Kun. Ratzingeris ir kard. Fringsas
Kun. Ratzingeris ir kard. Fringsas

Arkivyskupo Víctoro Manuelio Fernándezo paskyrimas Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefektu turi didelę simbolinę reikšmę. Tam tikra prasme tai yra popiežiaus Pranciškaus pontifikato kulminacija, ir tuo jis norėjo pasiųsti aiškų ženklą tiems, kuriuos 2022 m. lapkričio 24 d. susitikime su Tarptautinės teologinės komisijos nariais pavadino Bažnyčios „atsilikėliais“.

Dar vienas signalas šia linkme yra 21 kardinolo – tarp jų ir paties Fernándezo – paskyrimas į rugsėjo mėnesį vyksiančią konsistoriją, kuri įvyks prieš Sinodo dėl sinodiškumo atidarymą. Pranciškus nori užtikrinti, kad jo įpėdinis nepakeistų krypties, kuria jis vadovavo Bažnyčiai, nes „kelio atgal nėra“.

Taigi ar teisūs tie, kurie įsitikinę, kad naujausi popiežiaus Pranciškaus pasirinkimai išreiškia radikalų atotrūkį nuo prieš tai buvusių pontifikatų? Ar Pranciškus yra blogiausias popiežius istorijoje, o gal, kaip kai kurie mano, net antipopiežius?

Žvelgiant istoriko žvilgsniu, tikrovė atrodo sudėtingesnė. Per pastaruosius šešiasdešimt metų nuo Bažnyčios Tradicijos buvo nukrypta įvairiais atžvilgiais, tačiau pirmasis ir iškalbingiausias perspektyvos posūkis siekia 1962 m. spalio 11 d. kreipimąsi Gaudet Mater Ecclesia, kuriuo Jonas XXIII pradėjo Vatikano II Susirinkimą.

Popiežiaus Pranciškaus laiškas naujajam Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefektui savo kalba ir turiniu daug kuo primena tą dokumentą. Pagrindinėje Gaudet Mater Ecclesia ištraukoje Jonas XXIII paaiškino, kad Vatikano II Susirinkimas buvo sušauktas ne tam, kad pasmerktų klaidas ar suformuluotų naujas dogmas, bet tam, kad tradicinį Bažnyčios mokymą pateiktų naujiems laikams pritaikyta kalba. Jonas XXIII tvirtino, kad:

„Iš tikrųjų tikėjimo depozitas yra viena – tai yra tiesos, esančios mūsų garbingoje doktrinoje; tačiau būdas, kuriuo jos skelbiamos, yra kas kita, nors ir visada ta pačia prasme ir su tuo pačiu pritarimu. Šiam būdui reikia teikti didelę reikšmę ir, jei reikia, kantriai jį taikyti, t. y. priimti tokią išdėstymo formą, kuri labiausiai atitinka magisteriumą, kurio prigimtis yra daugiausia pastoracinė.“

Jonas XXIII Susirinkimui priskyrė specifinį pastoracinį pobūdį. Bolonijos mokyklos istorikai Vatikano II Susirinkimo pastoracinį matmenį apibrėžė kaip „konstitucinį“. Šis pastoracinis matmuo tapo Magisteriumo forma par excellence. Iš pradžių tai buvo ne visiems akivaizdu, tačiau per artimiausius mėnesius ir metus tapo aišku, kad Jono XXIII aliuzija buvo naujos ekleziologijos manifestas. O ši ekleziologija, pasak pažangiųjų teologų, turėjo būti naujos Bažnyčios, priešingos „konstantininei“ Pijaus XII Bažnyčiai, pagrindas. Nebe karingos, nebe apibrėžiančios ir įtvirtinančios, bet keliaujančios ir vedančios dialogą Bažnyčios – sinodinės Bažnyčios.

Šioje naujoje perspektyvoje Šventoji Oficija, šimtmečius buvusi Bažnyčios atrama nuo ją puolančių klaidų, nebeturėjo pagrindo egzistuoti arba bent jau turėjo pakeisti savo misiją. [1]

1963 m. lapkričio 8 d. Kelno arkivyskupas kardinolas Josefas Fringsas (1887-1978) paprašė žodžio ir, visų nuostabai, pradėjo aršų išpuolį prieš Šventąją Oficiją, kuriai vadovavo kardinolas Alfredas Ottavianis (1890-1979). Prieš visus popiežiaus vadovaujamos Bažnyčios vyskupus, susirinkusius pirmininkaujant pačiam popiežiui, Fringsas pasmerkė Šventosios Oficijos „amoralius metodus“, teigdamas, kad jos tvarka „nebeatitinka mūsų amžiaus, kenkia Bažnyčiai ir daugeliui kelia papiktinimą“.

Kardinolas Alfredas Ottavianis atsakė energinga kalba, kurioje gynė Šventosios Oficijos misiją:

„Jaučiu pareigą pareikšti aukščiausią protestą dėl to, kas buvo pasakyta prieš Šventosios Oficijos kongregaciją, kurios prefektas yra Aukščiausiasis Pontifikas. Išsakyti žodžiai rodo didelį neišmanymą – iš pagarbos susilaikau nuo kito termino vartojimo – apie tai, koks yra Šventosios Oficijos veikimas.“

Pasak istoriko monsinjoro Huberto Jedino, susidūrimas tarp Fringso ir Ottavianio buvo „viena emocingiausių viso Susirinkimo scenų“.[2] Josefas Fringsas buvo ne tik Kelno arkivyskupas, bet ir Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas bei vienas autoritetingiausių Vidurio Europos vyskupų aljanso, oponavusio „konservatyviajai“ pusei, atstovų. Kardinolas Ottavianis buvo iškiliausias kurijos narys, vadovavęs kongregacijai, dėl savo pirmutinės svarbos vadintai „la Suprema“, kurios prefektas buvo ne Ottavianis, o pats popiežius. Tačiau Paulius VI viešai negynė Šventosios Oficijos ir de facto pritarė Fringso pozicijai.

Jau po trejų metų, 1968 m., kardinolas Fringsas vadovavo Vidurio Europos vyskupų protestui prieš Pauliaus VI encikliką Humanae Vitae. Kunigas Josephas Ratzingeris, kuris buvo kardinolo Fringso įkvėpėjas ir jo tekstų rašytojas Susirinkime, kaip  kad arkivyskupas Victoras Fernándezas buvo popiežiaus Pranciškaus įkvėpėjas ir tekstų autorius, tuo metu ėmė tolti nuo progresyvesnio Bažnyčios sparno ir 1972 m. kartu su Hansu von Balthasaru, Henri de Lubacu ir Walteriu Kasperiu įkūrė žurnalą Communio. 1981 m. jis paskirtas Miuncheno arkivyskupu ir kardinolu, o 1981 m. Jonas Paulius II jį paskyrė Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu, kuriai jis vadovavo 24 metus. Kardinolo Fringso teologas tapo kongregacijos, kurią Fringsas viešai užsipuolė Susirinkime, vadovu.

1965 m. gruodžio 8 d. Pauliui VI uždarius Vatikano II Susirinkimą, kurijos „reforma“ buvo pirmoji Jono XXIII pradėtos Susirinkimo revoliucijos įgyvendinimo iniciatyva. Ankstesnių popiežių per šimtmečius pastatytą kurijos pastatą Paulius VI sistemingai griovė. Pradžiai reikėjo simbolinio įvykio: Šventosios Oficijos pertvarkymo, kuriai Susirinkimo uždarymo išvakarėse motu proprio Integrae Servandae buvo suteiktas ir naujas pavadinimas. 1965 m. gruodžio 6 d. popietę L'Osservatore Romano paskelbė dekretą, kuriuo buvo panaikintas Draudžiamų knygų sąrašas ir Šventoji Oficija pertvarkyta į Tikėjimo doktrinos kongregaciją, teigiant, kad „šiais laikais atrodo geriau, jog tikėjimo gynimas vyktų stengiantis [pozityviai] skatinti doktriną“.

Paulius VI paskyrė belgų teologą Charlesą Moellerį (1912-1986), ekumenistinio progresyvizmo šalininką, Kongregacijos sekretoriaus pavaduotoju, kol kardinolas Ottavianis atsistatydins iš pareigų, o tai įvyko 1967 m. gruodžio 30 d. „Moelleris, – rašė t. Yves-Marie Congaras savo Dienoraštyje, – yra šimtaprocentinis ekumenizmas, jis yra atvirumas žmogui, domėjimasis jo siekiais, kultūra. Jis yra dialogas.“ [3]

Pats Congaras du kartus (1946 m. ir 1954 m.) nusišlapino ant Šventosios Oficijos durų, taip išreikšdamas nepagarbą aukščiausiajai Bažnyčios institucijai. [4] 1994 m. lapkričio 26 d. Jonas Paulius II jį paskyrė kardinolu. Šis, ne mažiau įsimintinas įvykis nei dabartinis arkivyskupo Fernándezo paskyrimas, rodo, kokia sudėtinga ir kartais paradoksali yra istorija – turtinga simboliniais įvykiais.


[1] Cf. R. de Mattei, Il Concilio Vaticano II. Una storia mai scritta (Lindau, Turin, 2011) pp. 346–347.

[2] Mgr Hubert Jedin, Chiesa della fede, Chiesa della storia, (Morcelliana, Brescia, 1972) p. 314.

[3] Yves-Marie Congar, Diario del Concilio (1960–1966) (Cinisello Balsamo, 2005) vol. II, pp. 434-435.

[4] Yves-Marie Congar, Journal d’un théologien (1946–1954) (Editions du Cerf, Paris, 2000) pp. 88, 293.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų