Įžanga
Būdamas Ženevos vyskupu, šventasis Pranciškus Salezas buvo paklausus pamokslininkas tiek savo vyskupijoje, tiek už jos ribų. Todėl keturi pamokslų tomai iš 26 tomų, sudarančių Annecy leidinį, yra rašytinis liudijimas, kaip jis reagavo į šiuos prašymus ir kaip rimtai žiūrėjo į savo, kaip vyskupo, pareigą skelbti Kristaus Evangeliją. Šie pamokslai, parengti pagal paties šventojo darbo užrašus, pamokslų tekstus ir fragmentus, apima visus liturginių metų aspektus, taip pat su jais susijusius Vizitiečių ordino, kurį jis įkūrė kartu su šventąja Joana de Šantal, bendruomenės gyvenimo įvykius.
Būdamas jaunas kunigas ir pamokslininkas, šv. Pranciškus degė troškimu skelbti Dievo meilę visiems žmonėms, nepriklausomai nuo socialinės klasės ar intelekto skirtumų. Todėl pamokslaudamas jis pasirinko savo stiliumi homiliją, kuri jo laikais jau seniai nebuvo madinga. Iš patirties, įgytos klausantis populiarių Paryžiaus bažnyčių oratorių, šv. Pranciškus suprato, kad, norėdamas būti veiksmingas pamokslininkas, jis turi kalbėti nenaudodamas įprastų sudėtingų retorinių priemonių ir, atrodytų, nesibaigiančių lotyniškų ir graikiškų citatų – kad žmonės jį aiškiai suprastų. Naudodamas homilijos pamokslavimo formą, šventasis Pranciškus galėjo kreiptis į visus paprastai ir tiesiogiai. Tačiau taip elgdamasis jis rizikavo savo reputacija ir net sulaukė tokios savo tėvo kritikos:
Klebone, Jūs pamokslaujate pernelyg dažnai; girdžiu, kad varpai kviečia į pamokslus net darbo dienomis. Mano laikais taip nebuvo – pamokslai buvo daug retesni, bet Dievas žino, kokie tai buvo pamokslai! Jie būdavo pilni erudicijos ir gerai apgalvoti; viename jų būdavo cituojama daugiau lotynų ir graikų kalbos, nei Jūs cituojate dešimtyje. Visi būdavo sužavėti ir pamokyti, žmonės į pamokslus plūsdavo miniomis. Dabar, kai pamokslus padarėte tokius kasdienius, to nebebus, ir niekas apie jus gerai negalvos!
Priešingai, laikas parodė, kad būtent ši artima ir pažįstama pamokslavimo „iš širdies“ forma sustiprino tikinčiųjų tikėjimą, daugelį paskatino grįžti į Bažnyčią ir padarė šventąjį Pranciškų išskirtiniu pamokslininku. Vėliau gyvenime jis patarė pamokslininkams atsispirti rūpinimuisi forma ir stengtis su klausytoju vesti „pokalbį iš širdies į širdį“, kuriame forma būtų pati meilė, ir ji pati užtikrintų rezultatus:
Aš nenorėčiau, kad pamokslo pabaigoje žmonės sakytų: „Koks jis puikus oratorius!“ „Kokia nuostabi jo atmintis!“ „Koks jis mokytas!“ „Kaip gerai jis kalba!“... Norėčiau, kad klausytojas, kurio širdis buvo paliesta, liudytų pamokslininko galią vien savo gyvenimo pakeitimu.
Kai 1602 m. šv. Pranciškus tapo vyskupu, šis paprastas jaunystėje praktikuotas stilius, kartu su augančiu jo, kaip dvasinio vadovo ir rašytojo, populiarumu užtikrino, kad žmonės jo klausysis ir pasitarnavo kaip veiksminga priemonė atvesti Kristų žmonėms, o žmones – Kristui!
Tridento Susirinkimas mokė, kad pagrindinė vyskupo pareiga yra pamokslauti. Būdamas vyskupas, šv. Pranciškus pasižadėjo skrupulingai vykdyti šią užduotį, kai tik bus paprašytas. Kai jo paties brolis skundėsi, kad dėl kitų vyskupo pareigų jam sunku vykdyti pamokslavimo įsipareigojimus, šv. Pranciškus priminė jam jo pareigą ir pabrėžė, kad pamokslavimas turi būti prieinamas visiems:
Dabar tu esi vyskupas ir dabar laikas tau sužinoti, kam šis titulas mus įpareigoja. Neturime būti panašūs į tas mažas vandens sroveles, kurios trykšta iš dirbtinių uolų turtingų žmonių sode ir prie kurių vargu ar kas nors drįsta prisiartinti. Tokio vandens semiama tik į sidabrines ar krištolines taures, ir labai nedaug, bijant sutrikdyti ar sustabdyti jų tekėjimą. Kad atliktume savo pareigą, turime būti panašūs į didelius ir atvirus fontanus, iš kurių vandens gausiai semia ne tik žmonės, bet ir, dar dažniau, žvėrys – juo laisvai naudojasi visi, net gyvatės. [...] Niekada neturime nieko atstumti, net jei dėl to gali šiek tiek nukentėti mūsų ramybė ir komfortas.
Kad ir kokie svarbūs būtų kitų pamokslai, šv. Pranciškus buvo įsitikinęs, jog vyskupas turi ypatingą galią savo asmeniniais pamokslais įkvėpti kitus:
Tai nuostabu, kokią didelę galią turi vyskupo pamokslas, palyginti su kitų pamokslininkų pamokslais... Kad ir kokie sraunūs būtų upeliai, žmonės mėgsta gerti iš paties šaltinio.
Šventojo Pranciškaus Salezo gavėnios pamokslai suteikia retą progą pamatyti jo, kaip vyskupo, atsidavimą pamokslavimo pareigai, unikalų homiletinį stilių, kuriuo jis dėstė teologines tiesas, ir meilę bei atsidavimą, įkvėpusį jo žodžius ir suteikusį jiems galios.
