Sausio 29 d. tradiciniame liturginiame kalendoriuje minimas vyskupas ir Bažnyčios mokytojas šv. Pranciškus Salezas, kurio 400-ąsias mirties ir gimimo dangui metines minime šiais metais. Skelbiame kelias ištraukas iš žymiojo šv. Pranciškaus Salezo veikalo „Filotėja“.

Pratyba kantriai ir meiliai elgtis su savimi duoda gerą progą išmokti meiliai ir kantriai elgtis su kitais, nepykstant ir per daug nesisielojant dėl netobulumų. Tiesa, protas ir sąžinė reikalauja, kad nusikaltę gailėtumės ir darytume atgailą, bet ir tai reikia daryti be piktumo, nesusierzinus, be nerimo. Šiuo atžvilgiu daug nusikalsta tie, kurie pyksta, jog buvo supykę; graužiasi, kam jie buvo susierzinę, keikias, kam buvo sukeikę. Jie savo širdį užraugia dar didesniu rūstumu. Nors atrodytų, jog naujas piktumas bus panaikinęs pirmąjį, bet antrasis plačiau praveria duris naujoms rūstybėms; tada jos sukyla ir menkiausiai progai pasitaikius. Visi panašūs piktumai, sielojimasis ir savęs draskymas patarnauja puikybei, kuri dažniausiai kyla iš įžeistos savimeilės, kuri nerimsta, iškilus mūsų ydoms ir netobulybei.

Reikia gailėtis už savo kaltes, bet tas gailestis turi būti ramus, rimtas ir stiprus. Teisėjas sugebės nuteisti kaltininką daug teisingiau, kai skelbs ištarmę, gerai bylą apsvarstęs, ramiai, be jokio įnirtimo, nes jei skelbtų ištarmę supykęs ar susijaudinęs, tai teistų nusikaltėlį ne pagal jo kaltę, bet pagal savo piktumo ir įnirtimo lygį. Ir mes tinkamiau save nubaudžiame, pasmerkdami savo kaltę ramiu, pastoviu gailesčiu, negu puldami save įnirtimu, pykdami ir smarkaudami. Tokie smarkūs savo kaltės apgailestavimai neturi tikros atgailos žymių, o yra vien mūsų smarkaus būdo išraiška.

Juk žinai, Filotėja, kad tėvo duoti įspėjimai ramia ir gera širdimi labiau sugraudina sūnų, negu smarkūs ir pikti koliojimai. Taip yra ir su mūsų širdimi. Jei suklydę, ramiai ir meiliai klaidą atitaisysime, ją tikriau apgailėsime,  negu skųsdamiesi ar save bardami ir ragindami taisytis; šiuo būdu susigraudinsime sėkmingiau ir giliau, ir pasitaisysime greičiau. Jeigu man tektų nelaimė, nepaisant savo pastangų, pavyzdžiui, įpulti tuštybėn, aš nebarčiau savo neapdairumo ir širdies šitaip: - Ak, tu, niekše, nenaudėle širdie, tiek kartų žadėjusi to nedaryti, o visgi pasidavei pagundai, mirk iš gėdos, nedrįsk pažvelgti į dangų, apakėle, apgavike, veidmaine, ir t.t. – o verčiau prabilčiau į ją gailestingai ir protingai: - mano vargše širdie, abudu įkritome į duobę, nors žadėjome jos saugotis, kelkimės ir lipkime lauk iš jos, ir daugiau prie jos nesiartinkime; šaukimės Dievo gailestingumo, turėkime vilties, jog Viešpats sušelps, kad būtume stipresni. Grįžkim į nuolankumo kelią ir eikim toliau atsargiau, bet drąsiai. Dievas padės ir duos mums pergalę. Tokio įspėjimo remiamas, tvirtai pasižadėčiau pastoviai saugotis tuštybės, gindamasis nuo jos visais būdais, kuriuos patartų man nuodėmklausys.

