Vasario 26 d. Katalikų Tradicijos Facebook paskyroje įvyko ilga diskusija tarp VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano diak. Beno UIevičiaus ir Katalikų Tradicijos komandos. Su skaitytojais dalinamės pilnu, netaisytu diskusijos tekstu – diak. Beno Ulevičiaus mums keliamais priekaištais ir mūsų atsakymais. Manome, kad prasminga šia diskusija pasidalinti plačiau, nes klausimai, panašūs į diak. B. Ulevičiaus keliamus klausimus, mums užduodami dažnai, todėl mūsų atsakymai gali būti įdomūs ir, tikimės, naudingi ne vienam skaitytojui.
Diskusija įvyko po to, kai pasidalinome šiuo straipsniu apie tikrąjį paklusnumą ir vienybę su popiežiumi.
Jeigu palaikote mūsų veiklą, labai prašome ją paremti, kad tokių diskusijų ir publikacijų rastųsi daugiau. Šiuo metu mums labai reikalinga jūsų parama. Daugiau informacijos apie paramos skyrimo būdus gali rasti ČIA.
DIAK. BENAS ULEVIČIUS:
Broliai, sesės, po to kai tiek priekaištauta, neva dabartinio popiežiaus magisteriumą reikia papildomai komentuoti... Tokia akrobatika apie galiojančius ir nelabai galiojančius Visuotinius Bažnyčios susirinkimus!
Pirmą kartą girdžiu, kad Bažnyčios Visuotinis Susirinkimas gali būti kažkaip katalikų neįpareigojantis (nes neva pastoracinis) ir kiekvienas galime pasirinkti, laikytis jo nurodymų ar ne. Pasirodo, kiekvienas savo nuožiūra galime nuspręsti, kurį Bažnyčios Susirinkimą malonėsime patvirtinti kaip „tikrai katalikišką“. Ir kokios akrobatikos tenka griebtis, kad paaiškinti, kaip čia tame „pastoraciniame“ Vatikano II Susirinkime yra dogminės konstitucijos apie Bažnyčią ir Dievo žodį.
Visi, atsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios mąstė panašiai. Manote jie neprakaitavo, mėgindami pagrįsti savo ištikimybę „tradicijai“ šventųjų ir teologų citatomis?
O atsiskyrę jau tarpusavyje keitėsi dogminėmis formuluotėmis be galo. Tik kas iš to. Katalikų Bažnyčią sukišę į savo mylimą kultūrinę ir doktrininę formą, paverčiame ją tik dar viena religija tarp kitų religijų. Tai dar vienas dogmų ir kanonų rinkinys, tik kitoks nei kitų.
Ir tas gluminantis negebėjimas skirti pelus nuo grūdų. Negebėjimas prisiminti, kad Viešpats vienu atveju sakė „kas ne su manimi, tas prieš mane“, o kitu - „kas ne prieš mus, tas už mus“. Negebėjimas suprasti, kad Bažnyčia beveik visada kalba „viena vertus..., kita vertus...“ būdu; kad galima priimti kai kurias giliai evangelines de Chardin'o įžvalgas (kaip tą darė Ratzinger'is), pripažįstant jo teorijos trūkumus ir nepriimant jos pilno pavidalo; kad galima tikrai bendradarbiauti su nekatalikais krikščionimis ir net nekrikščionimis esminėse gėrio siekio srityse, neišduodant katalikybės; kad „be Bažnyčios nėra išgelbėjimo“ reiškia daugiau nei tai, kad Dievas gelbėja tik tuos, kurių vardai įrašyti katalikiškų parapijų krikšto knygose. Dogmos svarbios, kad suteiktų mąstymui tvirtus Apreiškimo pamatus, o ne kad mąstymą nužudytų.
Koks kazusas! Pasak „tradicijos“ gynėjų, galiu būti išgelbėtas tik Katalikų Bažnyčioje, kurios pagrindinis skiriamasis bruožas - popiežiaus pirmumas... kurį galima ignoruoti, kai popiežius nepritaria mano tradicijos supratimui... Pasirodo, aš išgelbėtas, jei priklausau Bažnyčiai, kurią veda Petrui duotas Jėzaus pažadas, bet ar tas pažadas veikia, nusprendžiu... aš pats.
Tai nėra katalikiškas požiūris. Jo baigtis ilgainiui - kažkas panašaus į Palmaros bažnyčią su „tikruoju“ popiežium Petru III. Sakau tai su nuoširdžia užuojauta, nes pats kadaise esu išgyvenęs net dvi tokios pasaulėžiūros versijas. Kūlversčiai, kuriuos tenka daryti, aiškinant tikrovę iš tokio požiūrio kampelio, įspūdingi, bet skausmingi. Tikrai paprasčiau pamėginti nuoširdžiai suprasti, ką magisteriumas kalba šiandien.
Ir patikėti, kad Jėzaus pažadas veikia. Kaip vis dėlto arogantiška dėl magisteriumo įsivaizduojamų klaidų kaltinti Kristų: „Petras išgirdo, kad „tu būsi uola; bet ne tuo pačiu būdu kaip Kristus. Kristus yra tikrai nepajudinama uola. Petras yra nepajudinamas tik Jo jėga…“ Atseit, Kristui trūksta jėgos pažadą tesėti. Atseit, Kristaus pažadas - „pažadėjau patiešijau, netesėjau negriešijau“.
Priminsiu čia itin vertinamo pop. Pijaus X-ojo žodžius:
„Todėl, kai mylime popiežių, nelieka vietos diskusijoms apie tai, ką jis įsako ar ko reikalauja, kiek reikia paklusti ar kokiais klausimais reikia paklusti. Kai mylime popiežių, nesakome, kad jis kalbėjo nepakankamai aiškiai, tarsi jis privalėtų kiekvienam į ausį pakartoti tai, kas buvo tiek daug kartų išreikšta ne tik žodžiu, bet ir laiškuose bei kituose dokumentuose. Neabejojame jo įsakymais, pasinaudodami lengvu nenorinčių paklusti pretekstu, kad įsako ne popiežius, bet tie, kurie jį supa. Nemėginame apriboti, kiek siekia jo autoritetinga valdžia. Neiškeliame aukščiau popiežiaus autoriteto kitų asmenų autoriteto, kurie, kad ir mokyti, nėra šventi, nes šventas negali prieštarauti popiežiui.“
KATALIKŲ TRADICIJA::
Visiškai atvirkščiai – tai dabartinių klaidų priėmimas teisinant visa tai paklusnumu yra neįtikėtina proto akrobatika, paneigianti pačią Bažnyčios esmę. Paklusnumas vienam popiežiui, nepaklūstant visiems buvusiems, paklusnumas susirinkimui, nepaklūstant ankstesniems susirinkimams ir pastoviam mokymui.
Rašote: „Pirmą kartą girdžiu, kad Bažnyčios Visuotinis Susirinkimas gali būti kažkaip katalikų neįpareigojantis (nes neva pastoracinis) ir kiekvienas galime pasirinkti, laikytis jo nurodymų ar ne.“
Ne „neva“ pastoracinis, o tikrai pastoracinis. Tvirtinti kitaip reikštų fakto klaidą.
