Apie Kristaus gimimo šventę, I.
I. Visi dalijasi Kalėdų džiaugsmu
Šiandien gimė mūsų brangusis Išganytojas: džiaukimės. Juk nėra vietos liūdesiui, kai švenčiame Gyvybės gimimą, kuris sunaikina mirtingumo baimę ir atneša mums pažadėtosios amžinybės džiaugsmą. Niekam nėra užkirstas kelias dalytis šia laime. Visiems yra vienas bendras džiaugsmo matas, nes kaip mūsų Viešpats, nuodėmės ir mirties naikintojas, neranda nė vieno laisvo nuo kaltės, taip Jis atėjo mūsų visų išlaisvinti. Tegul šventasis džiūgauja dėl to, kad artėja prie pergalės. Tegul nusidėjėlis džiaugiasi, kad yra kviečiamas į atleidimą. Tegul pagonis įgauna drąsos, nes yra kviečiamas į gyvenimą. Juk Dievo Sūnus laiko pilnatvėje, kurią nustatė nesuvokiama dieviškojo sumanymo gelmė, prisiėmė žmogaus prigimtį, kad sutaikytų ją su savo Kūrėju: kad mirties išradėjas, velnias, būtų nugalėtas per tą (prigimtį), kurią jis nugalėjo. Ir šiame už mus prisiimtame mūšyje kova vyko remiantis didingais ir nuostabiais sąžiningumo principais, nes Visagalis Viešpats žengia kautis su savo laukiniu priešu ne savo didybe, bet mūsų nuolankumu, priešindamasis jam tuo pačiu pavidalu ir ta pačia prigimtimi, kuri iš tiesų dalijasi mūsų mirtingumu, nors ir yra laisva nuo bet kokios nuodėmės. Šiam gimimui iš tiesų svetima tai, ką skaitome apie visus kitus: niekas nėra švarus nuo dėmės, net kūdikis, gyvenęs žemėje tik vieną dieną (Job 19, 4)*. Taigi į tą nepakartojamą gimimą nepateko nieko iš kūno geidulių, neįsiskverbė nuodėmės įstatymas. Pasirinkta karališkoji Mergelė iš Dovydo giminės kamieno, kad būtų apvaisinta šventąja sėkla ir pradėtų dieviškai žmogišką palikuonį pirmiausia protu, o paskui ir kūnu. Ir kad, nesuvokdama dangiškojo sumanymo, ji nedrebėtų dėl tokio keisto įvykio, iš pokalbio su angelu ji sužino, kad tai, kas joje įvyks, yra iš Šventosios Dvasios. Ji taip pat nemano, kad tai, jog netrukus taps Dievo Motina, yra jos garbės praradimas. Kodėl gi ji turėtų nusiminti dėl tokio pradėjimo neįprastumo, kai jį įvykdyti pažadėjo Aukščiausiojo galybė. Jos besąlygišką tikėjimą patvirtina ir prieš tai įvykusio stebuklo liudijimas, kai Elžbieta netikėtai tampa vaisinga: kad nekiltų abejonių, jog Tas, kuris suteikė pradėjimą nevaisingiems, suteiks jį ir mergelei.
II. Įsikūnijimo paslaptis yra tinkama džiaugsmo priežastis ir angelams, ir žmonėms
Taigi Dievo Žodis, pats Dievas, Dievo Sūnus, kuris pradžioje buvo pas Dievą, per kurį visa atsirado ir be kurio nieko nėra sukurta (Jn 1, 1-3), turėdamas tikslą išvaduoti žmogų iš amžinosios mirties, tapo žmogumi: taip pasilenkęs prisiimti mūsų nuolankumą, nesumažindamas savo didybės, kad išlikdamas tuo, kuo buvo, ir prisiimdamas tai, kuo nebuvo, sujungtų tikrąjį vergo pavidalą su tuo pavidalu, kuriuo Jis yra lygus Dievui Tėvui, ir sujungtų abi prigimtis tokia jungtimi, kad žemesnioji nebūtų praryta savo išaukštinimo, o aukštesnioji nesusilpninta savo naujojo dalininko. Todėl, nepakenkiant nė vienai iš prigimčių, kurios tada susijungė viename asmenyje, didybė prisiėmė nuolankumą, jėga - silpnumą, o amžinybė - mirtingumą: mūsų būklei priklausančiai skolai grąžinti neliečiama prigimtis buvo sujungta su praeinančia prigimtimi, o tikrasis Dievas ir tikrasis žmogus buvo sujungti į vieną Viešpatį, kad, kaip to reikėjo mūsų atveju, vienas ir tas pats Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, Žmogus Kristus Jėzus, galėtų ir mirti su vienu, ir prisikelti su kitu.
Todėl teisinga, kad mūsų Išganymo gimimas nesugadino Mergelės tyrumo, nes Tiesos nešiojimas buvo garbės išlaikymas. Toks tad mylimas buvo gimimas, tapęs Dievo Galia ir Dievo Išmintimi, netgi Kristumi, kuriuo Jis galėjo būti viena su mumis žmogiškumu ir pranokti mus dievyste. Juk jei Jis nebūtų tikras Dievas, nebūtų mums atnešęs vaisto, o jei nebūtų tikras Žmogus, nebūtų mums davęs pavyzdžio. Todėl džiūgaujančių angelų giesmė gimus Viešpačiui yra tokia: Garbė Dievui aukštybėse, o jų žinia: Ramybė žemėje geros valios žmonėms (Lk 2, 14). Juk jie mato, kad dangiškoji Jeruzalė statoma iš visų pasaulio tautų - ir kaip dėl to nenusakomo dieviškosios meilės darbo turėtų džiūgauti žmonių nuolankumas, kai toks didelis yra aukštybių angelų džiaugsmas?
III. Krikščionys turi gyventi taip, kad būtų verti savo galvos Kristaus
Taigi, mylimieji, dėkokime Dievui Tėvui per Jo Sūnų Šventojoje Dvasioje, kuris dėl savo didžio gailestingumo, kuriuo mus pamilo, pasigailėjo mūsų ir, kai buvome mirę nuodėmėse, atgaivino mus kartu Kristuje (Ef 2, 4-5), kad būtume Jame naujas pradas ir naujas kūrinys. Tad nusimeskime senąjį žmogų su jo darbais ir, įgiję dalį Kristaus gimime, atsisakykime kūno darbų. Krikščioni, pripažink savo orumą ir tapęs dieviškosios prigimties dalininku, negrįžk prie senojo menkumo blogu elgesiu. Prisimink Galvą ir Kūną, kurio narys esi. Prisimink, kad buvai išgelbėtas iš tamsos valdžios ir išvestas į Dievo šviesą bei karalystę. Krikšto paslaptimi tapai Šventosios Dvasios šventykla: neleisk tokiai buveinei bėgti nuo tavęs dėl žemų poelgių ir vėl pasiduoti velnio vergijai, nes tavo išpirkos pinigai yra Kristaus kraujas, nes tave teis tiesoje Tas, kuris išpirko tave iš gailestingumo, kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia viešpatauja per amžių amžius. Amen.
* Iš tiesų ši eilutė randama šv. Augustino „Išpažinimuose“, 1 knyga, 7 skyrius.