Pirmieji sestadieniai

Jeigu meilingi įspėjimai nesugraudina širdies, tai reikia imtis smarkesnių priemonių savo valiai palenkti, kad ji labiau pajustų blogį ir susigėstų. Bet ir čia tenka laikytis protingo saiko, kad mūsų širdis, nužeminta ir graudi įgautų šventos vilties ir suraminimo. Dovydas, gailėdamasis dėl savo nuodėmės, meldėsi: „Ko tu liūdi, mano siela, ir kodėl nerimsti manyje? Turėk vilties Dieve, nes aš vėl šlovinsiu jį. Jis mano veido gelbėtojas ir mano Dievas.“ (Ps 41, 6)

Jei nusikalstum, meilingai pakilk, nusižemink Dievo akivaizdoje, gailėkis dėl savo kaltės ir menkumo. Per daug nesistebėk, kad taip įvyko, nes silpnybė pasilieka silpnybe ir menkumas menkumu. Nekęsk savo nuodėmės, drąsiai pakilk iš jos, turėk vilties ir pasitikėk Dievo gailestingumu – sugrįši į doros kelią, nuo kurio nukrypai.

***

Tikras ir gyvas maldingumas, brangioji Filotėja, negali kilti iš kur kitur, kaip iš Dievo meilės. Tiesą pasakius, ji yra ne kas kita, kaip tikroji Dievo meilė, ir tai ne bet kokia. Nes Dievo meilė, kai ji puošia mūsų sielą ir padaro mus mielus Dievui, vadinasi malonė; o kiek ji suteikia jėgos gera daryti, vadinasi ištikimybė; bet Dievo meilė pasiekia mumyse tokį laipsnį, kad mes, tos meilės skatinami, rūpinamės ne vien daryti gerus darbus, bet stengiamės juos net perdaryti rūpestingai, tobulai, noriai ir dažnai, tuomet mumyse veikianti Dievo meilė vadinama maldingumu.

Stručiai niekad neskraido, vištos labai retai, nenoromis ir sunkiai, o arai, balandžiai ir kregždės skraido lengvai, greitai ir aukštai. Panašių laipsnių yra ir tarp žmonių: nusidėjėlis niekad nekyla į Dievą, jis šliaužia žeme ir žemės reikalais tesirūpina; teisusis, kuris dar nėra įpratęs į maldingumą, protarpiais pakyla gerais darbais prie Dievo, bet tai daro retai, tingiai ir sunkiai. Tikrai maldingas žmogus dažnai skrenda mintimis ir darbais prie Dievo, iškildamas meilėje staigiai ir aukštai.

Kitaip sakant maldingumas yra tas dvasios smarkumas, per kurį veikia mumyse Dievo meilė gerais darbais, o mes darome juos su noru ir greitai. Būdami ištikimi Dievui, laikomės visų įsakymų, o pasidarę maldingi, tuos Dievo įsakymus vykdome pilnai ir su noru. Kas Dievo įsakymų nesilaiko, tas Dievo nemyli: tas nėra nei geras, nei pamaldus. Norint būti geru, reikia būti ištikimu Dievui, o norint pasidaryti maldingu, reikia prie ištikimybės pridėti ir gerus darbus. Ištikimas ir ištvermingas maldingumas mus skatina ne tik noriai ir pilnai įvykdyti visus Dievo įsakymus, bet dar padaryti galimai daugiau gerų darbų, nors jie nebūtų įsakyti, o vien patarti ar įkvėpti, kad ir juos su meile ir rūpestingai padarytume.

Pirmieji sestadieniai

Kaip pradedąs taisytis ir jau mėginąs vaikščioti ligonis palengva padaro keletą žingsnių ir tai su dideliu vargu, taip ir nusidėjėlis, ką tik pakilęs iš savo nedorybių, eina pamažu ir sunkiai Dievo įsakymų keliu, kol pasiekia maldingumą. Tuo pat metu sveikas ir stiprus žmogus ne tik tvirtai eina, bet bėgte ima bėgti įsakymų keliu, dažnai panaudodamas patarimus ir Dievo įkvėpimų kelią. Galop, tarp meilės ir maldingumo yra nedidelis skirtumas, tik toks, kaip tarp ugnies ir liepsnos, nes meilė, būdama dvasios ugnimi, kai įsidega, pavirsta maldingumu. Tuo būdu maldingumas neprideda prie meilės ugnies nieko kita, tik gyvąją liepsną, kurios dėka įkaista meilė ir ji tampa veikli, besilaikant Dievo įsakymų.

***

Atsimink Jėzaus meilę. Pamilęs mus, kiek daug jis yra iškentėjęs už mus visą gyvenimą, o ypač Alyvų darželyje ir Kalvarijos kalne. Kristus parodė savo meilę ir tau. Jo skausmų dėka tavo širdį užtvindė gerieji pasiryžimai, o jiems įvykdyti gavai reikalingos pagalbos, malonės.

O jūs pamaldaus gyvenimo šventi pasiryžimai, Jūs esate brangūs, kaip mano Išganytojo kančia ir mirtis! Mano siela jus privalo mylėti, nes jus yra pamilęs pats Dievas. Mano sielos Gelbėtojau! Tu esi miręs už mane, kad aš pasiryžčiau siekti savo išganymo; padaryk tai, kad laikyčiaus to ryžto tvirtai, kad verčiau mirčiau, negu jo atsižadėčiau. Atsimink, Filotėja, jog saldžiausioji Jėzaus Širdies meilė siekė tavęs nuo kryžiaus, ieškojo tavo širdies; ją pamilęs, pelnė tau visas gėrybes, kurias turėsi kada nors gyvenime; jis pelnė ir tavo išganymo ryžtą. Ar pažinai jį? „Dėl mano tarno Jokūbo...aš pašaukiau tave tavo vardu; aš parodžiau tavo panašumą, ir tu nepažinai manęs.“ (Jer 45,4)

Dievo gerumas, meilė ir gailestingumas paruošė mums visas išganymui reikalingas priemones: tiek bendras, tiek išskirtinas, o jų tarpe ir mūsų geruosius pasiryžimus. Kaip nėščia moteriškė ruošia paskutinėmis dienomis kūdikiui vystyklus ir lopšį, net susiieško auklę gimsiančiam kūdikiui, taip ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus nori savo meile pagimdyti tave dangui, tavo sielą savo broliu - seserimi padaryti; toji Jėzaus meilė paruošė tau visa, ko reikia Kalvarijos kalno kančioje: ir dvasiškąjį lopšį, vystyklus, auklę, mokytoją ir visa, kas gali užtikrinti tau laimę, taigi, visas išganymui reikalingas malones, gerus polinkius, visą pagalbą, kuri traukia, kviečia ir veda tavo sielą tobulybėn.

Kaip geras yra Dievas! Jo gerumą privalome visada atsiminti. Net galėtum savęs paklausti: ar iš tikrųjų Išganytojas būtų pasiruošęs suteikti mano siektinai laimei visas reikalingas priemones? O tikrai, taip yra. Mokėkime suprasti, įvertinti, branginti ir mylėti Viešpaties Jėzaus Širdį - jis visa padarė mūsų sielos naudai.

Filotėja, argi nemalonu tau atsiminti, jog Dievo širdis galvojo apie tave, mylėjo ir pasirūpino paruošti daug ir įvairių išganymo priemonių? Atrodo, kad pasaulyje nėra kitos sielos, kuri taip labai rūpėtų Išganytojui. Kaip saulė, apšviesdama kurią vietą, atrodo, lyg vien tą vietą apimtų, taip Išganytojas, nors apima jis savo meile visus, bet atsimena ir žino kiekvieną pavienę sielą ir rūpinasi ja taip, lyg ji viena rūpėtų. „Gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris mane pamilo ir atidavė save už mane“ (Ef 2,20), galime pakartoti su šv. Pauliumi. Įdėk giliai į savo širdį tą mintį, kad sustiprintum ir pamiltum savo išganymo ryžtą – jis yra labai brangus.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Irena · 19:33 20/03/2022
    GJK, noriu ir ieškau įsigyti knygą " Tikėjimo kelias" - Šv. Praciškuss Salezas.

    Irena Dėkoju.
    El. pastas: irena.mikalaviciene@gmail.com
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų