasiekia tuojau pat savo pilno poveikio: nes Kristus, apsčiausia savo paties kaina atpirkęs pasaulį, turi tikrai užvaldyti žmonių sielas. Kad atskirų žmonių ir visų būsimųjų kartų iki pasaulio pabaigos atpirkimas ir išganymas būtų veiksmingai atliktas ir Dievui priimtinas, yra reikalinga, kad kiekvienas atskiras žmogus gyvai prisiliestų prie Kryžiaus Aukos ir taip gautų iš jos plaukiančių nuopelnų. Galima tam tikra prasme pasakyti, kad Kristus Kalvarijoje tarytum įtaisė išganingą permaldavimo tvenkinį, kurį pripildė savo išlietu krauju, tačiau jei žmonės nepasineria jo vandenyse ir ten neišvalo savo neteisumo dėmių, tikrai negali būti apvalyti ir išgelbėti.

Taigi norint, kad pavieniai nusidėjėliai būtų nuvalyti Avinėlio krauju, reikalingas tikinčiųjų bendradarbiavimas. Mat nors Kristus, apskritai kalbant, savo kruvina auka sutaikė su Tėvu visą žmoniją, Jis norėjo, kad visi ateitų ir būtų atvesti prie jo Kryžiaus, ypač per sakramentus ir Eucharistijos Auką, tam, kad gautų išganingus Jo ant Kryžiaus pelnytus vaisius. Šiuo aktyviu ir individualiu dalyvavimu Mistinio Kūno nariai ne tik kasdien vis labiau supanašėja su savo dieviškąja Galva, bet ir gauna iš šios Galvos tekantį gyvenimą: šitaip galime sau pritaikyti šventojo Pauliaus žodžius: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi: aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“ (Gal 2, 19-20). Juk kaip jau kita proga pakankamai aiškiai pasakėme, Jėzus Kristus „mirdamas ant Kryžiaus, dovanojo beribį Atpirkimo lobį savo Bažnyčiai, jai pačiai nieko neįnešant; tačiau jei kalbėsime apie šio lobio dalijimą, šį pašventinimo darbą Jis ne tik paskiria savo nesuteptai Sužadėtinei, bet ir nori, kad šventumas tam tikru būdu kiltų iš jos darbo.“ (Enciklika Mystici Corporis, 1943 m. birželio 29 d.)

Šventoji altoriaus Auka yra kaip ypatingas įrankis, kuriuo iš dieviškojo Atpirkėjo Kryžiaus kilę nuopelnai dalijami tikintiesiems: „Kiek kartų švenčiamas šios aukos atminimas, atliekamas mūsų Atpirkimo darbas.“ (Romos mišiolas, IX sekmadienio po Sekminių sekreta). Tačiau tai ne tik nemažina kruvinosios Aukos vertės, bet ir parodo bei padaro aiškesnį jos didumą ir būtinumą, kaip kad teigia Tridento Susirinkimas (plg. Sesija 22, Kan. 2 ir 4). Kasdien aukojama, ji mums primena, kad nėra kito išsigelbėjimo nei per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryžių (plg. Gal 6, 14). Pats Dievas nori, kad ši Auka nepertraukiamai tęstųsi „nuo saulėtekio iki saulėlydžio” (Mal 1, 11), idant nesiliautų garbės ir dėkojimo himnas, kurį žmonės privalo teikti Kūrėjui, nes jiems nuolat reikia Jo pagalbos ir dieviškojo Atpirkėjo kraujo, kad būtų panaikintos nuodėmės, iššaukiančios Jo teisingumą.

II – TIKINČIŲJŲ DALYVAVIMAS ŠVENTOSIOS EUCHARISTIJOS AUKOJE

Tad dera, garbingieji Broliai, kad visi tikintieji įsidėmėtų, jog jų didžiausia pareiga ir aukščiausias orumas yra dalyvauti eucharistinėje Aukoje – ir ne miegančia, aplaidžia, besiblaškančia ar klajojančia dvasia, o su tokiu rimtumu ir susitelkimu, kad kuo glaudžiausiai susivienytų su Aukščiausiuoju Kunigu, kaip ragina Apaštalas: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.“ (Fil 2, 5) Ir teaukoja tą Auką su Juo ir per Jį, ir tepasiaukoja kartu su Juo patys.

Kristus, žinoma, yra kunigas, bet kunigas mums, o ne sau, nes visos žmonijos vardu įteikia maldas ir religinį šlovinimą Amžinajam Tėvui; lygiai taip pat Jis yra auka, bet mums, nes atiduoda save vietoje nuodėmingo žmogaus. Apaštalo paraginimas „būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ tikrai reikalauja iš visų krikščionių, kad jie, kiek įmanoma žmogiškoms išgalėms, sužadintų savo sielose tokį nusiteikimą, kokio buvo dieviškojo Atpirkėjo siela jam atliekant savo paties Auką: t. y. nuolankia dvasia teiktų garbinimą, pagarbą, gyrių ir dėkojimą aukščiausiai Dievo Didybei. Be to, tai reikalauja, kad jie tam tikru mastu taip pat prisiimtų aukos būklę, kad pagal Evangelijos nurodymus išsižadėtų savęs, kad savo valia ir noriai atgailautų ir kad kiekvienas bjaurėtųsi savo kaltėmis ir už jas atsilygintų. Pagaliau tai reikalauja, kad visi mistiškai mirtume su Kristumi ant Kryžiaus, būtent taip, kad galėtume pritaikyti sau Pauliaus posakį: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.“ (Gal 2, 19)

Tačiau tai, kad tikintieji dalyvauja eucharistinėje Aukoje, nereiškia, jog jie taip pat naudojasi kunigiška galia. Be galo svarbu, kad tai gerai išaiškintumėte savo kaimenėms.

Nes šiandien yra, garbingieji Broliai, tokių, kurie, grįždami prie jau seniai pasmerktų klaidų (plg. Tridento Susirinkimas, Sesija 23, Kan. 4), mokina, kad Naujajame Testamente žodis „kunigystė“ reiškia tik tą kunigystę, kuri priskiriama visiems, išpirktiems šventos versmės krikštu, ir kad tas nurodymas, kuriuo Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę patikėjo apaštalams daryti tai, ką pats padarė, tiesiogiai tinka visai tikinčiųjų Bažnyčiai, ir kad tiktai vėliau iš to išsirutuliojo hierarchinė kunigystė. Dėl to jie teigia, kad liaudis naudojasi tikra kunigiška galia, o kunigas veikia tiktai dėl pareigų, kurias jam pavedė bendruomenė. Eucharistinę Auką jie iš esmės laiko „koncelebracija“ ir mano esant tinkamiau, kad kunigai „koncelebruotų“ kartu su liaudimi nei ją aukotų privačiai.

Nereikalinga aiškinti, kaip labai šitokios klastingos klaidos prieštarauja tiesoms, kurias jau aukščiau išdėstėme aptarinėdami, kokią galią turi kunigas Mistiniame Jėzaus Kristaus Kūne. Tačiau manome reikalinga priminti tai, jog kunigas tik dėl to juk veikia žmonių labui, kad atstovauja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmeniui. Šis yra visų narių Galva ir už juos aukoja save patį; todėl kunigas prie altoriaus prisiartina kaip Kristaus tarnas, žemesnis už Kristų, bet aukštesnis už liaudį (plg. Šv. Robertas Belarminas, De Missa, II, 4 skyrius). Liaudis, priešingai, kadangi jokiu atžvilgiu neatlieka dieviškojo Atpirkėjo vaidmens ir nėra tarpininkė tarp savęs ir Dievo, jokiu būdu negali naudotis kunigiška teise.

Tai tikra tikėjimo tiesa. Vis dėlto tikintieji irgi aukoja dieviškąją auką, tačiau skirtingu būdu.

Tai jau puikiausiai parodė kai kurie mūsų pirmtakai ir Bažnyčios mokytojai. „Aukoja, – sako garbingos atminties Inocentas III, – ne tik kunigai, bet ir visi tikintieji, nes kas ypatingai įvykdoma kunigų tarnavimu, tas bendrai daroma tikinčiųjų troškimu.“ (De Sacro Altaris Mysterio, III, 6). Čia norime pateikti bent vieną iš daugelio šv. Roberto Belarmino teiginių šiuo klausimu: „Auka, – sako jis, – pirmiausia aukojama Kristaus asmeniu. O atnašavimas, einantis po konsekracijos, yra tam tikras liudijimas, kad visa Bažnyčia sutinka su Kristaus atlikta auka ir aukoja ją kartu su juo.“ (De Missa, I, 27 skyrius)

Taip pat ir eucharistinės Aukos apeigos bei maldos ne mažiau aiškiai išreiškia ir parodo, kad auką aukoja kunigai kartu su liaudimi. Juk apeigų tarnas ne tik po duonos ir vyno atnašavimo atsigręžęs į liaudį aiškiai sako: „Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina visagaliam Dievui Tėvui“ (Romos mišiolas, Mišių tvarka), bet ir maldavimai, kuriais Dievui atnašaujama dieviškoji auka, didžiąja dalimi išsakomi daugiskaita, ir juose ne kartą yra parodoma, kad liaudis taip pat dalyvauja šioje šventoje aukoje tiek, kiek jinai ją aukoja. Pavyzdžiui, yra sakoma: „Už kuriuos Tau aukojame ar kurie Tau aukoja <...> Taigi šią mūsų tarnystės ir taip pat visos Tavo šeimos auką prašome, Viešpatie, palankiai priimk <...> Mes, Tavo tarnai ir Tavo šventoji liaudis <...> aukojame šviesiausiajai Tavo didybei iš Tavo dovanų ir davinių tyrą auką, šventą auką, be dėmės auką“ (ten pat, Mišių kanonas).

Nenuostabu, kad tikintieji yra iškelti į tokį orumą. Juk krikšto nuplovimu krikščionys padaromi Kristaus, Vyriausiojo Kunigo, mistinio kūno nariais, ir į jų sielą įspaudžiamas „antspaudas“ paskiria juos dieviškajam garbinimui. Šitaip pagal savo padėtį jie dalyvauja paties Kristaus kunigystėje.

Katalikų Bažnyčioje žmogiškas protas, apšviestas tikėjimo, visada siekė didžiausio įmanomo dieviškų dalykų pažinimų. Dėl to tinka, kad ir krikščionių liaudis pamaldžiai stengtųsi sužinoti, kuria prasme ir jinai eucharistinės Aukos Kanone yra sakoma aukojanti auką. Tad kad patenkintume tokį pamaldų troškimą, norime šį dalyką trumpai ir tiksliai paaiškinti.

Ir pirmiausia yra tolimesnės priežastys, nes juk neretai atsitinka, kad tikintieji, dalyvaujantys šventose apeigose, savo maldas pakaitomis sujungia su kunigo maldomis ir kartais – kas senovėje atsitikdavo dažniau – altoriaus tarnams atneša duoną ir vyną, kad taptų Kristaus kūnu ir krauju, ir pagaliau duoda materialias aukas, kad kunigas už juos aukotų dieviškąją auką.

Tačiau yra taip pat giluminė priežastis, kodėl sakoma, kad aukoja visi krikščionys, ypač dalyvaujantys prie altoriaus.

Kad šiame rimčiausiame dalyke nekiltų pražūtinga klaida, reikia, kad nustatytume žodžio „aukoti” reikšmės ribas. Nes tas nekruvinas aukojimas, kai ištartais konsekracijos žodžiais Kristus padaromas esantis aukos būklėje ant altoriaus, atliekamas tiktai paties kunigo, jam atliekant Kristaus vaidmenį, bet ne tikinčiųjų vaidmenį. Padėdamas ant altoriaus dieviškąją auką, kunigas įteikia ją Dievui Tėvui kaip atnašą Švenčiausiosios Trejybės garbei ir visos Bažnyčios gėriui. Tikintieji šiame atnašavime dalyvauja dvejopai, būtent: jie aukoja Atnašą ne tik per kunigo rankas, bet ir kartu su juo. Dėl šio dalyvavimo liaudies aukojimas ir priskiriamas pačiam liturginiam garbinimui.

Tai, kad tikintieji aukoja Auką per kunigo rankas, yra aišku iš to, kad altoriaus tarnas atstovauja Kristui, kaip Galvai, aukojančiai visų narių vardu. Dėl to tikrai teisingai sakoma, kad visa Bažnyčia per Kristų aukoja auką. Bet teiginys, jog liaudis aukoja kartu su pačiu kunigu, plaukia ne iš to, kad Bažnyčios nariai, kaip ir pats kunigas, atliktų matomas liturgines apeigas – tai priklauso tik dieviškai tam paskirtam tarnui – bet dėl to, kad suvienija savo šlovinimo, prašymo, permaldavimo ir dėkojimo maldas su kunigo, netgi paties Aukščiausiojo Kunigo, maldomis arba intencijomis tuo tikslu, kad jos būtų pateikiamos Dievui Tėvui pačiame aukos aukojime ir išorinėmis kunigo apeigomis. Juk būtina, kad išorinės aukojimo apeigos pačia savo prigimtimi išreikštų vidinį garbinimą. Taigi Naujojo Įstatymo auka išreiškia tą aukščiausią garbinimą, kuriuo pats pagrindinis aukotojas, Kristus, o kartu su Juo ir per Jį – visi Jo mistiniai nariai teikia Dievui deramą garbę ir pagarbą.

Su dideliu sielos džiaugsmu sužinojome, kad šitoks mokymas dėl daugelio žmonių intensyvesnių liturginių mokslų studijų, ypač pastaraisiais laikais, daug kur yra aiškiai išdėstomas. Tačiau negalime neapverkti tiesos perdėjimų ir iškraipymų, neatitinkančių tikrų Bažnyčios nurodymų.