Jonas XXIII, Susirinkimo atidarymo kalba, 1962:
„Svarbiausias šio Susirinkimo tikslas nėra vieno ar kito pagrindinio Bažnyčios mokymo, kurio pastoviai mokė Tėvai ir senovės bei šiuolaikiniai teologai ir kuris, kaip manoma, yra visiems gerai žinomas ir pažįstamas, punkto aptarimas. Tam nebuvo būtinas Susirinkimas. [...] Vienas dalykas yra senovinės tikėjimo depozito doktrinos turinys, o kitas – jos pateikimo būdas. Būtent į pastarąjį reikia labai atsižvelgti, prireikus kantriai, viską matuojant formomis ir proporcijomis magisteriumo, kuris pagrinde yra pastoracinio pobūdžio.“
Paulius VI tai patvirtino ne kartą. 1963 laiške kardinolui Tisserant jis rašė: „Peržiūrėdami schemas, mes rūpinomės pabrėžti pastoracinį šio Susirinkimo pobūdį.“
Kardinolas Tisserant, 1964, iš Acta Synodalia: „Turime dartą kartą patvirtinti, kad šis ekumeninis Susirinkimas, kaip aukščiausiasis pontifikas Jonas XXIII daugybę kartų patvirtino, neturi intencijos pasisakyti apie naujus doktrininius klausimus; jo specifinė užduotis yra Bažnyčios pastoraciniam uolumui suteikti naujos jėgos [...].“
Kardinolas Ratzingeris (1988 liepos 13, Čilė): „Tiesa ta, kad šis konkretus susirinkimas neapibrėžė jokios dogmos ir sąmoningai pasirinko likti kukliame lygmenyje, kaip paprasčiausias pastoracinis susirinkimas; ir vis tik daugelis jį traktuoja kaip kokią superdogmą, atimančią visų kitų [susirinkimų] svarbą.“
Vatikano II Susirinkimas buvo teisėtas visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas ir 100% pastoracinis. Taip teigė pats Susirinkimas, mes neturime teisės teigti kitaip. Taip, tai pirmas toks atvejis Bažnyčios istorijoje, visi prieš tai buvę visuotiniai susirinkimai buvo dogmatiniai, t. y. dogmatiškai apibrėžę tam tikras tikėjimo tiesas. Vatikano II Susirinkimas to nedarė ir buvo ne dogmatinis, o pastoracinis. Šis statusas reiškia, kad privalome priimti tai iš Vatikano II Susirinkimo, kas neprieštarauja ankstesniam autoritetingam Bažnyčios mokymui (t. y. kai Susirinkimas pakartoja doktriną, apibrėžtą anksčiau), ir atmesti teiginius, kurie prieštarauja – jeigų tokių yra. Tai niekaip nepaneigia Susirinkimo teisėtumo, bet pripažįsta jo pastoracinį pobūdį ir todėl galimybę, kad jame gali būti klaidų.
Rašote: „Visi, atsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios mąstė panašiai. Manote jie neprakaitavo, mėgindami pagrįsti savo ištikimybę „tradicijai“ šventųjų ir teologų citatomis?“
Jūs tikrai prakaituojate bandydamas pagrįsti savo neištikimybę Tradicijai. Atkartodamas šimtmečiais skelbtą katalikišką doktriną, Vatikano I Susirinkimas neklystamai moko: „Tegul bėgant metams ir amžiams auga ir didžiai tobulėja tiek kiekvieno, tiek visų, tiek atskirų tikinčiųjų, tiek visos Bažnyčios supratimas, pažinimas ir išmintis; bet tik savo rūšyje, tai yra toje pačioje doktrinoje, toje pačioje prasmėje ir tame pačiame supratime.“
Ne tik mes, bet ir daugybė Susirinkimo tėvų ir patarėjų nedviprasmiškai teigė, kad Susirinkimas yra priešprieša Pijaus IX paskelbtam Syllabus – pagrindinių klaidų sąrašui. Pavyzdžiui, kun. Yve‘as Congaras, garsusis Susirinkimo patarėjas, džiūgavo, kad Susirinkimas buvo „Kontrsąrašas“. Remdamasis vadinamuoju „istorijos judėjimu“, tarsi istorinės aplinkybės galėtų kaip nors pakeisti objektyvią katalikišką tiesą, Congaras rašo: „Negalima paneigti, kad toks tekstas [Susirinkimo dokumentas apie religinę laisvę] sako visai ką kita, nei 1864-ųjų „Sąrašas“, ir netgi priešingai šio dokumento 15-am, 77-am ir 79-am teiginiams.“
Neįmanoma, kad žmogus, besilaikantis Vatikano II Susirinkimo „Kontrsąrašo“, galėtų tvirtinti išlaikęs tikėjimą „ta pačia prasme ir reikšme“, kaip Bažnyčia jo visada laikėsi (kaip turi būti, remiantis Vatikano I Susirinkimu). Neįmanoma, kad kas nors, priimantis naują Susirinkimo programą dėl ekumenizmo ir religinės laisvės, galėtų tvirtinti „išsaugojęs“ aiškų popiežių iki Vatikano II Susirinkimo skelbtą mokymą apie religinį indiferentizmą ir socialinį Kristaus karališkumą ir „jokiu būdu nuo jo nenukrypęs”. Tai aišku visiems, skaičiusiems ikisusirinkimes enciklikas, kuriose ekumenizmas smerkiamas griežčiausiais įmanomais žodžiais.
