Reikėjo, kad visa auka būtų dieviška. Dievui buvo reikalingas deramas atlygis, todėl reikėjo, kad auka būtų Dievas. Dieviškoji auka sutiko būti prikalta prie gėdos medžio, kad jo rankos ir kojos būtų pervertos storomis vinimis, kad jį laikytų tik šios sužeistos galūnės, ir kad jo nusiminusio ir sudarkyto kūno svorį laikytų tik jo suplėšytos rankos, kad visos jo galūnės būtų sumuštos ir išnarintos šiuo žiauriu pakabinimu! Nepaisant tos nepakeliamos kūno ir proto agonijos, kad numalšintų tą baisų troškulį Jis gauna tik tulžies ir acto, ir kęsdamas šias nepaprastas kančias Jis mato Jį apsupusią nesuskaičiuojamą minią, kuri tyčiojasi ir išjuokia Jį Jo kančios agonijoje. Iš abiejų Jo pusių kabo vagys, vienas kurių miršta neviltyje, tardamas šventvagiškiausius prakeiksmus – ar silpna mūsų vaizduotė kada nors galėtų perteikti Jėzaus nukryžiavimo reginio siaubą? Tai neįmanoma, vaizdas pernelyg baisus. Šis vienoje vietoje sutelktas blogis kelia siaubą žiūrovams, tačiau mūsų aptartos kančios ir kankinimai yra tik sapnai ir vaizdai, palyginti su tikrove – skausmais, priespauda ir kančiomis, kurios drasko mūsų brangiojo Jėzaus sielą Dievo rankose.
Dorybė – Nuodėmių atleidimas
Jėzus Kristus norėjo įtvirtinti meilę tarp žmonių, ir kaip priemonę tai padaryti Jis yra pasirengęs mums suteikti didžiausią malonę, kokią tik gali gauti žmogus – mūsų nuodėmių atleidimą, su sąlyga, kad mes suteiksime savo artimiesiems didžiausią malonę, kurią turime galią suteikti patys, būtent – atleidimą už jų nusikaltimus prieš mus.
Norėdami gauti nuodėmių atleidimą ir iš to kylančią taiką su Dievu, sekime pavyzdžiu Juozapo, kuris dovanomis atlygino už savo brolių jam padarytus skriaudas, Mozės, kuris meldėsi už maištingą, nuolat prieš jį sukildavusią tautą arba šv. Stepono, kuris, kai užmėtomas akmenimis iki mirties, maldavo Dievo atleidimo savo budeliams.
Jei prisiminimas apie kokią nors skriaudą sukelia mūsų prote pyktį, prisiminkime, ką už mus iškentėjo Dievo Sūnus ir kokie menki palyginti su tuo buvo mūsų kentėjimai: prisiminkime, ką Jis matė savo agonijos akimirką. „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“
Pažvelkite į Jėzaus Kristaus, kabančio ant kryžiaus paveikslą ir prisiminkite, kad neturite jokios teisės į Jį, jei nežiūrite į savo artimą su gailestingumu ir meile. Kai „Tėve mūsų“ maldoje sakote: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“, jūs šaukiatės sau amžino prakeikimo, jei neatleidžiate tiems, kurie jus įžeidė.
