Apmąstykite šio vyro veidą, iki šiol džiuginusį visus jį mačiusius, o dabar tapusį siaubo objektu. Štai žmogus kurį Pilotas jums pristato iš pretoriumo: žiūrėkite į Jį, tą skausmo vyrą: Ecce homo! (Jn 19, 5) „Štai žmogus!“
Ir ką mes matome? Ar tai žmogus, ar žemės kirminas? Ar Jis gyvas žmogus, ar auka, skirta paskerdimui? Jie skelbia, kad Jis yra žmogus – Ecce homo – „Štai žmogus!“
Taip, krikščioniškoji siela, pažvelk į Jį kaip į skausmų vyrą: pamatyk tą apgailėtiną būklę, į kurią Jį įstūmė sinagogos nariai arba, tiksliau, pažvelk į Jį šioje liūdnoje padėtyje, į kurią Jį pastatė mūsų nuodėmės: mūsų pačių nuodėmės užtraukė šiai nekaltajai aukai visą šį blogio potvynį. O Jėzau! Kas gali šioje apgailėtinoje būklėje Tave atpažinti? „Mes matėme Jį“, – sako pranašas, – „ir Jame nebuvo nieko, dėl ko Jis mums patiktų.“ Jis ne tik neatrodė kaip Dievas, bet netgi prarado žmogaus išvaizdą, ir Jo veidas buvo tarsi paslėptas ir paniekintas, todėl mes Jį laikėme nieko vertu. Ar tai Jis? Ar tai tas mums pažadėtas žmogus, tas žmogus Dievo dešinėje? Ar tai tas Žmogaus Sūnus, kuris patiko Dievui? Neabejokite, kad tai Jis. Štai žmogus, kuris buvo reikalingas mūsų nuodėmių atpirkimui – mums reikėjo aukos, kad atkurtų mumyse Dievo atvaizdą, kurį buvo išniekinę mūsų nusikaltimai, mums reikėjo Žmogaus-Dievo, kad išgydytų mūsų sužeistas sielas. Jis buvo sužeistas dėl mūsų nuodėmių, Jis buvo sumuštas dėl mūsų nuodėmių, Jam buvo uždėta mūsų sutaikinimo bausmė, ir Jo žaizdomis mes esame išgydyti.
O žaizdos, aš garbinu jus! Šventosios stigmos, aš jus apkabinu! O kraujau, kuris teki, ar iš tavo perdurtos ir dieviškos galvos, ar iš tavo sumuštų ir patinusių akių, ar iš tavo švento ir sudraskyto kūno! O brangusis kraujau! Aš surenku tave, kad tavęs nesugertų ištroškusi žemė: „Žeme, neuždenk mano kraujo.“ (Job 16, 18)
Bet kokią reikšmę turi Jobo kraujas? Tu, o žeme! Nesugerk Jėzaus kraujo – šis kraujas yra mūsų, ir turėtų tekėti ant mūsų sielų. Žydai šaukia: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mt 27, 25) Jis kris ant tavęs, prakeikta tauta! Tu buvai gerai išgirsta: šis kraujas kris ant tavęs iki paskutinio tavo palikuonio pėdsako, kol Viešpats nepavargs keršyti – Jis prisimins tave, nelaiminga tauta, iki laikų pabaigos.
Tenekrenta Jėzaus kraujas ant mūsų taip, kaip krinta ant žydų, tegul Jis nekeršija už mūsų ilgą užsispyrimą, bet tegul Jis krinta ant mūsų dėl mūsų išgelbėjimo, kad būtume nuplauti už gausias mūsų nuodėmes, kad būtume visiškai persmelkti šiuo šventu krauju, ir tegul jo gražus raudonas atspalvis apgaubia mus kaip švyturys, kai stosime prieš baimę keliančią Dieviškojo Teisingumo krasę.
DORYBĖ – MORALINĖ DRĄSA
Kiek kartų nuogąstavai dėl „Ką pasakys žmonės?“, kai buvai linkęs atlikti kokį nors atgailos, pažeminimo ar kitą pamaldų darbą? Tu norėjai ko nors atsisakyti dėl Dievo, tačiau baimė dėl žmonių pajuokos ar nepalankios kritikos tave nuo to sulaikė. Norėtumėte skirti daugiau laiko Dievui, jei galėtumėte tai daryti taip, kad žmonės to nepastebėtų. O žmonija! Kaip tau turėtų būti gėda už tai, kad esi tokia nedėkinga savo Tėvui, jog gėdijiesi, kad tave matytų atliekant Jo darbą. Daugelis sakys, kad pakanka tarnauti Visagaliam Dievui slapta, atiduoti Jam savo širdis, nerodant jokių išorinių atsidavimo ženklų. Iš dalies tai tiesa, bet jei žmogus, kad ir koks pamaldus jis būtų viduje, reikalaujant aplinkybėms neparodys, kad jo širdis priklauso Dievui, jei neišdrįs priimti pajuoką pripažindamas savo tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Švenčiausiąja Motina – toks žmogus yra tik pusė krikščionio.
Kaip galima parodyti šią moralinę drąsą? Neskatinant nešvarių ar nemeilingų pokalbių. Jei atsisakėte keiksmažodžių, gėrimo ar bet kokios rūšies ištvirkavimo, kai jūsų kolegos darbe ar poilsio vietoje gundo jus paslysti, būkite drąsūs, parodykite jiems, kad esate pasekėjais To, kuris pasakė: „Imk savo kryžių ir sek paskui mane“.
