Stojimas Dievo akivaizdon – O Šventoji Dvasia, pamaldumo Dvasia, suteik mano širdžiai vaikiškos meilės dvasią.
Apmąstymas
1. Suteikdama pamaldumo dovaną Šventoji Dvasia duoda mūsų dvasiniam gyvenimui naują atspalvį – subtilumo ir švelnumo atspalvį, kuris tobulina ir supaprastina mūsų santykius su Dievu ir artimu. Iš esmės šiuos santykius reguliuoja teisingumas – dorybė, kuri skatina mus vykdyti kiekvieną pareigą ir kiekvienam duoti tai, kas jam priklauso. Tačiau jei savo gyvenime vadovautumėmės vien tik teisingumu, mūsų kelias būtų labai sausas, o ištikimybė – sunki. Tačiau kai Šventosios Dvasios veikimu mumyse ugdomas sūniškas pamaldumo jausmas mūsų dangiškajam Tėvui – jausmas, kuris praktikoje išreiškiamas karštu troškimu viskuo Jam patikti – tada peržengiame visada šiek tiek griežtas teisingumo ribas ir visą širdį atiduodame Dievo tarnystei. Skatinami to gilaus šauksmo „Tėve!“ (Gal 4, 6), kurį Šventoji Dvasia kartoja mūsų viduje, mes pakylame į dangų, trokšdami užkariauti Dievo širdį ir visais atžvilgiais elgtis kaip Jo tikrieji vaikai – tada net sunkiausios ir varginančios užduotys tampa lengvos ir malonios.
Štai kaip pagarbos dovana padeda tiek teisingumo, tiek religingumo dorybei. Šia dovana „pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 16), ir ši tiesa tampa gyva, asmenine patirtimi, galinčia mus pakelti prie Dievo su visiškai nauju sūnišku uolumu – uolumu, kuris palengvins mūsų maldą, paversdamas ją intymiu širdies pokalbiu su mūsų dangiškuoju Tėvu.Todėl, jei siekiame gyventi glaudžioje vienybėje su Dievu, teisinga, kad trokštume šios dovanos ir jos melstume. Jos veikiama mūsų malda taps šiltesnė, vaikiškesnė, o mes su didesniu lengvumu skirsime dėmesį viskam, kas susiję su dieviškuoju garbinimu. Prašykime šios dovanos, ypač tada, kai jaučiamės labai išdžiūvę ir atšalę, kad išbandymų ir vidinių kančių metu su jos pagalba galėtume eiti pas Dievą kaip vaikai pas savo Tėvą. Be to, mūsų nuolatinis ir atkaklus atsidavimas maldai, nepaisant juntamo pamaldumo trūkumo, yra viena iš geriausių nuostatų, padedančių mums patirti gyvybingumą teikančios pamaldumo dovanos įkvėpimą.
2. Pamaldumo dovana tobulina teisingumą mūsų santykiuose su kitais, padėdama mums sušvelninti nesutarimus ir įveikti atsargumo bei šaltumo jausmus, kurie, nepaisant mūsų pačių valios, gali išlikti mūsų elgesyje, ypač tų atžvilgiu, kurie yra nemalonūs ir nedraugiški. Pamaldumo dovana įkvepia dieviškosios tėvystės jausmą ne tik mūsų pačių, bet ir kitų atžvilgiu; ji leidžia mums suvokti, kad ta pati tėvystė apima ne tik mus pačius, bet ir visus žmones – artimus ar tolimus, draugus ar priešus, nes yra tik „Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų“ (Ef 4, 6). Žinojimas, kad Dievas yra mūsų visų Tėvas, neturi apsiriboti vien mūsų mintimis, bet turi praktiškai įsiskverbti į mūsų gyvenimą ir švelniai paveikti mūsų santykius su kitais, suteikdamas jiems šilumos ir ramybės. Būtent tai Šventoji Dvasia nori pasiekti mumyse per pamaldumo dovaną, kuria Ji mus skatina būti nuolankiais, atlaidžiais ir geranoriškais visiems, nes mes visi esame to paties Tėvo vaikai. Šventoji Dvasia moko mus, kad mūsų antgamtinis giminystės ryšys tarp mūsų ir kitų yra stipresnis nei kraujo ryšys, nes pirmasis kyla ne iš žmogaus valios, bet iš mūsų dangiškojo Tėvo valios, kuris „prieš pasaulio sutvėrimą […] iš anksto paskyrė mus tapti Jo vaikais per Jėzų Kristų“ {ten pat, 1, 4–5). Šio ryšio dėka Šventoji Dvasia ragina mus įveikti visus sunkumus, su kuriais galime susidurti bendraudami su kitais, ir elgtis su visais ne kaip su svetimais, o kaip su broliais.
Jei norime atsakyti į pamaldumo dovanos įkvėpimus, turime dėti visas pastangas būti malonūs ir švelnūs bei išsiugdyti įprotį kiekviename, net ir tuose, kurie mums yra priešiški, matyti Dievo vaiką ir mūsų brolį. Kai mums tai daryti labai sunku, vietoj to, kad nusimintume, dar atkakliau kreipkimės į Šventąją Dvasią, maldauodami Ją, kad Ji mumyse įvykdytų tai, ko patys negalime padaryti.
Pokalbis
„O Šventoji Dvasia, vesk mano sielą, nes visi, kuriuos veda Dievo Dvasia, yra tikri Dievo sūnūs. Tu mane mokai, kad aš gavau ne vergo dvasią, kad gyvenčiau baimėje, bet sūnišką įvaikio dvasią, kuria galiu šaukti Dievui: ‚Abba, Tėve!‘ Tu pats liudiji mano dvasiai, kad esu Dievo vaikas ir Kristaus bendraįpėdinis: nes, jei su Juo kenčiame, su Juo būsime ir pagerbti“ (plg. Rom 8, 14–17).
„Mano Dieve, siųsk savo šviesą ir savo tiesą, kad jos šviestų žemėje: nes aš esu kaip sausa ir nederlinga žemė, laukanti Tavo šviesos. Išliek savo malonę iš aukštybių; palaistyk mano širdį dangaus rasa, atsiųsk pamaldumo vandenis, kad nuplautų žemės veidą ir duotų gerų bei tobulų vaisių. Pakelk mano protą, slegiamą mano nuodėmių naštos, ir nukreipk visus mano troškimus į dangiškus dalykus, kad, paragavęs dangiškojo laimės saldumo, nebesidžiaugčiau šios žemės dalykais.
„Pritrauk mano širdį prie Savęs ir išlaisvink mane nuo visų tuščių žmogiškųjų paguodų, nes nė viena iš jų negali visiškai patenkinti mano troškimų ar padaryti manęs laimingo. Susiek mane su Savimi neatsiejamu Tavo meilės ryšiu, nes tik Tu vienas esi pakankamas sielai, kuri Tave myli, o be Tavęs viskas yra tuščia ir neturi vertės“ (Kristaus sekimas III, 23, 9.10).
O Šventoji Dvasia, sukurk manyje vaiko širdį, nukreiptą į savo dangiškąjį Tėvą, širdį, kuri visada Jo ieško, myli Jį ir tarnauja Jam iš geros valios. Sukurk manyje brolišką širdį visų mano artimųjų atžvilgiu, kad galėčiau nepaisyti visų skirtumų ir būti malonus, švelnus ir nuolankus visiems.