Nes kai kurie visiškai atmeta tas Aukas, kurios aukojamos privačiai ir be kartu dalyvaujančių žmonių, lyg jos nukryptų nuo senovinės aukojimo formos. Netrūksta ir teigiančių, kad kunigai negali tuo pačiu metu ant skirtingų altorių aukoti dieviškąją auką, nes šitaip neva suskaldytų bendruomenę ir statytų į pavojų jos vienybę. Kai kurie netgi teigia, jog tikintieji turi užtikrinti ir patvirtinti Auką, kad ši pasiektų savo galią ir vertę.

Šiuo klausimu jie klaidingai remiasi socialine eucharistinės Aukos prigimtimi. Nes Auka įvykdoma visada, kada tik kunigas atnaujina tai, ką dieviškasis Atpirkėjas atliko paskutinės vakarienės metu. Be to, ši Auka pačia savo prigimtimi visada ir visur neišvengiamai turi viešą ir socialinį pobūdį, nes tas, kuris ją aukoja, veikia ir Kristaus, ir tikinčiųjų, kurių Galva yra dieviškasis Atpirkėjas, vardu, aukodamas ją Dievui už šventąją visuotinę Bažnyčią ir už gyvus bei mirusius (Romos mišiolas, Mišių kanonas). Tai, be abejo, įvyksta tiek dalyvaujant tikintiesiems – mes trokštame ir rekomenduojame, kad jie tai darytų kuo gausiau ir pamaldžiau – tiek jiems nedalyvaujant, nes visai nereikalaujama, kad žmonės patvirtintų tai, ką padarė apeigų tarnas.

Tačiau nors iš to, ką dabar išdėstėme, aiškiai matyti, kad eucharistinė Auka aukojama Kristaus ir Bažnyčios vardu ir kad ji nepraranda savo socialinių vaisių, nors ir būtų celebruojama kunigo be patarnautojo, vis dėlto dėl tokio švento slėpinio vertės norime ir raginame – ką kita vertus visada įsakė Motina Bažnyčia – kad joks kunigas nesiartintų prie altoriaus, jei nėra patarnautojo, kuris jam tarnautų ir atsakinėtų, pagal kanono 813 nuostatą.

Ir kad šis aukojimas, kuriuo tikintieji atnašauja dieviškąją auką dangiškajam Tėvui, pasiektų pilną poveikį, reikia, kad jie pridėtų ir kitą dalyką, būtent: kad save pačius aukotų kaip auką.

Žinoma, šis aukojimas nesutraukiamas tik į liturginę Auką. Juk apaštalų Valdovas nori, kad dėl to, jog pačiame Kristuje esame statomi lyg gyvieji akmenys, galėtume kaip „šventa kunigystė atnašauti dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 5). Ir apaštalas Paulius, nedarydamas jokio skirtumo laike, ragina krikščionis šiais žodžiais: „Prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą“ (Rom 12, 1). Tačiau, kai tikintieji pamaldžiai ir atidžiai dalyvauja Liturgijoje – taip, kad apie juos iš tiesų galima būtų sakyti: „kurių tikėjimas Tau pažįstamas ir maldingumas žinomas” (Romos mišiolas, Mišių kanonas), jie ypatingai, su Aukščiausiuoju Kunigu ir per Jį, atnašauja save kaip dvasinę auką. Tai neišvengiamai pagyvina jų tikėjimą, uždega meilę, paskatina pamaldumą, sužadina troškimą pasišvęsti rūpinimuisi dieviškąja garbe ir tapti panašiems į Jėzų Kristų iškenčiant aštriausius skausmus.

Kaip tik to moko ir tie paraginimai, kuriais vyskupas Bažnyčios vardu kreipiasi į šventų apeigų tarnus jų įšventinimo dieną: „Supraskite tai, ką darote, sekite tuo, ką liečiate, kad kaip švenčiate Viešpaties mirties slėpinį, taip rūpintumėtės visiškai apmarinti savo narius nuo ydų ir geidulių.“ (Romos Pontifikalas, Kunigo šventimai.) Beveik tuo pačiu būdu šventos liturgijos knygos moko krikščionis, besiartinančius prie altoriaus, kad šie dalyvautų šventose apeigose: „Tebūnie šiame <...> altoriuje gerbiamas nekaltumas, paaukojama puikybė, nužudomas pyktis, nuduriamas palaidumas ir visoks geidulys, atnašaujama skaistumo auka vietoj purplelių ir nekaltumo auka vietoj balandžių jauniklių.“ (Romos pontifikalas, Altoriaus konsekracija, Prefacija.) Taigi kai stovime šalia altoriaus, reikia, kad taip pakeistume savo sielą, jog visa, kas joje yra nuodėmė, būtų visiškai sunaikinama, o visa, kas per Kristų gimdo antgamtinį gyvenimą, būtų rūpestingai atgaivinama ir stiprinama, kad mes kartu su Nekaltąja Auka būtume padaryti Amžinajam Tėvui priimtina auka.

Šventosios liturgijos nurodymai padeda Bažnyčiai kiek įmanoma tinkamesniu būdu siekti įvykdyti šį švenčiausią tikslą. Į tai yra nukreipti ne tik skaitiniai, pamokslai, kiti šventų apeigų tarnų paskatinimai ir visas slėpinių, mums siūlomų vėl prisiminti metams bėgant, ciklas, bet ir drabužiai, šventos apeigos ir išorinis jų puikumas. Tai juk yra svarbu tam, kad „būtų perteikta tokios Aukos didybė, ir tikinčiųjų protai per šiuos regimus religijos ir pamaldumo ženklus būtų paskatinti aukščiausių dalykų, slypinčių šioje Aukoje, kontempliacijai“ (plg. Tridento Susirinkimas, Sesija 22, Kan. 5).

Tad visi liturgijos elementai skatina mūsų sielas atkartoti savyje dieviškojo Atpirkėjo atvaizdą per Kryžiaus slėpinį, pagal tautų Apaštalo žodžius: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“ (Gal 2, 19–20) Dėl to mes padaromi tarsi auka kartu su Kristumi Amžinojo Tėvo garbės padidinimui.

Taigi į čia tikintieji tekreipia ir tekelia sielą, kai eucharistinėje Aukoje atnašauja dieviškąją auką. Nes jei, kaip rašo šv. Augustinas, mūsų slėpinys yra pateiktas ant Viešpaties stalo (plg. Pamokslas 272), tai yra pats Viešpats Kristus, pasirodantis kaip Galva ir simbolis to sujungimo, kuriuo mes esame Kristaus Kūnas (plg. 1 Kor 12, 27) ir Jo kūno nariai (plg. Ef 5, 30), ir jei šv. Robertas Belarminas, sekdamas šio Mokytojo iš Hipono mintimi, moko, jog altoriaus Auka išreiškia visuotinę auką, kuria visas mistinis Kristaus Kūnas, tai yra visa atpirkta bendrija atnašaujama Dievui per Kristų, didįjį Kunigą (plg. Šv. Robertas Belarminas, De Missa, II, 8 skyrius), tai neįmanoma sugalvoti nieko tikresnio, nieko teisingesnio, kaip mums visiems kartu su už mus kentėjusia mūsų Galva taip pat aukoti save pačius Amžinajam Tėvui. Nes pagal tą patį Augustiną, Altoriaus sakramente Bažnyčiai parodoma, kad tame, ką ji aukoja, ji pati taip pat yra aukojama (plg. De Civ. Dei, X knyga, 6 skyrius).

Taigi tikintieji teatkreipia dėmesį, į kokį vertingumą juos iškėlė šventas Krikšto nuplovimas, ir tenemano esant pakankama dalyvauti eucharistinėje Aukoje ta bendra proto intencija, derančia Kristaus nariams ir Bažnyčios vaikams, bet reikia, kad, šventosios Liturgijos pagrindais savo valia ir glaudžiausiai suvienyti su Aukščiausiuoju Kunigu ir jo tarnu žemėje, būtų su juo ypatingu būdu sujungti tada, kai atliekama dieviškosios Aukos konsekracija, ir atnašautų ją kartu su juo, kai tariami tie iškilmingi žodžiai: „Per jį, su juo ir jame Tau, visagaliam Dievui Tėvui, Šventosios Dvasios vienybėje visa šlovė ir garbė per visus amžių amžius“ (Romos mišiolas, Mišių kanonas) – būtent į šiuos žodžius žmonės atsako „Amen“. Ir tenepamiršta krikščionys kartu su dieviškąja Galva, prikalta prie Kryžiaus, atnašauti save pačius ir savo rūpesčius, skausmus, sunkumus, vargus bei poreikius.

Taigi pagyrimų yra verti tie, kurie vedami sumanymo, kad krikščionių liaudis lengviau ir naudingiau dalyvautų eucharistinėje Aukoje, deramai imasi duoti žmonėms į rankas Romos mišiolą, kad tikintieji, su kunigu sujungti, melstųsi tais pačiais jo žodžiais ir tomis pačiomis Bažnyčios nuostatomis. Taip pat girtini yra tie, kurie siekia padaryti, kad liturgija ir išoriniu būdu būtų šventas veiksmas, kuriame iš tiesų dalyvautų visi esantieji. Tai gali įvykti ne vienu būdu: kai visi žmonės pagal šventųjų apeigų nuostatas arba atsako į kunigo žodžius laikydamiesi teisingos tvarkos, arba gieda giesmes, atitinkančias įvairias Aukos dalis, arba daro abu dalykus, arba pagaliau kai iškilmingose apeigose pakaitomis atsako į Jėzaus Kristaus tarno maldas ir kartu gieda liturginę giesmę.

Tačiau šie dalyvavimo Aukoje būdai yra labai girtini ir rekomenduotini tada, kai stropiai paklūsta Bažnyčios nurodymams ir šventų apeigų nuostatoms. Pagrindinis jų tikslas – ugdyti ir puoselėti krikščionių pamaldumą ir jų giliausią ryšį su Kristumi bei su Jo regimu tarnu, taip pat paskatinti tuos vidinius jausmus bei laikysenas, kuriais mūsų siela turi būti supanašinta su Aukščiausiuoju Naujojo Testamento Kunigu. Tačiau nors ir išoriniu būdu jie parodo, kad savo prigimtimi Auka, kadangi atlikta Dievo ir žmonių Tarpininko (plg. 1 Tim 2, 5), turi būti laikoma viso mistinio Kristaus Kūno darbu, vis dėlto visai nėra būtini šiam viešam ir bendram požymiui išreikšti. Be to, šios rūšies apeigos, švenčiamos atsakinėjant, negali pakankamai pakeisti šventos iškilmingai atliktos Aukos, kuri net jei ir būtų aukojama esant tiktai pašvęstiems tarnams, dėl apeigų didingumo ir ceremonijų puikumo yra ypatingai vertinga. Vis dėlto jos spindesys ir didingumas visokeriopai padidinami, jei žmonės dalyvauja gausiai ir pamaldžiai, kaip kad trokšta Bažnyčia.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog apleidžia tiesą ir teisingo galvojimo kelią tie, kurie, vedami apgaulingų įsivaizdavimų, suteikia tiek svarbos šiems pridėtiniams dalykams, kad nedvejoja teigti, jog juos praleidus, šventas veikimas negali pasiekti jam nustatyto tikslo.

Mat nemažai tikinčiųjų nepajėgia naudotis „Romos mišiolu“, nors ir parašytu visiems žinoma kalba, ir ne visi yra gabūs teisingai, kaip dera, suprasti liturgines apeigas ir formules. Žmonių gabumai, polinkiai ir protas yra tiek įvairūs ir nevienodi, kad ne visi gali tuo pačiu būdu būti paveikti ir vedami bendrų maldų, giesmių ir šventų veiksmų. Be to, sielų poreikiai ir polinkiai nėra pas visus tie patys, ir ne visada lieka tie patys pas atskirus žmones. Taigi kas sakys, vedamas šitokios išankstinės nuomonės, tiek daug krikščionių negalint dalyvauti eucharistinėje Aukoje ir džiaugtis jos malonėmis? Tačiau jie, be abejo, gali tai daryti kitu, kai kuriems lengvesniu būdu, kaip, pavyzdžiui, pamaldžiai medituodami Jėzaus Kristaus slėpinius arba atlikdami kitas pamaldumo pratybas ir liedami kitas maldas, kurios, nors forma ir skiriasi nuo šventųjų apeigų, bet savo prigimtimi su jomis sutampa.

Dėl to jus, garbingieji Broliai, raginame, kad kiekvienas savo vyskupijoje arba bažnytinėje valdžioje būdą bei tvarką, kuriais žmonės dalyvauja liturginiame veikime, nuspręstumėte valdyti ir tvarkyti pagal normas, nustatytas „Mišiolo“, ir pagal nurodymus, kuriuos išleido Šventoji apeigų kongregacija ir Kanonų teisės kodeksas; būtent taip, kad viskas būtų daroma su derama tvarka ir gražumu, ir kad niekam, net ir kunigui, nebūtų leista savo sprendimu naudotis šventais pastatais eksperimentavimui. Dėl to mes taip pat norime, kad kiekvienoje vyskupijoje, kaip kad yra taryba saugoti šventai muzikai ir menams, taip pat būtų įkurta taryba liturginiam apaštalavimui, kad jūsų budriu rūpesčiu viskas būtų stropiai vykdoma pagal Apaštalų Sosto potvarkius.

