Dabar pateiksiu taisykles, kurių reikia laikytis, norint įvaldyti „Gero mirimo meną“. Šį meną suskirstysiu į dvi dalis: pirmojoje kalbėsiu apie priesakus, kurių turime laikytis, kol esame sveiki; antrojoje – apie tuos, kurių turėtume laikytis, kai sunkiai sergame arba artėjame prie mirties slenksčio. Pirmiausia aptarsime tuos principus, kurie susiję su dorybe; o vėliau – tuos, kurie susiję su sakramentais: nes būtent šie du dalykai ypač padės mums ir gerai gyventi, ir gerai mirti. Tačiau pirmiausia reikia paminėti bendrą taisyklę: „kas gerai gyvena, tas gerai ir mirs“; nes mirtis yra ne kas kita, kaip gyvenimo pabaiga, todėl neabejotina, kad visi, kurie iki galo gyvena gerai, miršta gerai; taip pat negali blogai mirti tas, kuris niekada negyveno blogai; kaip, kita vertus, tas, kuris niekada negyveno gero gyvenimo, negali mirti gera mirtimi. Tas pats pastebima daugeliu panašių atvejų: nes visi, kurie eina teisingu keliu, tikrai pasieks savo kelionės tikslą; ir priešingai – tie, kurie nuo jo nuklysta, niekada nepasieks kelionės pabaigos.
Taip pat tie, kurie uoliai mokosi, netrukus taps išsilavinusiais daktarais; o tie, kurie to nedaro, liks neišsilavinę. Tačiau galbūt kas nors kaip prieštaravimą paminės gerojo plėšiko pavyzdį, kuris gyveno blogai, bet mirė gerai. Taip nebuvo, nes tas gerasis vagis gyveno šventą gyvenimą [*], todėl ir mirė šventa mirtimi. Bet net jei ir manytume, kad jis didžiąją savo dienų dalį praleido nedorybėje, vis dėlto kita jo gyvenimo dalis buvo praleista taip gerai, kad jis lengvai atgailavo už savo ankstesnes nuodėmes ir pelnė didžiausias malones. Juk, degdamas Dievo meile, jis atvirai gynė mūsų Išganytoją nuo Jo priešų šmeižtų, ir, kupinas tos pačios meilės artimui, jis barė ir pamokė savo Dievą šmeižiantį bendražygį bei stengėsi jį atversti. Dar būdamas gyvas taip kreipėsi į jį, sakydamas: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“ (Lk 23, 40–41) Jis taip pat dar nebuvo miręs, kai, išpažindamas ir šaukdamasis Kristaus, ištarė šiuos kilnius žodžius: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę.“ Taigi gerasis plėšikas, atrodo, „buvo vienas iš tų, kurie į vynuogyną atėjo paskutiniai, ir vis dėlto gavo didesnį atlygį nei pirmieji“. Todėl teisingas yra posakis: „Kas gerai gyvena, tas gerai ir miršta“, ir: „Kas blogai gyvena, tas blogai ir miršta“. Turime pripažinti, kad labai pavojinga atidėlioti atsivertimą iš nuodėmės į dorybę iki pat mirties: kur kas laimingesni yra tie, kurie pradeda nešti Viešpaties jungą „nuo jaunystės“, kaip sako Jeremijas; ir nepaprastai palaiminti yra tie, „kurie nesusitepę su moterimis, nes jie mergelės. Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina. Jie yra atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui“ (Apr 14, 4–5) Tokie buvo Jeremijas ir šv. Jonas, „daugiau nei pranašas“, ir visų pirma – mūsų Viešpaties Motina, taip pat daugelis kitų, kuriuos žino tik Dievas.
Taigi dabar yra įtvirtinta ši pirmoji didžioji tiesa, kad gera mirtis priklauso nuo gero gyvenimo.
[*] Įdomi Bažnyčios mokytojo mintis, nevisiškai išplėtota šioje ištraukoje. Čia, žinoma, jis neteigia, kad Dizmas gyveno šventai visą gyvenimą, nes ir pats Dizmas sutiko su bausme. Iš tiesų šv. Tomas Akvinietis, šv. Jonas Auksaburnis, šv. Augustinas sako, kad paskutinės Dizmo gyvenimo akimirkos buvo nepaprasto tikėjimo akto akimirkos, kuriomis jo sąžinė buvo visiškai sutaikyta su Dievu.
