Dievo artumas – Viešpatie, Tavo šventųjų užtarimu tegul drąsiai žengsiu šventumo keliu.
Apmąstymas
1. Šventoji Motina Bažnyčia, visada rūpestinga ir atidi mūsų išganymu, šiandien džiūgauja nepaprastu džiaugsmu, regėdama savo vaikų šlovę: pasiekę dangiškąją tėvynę, jie saugūs visai amžinybei, amžiams išvaduoti iš piktojo žabangų ir dabar amžinai priskirti prie išrinktųjų, prie Dievo tautos. Kaip motina, besididžiuojanti savo vaikų triumfu, ji pristato juos visam krikščioniškajam pasauliui, kviesdama visus tikinčiuosius dalytis jos motinišku džiaugsmu: „Džiaukimės visi Viešpatyje, švęsdami šventę visų Šventųjų garbei; jų iškilme džiaugiasi Angelai ir drauge garbina Dievo Sūnų.“ (Introitas).
Laiškas (Apr 7, 2–12) atskleidžia mums apokaliptinį šventųjų šlovės regėjimą: „Aš regėjau didžiulę minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 7, 9). Kankinių, apaštalų, išpažinėjų ir mergelių gretos, šviesūs pulkai, be paliovos besidžiaugiantys Dievo regėjimu, nuolat Jį garbina ir šlovina, kartodami: „Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ (Apr 7, 12).
Kas gi yra šie šlovingi šventieji? Žmonės, gyvenę žemėje kaip ir mes, pažinę mūsų vargus, mūsų sunkumus, mūsų kovas. Kai kuriuos iš jų lengvai atpažįstame, nes Bažnyčia iškėlė juos į altorių garbę, tačiau didžioji dauguma mums visiškai nežinomi. Tai nuolankūs žmonės, kurie gyveno nežymius gyvenimus vykdydami savo pareigas, niekam nesirodydami, niekuo negarsėję, kurių čia, žemėje, niekas neprisimena, bet į kuriuos žvelgė dangiškasis Tėvas, kuriuos Jis pažino slėpiningu būdu ir, išbandęs jų ištikimybę, pašaukė į savo šlovę. Garbingos pareigos, kurias kai kurie šioje gausioje bendrijoje ėjo, ar dideli darbai, kuriuos kiti nuveikė, patys savaime nebeturi jokios vertės: amžinosios palaimos nelemia čia, žemėje, pasiekti dideli dalykai. Tik vienas dalykas išlieka – nuolankiesiems ir didiesiems, vargšams ir turtingiesiems: meilės laipsnis, kurį jie buvo pasiekę ir kurį atitinka šlovės laipsnis, dabar darantis juos amžinai laimingus.
2. Laiškas leidžia mums žvilgtelėti į šventųjų gyvenimą dangaus šlovėje, o Evangelija (Mt 5, 1–12), pateikdama Palaiminimų ištrauką, atskleidžia gyvenimą, kurį jie gyveno žemėje: „Palaiminti beturčiai dvasia… Palaiminti romieji… Palaiminti liūdintieji… Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo… Palaiminti gailestingieji… Palaiminti tyraširdžiai… Palaiminti taikdariai… Palaiminti persekiojami“ (Mt 5, 3–10). Neturtas, nuolankumas, žemiškųjų gėrybių atsižadėjimas, širdies romumas, susitaikymas ir kantrybė skausme, teisumas, teisumo alkis, gerumas ir supratingumas artimo atžvilgiu, minties ir širdies tyrumas, dvasios ramybė ir taikos nešimas, tvirtumas ir dosnumas, kurie iš meilės Dievui priima kiekvieną kentėjimą ir pakelia kiekvieną neteisybę – tokie yra šventųjų žemėje gyvento gyvenimo bruožai, ir tokia turi būti mūsų programa, jei norime, kaip ir jie, pasiekti šventumą.