Rašote: „Katalikų Bažnyčią sukišę į savo mylimą kultūrinę ir doktrininę formą, paverčiame ją tik dar viena religija tarp kitų religijų. Tai dar vienas dogmų ir kanonų rinkinys, tik kitoks nei kitų.“
Taip, pritariame, nesukiškite Katalikų Bažnyčios į savo mylimą kultūrinę ir doktrininę formą. Remkitės ir skelbkite amžiną Bažnyčios doktriną, nekintamą ir nepriklausomą nuo kultūrinių ir socialinių sąlygų. Gi pagrindinis dabartinio „Pranciškaus magisteriumo“ teiginys yra dogmų evoliucijos teiginys, tikrai paverčiantis katalikybę tik viena iš daugelio, o ne tikrąjį ir nekintamą Dievo apreiškimą gavusia religija. Dogmos ir yra paaiškintas Dievo apreiškimas – tai mūsų tikėjimo pagrindas. Būtent tai ir skiria katalikybę nuo kitų religijų, būtent tai ir daro ją vienintele teisinga. Jeigu išklimba tikėjimo tiesos (dogmos), tuomet prasideda ir visų kitų dalykų griūtis.
Rašote: „Koks kazusas! Pasak „tradicijos“ gynėjų, galiu būti išgelbėtas tik Katalikų Bažnyčioje, kurios pagrindinis skiriamasis bruožas - popiežiaus pirmumas... kurį galima ignoruoti, kai popiežius nepritaria mano tradicijos supratimui... Pasirodo, aš išgelbėtas, jei priklausau Bažnyčiai, kurią veda Petrui duotas Jėzaus pažadas, bet ar tas pažadas veikia, nusprendžiu... aš pats.“
Vatikano I Susirinkime aiškiai apibrėžtas ir dogmatizuotas popiežiaus neklystamumas, šia dogma privalo sekti visi katalikai. Sekti – reiškia priimti tai, kas apibrėžta, o ne tai aiškinti per daug siaurai arba per daug plačiai. Jūsų klaida – dogmos aiškinimas per daug plačiai – yra lygiai taip pat bloga, kaip kad jos aiškinimas per daug siaurai. Per daug platus dogmos aiškinimas yra šią dogmą paneigianti klaida.