XVII a. per gavėnią, šį ypatingą bažnytinių metų laikotarpį, buvo įprasta vyskupui ar didikui pasikviesti kitą vyskupą skaityti pamokslų ciklą tos vyskupijos ar regiono žmonėms. Per savo vyskupavimo metus šv. Pranciškus turėjo progą pasakyti beveik 20 tokių gavėnios pamokslų ciklų, todėl galėjo paliesti daugybę įvairios socialinės padėties žmonių visose gyvenimo aplinkybėse. Būtent per tokį gavėnios pamokslą (1603 m.) Pranciškus pirmą kartą sutiko ponią de Šantal, su kuria jį siejo gili dvasinė draugystė. Biografas apie jo gavėnios pamokslų sėkmę rašė:
Jis kalbėjosi su Dievu savo širdyje, todėl galėjo iš širdies į širdį kalbėti visiems, kurie jo klausėsi.
Savo garsiajame laiške „Apie pamokslininką ir pamokslavimą“ šv. Pranciškus išreiškė įsitikinimą, kuris buvo jo pamokslų veiksmingumo šaltinis:
Mūsų žodžiai turi degti ne šūksniais ir nesuvaldomais gestais, bet vidiniu susižavėjimu. Jie turi sklisti iš mūsų širdies, o ne iš burnos. Turime kalbėti tinkamai, bet širdis kalba širdžiai, o liežuvis kalba tik žmonių ausims.
Paties šv. Pranciškaus pamoksluose parodytas „pokalbis iš širdies į širdį meilėje“ rado savo logišką pradžią ir peną Eucharistijoje, Meilės Sakramente. Gyvajame Kristaus buvime jis galėjo atgaivinti dieviškąją pamokslavimo intenciją, primindamas paties Kristaus tikslą: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų!“ Ir per šį asmeninį susitikimą su eucharistiniu Kristumi jis taip pat įgijo įkvėpimą ir gairių, kaip tą ketinimą įgyvendinti savyje ir tuose, kurie jo klausysis. Šambery (1606 m.) sakytų gavėnios pamokslų ciklas liudijo, kad jo, kaip pamokslininko, veiksmingumo pagrindas buvo jo asmeninis šventumas.
Viename laiške šv. Pranciškus pasakojo, kad pradžia buvo gana mažai žadanti ir jis sujaudino labai nedaugelį iš tų, kurie jo klausėsi. Tai, kas traukė jo klausytojų širdis, buvo vidinės jo asmens savybės. Norėdamas įbauginti vyskupą, Šambery senatas viešai pagrasino jo turtui – į ką jis reagavo su krikščionišku tvirtumu. Jo kantrybė ir meilė šiuo klausimu taip sužadino žmonių vaizduotę, kad bažnyčios prisipildė jo pamokslų klausytojų. Kaip pastebi vienas biografas, jo asmeninio šventumo charizma palaužė bet kokį pasipriešinimą:
Tradicija sako, kad kontrastas tarp Ženevos vyskupo nuolankumo bei švelnumo ir istorijų, kurias apie katalikų vyskupus pasakojo kalvinistai, sugriovė žmonių išankstinį nusistatymą – patikimiausią gynybą prieš jo įtikinėjimo genijų... Pranciškaus Salezo asmens vientisumas buvo neginčijamas, o jo kantrybė įtarinėjimų metu amžininkams darė didelį įspūdį.
Šventasis Pranciškus tai išreiškė dar paprasčiau: „Norint gerai kalbėti užtenka gerai mylėti!“ Tačiau istorija taip pat parodo, kad paties klausytojo nusiteikimas yra ne mažiau svarbus bendraujant „iš širdies į širdį“, kuo šventasis Pranciškus grindė savo pamokslavimą.
Vienas šiuolaikinis rašytojas taikliai pabrėžė, kad „daugiau nei pusę kiekvieno sėkmingo pamokslo sako susirinkusieji“. Pasak vieno nutikimo, kuris, kaip teigiama, įvyko per gavėnios pamokslų ciklą, sakytą Anesyje, šv. Pranciškus patvirtino tokios įžvalgos teisingumą.
Šventasis turėjo įprotį pamokslo pradžioje padaryti pauzę ir kelias tylos akimirkas pažvelgti į priešais jį susirinkusią bendruomenę. Vienas katedros kapitulos narys išdrįso jo paklausti, ką reiškia toji tyla. „Aš sveikinu kiekvieno savo klausytojo angelą sargą, – atsakė jis, – ir prašau, kad jis paruoštų savo globojamą širdį mano žodžiams. Tokiu būdu man buvo suteiktos labai didelės malonės.“
Sprendžiant iš jo, kaip pamokslininko, populiarumo, šv. Pranciškaus malda už savo susirinkusiuosius atnešė trokštamą rezultatą, t. y. jo klausytojų širdys tapo „gyvesnės“, „įgavo jėgų ir gyvybingumo“, o tai pasireiškė gyvenimo pasikeitimu. Taigi homilijos, pamokslininko ir klausytojo „pokalbis iš širdies į širdį“ davė vaisių dėl šios vienybės, kurią lėmė Kristaus Meilė.
Toliau pateikiami gavėnios pamokslai, kuriuos išvertė seserys vizitietės ir redagavo t. Lewis Fiorelli, O.S.F.S., akivaizdžiai buvo skirti klausytis, o ne skaityti. Todėl jiems neabejotinai trūksta didelės dalies šv. Pranciškaus pamokslų „iš širdies į širdį“ dvasios, dėl kurių jie buvo tokie veiksmingi. Tačiau tai, kad šie pamokslai yra asmenų, artimai gyvenančių šv. Pranciškaus Salezo dvasia, kaip jo dvasinių sūnų ir dukterų, meilės pastangų rezultatas, galima suvokti kaip kažką, kas kyla iš jo paties širdies. Jei ne jų meilės darbas, iš tiesų labai nedaugelis turėtų net tokią galimybę patirti asmeninę šventojo charizmą.
Kaip jau minėta, ne mažiau svarbus ir skaitytojo nusiteikimas, jei norima iš šių pamokslų gauti dvasinės naudos, ko ir siekė jų autorius.
Nors atrinkti gavėnios pamokslai buvo skirti vienuoliams, jų žinia ne mažiau vertinga ir pasauliečiui skaitytojui, kuriam tereikia vadovautis jais savo nuožiūra ir pritaikyti pagal savo gyvenimo būklę. Iš tiesų pasaulietis skaitytojas turi retą galimybę pasinaudoti tėviškais šv. Pranciškaus Salezo patarimais, kurie atskleidžia jo „širdies slaptumas“ neformalioje vienuolyno ir jo dvasinių dukterų sodo aplinkoje. Dorybės, kurias raginami praktikuoti vienuoliai, reikalingos ir pasauliečiams, jei ir vieni, ir kiti nori savu būdu atsiliepti į universalų pašaukimą šventumui. Artindamasis prie šių pamokslų skaitytojas gali su tikėjimu žengti pirmyn, būdamas tikras, kad jo širdis jau buvo unikaliai atvesta į reikiamą nusiteikimą per šv. Pranciškaus Salezo šeimą, kuri, sekdama šventojo pavyzdžiu, padėjo pasirengti savo malda!
Kun. John A. Abruzzese, S.T.D.
1622 m. vasario 9 d. Pelenų trečiadienio pamokslas apie pasninko dvasinius vaisius ir sąlygas, dėl kurių pasninkas tampa malonus Dievui: pasninkauti reikia visapusiškai, t. y. visais pojūčiais, supratimu, atmintimi ir valios apetitais; kaip visiškai pasninkavo pirmykščiai krikščionys, pasninkaudami iš nuolankumo, o ne iš tuštybės, pasninkaudami iš paklusnumo, o ne iš savanaudiškumo, pasninko metu laikydamiesi bendruomenės papročių, o ne siekdami būti išskirtiniai, pasninkaudami tik tam, kad patiktų Dievui, o ne dėl žmonių pagarbos, ir apie blogį, kai Dievo ir mūsų vyresniųjų įsakymus pajungiame savo žmogiškam apsisprendimui.
Šios pirmosios keturios šventojo gavėnios laikotarpio dienos tarnauja kaip įžanga, nurodanti, kaip turėtume pasirengti, kad gerai praleistume gavėnią ir nusiteiktume gerai pasninkauti. Štai kodėl šiame paraginime sugalvojau jums kalbėti apie sąlygas, kurios daro pasninką gerą ir nuopelningą. Kalbėsiu kuo trumpiau ir kuo suprantamiau, ne tik šiandien, bet ir kai kalbėsiu jums kiekvieną ketvirtadienį šiuo gavėnios laikotarpiu. Kiek tik pajėgsiu, viskas bus paprasta ir tinkama jūsų širdims.
Norėdami kalbėti apie pasninką ir apie tai, ko reikia, kad pasninkas būtų geras, iš pradžių turime suprasti, kad pats savaime pasninkas nėra dorybė. Jo laikosi ir geri, ir blogi, ir krikščionys, ir pagonys. Senovės filosofai jo laikėsi ir rekomendavo. Vien dėl to jie nebuvo dorybingi ir pasninkaudami nepraktikavo dorybės. O ne, pasninkas yra dorybė tik tada, kai jį lydi sąlygos, dėl kurių jis tampa malonus Dievui. Taip atsitinka, kad vieniems jis duoda naudos, o kitiems ne, nes ne visi jo imasi vienodai.
Yra žmonių, manančių, kad norint gerai pasninkauti šventuoju gavėnios laikotarpiu, pakanka susilaikyti nuo kokio nors draudžiamo maisto. Tačiau tokia mintis yra pernelyg grubi, kad įsiskverbtų į vienuolių širdis, nes kalbu būtent jums, taip pat mūsų Viešpačiui pasišventusiems asmenims. Puikiai žinome, kad nepakanka pasninkauti išoriškai, jei nepasninkaujame ir viduje, jei kūno pasninko nelydime dvasios pasninku.
Štai kodėl mūsų dieviškasis Mokytojas, kuris įsteigė pasninką, Kalno pamoksle labai norėjo pamokyti savo apaštalus, kaip pasninką reikia praktikuoti (Mt 6, 16–18), o tai yra labai naudingas ir reikalingas dalykas (nes Dievo didybei nederėtų mokyti nenaudingos doktrinos. To ir negalėtų būti). Jis žinojo, kad, norint iš pasninko pasisemti stiprybės ir veiksmingumo, reikia kažko daugiau nei susilaikymo nuo draudžiamo maisto. Taip Jis juos pamokė ir atitinkamai nuteikė gauti tinkamus pasninko vaisius. Tarp daugelio kitų yra šie keturi: pasninkas stiprina dvasią, apmarina kūną ir jo juslingumą, kelia dvasią į Dievą, kovoja su geiduliais ir suteikia jėgų nugalėti bei numarinti aistras. Trumpai tariant, jis nuteikia širdį su dideliu tyrumu stengtis patikti tik Dievui.
Bus labai naudinga aiškiai nurodyti, ką reikia daryti, norint gerai pasninkauti šias keturiasdešimt dienų. Mat nors visi privalo tai žinoti ir praktikuoti, tačiau vienuoliai ir mūsų Viešpačiui pasišventę asmenys ypač privalo tai daryti. Iš visų sąlygų, reikalingų geram pasninkui, išskirsiu tris pagrindines ir apie jas suprantamai papasakosiu.
Pirmoji sąlyga yra ta, kad turime pasninkauti visa širdimi, t. y. noriai, iš visos širdies, visuotinai ir visiškai. Jei priminsiu jums šv. Bernardo žodžius apie pasninką, sužinosite ne tik tai, kodėl jis įvestas, bet ir kaip jo reikia laikytis.
Jis sako, kad pasninką mūsų Viešpats įsteigė kaip vaistą nuo mūsų burnos, mūsų noro skonėtis ir apsirijimo. Kadangi nuodėmė į pasaulį atėjo per burną, burna turi atlikti atgailą, atsisakydama Bažnyčios ribojamų ir uždraustų maisto produktų, susilaikydama nuo jų keturiasdešimt dienų. Tačiau šis šlovingasis šventasis priduria, kad, kadangi nusidėjo ne tik burna, bet ir visi kiti mūsų pojūčiai, mūsų pasninkas turi būti visuotinis ir visapusiškas, t. y. pasninkauti turi visi mūsų kūno nariai. Juk jei Dievą įžeidėme akimis, ausimis, liežuviu ir kitomis juslėmis, kodėl neturėtume pasninkauti ir jomis? Ir turime pasninkauti ne tik kūno pojūčiais, bet ir sielos galiomis bei aistromis – taip, net supratimu, atmintimi ir valia, nes nusidėjome ir kūnu, ir dvasia.
Kiek daug nuodėmių, kaip nurodo Šventasis Raštas, į sielą pateko per akis? (1 Jn 2, 16) Štai kodėl akys turi pasninkauti laikant jas nuleistas ir neleidžiant žiūrėti į lengvabūdiškus ir neteisėtus dalykus, ausys – neleidžiant klausytis tuščių kalbų, kurios tarnauja tik tam, kad pripildytų protą pasaulietiškų vaizdinių, liežuvis – nekalbant tuščių žodžių ir tokių, kurie dvelkia pasauliu ar pasaulio dalykais. Taip pat turėtume atsikratyti nenaudingų minčių, tuščių prisiminimų, nereikalingų potraukių ir valios troškimų. Trumpai tariant, turėtume sulaikyti visus tuos dalykus, kurie trukdo mums mylėti Aukščiausiąjį Gėrį ar siekti Jo. Taip vidinis pasninkas lydi išorinį pasninką.
Būtent tai Bažnyčia nori parodyti šiuo šventuoju gavėnios laikotarpiu, mokydama mus pasninkauti akimis, ausimis ir liežuviu. Dėl šios priežasties ji atsisako visų harmoningų giesmių, kad numarintų klausą. Ji nebekartoja Aleliuja ir visiškai apsirengia niūriomis ir tamsiomis spalvomis. Šią pirmąją dieną ji kreipiasi į mus šiais žodžiais: „Atmink, žmogau, kad esi dulkė ir į dulkę sugrįši“ (Pr 3, 19), tarsi norėdama pasakyti: „O žmogau, šią akimirką atsisakyk visų džiaugsmų ir linksmybių, visų džiaugsmingų ir malonių apmąstymų ir pripildyk savo atmintį karčiomis, sunkiomis ir liūdnomis mintimis. Taip tu priversi savo protą pasninkauti kartu su kūnu.“
To mus mokė ir pirmykštės Bažnyčios krikščionys, kurie, norėdami geriau praleisti gavėnią, šiuo metu atsisakydavo įprastų pokalbių su draugais, pasitraukdavo į didelės vienatvės ir nuo bendravimo su žmonėmis nutolusias vietas. Dėl tos pačios priežasties senovės Tėvai ir maždaug 400-ųjų metų krikščionys taip rūpinosi gerai praleisti šias keturiasdešimt dienų, kad nesitenkino vien susilaikymu nuo draudžiamos mėsos, bet susilaikydavo netgi nuo kiaušinių, žuvies, pieno bei sviesto ir gyveno vien žolelėmis bei šaknimis. Jie nesitenkino vien kūno pasninku, bet pasninkavo ir protu bei visomis sielos galiomis. Kad išmoktų nuleisti akis, ant galvų jie užsidėdavo drobules. Kaip atgailos ženklą jie barstydavo galvas pelenais. Jie pasitraukdavo į vienatvę, kad numarintų liežuvį ir klausą, nekalbėtų ir negirdėtų nieko tuščio ir nenaudingo. Tuo metu jie atlikdavo dideles ir griežtas atgailas, kuriomis pajungdavo savo kūną ir versdavo pasninkauti visus jo narius. Visa tai jie darė visiškai laisvai, nei verčiami, nei ribojami kieno kito. Atkreipkite dėmesį, kad jų pasninkas buvo vykdomas visa širdimi ir visapusiškai – nes jie puikiai suprato, kad, kadangi nusidėjo ne tik burna, bet ir visos kitos mūsų kūno juslės bei sielos galios, tai aistros ir potraukiai yra pilni nedorybių. Taigi, kad mūsų pasninkas būtų visavertis ir nuopelningas, jis turėtų būti visuotinis, t. y. praktikuojamas ir kūnu, ir dvasia. Tai pirmoji sąlyga, kurios reikia laikytis, norint gerai pasninkauti.
Antroji sąlyga – niekada nevalia pasninkauti dėl tuštybės, bet visada dėl nuolankumo. Jei mūsų pasninkas nebus atliekamas su nuolankumu, jis nebus malonus Dievui. Taip teigė visi mūsų senovės Tėvai, o ypač šventasis Tomas, šventasis Ambraziejus ir didysis šventasis Augustinas. Šventasis Paulius Laiške korintiečiams (1 Kor 13), kuris buvo skaitomas praėjusį sekmadienį, paskelbė sąlygas, būtinas norint gerai nusiteikti pasninkauti gavėnios metu. Jis mums sako štai ką: artėja gavėnia; pasiruoškite pasninkauti su meile, nes jei pasninkas bus atliekamas be jos, jis bus tuščias ir nenaudingas; nes pasninkas, kaip ir visi kiti geri darbai, nėra malonus Dievui, jei nėra atliekamas iš meilės ir dėl meilės. Kai save drausminate, kai kalbate ilgas maldas, jei neturite meilės, visa tai yra niekas. Net jei darytumėte stebuklus, jei neturėsite meilės, jie jums neduos jokios naudos. Iš tiesų, net jei be meilės patirtumėte kankinystę, jūsų kankinystė būtų nieko verta ir nebūtų nuopelninga Dieviškosios Didybės akyse. Juk visi darbai, maži ar dideli, kad ir kokie geri jie būtų patys savaime, neturi jokios vertės ir neduoda mums jokios naudos, jei nėra atliekami iš meilės ir dėl meilės.
Tą patį sakau ir dabar: jei jūsų pasninkas yra be nuolankumo, jis nieko vertas ir negali būti malonus Viešpačiui. Taip pasninkavo pagonys filosofai ir jų pasninkas nebuvo priimtas Dievo. Taip pasninkauja ir nusidėjėliai, bet kadangi jie neturi nuolankumo, jiems tai visiškai nenaudinga. Pasak apaštalo, visa, kas daroma be nuolankumo, nėra malonu Dievui, todėl aš kartu su šiuo didžiuoju šventuoju sakau, kad jei pasninkaujate be nuolankumo, jūsų pasninkas neturi jokios vertės. Nes jei neturite nuolankumo, neturite ir meilės, o jei neturite meilės, neturite ir nuolankumo. Beveik neįmanoma turėti meilę nebūnant nuolankiam ir būti nuolankiam neturint meilės. Šios dvi dorybės yra taip susijusios viena su kita, kad viena be kitos niekada negali būti [1].
Tačiau ką reiškia pasninkauti iš nuolankumo? Niekada negalima pasninkauti iš tuštybės. Kaip galima pasninkauti iš tuštybės? Pasak Šventojo Rašto, yra šimtų šimtai būdų, bet aš pasitenkinsiu papasakodamas jums vieną iš jų, nes nebūtina apsunkinti jūsų atminties daugeliu dalykų. Pasninkauti iš tuštybės – tai pasninkauti savo valia, nes ši valia nėra be tuštybės ar bent jau be pagundos tuštybei. O ką reiškia pasninkauti savo valia? Tai reiškia pasninkauti taip, kaip norime patys, o ne kaip nori kiti, pasninkauti taip, kaip mums patinka, o ne taip, kaip mums liepia ar pataria. Rasite tokių, kurie nori pasninkauti daugiau, nei reikia, ir tokių, kurie nenori pasninkauti tiek, kiek reikia. Kas tai lemia, jei ne tuštybė ir savanaudiškumas? Visa, kas kyla iš mūsų pačių, mums atrodo geriau ir yra daug malonesnis ir lengvesnis dalykas nei tai, ką mums įsako kitas, nors pastarasis yra naudingesnis ir tinkamesnis mūsų tobulėjimui. Tai mums natūralu ir gimsta iš didelės meilės sau patiems.
Tegul kiekvienas iš mūsų ištiria savo sąžinę, ir pamatysime, kad visa, kas kyla iš mūsų pačių sprendimo, pasirinkimo ir atsirinkimo, yra vertinama ir mylima kur kas labiau nei tai, kas kyla iš kito. Mes tuo savotiškai pasitenkiname, dėl to sunkiausi ir sudėtingiausi dalykai mums tampa lengvi, o šis pasitenkinimas beveik visada yra tuštybė. Rasite tokių, kurie nori pasninkauti kiekvieną metų šeštadienį, bet ne gavėnios metu [2]. Jie nori pasninkauti Dievo Motinos, o ne Viešpaties garbei. Tarsi mūsų Viešpats ir Dievo Motina nelaikytų vienam iš jų teikiamos pagarbos kaip teikiamos kitam, tarsi pagerbdami Sūnų pasninku, atliekamu Jo intencija, neįtiktume Motinai arba kad pagerbdami Mergelę neįtiktume Išganytojui! Kokia kvailystė! Bet pažiūrėkime, kokia ji žmogiška: kadangi pasninkas, kurį šie asmenys šeštadienį užsideda mūsų šlovingosios Šeimininkės garbei, kyla iš jų pačių valios ir pasirinkimo, jiems atrodo, kad jis turėtų būti šventesnis ir kad jis turėtų juos atvesti prie daug didesnio tobulumo nei įsakytas gavėnios pasninkas. Tokie žmonės pasninkauja ne taip, kaip turėtų, bet taip, kaip nori patys.
Yra ir tokių, kurie nori pasninkauti daugiau, nei turėtų, ir su jais žmogus turi daugiau vargo nei su pirmąja grupe. Šiuo klausimu didysis apaštalas skundžiasi (Rom 14, 1–6), sakydamas, kad susiduriame su dviem žmonių grupėmis. Vieni nenori pasninkauti tiek, kiek turėtų, ir nepasitenkina leidžiamu maistu (taip ir šiandien elgiasi daugelis pasauliečių, kurie šiuo klausimu nurodo tūkstančius priežasčių, bet aš čia nekalbu apie tokius dalykus, nes kreipiuosi į vienuolius). Kiti, sako šventasis Paulius, nori pasninkauti daugiau, negu reikia. Būtent su tokiais mes turime daugiau rūpesčių. Pirmiesiems galime lengvai ir aiškiai parodyti, kad jie prieštarauja Dievo įstatymui ir kad, nesilaikydami pasninko tiek, kiek reikėtų, nors galėtų tai daryti, jie nusižengia Viešpaties įsakymams. Tačiau daugiau sunkumų patiriame su silpnais ir negaluojančiais, kurie nėra pakankamai stiprūs pasninkauti. Jie nesiklauso proto balso ir negali būti įtikinti, kad jų tai [pasninko įstatymas] neįpareigoja, ir, nepaisydami visų mūsų argumentų, primygtinai reikalauja pasninkauti daugiau, nei reikalaujama, nenorėdami vartoti maisto, kurį jiems įsakome. Šie žmonės pasninkauja ne iš nuolankumo, bet iš tuštybės. Jie nepripažįsta, kad, būdami silpni ir neįgalūs, jie daug daugiau padarytų Dievui, jei nesilaikytų pasninko laikydamiesi kito [asmens – red.] įsakymu ir naudotų jiems įsakytą maistą, negu norėdami pasninkauti dėl savo valios. Mat nors dėl jų silpnumo burna neturėtų susilaikyti, jie turėtų priversti pasninkauti kitas kūno jusles, taip pat sielos aistras ir galias.
Neturite, sako mūsų Viešpats, atrodyti niūrūs ir melancholiški, kaip veidmainiai, kai jie pasninkauja, norėdami būti žmonių giriami ir vertinami kaip dideli pasninkautojai (Mt 6, 16–18). Bet tegul tavo pasninkas vyksta slapta. Todėl nusiprausk veidą, pasitepk galvą aliejumi, ir tavo dangiškasis Tėvas, kuris mato, kas paslėpta tavo širdyje, tau gerai atlygins. Mūsų dieviškasis Mokytojas tuo nenorėjo pasakyti, kad neturėtume rūpintis artimo pamaldumu. Oi, ne, nes šventasis Paulius sako (Fil 4, 5): „Tegul jūsų kuklumas būna visiems žinomas.“ Tie, kurie pasninkauja per šventąjį gavėnios laikotarpį, neturėtų to slėpti, nes Bažnyčia įsako šį pasninką ir nori, kad visi žinotų, jog jo laikomės. Taigi neturime to neigti tiems, kurie to iš mūsų tikisi dėl savo tobulėjimo, nes privalome pašalinti kiekvieną papiktinimo priežastį savo broliams. Bet kai mūsų Viešpats pasakė „pasninkaukite slapčia“, Jis norėjo, kad mes suprastume: „Nedarykite to, kad jus matytų ar vertintų kūriniai, nedarykite savo darbų dėl žmonių akių. Stenkitės juos gerai pamokyti, bet ne tam, kad jie jus vertintų kaip šventus ir dorus. Nebūkite panašūs į veidmainius. Nesistenkite pasirodyti geresni už kitus, praktikuodami daugiau pasninko ir atgailos nei jie.“
Šlovingasis šv. Augustinas reguloje, kurią parašė savo vienuolėms seserims (vėliau pritaikytoje vienuoliams vyrams), įsako kuo labiau sekti bendruomene, tarsi norėdamas pasakyti: nebūkite dorybingesni už kitus, nenorėkite laikytis didesnio pasninko, asketizmo, didesnio nusižeminimo, nei jums įsakyta. Darykite tik tai, ką daro kiti, ir tai, kas įsakyta jūsų reguloje, pagal tą gyvenimo būdą, kurio laikotės, ir tuo pasitenkinkite. Nes nors pasninkas ir kitos atgailos yra geros ir pagirtinos, vis dėlto, jei jų nepraktikuos tie, su kuriais gyveni, išsiskirsite iš kitų ir kils tam tikra tuštybė ar bent jau pagunda save vertinti aukščiau už kitus. Kadangi jie nedaro taip, kaip jūs, jūs patirsite tam tikrą tuščią pasitenkinimą, tarsi darydami tokius dalykus būtumėte šventesni už juos.