Norime tapti šventaisiais, bet kuo lengviausiu būdu, be pastangų, be nuovargio ir neprievartaudami savęs; norėtume praktikuoti dorybę, bet tik iki tam tikros ribos, tik tada, kai ji nereikalauja didelės aukos ir pernelyg neprieštarauja mūsų polinkiams. Todėl ir atsitinka, kad susidūrę su dorybės aktais, reikalaujančiais didesnio savęs išsižadėjimo ar priėmimo to, kas sunku ir atstumia – pavyzdžiui, savimeilės nuoskaudų nuslopinimo, mėginimo primesti savo nuomonę atsisakymo, romaus nusilenkimo tam, kuris mums priešinasi – labai dažnai, jei ne visada, atsisakome, manydami, kad nebūtina eiti taip toli.
Tačiau mūsų pažanga šventume priklauso būtent nuo šių aktų, kuriuos atlikti dvejojame; be jų visada gyvensime vidutinišką gyvenimą, visada liksime tame pačiame lygyje, jei iš tikrųjų nesitrauksime atgal. Maldaukime šventųjų, kuriuos šiandien gerbiame, kad padėtų mums nugalėti mūsų tingumą, mūsų nuovargį, mūsų bailumą; prašykime tų, kurie pirma mūsų ėjo sunkiu šventumo keliu, kad išprašytų mums jėgų jais sekti. „Jei šie ir šios [pasiekė šventumą], kodėl gi aš ne?“ (šv. Augustinas). Dievas siūlo mums malonę, kurią davė šventiesiems; bet, deja, trūksta mūsų atsiliepimo į ją.
Pokalbis
„O šventosios sielos, kurios dabar džiaugiatės be baimės netekti savo džiaugsmo ir amžinai esate pasinėrusios į mano Dievo šlovinimą! Iš tiesų laiminga jūsų dalia! Kaip teisinga, kad be paliovos tam šlovinimui atsiduodate! Ir kaip jums pavydi mano siela, nes dabar esate laisvos nuo sielvarto, kurį kelia sunkūs įžeidimai, šiais nelaimingais laikais daromi mano Dievui! Nebematote viso žmonių nedėkingumo ir aklumo, nei daugybės sielų, kurias nusineša šėtonas.
„O palaimintosios dangiškosios sielos! Padėkite mums mūsų varge ir užtarkite mus pas dieviškąjį Gailestingumą, kad mums būtų suteikta dalelė jūsų džiaugsmo ir kad pasidalytumėte su mumis dalele to aiškaus pažinimo, kuris dabar yra jūsų.
„O Tu, mano Dieve, leisk mums suprasti, ką duodi tiems, kurie vyriškai kovoja šiame apgailėtiname gyvenimo sapne. Padėkite mums, o mylinčios sielos, suprasti, kokį džiaugsmą jums teikia regėti savo palaimos amžinumą ir kokį malonumą – tikrai žinoti, kad ji niekada nesibaigs.
„O palaimintosios sielos, kurios taip gerai mokėjote pasinaudoti Dievo dovanomis ir šia brangia išpirka įsigyti tokį žavų ir ilgalaikį paveldą, pasakykite mums, kaip per Jį laimėjote tokią amžiną palaimą! Padėkite mums, nes esate taip arti Šaltinio. Pasemkite vandens mums, žemėje mirštantiems iš troškulio“ (šv. Jėzaus Teresė, Šauksmai, 13).
„O dangaus šventieji, aš esu menkiausia iš visų kūrinių. Žinau savo menkystę, bet žinau ir tai, kaip kilnios ir dosnios širdys mėgsta daryti gera. Todėl, o palaimintieji dangiškojo Miesto gyventojai, maldauju mane įsivaikinti. Visa šlovė, kurią padėsite man įgyti, bus jūsų – tad teikitės išklausyti mano maldą ir išprašyti man… jūsų meilės…“ (šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Sielos istorija, 8, 13).