O religinėse bendruomenėse tebūna tiksliai laikomasi visko, ką šiuo reikalu nustatė nuosavos konstitucijos, ir tenebūna įvedami nauji dalykai, kurių prieš tai nepatvirtino šių bendruomenių vadovai.

Iš tiesų, nors išoriniai krikščionių liaudies dalyvavimo eucharistinėje Aukoje ir kitame liturginiame veikime būdai ir ypatumai gali būti įvairūs ir nepanašūs, tačiau visada turi būti uoliausiai stengiamasi, kad dalyvaujančių sielos būtų sujungtos kiek įmanoma glaudesniais ryšiais su dieviškuoju Atpirkėju, ir kad jų gyvenimas būtų papuoštas kasdien didesniu šventumu, ir dangiškojo Tėvo garbė būtų kasdien labiau padidinta.

III – ŠVENTOJI KOMUNIJA

Šventoji altoriaus Auka užbaigiama dieviškojo pokylio Komunija. Betgi, kaip visi žino, šios Aukos grynumui reikalaujama tik, kad kunigas būtų atgaivintas dangiškuoju maistu, bet nereikalaujama, kad prie švento stalo ateitų liaudis – nors, kita vertus, tai yra visokeriopai pageidautina.

Šiuo reikalu norime pakartoti pastabas, kurias mūsų pirmtakas Benediktas XIV davė dėl Tridento Susirinkimo apibrėžimų: „Pirmiausia <...> norime pasakyti, kad jokiam tikinčiajam negali ateiti į galvą, jog asmeninės Mišios, kuriose tik kunigas priima šventąją Eucharistiją, netenka tikros, tobulos ir vientisos Viešpaties Kristaus įsteigtos nekruvinos Aukos pagrindo, ir todėl yra laikytinos neleistinomis. Nes tikintieji žino arba bent gali būti lengvai supažindinti, kad didžiai šventas Tridento Susirinkimas, pasiremdamas mokymu, kurį išlaikė amžina Bažnyčios tradicija, pasmerkė šį prieštaraujantį, naują ir klaidingą Liuterio teiginį.“ (Enciklika Certiores effecti, 1742 m. lapkričio 13 d., § 1). „Jei kas sakys Mišias, kuriose tik kunigas priima sakramentinę Komuniją, esant neleistinas, ir dėl to panaikintinas, tebūnie atskirtas.“ (Tridento Susirinkimas, Sesija 22, Kan. 8).

Tad nuklysta nuo tiesos kelio tie, kurie nenori aukoti Aukos, jei krikščionių liaudis neateina prie dieviškojo stalo. Dar labiau nuklysta tie, kurie, tvirtindami esant visiškai būtina tikintiesiems kartu su kunigu būti maitinamiems eucharistiniu maistu, apgaulingai teigia, kad čia kalbama ne tik apie Auką, bet apie Auką ir broliškos bendruomenės vakarienę, ir laiko bendrai priimtą šventąją Komuniją tarsi viso šventimo kulminacija.

Vėl ir vėl reikia atkreipti dėmesį, jog eucharistinė Auka pačia savo prigimtimi yra nekruvinas dieviškos Aukos aukojimas – tai aišku iš šventų pavidalų mistinio atskyrimo ir iš jų aukojimo Amžinajam Tėvui. O šventoji Komunija siejasi su Aukos vientisumu ir Švč. Sakramento priėmimu. Nors aukojančiam tarnui ji visiškai būtina, tikintiesiems yra tik uoliai rekomenduojama.

Ir kaip Bažnyčia, būdama tiesos mokytoja, stengiasi visomis priemonėmis saugoti katalikų tikėjimo grynumą, taip, būdama susirūpinusi savo vaikų motina, juos visokeriopai ragina uoliai ir dažnai dalyvauti šioje didžiausioje mūsų religijos malonėje.

Pirmiausia ji trokšta, kad krikščionys – ypač kai tikrai negali lengvai priimti eucharistinio maisto – priimtų jį bent intencija. Būtent taip, kad sužadintu gyvu tikėjimu ir pagarbiai paprasta siela bei visiškai pasitikintys dieviškojo Atpirkėjo valia, būtų suvienyti su Juo kiek įmanoma karštesniu meilės uolumu.

Bet šito Bažnyčiai nepakanka. Kadangi puotaudami angelų duona mes šia „sakramentine“ Komunija galime, kaip ankščiau minėjome, dalyvauti Aukoje, Motina Bažnyčia, idant veiksmingiau „patirtume Atpirkimo vaisių“ (Romos Mišiolas, Kristaus Kūno šventės kolekta), visiems ir kiekvienam savo vaikų kartoja Viešpaties Kristaus kvietimą: „Imkite ir valgykite <...> Tai darykite mano atminimui.“ (1 Kor 11, 24). Dėl to Tridento Susirinkimas, tarsi atkartodamas Jėzaus Kristaus ir jo nesuteptosios Sužadėtinės troškimus, primygtinai ragino, „kad kiekvienose Mišiose jose esantys tikintieji dalyvautų ne tik dvasiniu nusiteikimu, bet ir sakramentiniu Eucharistijos priėmimu, dėl ko jiems augtų gausesni šios švenčiausios Aukos vaisiai.“ (Sesija 22, Kan. 6). Iš tiesų mūsų pirmtakas garbingos atminties Benediktas XIV, kad geriau ir šviesiau atsiskleistų, jog tikintieji Eucharistijos priėmimu dalyvauja pačioje dieviškoje Aukoje, labai giria pamaldumą tų, kurie dalyvaudami Aukoje ne tik trokšta būti pamaitinti dangiškuoju maistu, bet labiau nori būti maitinami toje pačioje Aukoje konsekruotomis ostijomis, nors ir, kaip pats parodo, jie tinkamai ir iš tikrųjų dalyvautų Aukoje, net jeigu kalba eitų apie eucharistinę duoną, kurios konsekravimas buvo tinkamai atliktas jau anksčiau. Jis taip rašo: „Ir nors be tų, kuriems celebruojantis kunigas dalija pačiose Mišiose savo atnašautos Aukos dalį, toje pačioje Aukoje dalyvauja taip pat ir tie, kuriems kunigas teikia įprastai atidėtą Eucharistiją, tačiau dėl to Bažnyčia nei kada nors uždraudė, nei dabar draudžia pačiam kunigui patenkinti pamaldumą ir teisingą prašymą tų, kurie būdami Mišiose prašo būti priimti į tos pačios Aukos bendrumą, kurią ir jie patys tuo pačiu metu atnašauja sau galimu būdu: Bažnyčia netgi pritaria ir trokšta, kad tai nebūtų apleista, ir peiktų tuos kunigus, dėl kurių kaltės ir aplaidumo tikintiesiems būtų atsakytas minėtas dalyvavimas.“ (Enciklika Certiores effecti, § 3).

Ir tepadaro Dievas, kad visi savo valia ir mielai atsilieptų į šiuos rūpestingus Bažnyčios kvietimus; tepadaro Dievas, kad tikintieji net kasdien, jei gali, dalyvautų dieviškojoje Aukoje ne tik dvasiniu būdu, bet ir šventojo Sakramento komunija, priimdami Jėzaus Kristaus Kūną, už visus atnašautą Amžinajam Tėvui. Sužadinkite, garbingieji Broliai, sielose tų, kurie yra patikėti jūsų rūpinimuisi, uolų ir nepasotinamą Jėzaus Kristaus alkį. Jums vadovaujant, altoriai tebūna apsupti vaikų ir jaunuolių, kurie save, savo nekaltumą ir savo veiklų uolumą aukotų dieviškajam Atpirkėjui. Teateina gausiai sutuoktiniai, kurie, prie švento stalo pamaitinti, po to imtųsi formuoti jiems patikėtą jaunimą Jėzaus Kristaus nuostatomis ir jo meile. Tebūna pakviesti darbininkai, kad galėtų priimti tą stiprų ir niekada neišsenkantį maistą, kuris atstatytų jų jėgas ir, žinoma, paruoštų jų darbams amžiną atlygį danguje. Trumpai tariant, sukvieskite ir verskite įeiti visus bet kokio luomo žmones (plg. Lk 14, 23), nes tai yra gyvybės duona, kurios visiems reikia. Jėzaus Kristaus Bažnyčia naudojasi vien šia duona mūsų sielų norams bei troškimams patenkinti, jas glaudžiausiai sujungti su Jėzumi Kristumi ir pagaliau padaryti „vieną kūną“ (1 Kor 10, 17) ir kaip brolius tarpusavyje suvienyti tuos, kurie sėdi prie to paties dangiškojo stalo, kad laužydami vieną duoną, priimtų nemirtingumo vaistą.“ (plg. Šv. Ignotas Kankinys, Ad Ephes. 20).

Yra labai tinkama, ką kitu atveju liturgija nustatė, žmonėms ateiti šventosios Komunijos po to, kai kunigas paragavo nuo altoriaus dieviškojo maisto, ir, kaip anksčiau rašėme, labai girtini yra tie, kurie, dalyvaudami apeigose, priimtų toje pačioje Aukoje konsekruotas ostijas, būtent taip, kad iš tikrųjų išsipildytų žodžiai: „Kiek tik, dalyvaudami šiame altoriuje, priėmėme švenčiausiąjį Tavo Sūnaus Kūną ir Kraują, tiek taptume pilni visokios dangaus palaimos ir malonės“ (Romos mišiolas, Mišių kanonas).

Bet neretai būna priežasčių, kodėl eucharistinė duona yra dalijama arba prieš pačią Auką, arba po jos, taip pat kodėl – nors ir šventoji Komunija būtų dalijama tuojau po to, kai kunigas pasimaitino dangiškomis vaišėmis – tai daroma jau anksčiau konsekruotomis ostijomis. Taip pat ir šiomis aplinkybėmis – kaip jau anksčiau pamokėme – žmonės tinkamai dalyvauja eucharistinėje Aukoje ir neretai gali lengviau ateiti prie amžinojo gyvenimo stalo. Tačiau jeigu Bažnyčia dėl savo motiniško švelnumo stengiasi pagelbėti dvasinėms vaikų reikmėms, kiekvienas jų iš savo pusės taip pat privalo neatmesti lengvai nieko, ką rekomenduoja šventoji liturgija, ir kada tik netrukdo pateisinama priežastis, padaryti visa, kas prie altoriaus ryškiau atskleidžia gyvąją Mistinio Kūno vienybę.

* * *

Atlikus šventą darbą, kurį nustato savitos liturgijos taisyklės, neatleidžiamas nuo dėkojimo tas, kuris ragavo dangiškąjį maistą. Netgi priešingai, yra labai tinkama, priėmus eucharistinį maistą ir pasibaigus viešoms apeigoms, susikaupti ir, esant glaudžioje vienybėje su dieviškuoju Mokytoju, saldžiausiai ir naudingai su juo kalbėtis, kiek leidžia aplinkybės. Taigi nuo tiesaus tiesos tako pasitraukia tie, kurie žodžio laikydamiesi labiau nei prasmės, teigia ir moko, kad pabaigus apeigas šitoks dėkojimas neturi būti užtęstas ne tik dėl to, kad altoriaus Auka pati iš savęs yra dėkojimas, bet ir dėl to, kad tai priklauso kiekvieno asmeninio ir nuosavo pamaldumo privačiam veiksmui, o ne bendruomenės gėriui.

Tačiau priešingai, pati sakramento prigimtis reikalauja, kad jo priėmimas duotų krikščionyse gausius šventumo vaisius. Žinoma, paleidžiamas viešas bendruomenės susirinkimas, tačiau dera, kad atskiri tikintieji, su Kristumi sujungti, kiekvienas savo sieloje nepertrauktų gyriaus giesmės, „visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (Ef 5, 20). Taip pat ir šventoji eucharistinės Aukos liturgija tam mus ragina, liepdama mums melstis šiais žodžiais: „Suteik, prašome, kad visuomet liktume dėkojime“ (Romos mišiolas, Žengimo į dangų oktavos sekmadienio postkomunija), „ir niekada nenustotume tave garbinti” (ten pat, Pirmo sekmadienio po Sekminių postkomunija). Dėl to, jei visada reikia Dievui dėkoti ir niekada nenustoti Jo šlovinti, kas gi drįstų smerkti arba peikti Bažnyčią, kad savo kunigams (C. I. C. kan. 810) ir tikintiesiems pataria po šventosios Komunijos bent trumpą laiką kalbėtis su dieviškuoju Atpirkėju ir kad į liturgines knygas įdeda tinkamas maldas, praturtintas indulgencijų dovanomis, kuriomis apeigų tarnai arba tinkamai pasiruošia prieš atlikdami apeigas ir atsigaivindami dieviškuoju maistu, arba, atlikę dievišką darbą, pareiškia Dievui dėkingumą? Taip toli šventoji liturgija yra nuo giliausių atskirų krikščionių jausmų slopinimo, jog veikiau juos atgaivina ir paskatina, kad tikintieji būtų supanašinti su Jėzumi Kristumi ir per Jį būtų nukreipti pas dangiškąjį Tėvą; todėl šis mokymas reikalauja, kad kas tik ragavo šventenybių nuo altoriaus, suteiktų Dievui deramą padėką. Nes dieviškajam Atpirkėjui patinka išklausyti mūsų prašymus, su mumis atvira širdimi kalbėtis ir suteikti mums prieglobstį savo degančioje Širdyje.

Dar daugiau, šitokie atskirų žmonių veiksmai yra visiškai būtini, kad visi gausiau mėgautumės dangiškaisiais lobiais, kuriais yra pertekusi Eucharistija, ir juos pagal galimybę išlietume kitiems, kad Viešpats Kristus visų sielose pasiektų savo dorybės pilnatvę.

Taigi kodėl, garbingieji Broliai, turėtume negirti tų, kurie, priėmę eucharistinį maistą, dar ir po to, kai tikinčiųjų susirinkimas būna viešai paleistas, užtrunka kartu su dieviškuoju Atpirkėju artimoje bičiulystėje – ne tik kad saldžiausiai su juo kalbėtųsi, bet taip pat kad Jam dėkotų ir teiktų deramą gyrių, o ypač prašytų pagalbos iš savo sielos vyti šalin visa, kas mažintų sakramento veiksmingumą, ir savo ruožtu padaryti visa, kas galėtų padėti stipriausiam Jėzaus Kristaus veikimui? Raginame juos, kad tai darytų savitu būdu, tiek įgyvendindami apsiimtus siekius ir lavindami krikščioniškas dorybes, tiek pritaikydami savo reikmėms tai, ką gavo su karališku kilnumu. Juk auksinės knygelės „Kristaus sekimas“ autorius tikrai kalba pagal liturgijos nurodymus ir dvasią, kai pataria tam, kuris prisiartins prie šventosios Komunijos: „Pasilik vienumoje ir mėgaukis savo Dievu: juk turi tą, kurio iš tavęs atimti negali visas pasaulis.“ (IV knyga, 12 skyrius).

Taigi mes visi, glaudžiausiai sujungti su Kristumi, stengiamės tarsi pasinerti Jo švenčiausioje sieloje, ir dėl to esame su Juo susieti, kad dalyvautume tuose veiksmuose, kuriais Jis pats dėkingu ir mieliausiu atsidavimu adoruoja Aukštąją Trejybę, kuriais grąžina Amžinajam Tėvui aukščiausią padėką ir gyrių, sutartinai aidinčius danguje ir žemėje pagal žymųjį „Šlovinkite Viešpatį, visi Viešpaties kūriniai“ (Dan 3, 57); pagaliau, su šiais veiksmais suvienyti, maldaujame dangiškosios pagalbos tuo momentu, už kurį nėra tinkamesnio prašyti ir gauti pagalbai Kristaus vardu (plg. Jn 16, 23), ir su šiais veiksmais ypač atnašaujame ir aukojame save kaip auką sakydami: „Mus pačius padaryk sau amžina auka“ (Romos mišiolas, Švč. Trejybės Mišių sekreta).

Dieviškasis Atpirkėjas nepaliaujamai kartoja savo uolų kvietimą: „Pasilikite manyje.“ (Jn 15, 4) Ir per Eucharistijos sakramentą Kristus būna mumyse, ir mes Kristuje. Ir kaip Kristus, pasilikdamas mumyse, gyvena ir veikia, taip reikia mums, pasiliekant Kristuje, per Jį gyventi ir veikti.

IV – EUCHARISTINĖ ADORACIJA

Eucharistinis maistas savyje turi, kaip visi žino, „tikrai, realiai ir substancialiai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują kartu su siela ir dievyste“ (Tridento Susirinkimas, 13 sesija, 1 kan.), taigi nieko nuostabaus, jei Bažnyčia nuo pat pradžių garbino Kristaus Kūną duonos pavidalu, kaip yra aišku iš pačių šventosios Aukos apeigų, kuriomis jų tarnams nurodoma, kad atsiklaupę arba smarkiai palenkta galva garbintų Švenčiausiąjį Sakramentą.

Šventieji Susirinkimai mokina, kad, pagal tradiciją, Bažnyčia nuo pat savo gyvavimo pradžios „tuo pačiu adoravimu garbina įsikūnijusį Dievo Žodį ir Jo paties Kūną“ (Antrasis Konstantinopolio Susirinkimas, Anath. de trib. Capit. Kan. 9; plg. Efezo Susirinkimas Anath. Cyrill. 8 kan.; Tridento Susirinkimas, 13 sesija, 6 kan.; Pijus VI, Konstitucija Auctorem fidei, 61 n.). Taip pat šv. Augustinas teigia: „Ir niekas nevalgo to kūno, prieš tai jo nepagarbinęs“, pridėdamas, kad ne tik nenusidedame garbindami, bet nusidedame negarbindami (plg. Enarr. in Ps. 98, 9).

Iš šių doktrinos pradmenų gimė eucharistinė adoracija ir augdama pamažu atsiskyrė nuo dieviškojo aukojimo. Šventų pavidalų išsaugojimas ligotiems ir visiems tiems, kurie atsidurtų mirties pavojuje, įvedė girtiną paprotį adoruoti šį dangiškąjį maistą, atidedamą bažnyčiose. Ši adoracija tikrai remiasi stipriu ir tvirtu pagrindu. Nes Eucharistija yra ir auka, ir sakramentas, tačiau pastarasis nuo kitų sakramentų skiriasi tuo, kad ne tik suteikia malonę, bet ir nuolatiniu būdu savyje turi patį malonės Kūrėją. Taigi, kai Bažnyčia mums liepia adoruoti Kristų, prisidengusį eucharistiniais apdangalais, ir iš Jo prašyti tų dangiškų ir žemiškų dovanų, kurių mums nuolatos reikia, ji parodo gyvą tikėjimą, kuriuo tiki savo dieviškąjį Sužadėtinį esant po šiais apdangalais, pareiškia Jam savo dėkingumą ir mėgaujasi Jo artima bičiulyste.

Bėgant laikui Bažnyčia įvedė įvairias šitokio garbinimo formas, žinoma, kasdien gražesnes ir išganingesnes, pavyzdžiui: pamaldžius ir net kasdienius dieviškųjų tabernakulių aplankymus, šventas palaiminimo Švenčiausiuoju Sakramentu apeigas, iškilmingas procesijas, ypač eucharistiniuose kongresuose, vedamas per miestus, per kaimus, ir viešai išstatyto Aukštojo Sakramento adoracijas. Šios viešos adoracijos kartais trunka trumpą laiką, o kartais valandas, kartais net keturiasdešimt valandų. Kai kur jos pratęsiamos ir visus metus pakaitomis atskirose bažnyčiose, o kai kur religinių brolijų rūpinimusi tęsiamos be paliovos dieną ir naktį; jose neretai dalyvauja ir tikintieji.

Šios pamaldumo pratybos nuostabiu būdu prisidėjo prie šioje žemėje kovojančios Bažnyčios tikėjimo ir antgamtinio gyvenimo; ji tam tikru būdu duoda atgarsį triumfuojančiai Bažnyčiai, amžinu gyriaus himnu aukštinančiai Dievą ir Avinėlį, „kuris buvo užmuštas“ (Apr 5, 12; taip pat 7, 10). Dėl to šitokias pamaldžias pratybas, amžių bėgyje skleistas visuose kraštuose, Bažnyčia ne tik patvirtino, bet dargi padarė nuosavomis ir savo galia jas rekomendavo (plg. Tridento Susirinkimas, 13 sesija, 5 kan.). Jos kyla iš šventosios Liturgijos, ir jei yra atliekamos tinkamai ir su deramu tikėjimu bei pamaldumu, kurių Bažnyčios taisyklės reikalauja iš šventųjų apeigų, be abejo, visokeriopai prisideda prie liturginio gyvenimo.

Neturi būti sakoma, kad šitokiu eucharistiniu garbinimu klaidingai sumaišomi taip vadinamas istorinis Kristus, kadaise gyvenęs žemėje, Kristus, esantis Aukštajame altoriaus Sakramente, ir tas, kuris garbingai triumfuoja danguje bei suteikia antgamtines dovanas. Netgi priešingai, veikiau reikia tvirtinti tikinčiuosius šiuo būdu liudijant ir iškilmingai parodant Bažnyčios tikėjimą, kuriuo tikima, kad Dievo Žodis ir Mergelės Marijos Sūnus, kentėjęs ant Kryžiaus, esantis pasislėpęs Eucharistijoje bei karaliaujantis dangiškajame soste, yra tas pats. Taigi šv. Jonas Auksaburnis sako: „Kai matysi jį [Kristaus Kūną] išstatytą, sakyk sau pačiam: dėl šio Kūno jau nebesu žemė ir pelenai, nebe belaisvis, bet laisvasis – dėl to tikiuosi gausiąs dangų ir ten atidėtas gėrybes, nemirtingą gyvenimą, angelų dalią, bendravimą su Kristumi; šio vinimis prikalto, rimbais čaižyto Kūno mirtis nenusinešė; <...> tai yra tas kūnas, kuris buvo sukruvintas, ietimi pervertas, per kurį pasauliui ištryško išganingi šaltiniai, vienas kraujo, kitas vandens. <...> Dėl pasiaukojusios meilės mums davė šį Kūną ir laikymui, ir valgymui.“ (In I ad Cor. 24, 4).

Bet ypatingai girtinas yra tas paprotys, pagal kurį daugelis pamaldumo pratybų, esančių krikščionių papročiuose, pabaigiamos eucharistinio palaiminimo apeiga. Nes geriausiai ir ne be gausių vaisių tai įvyksta, kai kunigas palinkusių daugybės krikščionių kaktų akivaizdoje, pakeldamas angelų Duoną link dangaus, ir ja pagal nusistovėjusias apeigas darydamas Kryžiaus ženklą, maloniai meldžia dangiškąjį Tėvą, kad panorėtų atkreipti akis į savo Sūnų, dėl mūsų meilės prikaltą prie kryžiaus, ir dėl Jo bei per Jį, kuris norėjo būti mūsų Atpirkėju ir broliu, lieptų išsilieti antgamtinėms dovanoms į tuos, kuriuos atpirko nekaltasis Avinėlio kraujas (plg. 1 Pt 1, 19).

Taigi su didžiausiu, kokiu esate įpratę, stropumu stenkitės, garbingieji Broliai, kad bažnyčios, kurias krikščioniškų tautų tikėjimas ir pamaldumas amžių bėgyje pastatė tam, kad drauge giedotų amžiną šlovės himną visagaliam Dievui ir duotų tinkamą sostą mūsų Atpirkėjui, besislepiančiam po eucharistiniais pavidalais, būtų atvertos vis gausesniems tikintiesiems, kurie, sušaukti prie mūsų Išgelbėtojo kojų, išgirstų jo mieliausią kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu.“ (Mt 11, 28). Tebūna tai tuo pačiu metu namai tiems, kurie, įėję į juos prašyti malonių, džiaugtųsi visa gavę (plg. Romos mišiolas, Bažnyčios pašventinimo Mišių kolekta), pelnytų dangiškąją paguodą.

Tiktai tokiu būdu galės įvykti, kad visa žmonių šeima pagaliau ramiomis aplinkybėmis būtų sutaikinta ir vieningu protu bei siela giedotų tą vilties bei meilės giesmę: „Gerasis Ganytojau, tikroji duona, / Jėzau, pasigailėk mūsų, / ganyk mus, gink mus, / padaryk, kad regėtume gera gyvųjų šalyje.“ (Romos mišiolas, sekvencija Lauda Sion Švč. Kristaus Kūno šventėje).

3. Brevijorius ir liturginiai metai

I – BREVIJORIUS

Krikščioniškojo gyvenimo tobulumą sudaro glaudžiausias ir nuolatinis susivienijimas su Dievu. Dėl to garbinimas, kurį Bažnyčia teikia amžinajam Dievui ir kuris ypač remiasi eucharistine Auka bei sakramentų praktika, taip sutvarkomas ir sudaromas, kad per brevijorių apimtų visas dienos valandas, visas savaitės dienas ir visą metų bėgį ir paliestų visas žmogiškojo gyvenimo sritis.

Kadangi dieviškasis Mokytojas liepė „visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1), Bažnyčia, ištikimai laikydamasi šio paraginimo, niekada nepaliauja lieti maldų ir ragina mus šiais tautų Apaštalo žodžiais: „Per jį [Jėzų] visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką“ (Žyd 13, 15).

Viešas ir bendras maldavimas, visų kartu kreipiamas į Dievą, seniausiais laikais buvo atliekamas tiktai nustatytomis dienomis ir nustatytomis valandomis. Tačiau Dievui buvo meldžiamasi ne tik suėjimuose, bet ir nuosavuose namuose, kai kada – kartu su kaimynais bei draugais. Tikrai greitai įvairiose krikščioniškojo pasaulio dalyse paplito paprotys ypatingus laikus paskirti šventai maldai, kaip, pavyzdžiui, paskutinę dienos valandą, kai ateina vakaras ir uždegamas žibintas, arba pirmąją, kai naktis krypsta į pabaigą, taigi po gaidžio giedojimo ir tekant saulei. Kiti tinkamesni maldoms lietis dienos momentai parodomi Šventajame Rašte tiek perduotu žydų papročiu, tiek kasdienio gyvenimo praktika. Pagal „Apaštalų darbus“ Jėzaus Kristaus mokiniai susivieniję trečią valandą meldėsi, kai „visi buvo pripildyti Šventosios Dvasios“ (plg. Apd 12, 1-15); apaštalų Kunigaikštis prieš valgydamas „užlipo ant plokščiastogio pasimelsti apie šeštą valandą“ (ten pat, 10, 9), Petras bei Jonas „ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje“ (ten pat, 3, 1) ir „vidurnaktį Paulius ir Silas melsdamiesi šlovino Dievą“ (ten pat, 16, 25).

Šitokie įvairūs maldavimai laikui bėgant yra vis labiau tobulinami – ypač vienuolių ir tų, kurie atsidavė asketinei drausmei, nuovokumu bei darbu – ir pamažu Bažnyčios įgaliojimu įvedami į pačią šventosios Liturgijos praktiką.