Tad visuose dalykuose sekite bendruomene, sakė didysis šv. Augustinas. Tegul stiprūs ir ištvermingi valgo tai, kas jiems įsakyta, laikydamiesi nustatyto pasninko ir asketizmo, ir tegul tuo pasitenkina. Silpnieji ir nestiprūs tegul priima tai, kas jiems siūloma dėl jų silpnumo, nenorėdami daryti to, ką daro stiprieji. Tegul nė viena grupė nepramogauja žiūrėdama, ką valgo tas ar ko nevalgo anas, bet tegul kiekvienas lieka patenkintas tuo, ką turi, ir tuo, kas jam duodama. Taip išvengsite tuštybės ir smulkmeniškumo [3].
Tegul niekas čia nepateikia pavyzdžių, kad įrodytų, jog vis dėlto nėra taip jau daug blogo nesilaikyti bendro gyvenimo. Nesakykite man, pavyzdžiui, kad šv. Paulius, pirmasis atsiskyrėlis, devyniasdešimt metų gyveno grotoje, negirdėdamas šventųjų Mišių, ir todėl, užuot ėjęs kalbėti Dieviškosios oficijos, turiu likti atsiskyręs ir vienišas savo kambaryje, kad ten patirčiau ekstazių ir svaigulių. O, nekiškite man to, nes tai, ką darė šv. Paulius, buvo padaryta dėl ypatingo įkvėpimo, kuriuo Dievas nori, kad visi žavėtųsi, bet ne mėgdžiotų. Dievas įkvėpė jį vykti į šį nepaprastą atsiskyrimą, kad dykumos taptų labiau gerbiamos, nes tuo metu jos buvo negyvenamos [4], o vėliau jose apsigyveno daug šventų Tėvų. Tačiau nebuvo taip, kad visi iš tikrųjų sektų šv. Pauliaus pavyzdžiu. Veikiau tai buvo tam, kad jis būtų dorybių veidrodis ir stebuklas, vertas susižavėjimo, bet ne visų mėgdžiojamas. Neminėkite ir šv. Simono Stulpininko pavyzdžio. Jis keturiasdešimt ketverius metus išbuvo ant kolonos, kasdien atlikdamas du šimtus adoracijos veiksmų nusilenkdamas. Kaip ir šv. Paulius, jis taip elgėsi dėl ypatingo įkvėpimo. Dievas šiuo šventumo stebuklu norėjo parodyti, kaip esame pašaukti ir galime šiame pasaulyje gyventi visiškai dangišką ir angelišką gyvenimą.
Tad žavėkimės visais šiais dalykais, bet nesakykite man, kad būtų geriau pasitraukti į nuošalią vietą mėgdžiojant šiuos didžiuosius šventuosius, nesimaišant su kitais ir nedarant to, ką jie daro, bet atsidėti didžiai atgailai. O, ne, – sako šventasis Augustinas, – nepasirodyk dorybingesnis už kitus. Pasitenkink tuo, ką daro jie. Savo gerus darbus daryk slapta, o ne kitų akims. Nesielkite kaip voras, kuris simbolizuoja išdidžiuosius, bet mėgdžiokite bitę, kuri yra nuolankios sielos simbolis. Voras audžia savo tinklą ten, kur visi jį mato, ir niekada slapta. Jis verpia soduose, nuo medžio prie medžio, namuose, ant langų, ant grindų – trumpai tariant, visų akyse. Tuo jis panašus į tuščiagarbius ir veidmainius, kurie daro viską, kad kiti juos matytų ir jais žavėtųsi. Jų darbai iš tiesų tėra voratinkliai, tinkami įmesti į pragaro ugnį. Tačiau bitės yra išmintingesnės ir apdairesnės, nes jos medų ruošia avilyje, kur niekas jų nemato. Be to, jos stato mažus narvelius, kuriuose slapta tęsia savo darbą. Tai labai gerai atspindi nuolankią sielą, kuri visada užsisklendžia savyje, neieškodama jokios šlovės ar pagyrimo už savo veiksmus. Veikiau ji savo ketinimus laiko paslėptus, pasitenkindama tuo, kad Dievas mato ir žino, ką ji daro.
Pateiksiu jums pavyzdį, bet suprantamą, nes būtent taip noriu su jumis bendrauti. Jis susijęs su šv. Pachomijumi, tuo įžymiu vienuolių tėvu, apie kurį dažnai jums kalbėjau. Vieną dieną jis vaikščiojo su keliais geraisiais dykumos Tėvais ir kalbėjosi pamaldžiomis ir šventomis temomis. Matote, šie didieji šventieji niekada nekalbėjo apie tuščius ir nenaudingus dalykus. Visi jų pokalbiai buvo apie gerus dalykus. Taigi, šio pokalbio metu, vienas iš vienuolių, per vieną dieną padaręs du kilimėlius, atėjo jų ištiesti saulėje visų šių Tėvų akivaizdoje. Jie visi jį matė, bet nė vienas iš jų nepasidomėjo, kodėl jis tai padarė, nes jie nebuvo įpratę gilintis į kitų veiksmus. Jie manė, kad šis brolis tai padarė be jokios rimtos priežasties, todėl nedarė iš to jokių išvadų. Jie nesmerkė kito poelgio. Jie nebuvo panašūs į tuos, kurie visada sijoja artimo veiksmus, sudarinėja knygas, komentarus ir aiškinimus apie viską, ką mato.
Taigi šie geri religingi žmonės nieko negalvojo apie tą, kuris ištiesė du kilimėlius. Tačiau šv. Pachomijus, kuris buvo jo vyresnysis ir kuriam vieninteliam priklausė pareiga ištirti brolį skatinusią intenciją, ėmė šiek tiek svarstyti šį veiksmą. Ir kadangi Dievas visada duoda savo šviesą tiems, kurie Jam tarnauja, Jis atskleidė šventajam, kad šį brolį padaryti du kilimėlius vedė tuštybės ir pasitenkinimo dvasia ir kad jis taip pasielgė tam, kad jis ir visi Tėvai matytų, kiek daug jis tą dieną dirbo.
Matote, šių senovės vienuolių pragyvenimo šaltinis buvo jų rankų darbas. Jie dirbo ne tai, ką norėjo ar mėgo, bet tai, kas jiems buvo įsakyta. Savo kūną jie lavino fiziniu darbu, o protą – malda ir apmąstymais, taip sujungdami veiksmą su kontempliacija. Įprastinis jų užsiėmimas buvo kilimėlių audimas. Kiekvienas privalėjo padaryti po vieną per dieną. Brolis, apie kurį kalbame, padaręs du, manė, kad dėl šios priežasties yra geresnis už kitus. Štai kodėl jis atėjo jų ištiesti saulėje visų akivaizdoje, kad jie tai matytų. Tačiau šv. Pachomijus, turintis Dievo dvasią, privertė jį įmesti juos į ugnį ir paprašė visų vienuolių melstis už tą, kuris dirbo pragaro bausmei. Tada jis liepė brolį penkiems mėnesiams pasodinti į kalėjimą atgailai už kaltę, kad jis būtų pavyzdys kitiems ir išmokytų juos nuolankiai atlikti savo užduotis.
Neleiskite, kad jūsų pasninkas būtų panašus į veidmainių, kurie nutaiso liūdnus veidus ir šventais laiko tik tuos, kurie yra išsekę. Kokia kvailystė! Tarsi šventumą sudarytų lieknumas! Žinoma, kad šv. Tomas Akvinietis nebuvo lieknas – jis buvo labai stambus. Ir vis dėlto jis buvo šventas. Lygiai taip pat yra daugybė kitų, kurie, nors ir nėra liekni, vis dėlto nesugeba būti labai griežti ir puikūs Dievo tarnai. Tačiau pasaulis, kuris atsižvelgia tik į išorę, šventais laiko tik tuos, kurie yra išblyškę ir išsekę. Šiek tiek pasvarstykime apie tokią žmogaus dvasią: ji atsižvelgia tik į išvaizdą ir, būdama pilna tuštybės, savo darbus daro tam, kad juos matytų kiti. Mūsų Viešpats jums sako, kad nedarytumėte taip, kaip jie, bet tegul jūsų pasninkas būna atliekamas slapta, tik jūsų dangiškojo Tėvo akims, o Jis jus pamatys ir atlygins.
Trečioji sąlyga, būtina norint gerai pasninkauti, yra žvelgti į Dievą ir daryti viską, kad Jam patiktume, užsisklęsti savyje, mėgdžiojant šv. Grigalių Didįjį, kuris pasitraukė į slaptą ir nuošalią vietą, kur kurį laiką išbuvo, niekam nežinant, kur jis yra, pasitenkindamas tuo, kad tai žinojo Viešpats ir Jo angelai.
Nors kiekvienas žmogus turėtų stengtis patikti tik Dievui, tačiau vienuoliai ir Jam atsidavę asmenys turėtų ypač stengtis tai daryti, matydami tik Jį ir būdami patenkinti, kad Jis vienas mato jų darbus, patenkinti, kad tik iš Jo laukia atlygio. To mus taip gerai moko Kasijonas, tas didysis dvasinio gyvenimo tėvas, savo nuostabioje knygoje „Pokalbiai“. (Daugelis šventųjų ją taip gerbė, kad niekada neidavo miegoti neperskaitę jos skyriaus, kad sugrąžintų mintis į Dievą.) Jis sako: Kokia jums nauda iš to, ką darote dėl kūrinių akių? Nieko, išskyrus tuštybę ir pasitenkinimą, kurie naudingi tik pragarui. Bet jei laikysitės pasninko ir visus savo darbus darysite, kad patiktumėte tik Dievui, jūs darbuositės amžinajam gyvenimui, nesidžiaugdami savimi ir nesirūpindami, ar jus mato kiti, ar ne, nes tai, ką darote, darote ne dėl jų ir nelaukiate iš jų atlygio. Turime laikytis pasninko nuolankiai ir teisingai, o ne meluodami ir veidmainiaudami, t. y. turime pasninkauti dėl Dievo ir vien Jam patikti.
Nereikia pasitelkti daugybės mokytų diskusijų ir įžvalgumo, kad suprastume, kodėl įsakyta pasninkauti, ar tai būtų skirta visiems, ar tik kai kuriems. Visi žino, kad pasninkas įsakytas siekiant išpirkti mūsų pirmojo tėvo Adomo nuodėmę, kai jis nusidėjo sulaužydamas pasninką, įsakytą draudžiant valgyti pažinimo medžio vaisių. Už tai mūsų burna turi atlikti atgailą susilaikydama nuo uždrausto maisto. Daugeliui šiuo klausimu kyla sunkumų. Bet aš čia ne tam, kad kalbėčiau apie juos, juo labiau ne man nurodinėti, kas privalo pasninkauti. O, ne, juk visi žino, kad pasninkauti neprivalo nei vaikai, nei šešiasdešimtmečiai.
Verčiau tęskime toliau ir trimis pavyzdžiais parodykime, koks pavojingas dalykas yra noras imtis visokių svarstymų apie Dievo ar mūsų vyresniųjų įsakymus. Du pavyzdžiai paimti iš Šventojo Rašto, o kitas – iš šv. Pachomijaus gyvenimo. Pirmasis – apie Adomą, kuris iš Dievo gavo įsakymą nevalgyti uždrausto vaisiaus, rizikuodamas prarasti pačią gyvybę. Atšliaužęs žaltys patarė Ievai šį įsakymą sulaužyti. Ji jo paklausė ir įkalbėjo savo vyrą. Jie aptarė jiems skirtą draudimą, sakydami: „Iš tiesų, nors Dievas grasino mums mirtimi, mes tikrai nemirsime, nes Jis nesukūrė mūsų mirčiai.“ Jie pasirinko valgyti ir todėl mirė dvasine mirtimi [5] (Pr 3, 1–6).
