Vadinamuosius Abraomo šeimos namus numatyta atidaryti 2022-aisiais Abu Dabyje. Kompleksą sudarys trys pastatai – mečetė, bažnyčia ir sinagoga. Parengti šį projektą Žmonių brolybės komitetą įkvėpė 2019-ųjų dokumentas „Apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje“, kurį pasirašė Popiežius Pranciškus ir imamas Ahmedas Al Tayeba. Komiteto pirmininkas teigia, kad ši vieta „įkūnija darnų tarpreliginį sambūvį ir išlaiko kiekvienos religijos unikalumą“.
Pagrindinį postūmį harmonizuoti tris abraomiškų šaknų tikėjimus davė Popiežius Pranciškus. Jau kurį laiką Popiežius kvietė skirtingas religijas susivienyti bendrųjų nuostatų ir vertybių pagrindu. Reikalas tas, kad bendrosios nuostatos ir vertybės, išdėstytos dokumente „Apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje“, yra daugiausia humanistinio pobūdžio – tolerancija, priėmimas, brolybė, supratimas ir t. t. Dievas čia minimas retai ir tik kaip bendrinis dievas. Jis, esą, vienodai sukūrė visus žmones ir nori, kad jie drauge gyventų taikoje ir ramybėje kaip broliai ir seserys.
Dokumente taip pat tvirtinama, kad „religijų pliuralizmas ir įvairovė […] yra norima Dievo“. Iš to kyla svarbus klausimas. Jei Dievas nori, kad visi Jo sutvėrimai gyventų brolybėje ir taikoje, kodėl Jis sukūrė „religijų pliuralizmą“? Juk daug kraujo išliejusiuose karuose buvo kariaujama dėl religinių skirtumų.
Dokumento autoriai neturi aiškaus atsakymo į šį klausimą. Vietoje to apsimetama, kad, nepaisant įvairovės, visos religijos yra daugiau ar mažiau vienodos: visos kalba apie taiką, lygybę ir laisvę. O kai nutinka blogi dalykai, tai yra ne religijos, o „nukrypimo nuo religijos mokymo“ pasekmė.
Nors pristatant Abraomo šeimos namų projektą skelbiama, kad unikalios kiekvienos religijos savybės bus išlaikytos, tai atrodo mažai tikėtina. Didesnė tikimybė, kad kiekvienos religijos unikalumas bus išplautas. Atrodo, kad tai jau ir vyksta.
Pavyzdžiui, dokumentas „Apie žmogiškąją brolybę“ nemini fakto, kad krikščionys tiki, jog Dievas yra Trejybė. Neminimas Jėzus Kristus, antrasis Trejybės Asmuo, atėjęs į žemę ir šias bei kitas tiesas žmonijai apreiškęs. Juk krikščionybės „unikalumas“ yra tas, kad ji buvo įkurta Kristaus, Dievo Sūnaus.
Tačiau tikėjimas į Trejybę ir Kristaus dieviškumą neišpažįstamas žydų ir musulmonų. Priešingai, islamas įnirtingai atmeta šias tiesas. Įėjimo į Abraomo namus kaina, kurią privalai sumokėti – pagrindinių savo tikėjimo elementų atsisakymas. Bent jau tokią kainą, atrodo, yra pasiruošęs sumokėti Popiežius Pranciškus. Ar žydai ir musulmonai panašiu būdu išplaus savo tikėjimą, tai jau kitas klausimas.
Ar Pranciškui ir jo sekėjams pavyks išplauti krikščionybę tiek, kad ji sėkmingai susilietų su kitomis religijomis? Laimei, yra pakankamai priežasčių teigti, kad jam nepasiseks. Pagrindinė kliūtis sinkretiniam projektui įgyvendinti yra klajojantis mokytojas iš Galilėjos, vardu Jėzus. Jo aiškus mokymas yra didžiausia kliūtis sinkretizmui. Jėzaus teiginys „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ nėra palankus tarpreliginiam kompromisui. Panašiai ir tvirtinimas, kad „niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6), nerodo, kad religijų pliuralizmas ir įvairovė yra Dievo pageidaujami.
O ir toliau skaitant Šv. Raštą sunku susidaryti nuomonę, kad Dievas norėjo religijų įvairovės. Priešingai, yra gana aišku, kad Dievas norėjo vienos konkrečios religijos ir atsiuntė savo Sūnų, kad ją žemėje įsteigtų. Krikščionybės „unikalumas“ nėra artimo meilės mokymas ar vargšų šelpimas – kitos religijos irgi tai skelbia. Jos unikalumas yra tas, kad ji buvo įsteigta paties Įsikūnijusio Dievo.
Tiesa, kad šis krikščionių tvirtinimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pasipūtėliškas. O jei Kristaus tvirtinimas apie save būtų buvęs neteisingas, Jis būtų tapęs ne tik pasipūtėliu apsišaukėliu, bet ir pavojingu apgaviku – tiesą sakant, vienu iš blogiausiu kada nors gyvenusių žmonių. Kaip pastebėjo C. S. Lewisas ir kiti autoriai, jei Kristus buvo ne Dievas, Jis buvo arba baisus melagis, arba pamišėlis. Bet, sutrumpinant Lewiso argumentą, Kristus neatrodo buvęs beprotis ar suvedžiotojas, tad mums reikia priimti išvadą, kad Jis yra Dievas. Vis dėlto, juk jis pats tai teigė – ne kartą ar kelis, tačiau daugybę, tiesiogiai ir netiesiogiai.
Maža to, Kristus savo žinią skelbė monoteistams žydams, kurie instinktyviai būtų atmetę bet kokio žmogaus tvirtinimą esant Dievu. Turėkime omenyje, kad Romos valdymo laikais žydai buvo kur kas skeptiškesni už daugumą šių laikų amerikiečių, kurie priima bet kokią šiuo metu madingą pasaką.
Vis dėlto daug tų sunkiai įtikinamų pirmojo amžiaus žydų patikėjo stebinančiais Jėzaus teiginiais. Mes nelinkę pripažinti, kokie stulbinantys jie buvo ir yra. Kaip rašiau prieš dešimt metų:
„Įsivaizduokite, kaip tai skambėtų, jei bet koks žmogus, net ir didis žmogus, kalbėtų apie save taip, kaip kalbėjo Kristus. Kaip būtų skambėję, jei Sokratas būtų sakęs: „Pirmiau negu gimė Abraomas, Aš Esu“? O jei Džordžas Vašingtonas būtų pasakęs: „Kas tiki mane, neragaus mirties per amžius“? Arba jei Vinstonas Čerčilis būtų teigęs: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos“? Atsakymas? Tai būtų skambėję neišpasakytai pakvaišusiai. Keistas dalykas yra tas, kad Kristaus atveju šie teiginiai neatrodo tokie pakvaišę. Jo atveju atrodo, kad žodžiai yra tinkami asmeniui.“
Žinoma, ne vien žodžiai įtikino žmones, jog Jėzus tikrai yra Dievo Sūnus. Žodžius patvirtino stebuklai, daug stebuklų. O šalia buvo ir dar kai kas – neįtikėtina asmenybės galia. Mons. Ronaldas Knoxas tai įvardijo taip: „Kokia balso ar žvilgsnio magija traukė juos [apaštalus] prie Jo tomis pirmosiomis dienomis, kai dar nebuvo padaryta jokių stebuklų, kai mokymo darbas dar nebuvo prasidėjęs?“ „Tai turėjo būti, – sako Knoxas – neįtikėtina įtaka, kurią Jo asmenybės jėga darė žmonėms.“ (The Hidden Stream, p. 107)
Kyla klausimas: Jei tikima Kristaus galia, autoritetu ir dieviškumu ir jei tikima Jo šokiruojančiu tvirtinimu esant vieninteliu keliu pas Tėvą, kodėl norima dialogo su kitais tikėjimais? Ar neturėtų būti norima juos atversti? Kodėl turėtų būti norima suburti religijų bendrystę, kurioje kiekviena jų išlaikys savo „unikalumą“? Ar neturėtų būti norima atversti tas kitas religijas į Bažnyčią, įkurtą Kristaus? Atrodo, kad Kristus norėjo būtent to, sakydamas apaštalams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 19)
Vis dėlto Popiežius Pranciškus ir kiti Bažnyčios vadovai neatrodo ypač susidomėję atvertimu į Kristų – Apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium Pranciškus atrodo mėginantis tiek žydus, tiek musulmonus nuo atsivertimo atkalbėti. Musulmonų imigrantų grupei jis yra pasakęs, kad šie turėtų ieškoti suraminimo Korane. Kitą kartą jis tikino Maroko katalikus, kad „atvertimas nėra jūsų uždavinys“. Taip pat ateistiniam Eugenio Scalfari žurnalui jis teigė, kad „prozelitizmas [siekis atversti kitus į savo tikėjimą] yra ceremoniali nesąmonė“. 2014-aisiais grupei protestantų Pranciškus sakė: „Evangelikų atvertimas į katalikus manęs nedomina.“ Dar kitą kartą jis kritikavo popiežiaus Benedikto XVI įsteigtą ordinariatą anglikonams, siekiantiems tapti katalikais. Pranciškus teigė, kad šie turėtų likti anglikonais.
Kalbant apie tai, neseniai buvo pranešta[1], kad „aukščiausi Vatikano pareigūnai ėmėsi rimtų pastangų atkalbėti 72-jų Nazir-Ali nuo atsivertimo į katalikybę“. Dr. Michaelas Nazir-Ali, buvęs anglikonų vyskupas Ročesteryje, Anglijoje, vis dėlto neseniai atsivertė į katalikybę. Tikėtiniausia priežastis, kodėl buvo stengiamasi sulaikyti šį jo veiksmą, yra ta, kad dr. Nazir-Ali yra stiprus islamo šariato kritikas. Maža to, jis mano, kad Anglijos Bažnyčia nepakankamai užsiima musulmonų atvertimo darbu. Pasak dvasininko, cituojamo Church Militant, „Nazir-Ali nėra toks konvertitas, kurio Pranciškaus popiežiavimo metu norėtume“.
Ne toks konvertitas, kokio norėtume? Kartais atrodo, kad Bažnyčia, valdoma Popiežiaus Pranciškaus, apskritai nenori konvertitų. Kam dėti pastangas ką nors atversti, kai visos religijos yra beveik tokios pačios? Ir, nesuklyskime, religijų vienodumas yra viena iš pagrindinių nuostatų dokumente „Apie žmogiškąją brolybę“. Štai tipinė pastraipa: „Dokumente konstatuojamas tvirtas įsitikinimas, kad autentiški religijų mokymai ragina mus išlikti įsišaknijus taikos vertybėje; ginti tarpusavio supratimą, žmogiškosios brolybės ir darnaus sambūvio vertybes; atkurti išmintį, teisingumą ir meilę […]“
Tai panašiau į vieną iš humanizmo manifestų, parašytų praeitame amžiuje, nei į dokumentą, parašytą žmonių, liepsnojančių meile Dievui. Tiks bet kas, jei tik jis pasišventęs humanistiniams idealams.
O kaip grėsmingi Mahometo įsakymai ir išskirtiniai Jėzaus reikalavimai? Dokumente sakoma: „Dialogas tarp tikinčiųjų reiškia susitikimą didžiulėje bendrų dvasinių, žmogiškųjų ir visuomeninių vertybių erdvėje.“ Tačiau turbūt ši erdvė dialogui nėra jau tokia „didžiulė“. Dokumente toliau teigiama: „Jis [dialogas] taip pat reiškia nenaudingų diskusijų vengimą.“ Galima lažintis, kad visi tie stebėtini Jėzaus teiginiai apie save patenka į „nenaudingų diskusijų“ kategoriją. Iš tiesų, jei turi tikslą sukurti naują, vieningą humanistinę religiją, tuomet apie 90 procentų viso Naujojo Testamento bus „nenaudinga“. Jau neminint žymios dalies Korano, kuris neįsitenka į humanistinius rėmus.
[1] https://www.churchmilitant.com/news/article/celeb-anglican-bishop-comes-home-to-rome