Taigi tai, ką vadiname „Brevijoriumi“, yra Mistinio Jėzaus Kristaus Kūno malda, kuri visų krikščionių vardu ir jų labui kreipiama į Dievą, kai atliekama kunigų bei kitų Bažnyčios tarnautojų ir religinių brolijų narių, šiam dalykui paskirtų pačios Bažnyčios įsakymu.

Koks turėtų būti šio dieviškojo šlovinimo būdas ir vertingumas, atskleidžiama tais žodžiais, kuriuos Bažnyčia siūlo sakyti prieš pradedant valandų maldas, būtent nurodydama, kad būtų skaitomos „tinkamai, atidžiai ir pamaldžiai“.

Dievo Žodis, priimdamas žmogiškąją prigimtį, į šią žemišką tremtį atnešė tą himną, kuris dangaus sostuose giedamas visą amžinybę. Visą žmonių bendriją susieja su pačiu savimi ir ją su savimi suvienija drauge giedant šią dievišką šlovinimo giesmę. „Mes nežinome, ko turėtume deramai melsti“, kaip turime nuolankiai prisipažinti, „bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26). Taip pat Kristus per savo Dvasią mumyse meldžia Tėvą. „Jokios didesnės dovanos negalėjo suteikti Dievas žmonėms <...> Meldžiasi [Jėzus] už mus kaip mūsų kunigas, meldžiasi mumyse kaip mūsų Galva, yra mūsų meldžiamas kaip mūsų Dievas. <...> Tad atpažinkime ir mūsų balsus Jame, ir Jo balsus mumyse. <...> Yra meldžiamas Dievo pavidalu, meldžiasi tarno pavidalu: ten Kūrėjas, čia sukurtas, nepakeistas priimdamas besikeisiantį kūrinį ir padarydamas mus vienu žmogumi su savimi, Galvą ir kūną.“ (Šv. Augustinas, Enarr. in Ps. 85, n. 1.)

Į aukštą šitokios Bažnyčios maldos vertę turėtų atsiliepti energingas mūsų sielos pamaldumas. Kadangi besimeldžiančiojo balsas kartoja giesmes, surašytas Šventosios Dvasios įkvėpimu ir parodančias bei išaukštinančias tobuliausią Dievo didingumą, taip pat būtina, kad šį balsą taip lydėtų vidinė mūsų dvasios veikla, kad padarytume savomis tas pačias nuostatas, kuriomis esame pakeliami į dangų, kuriomis adoruojame šventąją Trejybę ir kuriomis jai teikiame deramą gyrių bei padėką: „Taip atsistokime giedoti psalmes, kad mūsų protas atitiktų mūsų balsą“ (Šv. Benediktas, Vienuolių regula, 19 skyrius). Taigi kalbama ne tiktai apie skaitymą balsu arba apie giedojimą, kuris, nors ir būtų tobuliausias pagal muzikos meną bei šventų apeigų nuostatas, tačiau paliestų tik ausis, bet ypač apie mūsų proto ir sielos pakilimą link Dievo, kad, suvienyti su Jėzumi Kristumi, Jam iš visos širdies pavestume save pačius ir visus mūsų veiksmus.

Nuo to tikrai nemaža dalimi priklauso mūsų maldų veiksmingumas. Juk jos, jei nekreipiamos į patį žmogumi tapusį Žodį, baigiamos šiais žodžiais: „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“, kuris, kaip mūsų ir Dievo tarpininkas, parodo dangiškajam Tėvui savo šlovingąsias žaizdas, „amžinai gyvas, kad mus užtartų“ (Žyd 7, 25).

Kaip visi žino, psalmės sudaro ypatingą „Brevijoriaus“ dalį. Jos apima, paveikia ir papuošia šventumu visą dienos bėgį. Gražiai išaiškina Kasiodoras apie psalmes, paskirstytas jo laikmečio „Brevijoriuje“: „Jos <...> ankstyvu džiūgavimu priartina ateisiančią dieną, jos atidaro mums pirmą dienos valandą, jos pašventina mums trečią valandą, jos duonos laužymu džiugina šeštą valandą, devintąja jos baigia pasninkavimus, jos uždaro dienos pabaigą, jos ateinant nakčiai padaro, kad mūsų protas nebūtų užtemdytas.“ (Explicatio in Psalterium)

Jos primena tiesas, dieviškai atskleistas išrinktajai tautai, kartais baisias, kartais tikrai pripildytas maloniausiu saldumu. Jos atnaujina ir uždega pažadėto Išlaisvintojo viltį, kuri kadaise buvo gaivinama drauge giedant prie namų židinių arba pačioje Šventyklos didybėje. Jos nuostabioje šviesoje parodo iš anksto paskelbtą Jėzaus Kristaus garbę ir aukščiausią bei amžiną Jo galią, po to Jo atėjimą į šią žemišką tremtį ir nusižeminimą, Jo karališką orumą ir kunigišką galią, ir pagaliau geradariškus Jo darbus bei už mūsų atpirkimą Jo išlietą kraują. Panašiu būdu jos išreiškia mūsų sielų linksmumą, liūdesį, viltį, baimę, Dievu visiškai pasitikinčią bei jam meile atsilyginančią mūsų valią ir mūsų mistinį kopimą dieviškųjų padangčių link.

„Psalmė <...> yra žmonių palaiminimas, gyrius Dievui, liaudies atsidėkojimas, visų pritarimas, visuotinė kalba, Bažnyčios balsas, skambus tikėjimo išpažinimas, tikrumu pripildytas pamaldumas, laisvės džiaugsmas, pasitenkinimo šauksmas, džiaugsmo ataidėjimas.“ (Šv. Ambraziejus, Enarrat in Ps. 1 n. 9).

Ankstesniais laikais tikintieji gausiau dalyvaudavo šiose valandų maldose, bet tai pamažu atgyveno, ir, kaip neseniai pasakėme, dabar jų skaitymas yra pareiga tiktai dvasininkijai ir religinių brolijų nariams. Taigi šiuo reikalu pasauliečiams nieko neįsakoma įpareigojančiu įstatymu, tačiau yra visokeriopai pageidautina, kad skaitydami arba giedodami realiai dalyvautų tose valandų maldose, kurios atliekamos švenčių dienomis vakarėjant kiekvienoje parapijoje. Uoliai raginame jus, garbingieji Broliai, ir jūsiškius, kad šis pamaldus paprotys nenustotų būti praktikuojamas ir kad, kur tik buvo užmirštas, vėl būtų pagal galimybę įvestas. Tai, be abejo, duos išganingų vaisių tada, kai vakarinis šlovinimas bus atliktas ne tik tinkamai ir deramai, bet ir taip, kad įvairiais būdais maloniai skatintų tikinčiųjų pamaldumą. Tebūna viešai ir privačiai nepažeistas švenčių dienų, kurios turi būti ypatingu būdu paskirtos ir pašvęstos Dievui, šventumas, ir pirmiausia Viešpaties dienos, kuria apaštalai, Šventosios Dvasios pamokyti, pakeitė šabą. Ir jei žydams buvo įsakyta „Šešias dienas dirbsite, septintąją dieną yra Šabas, šventas poilsis Viešpačiui, kiekvienas, kas šią dieną dirbs, mirs“ (Iš 31, 15), tai kaip nebijo dvasinės mirties tie krikščionys, kurie švenčių dienomis atlieka sunkius darbus ir per jų poilsį neatsiduoda pamaldumui, religijai, bet nesantūriai nusileidžia šio pasaulio vilionėms? Taigi, Viešpaties diena ir kitos švenčių dienos turi būti pašvęstos dieviškiems dalykams, kuriais Dievas garbinamas, o siela pamaitinama dangiškuoju maistu. Nors Bažnyčia įsako tik tai, kad tikintieji susilaikytų nuo sunkaus darbo ir dalyvautų eucharistinėje Aukoje, o dėl vakarinio garbinimo neturi jokio įsakymo, tačiau pastarąjį nuolatos rekomenduoja ir turi troškimuose. Taip pat šio garbinimo reikalauja kiekvieno poreikiai, nes visi turi permaldauti Dievą, kad išprašytų Jo geradarysčių. Mūsų siela yra pripildoma didžiausio skausmo, kai matome, kuo užsiimdami šiais laikais krikščionys praleidžia pusę šventinės dienos, būtent jos popietę: viešos spektaklių vietos ir vieši žaidimai gausiai lankomi, o bažnyčios pripildomos mažiau nei dera. Betgi būtinai reikia, kad visi ateitų į mūsų bažnyčias, kad kaip tik ten būtų mokomi katalikų tikėjimo tiesos, kad drauge giedotų Dievui gyrių ir kad per kunigą būtų praturtinti eucharistiniu palaiminimu bei dangiškąja galia sustiprinti prieš šio gyvenimo sunkumus. Teįsimena gerai pagal savo jėgas visas tas formules, kurios drauge giedamos vakarinės maldose ir jų prasme teįkvėpia savo sielas. Nes šių žodžių paveikti ir sujaudinti patirs tai, ką šv. Augustinas liudija apie save: „Kiek aš verkiau, girdėdamas himnus ir giesmes, stipriai sujaudintas maloniai giedančios tavo Bažnyčios balsų. Tie balsai liejosi man į ausis ir tiesa lašėjo man į širdį, ir audringai kilo iš ten maldingas jausmas, ir tekėjo ašaros, ir man buvo gera.“ (Išpažinimai, IX knyga, 6 skyrius).

II – SLĖPINIŲ CIKLAS

Per visą metų bėgį eucharistinės Aukos šventimas ir valandų maldos sukasi ypač apie Jėzaus Kristaus asmenį. Viskas taip vieningai ir tinkamai sudėstoma, kad mūsų Išganytojas nuolatos būna centre savo nusižeminimo, atpirkimo ir pergalės slėpiniais.

Kai šventoji liturgija primena Jėzaus Kristaus slėpinius, ji stengiasi, kad visi tikintieji juose dalyvautų taip, kad dieviškoji Mistinio Kūno Galva pavieniuose nariuose gyventų savo tobuliausiu šventumu. Tebūna krikščionių sielos tarsi altoriai, kuriuose įvairiais Aukos, kurią aukoja Aukščiausiasis Kunigas, momentais, vieni po kitų tam tikru būdu atgytų skausmai ir ašaros, nutrinantys ir išperkantys nuodėmes, į Dievą nukreiptas maldavimas, kylantis iki pat dangaus, savęs paties paskyrimas ir tarsi paaukojimas, daromas ryžtinga, dosnia ir uolia dvasia, ir pagaliau glaudžiausias ryšys, kuriuo Dievui patikime mus ir tai, kas mūsų, ir Jame randame ramybę, „nes religijos esmė yra sekti tą, kurį garbini“ (Šv. Augustinas, De Civitate Dei, VIII knyga, 17 skyrius).

Šiais būdais ir pagrindais, kuriais liturgija nustatytais laikais mums siūlo medituoti Jėzaus Kristaus gyvenimą, Bažnyčia mums tinkamai parodo pavyzdžius, kuriais reikia sekti, ir atskleidžia šventumo lobius, kad juos priimtume, nes tai, kas giedama burna, turi būti tikima protu, ir tai, kas tikima protu, turi būti įvedama į privačius bei viešus papročius.

Juk švento advento laiku sužadina mumyse žinojimą nuodėmių, kurias nelaimingai padarėme, ir ragina mus, kad, pasinaudoję geidulių pažabojimu ir savanoriškais kūno baudimais, pamaldžiai medituodami atgautume save pačius ir gyvu troškimu būtume paskatinti grįžti pas Dievą, kuris vienintelis gali mus savo malone išlaisvinti nuo nusikaltimų dėmės ir nuo tų pražūtingų blogybių, kurios po to seka.

O vėl pasikartojant Atpirkėjo gimimo dienai, Bažnyčia mus nuveda prie Betliejaus olos, kad ten būtume išmokyti, jog yra visiškai būtina atgimti iš naujo ir save iš pagrindų pakeisti. Ir tai atsitinka tiktai tada, kai intymiu bei gyvybiniu būdu esame susiję su žmogumi tapusiu Dievo Žodžiu ir dalyvaujame Jo dieviškoje prigimtyje, į kurią esame iškelti.

Per Apsireiškimo iškilmes primindama pagonių pašaukimą į krikščioniškąjį tikėjimą, Bažnyčia nori, kad mes kasdien dėkotume amžinajam Dievui už tokią geradarystę, stipriu tikėjimu trokštume gyvojo ir tikrojo Dievo, pamaldžiai bei giliai suprastume dangiškus dalykus ir pamiltume tylą bei meditaciją, kad tuo būdu lengviau matytume ir pasiektume dangiškąsias dovanas.

Septuagezimos ir gavėnios dienomis mūsų Motina Bažnyčia vėl ir vėl siekia, kad kiekvienas dėmesingai apsvarstytume savo vargingumą, kad būtume energingai paraginti pataisyti įpročius ir kad ypatingu būdu nekęstume nuodėmių ir jas išdildytume melsdamiesi bei atgailaudami, nes nuolatinė malda ir atgaila už nusikaltimus pelno mums dangiškąją pagalbą, be kurios bet koks mūsų darbas yra tuščias ir bevaisis.

O šventuoju laiku, kuriuo liturgija parodo sunkiausias Jėzaus Kristaus kančias, Bažnyčia mus kviečia į Kalvariją, kad žengtume kruvinais dieviškojo Atpirkėjo pėdsakais, kad kartu su Juo noriai neštume Kryžių, kad savo sieloje atkartotume tas pačias atpirkimo bei permaldavimo nuostatas ir kad visi drauge su juo mirtume.

Per Velykų iškilmes, kuriomis prisimenamas Kristaus triumfas, mūsų siela pripildoma giliausiu džiaugsmu, ir privalome kaip reikiant apmąstyti, kad ir mums kartu su Atpirkėju reikia prisikelti iš šalto bei vangaus gyvenimo į karštesnį bei šventesnį, pilnai bei dosniai dovanojant save Dievui ir pamirštant šią apgailėtiną žemę, kad siektume vien dangaus: „Jei prisikėlėte su Kristumi, siekite to, kas aukštybėse, <...> rūpinkitės tuo, kas aukštybėse” (Kol 3, 1-2).

Pagaliau Sekminių laiku Bažnyčia mus ragina savo nurodymais ir darbais, kad pasirodytume klusnūs veikimui Šventosios Dvasios, kuri trokšta uždegti mūsų sielas dieviškąja meile, kad kasdien uoliau žengtume į priekį dorybėje ir tikrai būtume šventi, kaip Viešpats Kristus ir Jo Tėvas, esantis danguje, yra šventi.

Taigi liturginiai metai turi būti laikomi tarsi prakilniu gyriaus himnu, kurį krikščionių šeima per Jėzų, amžinąjį savo tarpininką, gieda dangiškajam Tėvui. Bet taip pat reikalauja iš mūsų stropių ir tvarkingų studijų, kuriomis kasdien vis labiau pažintume ir šlovintume mūsų dieviškąjį Atpirkėją, taip pat atkaklių bei tvirtų pastangų ir nepailstančių pratybų, kuriomis atkartotume Jo slėpinius, kuriomis noriai įžengtume į jo skausmų kelią ir kuriomis pagaliau kažkada dalyvautume Jo šlovėje bei Jo amžinojoje palaimoje.

Iš šių mūsų pateiktų nurodymų yra visiškai aišku, garbingieji Broliai, kiek nuo tikro ir gryno liturgijos pagrindo nukrypsta tie mūsų laikų rašytojai, kurie, apgauti aukštesnio mistinio mokslo regimybės, drįsta teigti, kad reikia kreipti dėmesį ne į istorinį Kristų, bet į „pneumatinį“, arba pašlovintą, ir taip pat nedvejodami tvirtina, kad į tikinčiųjų praktikuojamą pamaldumą įvestu pakeitimu Kristus buvo tarsi nuverstas nuo savo sosto, nes pašlovintas Kristus, kuris gyvena ir viešpatauja per amžių amžius ir sėdi Tėvo dešinėje, buvo paslėptas ir į Jo vietą buvo įdėtas tas Kristus, kuris gyveno šį žemiškąjį gyvenimą. Dėl to kai kurie eina iki tiek, kad iš bažnyčių siekia pašalinti ant Kryžiaus kenčiančio dieviškojo Atpirkėjo atvaizdus.

Betgi klaidingi tokios rūšies prasimanymai visiškai prieštarauja sveikam mokymui, perduotam vyresniųjų. „Tiki Kristų, gimusį kūne, – sako šv. Augustinas, – ir nueisi pas Kristų, gimusį iš Dievo, Dievą pas Dievą“ (Šv. Augustinas, Enarr. in Ps. 123, 2). O šventoji Liturgija parodo mums visą Kristų visose jo gyvenimo sąlygose: taigi tą, kuris yra Amžinojo Tėvo Žodis, kuris gimsta iš Dievo Motinos Mergelės, kuris mokina mus tiesos, kuris gydo sergančius, kuris guodžia sielvartaujančius, kuris kenčia skausmus, kuris miršta, ir po to tą, kuris prisikelia iš visiškai nugalėtos mirties, kuris karaliaudamas dangaus garbėje mums atsiunčia Dvasią Guodėją, nuolatos gyvenančią savo Bažnyčioje: „Jėzus Kristus vakar ir šiandien: tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8). Ir, be to, ne tik mums Jį pateikia, kad Jį atkartotume, bet taip pat parodo kaip mokytoją, kurio palankiai klausytume, ganytoją, kurį sektume, ir mūsų išganymo tarpininką, mūsų šventumo pagrindą ir Mistinę Galvą, kurios nariais, besimėgaujančiais jos gyvenimu, mes esame.

Kadangi tikrai skaudūs Jo kentėjimai sudaro ypatingą slėpinį, iš kurio kyla mūsų išganymas, katalikiškam tikėjimui tinkama kuo labiausiai tai nušviesti. Šis slėpinys yra tarsi dieviškojo garbinimo centras, nes eucharistinė Auka kasdien Jį pavaizduoja bei atnaujina, ir visi sakramentai glaudžiausiu ryšiu yra susieti su Kryžiumi (Šv. Tomas Akvinietis, Teologijos suma III, kl. 49 ir kl. 62, art. 5).

Todėl liturginiai metai, kuriuos Bažnyčios pamaldumas maitina ir lydi, nėra šaltas ir nejudrus atvaizdas dalykų, priklausančių praėjusiems laikams, arba paprastas ir plikas ankstesnio laikotarpio dalykų prisiminimas. Veikiau tai yra pats Kristus, kuris toliau yra savo Bažnyčioje ir kuris tęsia savo neišmatuojamo gailestingumo kelią, kuris šiame mirtingame gyvenime, kai perėjo darydamas gera (plg. Apd 10, 38), pats ėmėsi to gailiaširdingiausio sumanymo, kad žmonių sielos paliestų Jo slėpinius ir per juos tam tikru būdu gyventų. Šie slėpiniai tikrai yra nuolatos esantys ir veikia ne abejotinu ir neaiškiu būdu, kaip tauškia kai kurie šiuolaikiniai rašytojai, bet tokiu būdu, kaip mus mokina katalikiškas mokslas, nes, Bažnyčios mokytojų nuomone, šie slėpiniai yra ir ypatingi krikščioniškojo tobulumo pavyzdžiai, ir dieviškosios malonės šaltiniai dėl Kristaus nuopelnų ir užtarimo, ir savo poveikiu tęsiasi mumyse, nes kiekvienas jų pagal savo ypatumą yra savo būdu mūsų išganymo priežastis. Prisideda tai, kad mylinčioji Motina Bažnyčia, siūlydama mums kontempliuoti mūsų Atpirkėjo slėpinius, savo maldomis atkakliai prašo tų dangiškųjų dovanų, kuriomis Kristaus galia jos vaikai būtų kiek tik įmanoma įkvėpti tų pačių slėpinių dvasia. Būtent Jo įkvėpimu ir galia galime, kartu dirbant mūsų valiai, priimti gyvybinę jėgą, tarsi šakelės iš medžio bei nariai iš galvos, taip pat galime pamažu bei veikliai pasikeisti „pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13).

III – ŠVENTŲJŲ CIKLAS

Liturginių metų bėgyje švenčiami ne tiktai Jėzaus Kristaus slėpiniai, bet ir dangaus šventųjų šventės. Šiose šventėse, nors ir kalbama apie žemesnę bei pridėtinę eilę, Bažnyčia visada siekia pasiūlyti tikintiesiems šventumo pavyzdžius, kuriais šie paskatinti, pasipuoštų paties dieviškojo Atpirkėjo dorybėmis.

Ir tikrai mes turime būti sekėjai dangaus šventųjų, kaip kad jie buvo Jėzaus Kristaus sekėjai, ir kurių dorybėse įvairiu būdu atsispindi pati Jėzaus Kristaus dorybė. Nes kai kuriuose spindėjo apaštalavimo uolumas, kituose mūsų herojų tvirtumas stiprėjo iki kraujo praliejimo, kituose švietė nuolatinis budrumas, kuriuo laukė dieviškojo Atpirkėjo, o kituose spindėjo skaisčios sielos tyrumas ir pasireiškė santūrus krikščioniško nuolankumo meilumas, trumpai tariant, visuose užsidegė karščiausia meilė Dievui ir artimui. Šventoji liturgija mums parodo visas šias šventumo puošmenas, kad į jas išganingai įsižiūrėtume ir kad „būtume uždegti pavyzdžiais tų, kurių nuopelnais džiaugiamės“ (Romos mišiolas, III Mišių už daugelį kankinių ne Velykų laiku kolekta). Taigi, reikia išlaikyti „paprastume nekaltumą, meilėje santarvę, santūrumą nuolankume, stropumą vadovaujant, budrumą padedant dirbantiems, gailestingumą paremiant vargšus, pastovumą ginant tiesą, teisingumą palaikant drausmę, kad mumyse netrūktų jokio gerų darbų pavyzdžio. Juk tai yra pėdsakai, kuriuos mums paliko šventieji, grįždami į tėvynę, kad sekdami jų takais, paveldėtume ir palaimą.“ (Šv. Beda Garbingasis, Hom. subd. LXX visų šventųjų šventei). O kad ir mūsų jausmai būtų naudingai sužadinti, Bažnyčia nori, kad mūsų bažnyčiose būtų išstatyti dangaus šventųjų atvaizdai, tačiau visada paskatinta to paties motyvo, būtent, kad „sektume dorybėmis tų, kurių atvaizdus gerbiame“ (Romos mišiolas, Šv. Jono Damaskiečio Mišių kolekta).

Betgi yra dar kita priežastis, kodėl krikščionių liaudis garbina dangaus šventuosius, būtent – kad būtų meldžiama jų pagalbos ir „būtume pakylėti globojami tų, kurių garbinimu džiaugiamės“ (Šv. Bernardas, II pamokslas visų šventųjų šventei). Dėl to lengvai paaiškinama, kodėl šventoji Liturgija mums duoda labai daug maldų formulių, kuriomis šaukiamasi dangaus šventųjų globos.

O tarp dangaus šventųjų įžymesniu būdu garbinama Dievo Motina Mergelė Marija. Nes jos gyvenimas pagal dieviškai gautą pareigą yra glaudžiausiai įskiepytas Jėzaus Kristaus slėpiniuose, ir tikrai niekas arčiau bei veiksmingiau nei jinai nesekė Įsikūnijusio Žodžio pėdsakais, niekas nesimėgauja didesne malone bei galia prie Švenčiausiosios Dievo Sūnaus Širdies ir per ją pas dangiškąjį Tėvą. Ji yra šventesnė už cherubinus bei serafimus ir viešpatauja žymiai didesne garbe nei kiti dangaus gyventojai, nes yra „malonės pilnoji” (Lk 1, 28) bei Dievo Motina ir vaisingu savo gimdymu mums davė Atpirkėją. Taigi, jai esant „gailestingumo Motina, mūsų gyvybe, saldumu ir viltimi“, jos visi šaukiamės „verkdami ir vaitodami šiame ašarų klonyje“ („Sveika, Karaliene“) ir pasitikėdami jos globai patikime save ir visa, kas mūsų. Jinai tapo mūsų Motina, kai dieviškasis Atpirkėjas paaukojo save patį, ir dargi taip pat šiuo titulu esame jos vaikai. Jinai mus mokina visų dorybių ir mums suteikia savo Sūnų bei kartu su Juo visą mums reikalingą pagalbą, nes Dievas „norėjo, kad viską turėtume per Mariją“ (Šv. Bernardas, In Nativ. B. M. V. 7).

Šiuo liturginiu keliu, kuris mums kasmet yra iš naujo atviras, paskatinti Bažnyčios veikimo, šventumo Pradininko, ir sustiprinti dangaus šventųjų, ypač Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos, pagalba bei pavyzdžiu, „ateikime su tyra širdimi ir tikėjimo pilnatve, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu“ (Žyd 10, 22), pas „didį kunigą“ (ten pat, 10, 21), kad su Juo gyventume bei būtume vienos minties ir galėtume per Jį prasiskverbti „pro uždangą vidun“ (ten pat, 6, 19) ir ten per visą amžinybę šlovinti dangiškąjį Tėvą.

Tokie yra šventosios liturgijos prigimtis ir pagrindas, ji siejasi su Auka, su sakramentais bei su Dievo garbinimu ir taip pat siekia mūsų sielų sąjungos su Kristumi bei jų šventumo įgijimo per dieviškąjį Atpirkėją, kad Kristus būtų šlovinamas, ir per Jį bei Jame Švenčiausioji Trejybė: Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.

4. Skatintinos sielovadinės praktikos

I – NEAPLEISTI PAMALDUMO PRATYBŲ

Kad būtų lengviau nuvyti šalin nuo Bažnyčios klaidas ir tiesos iškraipymus, apie kuriuos kalbėjome, ir kad, patikimesnių nuostatų vedini, tikintieji galėtų su gausiais vaisiais įgyvendinti liturginį apaštalavimą, manome esant tinkama, garbingieji Broliai, pridėti kai ką, kas išdėstytą mokymą pritaikytų praktikoje.

Kai kalbėjome apie tikrą ir gryną pamaldumą, tvirtinome, kad tarp šventosios Liturgijos ir kitų religijos veiksmų – jei tik jie išlaikomi teisingoje tvarkoje ir siekia teisingo tikslo – negali būti tikro prieštaravimo; netgi yra tam tikros pamaldumo pratybos, kurias Bažnyčia visokeriopai rekomenduoja dvasininkijai bei religinių brolijų nariams.

Tikrai norime, kad ir krikščionių liaudis nebūtų abejinga šitokioms pratyboms. O tai yra, paminint tik žymius, dvasinių dalykų meditacija, stropus savęs paties tyrimas ir kontroliavimas, šventos rekolekcijos, įvestos apmąstyti amžiniesiems dalykams, pamaldūs eucharistinių tabernakulių aplankymai ir tie ypatingi prašymai bei maldos Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei, tarp kurių, kaip visi žino, pasižymi Marijos Rožančius (plg. C. I. C. kan. 125).

Šiose daugialypėse pamaldumo formose negali nebūti Šventosios Dvasios įkvėpimo ir veikimo, nes šios formos siekia, nors ir skirtingu būdu, mūsų sielas apgręžti ir nukreipti pas Dievą, jas iš nuodėmių išpirkti ir paraginti siekti dorybės, pagaliau išganingai paskatinti nuoširdaus pamaldumo polinkį, kai jos įpranta apmąstyti amžinąsias tiesas ir padaromos tinkamesnės kontempliuoti dieviškosios ir žmogiškosios Kristaus prigimties slėpinius. Ir, be to, kadangi labiau puoselėja tikinčiuosiuose dvasinį gyvenimą, juos paskatina dalyvauti viešose apeigose su gausesniais vaisiais ir apsaugo nuo pavojaus liturginėms maldoms sunykti į tuščias apeigas.

Taigi, nesiliaukite, garbingieji Broliai, savo ganytojišku stropumu rekomenduoti ir remti šitokias pamaldumo pratybas, iš kurių, be abejo, negalės neišaugti išganingi jums patikėtiems žmonėms vaisiai. Ir ypač neleiskite to – ką kai kurie skelbia arba liturgijos atnaujinimo regimybės apgauti, arba taukšdami niekus, kad vien tik liturginės apeigos yra stiprios veiksmingumu ir vertingumu – kad bažnyčios būtų uždarytos valandomis, nepaskirtomis viešoms apeigoms, kaip tam tikrose vietose jau atsitiko, kad Švenčiausiojo Sakramento adoracija ir pamaldūs eucharistinių tabernakulių aplankymai būtų apleisti, kad išpažintis, kuri atliekama tik iš pamaldumo, būtų nepatariama, ir kad Dievo Motinos Mergelės garbinimas, kuris, šventųjų nuomone, yra „predestinacijos“ ženklas, ypač jaunystėje būtų taip laikomas ne tokiu svarbiu, kad pamažu atvėstų ir silptų. Šitokie veikimo būdai yra užnuodyti vaisiai, ypatingai kenksmingi krikščioniškam pamaldumui, išaugantys iš užkrėstų sveiko medžio šakų. Taigi, jos turi būti nupjautos, kad gyvybiniai medžio syvai galėtų maitinti tiktai saldžius ir geriausius vaisius.

Kadangi tikrai nuomonės, kai kurių pareiškiamos dėl dažnesnės išpažinties, yra visiškai svetimos Kristaus dvasiai bei jo nesuteptai Sužadėtinei ir iš tiesų pražūtingos dvasiniam gyvenimui, primename tai, ką šiuo reikalu sielvartaujančia siela parašėme enciklikoje „Mystici Corporis“, dargi vėl ir vėl reikalaujame, kad ką ten rimčiausiais žodžiais išdėstėme, tą savo kaimenėms ir ypač kunigystės kandidatams bei jaunai dvasininkijai pateiktumėte rimtai apmąstyti bei paklusnia siela įvykdyti.

Ir ypač stenkitės, kad šventose kas mėnesį pasikartojančiose rekolekcijose bei dvasinėse pratybose, nustatytomis dienomis atliekamose pamaldumo puoselėjimui, dalyvautų kuo daugiau žmonių ne tik iš dvasininkijos, bet ir iš pasauliečių luomo, taip pat iš tų, kurie yra priimti į religines bendrijas arba į Katalikų akcijos būrius. Kaip jau sakėme, šitokios dvasinės pratybos yra labai naudingos, netgi būtinos nuoširdžiam pamaldumui sielose įdiegti ir jas taip formuoti papročių šventumu, kad iš šventosios liturgijos galėtų išgauti veiksmingesnes ir gausesnes malones.

Kas dėl įvairių būdų šioms dvasinėms pratyboms rengti, visiems yra ištirta ir akivaizdu, kad žemiškojoje Bažnyčioje, kaip ir dangiškojoje, yra daug buveinių (plg. Jn 14, 2), ir kad asketinis lavinimas negali būti kažkieno privati monopolija. Yra viena Dvasia, kuri tačiau „dvelkia, kur nori“ (Jn 3, 8) ir įvairiomis dovanomis bei įvairiais keliais savo apšviestas sielas nukreipia siekti šventumo. O šių sielų laisvė ir antgamtinis Šventosios Dvasios veikimas jose tebūna didžiai šventas dalykas, kurio neleidžiama niekam jokia dingstimi trikdyti arba niekinti.

Tačiau yra aišku, kad tos rūšies dvasinės pratybos, kurios atliekamos pagal šventojo Ignaco metodą ir nuostatas, dėl savo nepaprasto veiksmingumo buvo mūsų pirmtakų visiškai patvirtintos ir smarkiai rekomenduotos. Mes jas irgi dėl tos pačios priežasties patvirtinome ir rekomendavome, ką dabar mielai pakartojame.

Betgi reikia, kad tas įkvėpimas, kurio kiekvienas yra vedamas atlikti savitas pamaldumo pratybas, visiškai kiltų iš šviesos Tėvo, iš kurio nužengia kiekviena geriausia ir tobula dovana (plg. Jok 1, 17). To ženklas neabejotinai bus veiksmingumas, su kuriuo šios pratybos galės padaryti, kad dieviškasis garbinimas būtų kasdien labiau pamiltas ir plačiau skatinamas ir kad tikintieji su stipresniu troškimu veržtųsi tinkamai dalyvauti sakramentuose ir praktikuoti visus šventus dalykus su deramu atsidavimu ir derama pagarba. Bet jeigu, priešingai, šios pratybos sukeltų kliūtis arba prieštarautų ir trukdytų dieviškojo garbinimo pagrindams ir nuostatoms, tada, be abejo, reikia pripažinti, kad jos yra vedamos ir nukreipiamos ne teisingo sumanymo, ne protingo polinkio.

Be to, yra kitų pamaldumo pratybų, kurios, nors pagal įstatymą nepriklauso šventajai Liturgijai, tačiau yra tiek svarbios ir vertingos, kad yra nuspręsta jas tam tikru būdu įterpti į liturginę tvarką, ir jas pakartotinai pripažino bei gyrė šis Apaštalinis Sostas bei vyskupai. Prie jų priskiriamos maldos, gegužės mėnesį kreipiamos į Dievo Motiną Mergelę ir birželio mėnesį į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, taip pat novenos ir tridieniai, dalyvavimas Jėzaus Kristaus kelio į Kalvariją stotyse ir pan.

Šios pamaldumo praktikos išganingai padaro mus liturginio garbinimo dalyviais, nes paskatina krikščionis dažnai prieiti Atgailos sakramento ir tinkamai bei pamaldžiai dalyvauti eucharistinėje Aukoje bei dieviškojo Stalo puotoje, taip pat apmąstyti mūsų atpirkimo slėpinius ir sekti spindinčiais dangaus šventųjų pavyzdžiais.

Dėl to pražūtingą ir apgaulingą dalyką padarytų tas, kas neapgalvotai drįstų pertvarkyti visas šias pamaldumo praktikas ir jas sutraukti vien tik į liturginių apeigų pagrindus ir būdus. Tačiau yra būtina, kad šventosios Liturgijos dvasia ir jos nurodymai taip juose išganingai gyvuotų, kad visiškai nebūtų įvedama nieko netinkamo, nei to, kas nedera Dievo namų grožiui, nei pagaliau to, kas būtų žalinga šventų apeigų atlikimui ir trukdytų sveikam pamaldumui.

Taigi rūpinkitės, garbingieji Broliai, kad šis tikras ir nuoširdus pamaldumas jums prižiūrint kasdien labiau didėtų ir vis gausiau žydėtų. Ir ypač nevenkite visiems įteigti, kad iš tikrųjų krikščioniškas gyvenimas susideda ne iš daugybės bei įvairių maldų bei pamaldumo praktikų, bet veikiau iš to, kad šios tikrai prisidėtų prie dvasinės tikinčiųjų pažangos ir dėl to prie visos Bažnyčios augimo. Nes Amžinasis Tėvas „išsirinko mus jame [Kristuje] prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4). Taigi, visos mūsų maldos ir pamaldumo praktikos turi siekti nukreipti mūsų dvasines jėgas į šio aukščiausio ir kilniausio užmojo įgyvendinimą.

II – PALAIKYTI LITURGINĘ DVASIĄ IR APAŠTALAVIMĄ

Ir uoliai raginame jus, garbingieji Broliai, kad pašalinę klaidas bei apgaules ir uždraudę visa tai, kas prasilenktų su tiesa bei tikra tvarka, skatintumėte tas iniciatyvas, kurios žmonėms suteiktų gilesnį šventosios Liturgijos pažinimą, taip, kad jie galėtų tinkamiau ir lengviau krikščionims pritinkančia dvasia dalyvauti dieviškose apeigose.

Ir pirmiausia reikia stengtis, kad visi su deramu atsidavimu ir tikėjimu paklustų nutarimams, kuriuos paskelbė Tridento Susirinkimas, Romos popiežiai bei Šventoji apeigų kongregacija, ir tam, ką dėl išorinės viešo garbinimo praktikos nustatė liturginės knygos.

Visuose liturgijos dalykuose ypač turi nušvisti šios trys puošmenos, apie kurias kalba mūsų pirmtakas Pijus X: būtent šventumas, kuris bodėtųsi bet kokio bedieviško kvapo; garbingi paveikslai ir atvaizdai, kuriems būtų pavaldūs ir tarnautų tikri ir geriausi menai; pagaliau visuotinumas, kuris, išsaugodamas teisėtus atskirų kraštų papročius ir įpročius, parodytų katalikišką Bažnyčios vienybę (plg. Apaštalinis laiškas Motu Proprio Tra le sollecitudini, 1903 metų lapkričio 22 diena).

Ir trokštame pakartotinai rekomenduoti šventų bažnyčių ir altorių grožį. Kiekvienas tesijaučia įkvėptas dieviško posakio „uolumas dėl tavo namų graužia mane“ (Ps 68, 10; Jn 2, 17) ir pagal jėgas tesistengia, kad viskas tiek šventuose pastatuose, tiek drabužiuose ir liturginiuose daiktuose, nors ir neblizgėtų turtų gausa bei prašmatnumu, tačiau būtų švaru ir tinkama, nes viskas yra paskirta Dieviškajai Didybei. Bet jeigu jau anksčiau pasmerkėme neteisingą požiūrį tų, kurie senovės atstatymo dingstimi norėtų bažnyčiose uždrausti šventus atvaizdus, tai manome šioms mūsų pareigoms esant tinkama pasmerkti negerai suformuotą pamaldumą tų, kurie dieviškajam garbinimui skirtuose pastatuose ir net pačiuose altoriuose be jokios pagrįstos priežasties išstato pagerbimui gausius paveikslus ir statulas, kurie iškelia viešumon teisėto autoriteto nepripažintas relikvijas, pagaliau kurie laikosi privačių ir mažos svarbos dalykų, nepaisydami esminių ir būtinų, ir taip religiją paverčia pajuoka bei mažina jos garbinimo svarumą.

Ir primename nutarimą „apie naujų garbinimo arba pamaldumo formų neįvedimą“ (Aukščiausioji šventosios oficijos kongregacija, 1937 metų gegužės 26 dienos nutarimas). Jūsų budrumui patikime, kad jo būtų sąžiningai laikomasi.

Kas liečia muzikos dalykus, tebūna liturgijoje sąžiningai laikomasi nustatytų ir aiškių taisyklių, kurias išleido šis Apaštalinis Sostas. Grigališkasis giedojimas, kurį Romos Bažnyčia laiko savu, nes jį nuo seno iš protėvių perėmė ir amžių bėgyje uolia savo globa sergėjo, kurį siūlo tikintiesiems taip pat kaip savą dalyką ir kurį kai kuriose liturgijos dalyse tiesiog įsako (plg. Pijus X, Apaštalinis laiškas Motu Proprio Tra le sollecitudini), ne tik šventų slėpinių šventimą padaro tinkamesnį ir iškilmingesnį, bet taip pat visokeriopai prisideda prie dalyvaujančiųjų tikėjimo ir pamaldumo padidinimo. Dėl to mūsų pirmtakai garbingos atminties Pijus X ir Pijus XI nutarė – ir tai mes mielai savo galia patvirtiname – kad šventose seminarijose ir religiniuose institutuose grigališkasis giedojimas būtų stropiai ir uoliai puoselėjamas ir kad bent svarbiausiose bažnyčiose būtų atkurtos senosios giedotojų scholos, kas nemaža atvejų yra sėkmingai padaryta (plg. Pijus X, ten pat; Pijus XI, Konstitucija Divini cultus, II, 5).

Be to, „kad tikintieji veikliau dalyvautų dieviškajame garbinime, turi būti atkurtas žmonių grigališkasis giedojimas jiems priklausančiose vietose. Ir tikrai yra visiškai būtina, kad tikintieji ne kaip pašaliniai arba nebylūs stebėtojai, bet giliai liturgijos grožio paveikti, taip dalyvautų šventose apeigose, kad pagal nustatytas taisykles kaitaliotų savo balsą su kunigo arba scholos balsais; jei tai įvyksta laiku, tada jau neatsitinka taip, kad žmonės į bendras maldas, išsakytas liturgine arba gimtąja kalba, arba visai neatsako, arba vos atsako kažkokiu silpnu ir žemu murmėjimu“ (Pijus XI, Konstitucija Divini cultus, IX). Susirinkimas, energinga dvasia dalyvaujantis altoriaus Aukoje, kurioje mūsų Išgelbėtojas kartu su savo vaikais, atpirktais šventuoju krauju, gieda savo neišmatuojamos meilės giesmę, be abejo, negali tylėti, nes „gieda tas, kuris myli“ (Šv. Augustinas, Serm. 336, n. 1), ir, kaip jau senovėje virto priežodžiu, „kas gerai gieda, meldžiasi dvigubai“. Tad kovojančioji Bažnyčia, būtent liaudis kartu su dvasininkija, įterpia savo balsą į triumfuojančios Bažnyčios giesmes bei angelų chorus, ir visi kartu Švenčiausiajai Trejybei gieda puikų ir amžiną šlovės himną, pagal maldą „prašome, kad su jais ir mūsų balsus įsakytum priimti“ (Romos mišiolas, Prefacija).