Antrasis pavyzdys – kai kurie mūsų Viešpaties mokiniai, išgirdę Jį kalbant apie tai, kad Jis duos jiems valgyti ir gerti savo kūną ir kraują, atidžiai svarstė, labai stebėjosi ir klausė, kaip kas nors gali valgyti žmogaus kūną ir gerti jo kraują. Bet kadangi jie norėjo taip nuodugniai tai svarstyti, mūsų Dieviškasis Mokytojas juos atmetė (Jn 6, 61–67).
Trečiasis pavyzdys paimtas iš šv. Pachomijaus gyvenimo. Vieną dieną išvykdamas iš savo vienuolyno kažkokiu reikalu, kurį turėjo atlikti didžiojoje savo ordino abatijoje, kur gyveno trys tūkstančiai vienuolių, jis rekomendavo savo broliams ypatingai pasirūpinti keliais jaunais vienuoliais, atvykusiais pas jį su ypatingu įkvėpimu. Plintant šių dykumos Tėvų šventumui, ateidavo vargšai maži vaikai ir prašydavosi šventojo priimti juos gyventi tokį gyvenimą. Žinodamas, kad juos siunčia Dievas, jis juos priimdavo ir ypatingai jais rūpinosi. Todėl išeidamas jis labai rūpestingai rekomendavo jiems ilsėtis ir valgyti virtas žoleles. Pagalvokite apie visą dėmesį, kuris buvo skiriamas šiems vaikams! Tačiau kai šventasis Tėvas išvyko, senieji vienuoliai, vaizduodami griežtesnius, nebenorėjo valgyti virtų žolelių, o tenkinosi žaliomis. Tai matydami tie, kurie jas ruošė, manė, kad būtų gaila laiko jas virti, nes niekas, išskyrus tuos vaikus, jų nevalgė.
Kai grįžo šv. Pachomijus, jie išskubėjo jo pasitikti kaip bitės. Vieni bučiavo jam ranką, kiti – apsiaustą, sveikindami savo brangųjį Tėvą. Galiausiai priėjo vienas jaunas vienuolis ir tarė jam: „O, mano Tėve, kaip aš troškau tavo sugrįžimo, nes nuo tada, kai tu išvykai, mes nevalgėme virtų žolelių!“ Tai išgirdęs šv. Pachomijus labai susijaudino ir pasikvietė virėją. Jis paklausė jo, kodėl jis nevirė žolelių. Pastarasis atsakė, kad todėl, jog niekas, išskyrus vaikus, nebūtų jų valgęs, ir kad jis manąs, jog tai būtų buvęs laiko gaišimas. Tačiau jis tvirtino, kad nešvaistė laiko veltui – tuo metu jis darė kilimėlius.
Tai išgirdęs šventasis Tėvas visų akivaizdoje jį gerai pamokė. Jis įsakė visus jo kilimėlius įmesti į ugnį, sakydamas, kad reikia sudeginti visa, kas padaryta be paklusnumo. „Nes, – pridūrė jis, – aš gerai žinojau, kas dera šiems vaikams, kad su jais negalima elgtis taip, kaip su vyresniaisiais, o tu vis dėlto norėjai, eidamas prieš paklusnumą, nuspręsti savaip.“ Štai kaip tie, kurie pamiršta paliepimus ir Dievo įsakymus ir savaip aiškina arba nori samprotauti apie įsakytus dalykus, stato save į mirties pavojų. Mat visas jų darbas, atliktas pagal jų pačių valią ar žmogiškąjį apsisprendimą, yra vertas ugnies.
Tai viskas, ką turėjau jums pasakyti apie pasninką ir apie tai, ko reikia laikytis, norint gerai pasninkauti. Pirmiausia jūsų pasninkas turi būti visiškas ir visuotinis, t. y. kad pasninkautų visi jūsų kūno nariai ir sielos galios: laikykite akis nuleistas ar bent jau žemiau nei paprastai, geriau tylėkite ar bent jau laikykitės tylos atidžiau nei paprastai, apmarinkite klausą ir liežuvį, kad negirdėtumėte ir nekalbėtumėte nieko tuščio ir nenaudingo, protą, kad svarstytumėte tik šventus ir pamaldžius dalykus, atmintį, pripildydami ją karčių ir liūdnų dalykų prisiminimais ir vengdami džiaugsmingų ir malonių minčių. Laikykite savo valią klusnią, o dvasią veskite prie kryžiaus kokia nors šventa ir liūdna mintimi. Jei taip elgsitės, jūsų pasninkas bus visapusiškas – vidinis ir išorinis – nes apmarinsite ir savo kūną, ir dvasią. Antroji sąlyga yra ta, kad pasninko laikysitės ir savo darbus atliksite ne dėl kitų akių. O trečioji – visus savo veiksmus, taigi ir pasninką, atlikite tam, kad patiktumėte tik Dievui, kuriam garbė ir šlovė per amžių amžius.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
[1] Plg. Šventojo Pranciškaus Salezo Dvasiniai pokalbiai, VIII konferencija, „Apie savęs atsižadėjimą“; Šventojo Pranciškaus Salezo pamokslai apie Dievo Motiną, „Apreiškimas“, 1621 m. kovo 25 d.
[2] Plg. šventasis Pranciškus Salezas, Traktatas apie Dievo meilę, 10 knyga, 9 skyrius; pamokslai apie Dievo Motiną, „Apsivalymas“, 1622 m. vasario 2 d.
[3] Plg. Dvasiniai pokalbiai I.
[4] Šventasis Pranciškus Salezas kalba apie ankstyvuosius vienuolinio gyvenimo etapus, sutelktus dykumoje, ir apie ypatingus žmones, kurie, Dievo įkvėpti, padėjo įtvirtinti šią religinio gyvenimo formą.
[5] Plg. pamokslus apie Dievo Motiną, „Apsivalymas“, 1622 m. vasario 2 d.