Tačiau negali būti tvirtinama, kad šiandieninės muzikos melodijos ir sutartinės turi būti visiškai pašalintos iš katalikiško garbinimo. Netgi priešingai, jei jos neturi nieko bedieviško arba kas netiktų vietos bei liturginės veiklos šventumui ir nekyla iš tam tikro keisto ir neįprasto tuščio troškimo, tada neabejotinai dera atverti joms mūsų bažnyčias, nes jos gali nemaža prisidėti prie šventų apeigų spindesio, pakelti protus į aukštesnius dalykus ir kartu sustiprinti tikrą sielos pamaldumą.

Taip pat raginame jus, garbingieji Broliai, kad liaudiškas su religija susijęs giedojimas būtų jūsų rūpesčiu skatinamas, ir tai būtų stropiai daroma oriai išlaikant tai, kas jame tinkama, nes jis lengvai lavina ir uždega daugybės krikščionių tikėjimą ir pamaldumą. Vieningos ir skardžiausios mūsų žmonių sutartinės kyla į dangų tarsi šniokščiančios jūros griausmas (plg. Šv. Ambraziejus, Hexameron, 3, 5, 23) ir dainingu bei aukštu balsu išreiškia vieną širdį bei vieną sielą (plg. Apd 4, 32), kaip dera to paties Tėvo vaikams.

Ir ką pasakėme apie muzikinius dalykus, beveik tas pat pasakytina apie kitus tauriuosius menus, ypač apie architektūrą, skulptūrą ir tapybą. Nauji atvaizdai ir paveikslai, labiau pritaikyti prie materijos, iš kurios šiandien padaromi, nėra atstumtini ir atmestini bendrai ir išankstine nuomone, bet reikia, kad šis mūsų laikų menas turėtų visiškai laisvą veikimo dirvą remiantis tais tolygiai ir teisingai sudarytais pagrindais, pagal kuriuos nei siektų vien tik dalykų pamėgdžiojimo, nei nesaikingo taip vadinamo „simbolizmo“ ir labiau atsižvelgus į krikščionių bendruomenės poreikius nei į privačią menininkų nuomonę bei kiekvieno jų gabumus, tarnautų šventiems pastatams ir šventoms apeigoms su deramais nuolankumu ir pagarba. Būtent taip, kad galėtų prijungti savo balsą prie tos pačios nuostabios garbingos sutartinės, kurią giedojo didžiausi vyrai jau praėjusiais katalikiško tikėjimo šimtmečiais. Tačiau, suprasdami savo pareigas, negalime neapverkti ir nepasmerkti tų neseniai kai kurių žmonių įvestų atvaizdų ir paveikslų, kurie atrodo esą sveiko meno sudarkymai ir iškraipymai, taip pat kartais atvirai prieštarauja krikščioniškam grožiui, padorumui bei pamaldumui ir apgailėtinai žeidžia tikrai religinį pojūtį. Šie turi būti visiškai uždrausti ir pašalinti iš mūsų bažnyčių, kaip ir „bendrai visa, kas nesiderina su vietos šventumu“ (C. I. C. kan. 1178).

Sekdami pontifikalinius nuostatas ir nutarimus, stropiai rūpinkitės, garbingieji Broliai, apšviesti ir nukreipti protą ir sielą tų menininkų, kuriems šiandien patikima užduotis atnaujinti arba iš naujo statyti tiek daug karo suardytų arba visiškai sugriautų bažnyčių, kad jie galėtų ir norėtų iš dieviškosios religijos semti būdus ir pagrindus, kurie deramiau ir tinkamiau atitiktų garbinimo reikmes. Nes tokiu būdu sėkmingai įvyks, kad tarsi iš dangaus duoti žmogiškieji menai spindės giedra šviesa, visokeriopai tiks visuomeniniam žmonių ugdymui ir prisidės prie Dievo garbės bei sielų išganymo. Nes taurieji menai tada iš tiesų atitinka religiją, kai „tarsi kilniausi tarnai yra dieviškojo garbinimo pavaldiniai“ (Pijus XI, Konstitucija Divini cultus).

Ir yra, garbingieji Broliai, kai kas dar didesnės svarbos, ką ypatingu būdu patikime jūsų apaštališkajam stopumui ir uolumui. Visa, kas liečia išorinį religinį garbinimą, neabejotinai turi savo svarumą. Tačiau ypač yra būtina, kad krikščionys gyventų liturgijos gyvenimą ir palaikytų bei sustiprintų jos antgamtinį įkvėpimą.

Taigi, mielu noru rūpinkitės, kad jaunoji dvasininkija, kai yra mokoma asketinių, teologinių, teisinių ir sielovadinių mokslų, taip pat būtų atitinkamu būdu formuojama, kad suprastų šventas ceremonijas, suvoktų jų didybę bei grožį ir stropiai išmoktų nuostatas, vadinamas rubrikomis. Ir tai ne tik dėl kultūros, ne tik tuo sumetimu, kad auklėtinis kada nors galėtų su derama tvarka, grožiu ir orumu atlikti šventąsias religijos apeigas, bet ypač tuo, kad būtų išauklėtas glaudžiausiame ryšyje su Kristumi kunigu ir būtų šventas šventumo tarnas.

Ir visomis jėgomis stenkitės, kad tais būdais ir priemonėmis, kuriuos jūsų įžvalgumas laikys esant tinkamesniais, dvasininkija ir liaudis susijungtų tarpusavyje protų ir sielų vienybe. Ir kad krikščionių liaudis taip veikliai dalyvautų liturgijoje, jog ši iš tiesų būtų šventas veikimas, kuriame kunigas, stropiai dirbantis sielų labui ypač jam patikėtoje parapijoje, su žmonių sueiga suvienytas, teiktų amžinajam Dievui deramą garbinimą.

Kad tai būtų patogiau pasiekta, tikrai nemaža prisidės kruopštus parinkimas iš visų piliečių klasių dorų ir gerai išugdytų berniukų, kurie, laisva valia ir noriai ateidami, tinkamai, stropiai ir uoliai tarnautų altoriui. Juk šios pareigos turi būti labai vertinamos taip pat ir aukštesnio luomo arba aukštesnės kultūros tėvų. O jeigu šie jaunuoliai būtų tinkamai ugdomi ir budriu kunigų rūpesčiu būtų paskatinti pagarbiai bei pastoviai nustatytomis valandomis atlikti jiems patikėtą patarnavimą, tada iš jų lengvai kils nauji kunigystės kandidatai, ir neatsitiks apgailėtinai tai, ką dvasininkija kartais apverkia taip pat ir katalikų kraštuose – kad visiškai trūksta tų, kurie jiems atsakinėtų ir patarnautų atliekant šventąją Auką.

Savo stropiu uolumu pirmiausia padarykite, kad visi tikintieji dalyvautų eucharistinėje Aukoje. Ir tam, kad iš jos imtų gausesnius išganingus vaisius, stropiai juos raginkite pamaldžiai joje dalyvauti visais tinkamais būdais, apie kuriuos aukščiau rašėme. Šventoji altoriaus Auka yra ypatingas dieviškojo garbinimo veiksmas, tad reikia, kad būtų taip pat ir krikščioniškojo pamaldumo šaltinis ir tarsi centras. Ir niekada nemanykite esą pakankamai uolūs apaštališkai, jei nematysite savo vaikų gausiausiai ateinančių į dangiškąją puotą, kuri yra pamaldumo sakramentas, vienybės ženklas, meilės raištis (plg. Šv. Augustinas, Traktatas XXVI apie Jn 13).

Kad krikščionių liaudis iš tiesų galėtų vis gausiau gauti šias antgamtines dovanas, tinkamais pamokslais stropiai ją mokykite apie pamaldumo lobius, esančius šventojoje liturgijoje, ir ypač tai darykite periodinėmis konferencijomis ir paskaitomis, ypatingais savaitiniais studijų susirinkimais ir kitais panašiais dalykais. Šiam reikalui jums neabejotinai po ranka bus tie, kurie kovoja Katalikų akcijos gretose, nes jie visada yra pasiruošę pagelbėti hierarchijai plečiant Jėzaus Kristaus karalystę.

Tačiau visiškai reikia, jog visuose šiuose reikaluose atidžiai budėtumėte, kad į Viešpaties lauką neateitų priešas ir nepasėtų kviečiuose raugių (plg. Mt 13, 24-25), tai yra, neįsiskverbtų į jūsų kaimenes tos rafinuotos ir pražūtingos klaidos, vadinamos klaidingu misticizmu ir kenksmingu kvietizmu – kurias, kaip žinote, mes jau pasmerkėme (Enciklika Mystici Corporis) – ir taip pat, kad sielų nesuviliotų tam tikras pavojingas humanizmas, ir kad nebūtų įvestas apgaulingas mokymas, sujaukiantis pačią katalikiško tikėjimo sąvoką, nei pagaliau nesaikingas siekimas atstatyti senovę liturginiuose dalykuose. Ir su tokiu pat stropumu rūpinkitės, kad nebūtų platinami klaidingi prasimanymai tų, kurie neteisingai galvoja ir mokina, kad pašlovinta žmogiškoji Kristaus prigimtis tikrai ir visada savo buvimu pasilieka „nuteisintuose“ arba taip pat, kad, kaip sakoma, viena ir identiška malonė suvienija Kristų su jo Mistinio Kūno nariais.

Niekada jums tenetrūksta ryžto dėl kylančių sunkumų, niekada teneišsenka jūsų ganytojiškas sumanumas. „Pūskite ragą Sione, <...> sušaukite bendriją, sutelkite tautą, pašventinkite Bažnyčią, suvienykite senius, surinkite mažutėlius ir žindomus kūdikius“ (Jl 2, 15-16) ir visomis pastangomis padarykite, kad visur bažnyčios ir altoriai būtų apstoti tautų tikinčiųjų, kurie kaip gyvi nariai, susieti su savo dieviškąja Galva, būtų atgaivinti sakramentų malonėmis ir kartu su ja bei per ją švęstų šventąją Auką ir teiktų Amžinajam Tėvui deramą gyrių.

EPILOGAS

Tai, garbingieji Broliai, turėjome galvoje, ką jums parašėme. Ir tai darome vedini sumanymo, kad mūsų ir jūsų vaikai geriau suprastų ir labiau vertintų brangiausią lobį, esantį liturgijoje: būtent eucharistinę Auką, vaizduojančią ir atnaujinančią Kryžiaus Auką, sakramentus, esančius dieviškosios malonės ir dieviškojo gyvenimo upeliais, ir šlovės himną, kurį žemė ir dangus kasdien kelia į Dievą.

Ir tikimės, kad šie mūsų raginimai paskatins vangius ir besispyriojančius ne tik uolesnėms ir teisingesnėms liturgijos studijoms, bet taip pat jos antgamtinio įkvėpimo atgaivinimui gyvenimo veikloje pagal apaštalo posakį „negesinkite dvasios“ (1 Tes 5, 19).

Tačiau tiems, kuriuos tam tikras nesaikingumas kartais verčia sakyti arba daryti dalykus, kuriems mes su skausmu negalėjome pritarti, kartojame šv. Pauliaus pamokymą „visa ištirkite ir, kas gera, išlaikykite“ (ten pat, 5, 21), ir juos tėviškai įspėjame, kad norėtų savo mąstymo ir veikimo būdą imti iš krikščioniškojo mokymo, pateikiančio nesuteptosios Jėzaus Kristaus Sužadėtinės ir šventųjų Motinos nurodymus.

Ir visiems primename, kad reikia visiškai kilnia ir ištikima valia paklusti šventiems ganytojams, kurie turi teisinę galią ir yra įpareigoti tvarkyti visą, o pirmiausia dvasinį, Bažnyčios gyvenimą: „Pakluskite savo vyresniesiems ir būkite jų valdžioje. Nes jie budi kaip duosiantys apyskaitą už jūsų sielas, kad tai darytų su džiaugsmu, o ne dūsaudami.“ (Žyd 13, 17)

Dievas, kurį garbiname, ir kuris „nėra nesutarimų, bet taikos Dievas“ (1 Kor 14, 33), mums visiems maloniai tesuteikia, kad šioje žemiškoje tremtyje vienu protu ir viena siela dalyvautume šventojoje Liturgijoje, kuri būtų tarsi tam tikras pasiruošimas ir pradžia tos dangiškosios liturgijos, kurioje tikime pagaliau sutartinai giedosiantys kartu su aukščiausia Dievo Motina ir mieliausia mūsų Motina: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius.“ (Apr 5, 13)

Šia džiugiausia viltimi pasikliaudami, jums visiems ir kiekvienam, garbingieji Broliai, bei jūsų budrumui patikėtoms kaimenėms, kaip dieviškųjų dovanų ženklą ir mūsų ypatingo palankumo liudijimą, mieliausiai suteikiame apaštališkąjį palaiminimą.

Duota Kastelgandolfe, netoli Romos, 1947 metų lapkričio 20 dieną, devintaisiais mūsų pontifikato metais.

POPIEŽIUS PIJUS XII