Vatikano I Susirinkimas moko: „Kai Romos vyskupas kalba ex cathedra, tai yra kai jis, eidamas savo, kaip visų krikščionių ganytojo ir mokytojo, pareigas, savo aukščiausio apaštališkojo autoriteto galia nusprendžia, kad tam tikro tikėjimo ar moralės mokymo turi būti laikomasi visoje Bažnyčioje, tuomet jis, dėl palaimintojo Petro įpėdiniui pažadėtos dieviškosios pagalbos, turi tą neklaidingumą, kuriuo, apibrėžiant tikėjimo arba moralės mokymą, mūsų Išganytojas norėjo aprūpinti savo Bažnyčią; ir todėl tokie Romos vyskupo sprendimai yra nekeistini dėl savo prigimties, o ne dėl Bažnyčios sutikimo.“ (Vatikano I Susirinkimas, Dz. 1839)
Taip pat Vatikano I Susirinkimas moko: „Šventoji Dvasia Petro įpėdiniams buvo pažadėta ne tam, kad jai apreiškus jie skelbtų naują doktriną, bet tam, kad jai padedant šventai saugotų ir ištikimai perteiktų apaštalų perduotą apreiškimą, tai yra tikėjimo depozitą.“
Šiais laikais yra paplitusios dvi klaidos. Pirmoji pagunda yra drįsti laikyti Šventąjį Tėvą formaliu eretiku – tokia situacija, pasak taip teigiančių, tikrąjį popiežių paverstų antipopiežiumi, neturinčiu jokios tikros jurisdikcijos. Nors istorijos bėgyje kai kurie teologai tai pateikė kaip teorinę galimybę, šitokia teorija negali paaiškinti, kas atsitinka su tokiomis doktrinomis, kaip Bažnyčios regimumas arba Kristaus pažadas būti su savo Bažnyčia iki laikų pabaigos. Šitoks supaprastintas požiūris iš tiesų yra pagrįstas ta pačia prielaida kaip ir priešinga pagunda: kad popiežių nuo klaidos apsaugo „absoliutus“ neklystamumas, niekada negalintis suklaidinti.
Antroji klaida yra žymiai labiau paplitusi ir teigia, kad visa, ką popiežius daro ar moko, yra teisinga. Tačiau istorijoje būta daug pavyzdžių, kai popiežiai mokė arba darė netinkamus dalykus. Pavyzdžiui, popiežius Liberijus pasirašė pusiau arijonišką dokumentą, o popiežius Jonas XXII kurį laiką mokė, kad išgelbėtųjų sielos nemato Dievo iki Paskutiniojo Teismo pabaigos. Kai kurie Renesanso popiežiai gyveno nemoralų gyvenimą. Visi šie atvejai yra nesusiję su popiežiaus neklystamumu.
Iš tikrųjų, jeigu įprastiniam popiežiaus mokymui būtų būdingas tam tikras asmeninis neklaidingumas, nebūtų buvę reikalo apibrėžti popiežiaus neklystamumo ribas. „Neklystantis“ reiškia nekintantis ir nekeičiamas, bet susirinkiminių popiežių, panašiai, kaip ir modernistų, bruožas yra evoliucijos dvasia. Kiek šie žmonės gali norėti nereformuojamai apibrėžti arba absoliučiai nustatyti?
Tad kaip turėtume vertinti popiežių?
Pirma, reikia suprasti, kad privalome melstis už Šventąjį Tėvą ir jo intencijas.
Antrą, ne mums spręsti apie jo kaltumą griaunant Bažnyčią. Tik Dievas gali jį teisti.
Trečia, taip pat ne mums jį teisti juridiškai – popiežius žemėje neturi vyresniojo – arba visus jo aktus neginčytinai paskelbti negaliojančiais.
Ketvirta, tačiau privalome įvertinti jo žodžius ir veiksmus tiek, kiek jie liečia mūsų amžinąjį išganymą, kaip sakė mūsų Išganytojas: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių.“ (Mt 7, 15)
Neturime aklai prisidėti prie Bažnyčios griovimo, pakęsdami naujos religijos įvedimą arba nedarydami to, ką galime, katalikiškam tikėjimui ginti. Šv. Paulius sako: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8 )
Rašote: „Kūlversčiai, kuriuos tenka daryti, aiškinant tikrovę iš tokio požiūrio kampelio, įspūdingi, bet skausmingi. Tikrai paprasčiau pamėginti nuoširdžiai suprasti, ką magisteriumas kalba šiandien.“
O mums atrodo nepaprastai skausmingi ir liūdni kūlversčiai, mėginant kiekvieną popiežiaus asmeninę nuomonę paversti dogma ir vis iš naujo ir iš naujo aiškinti katalikų tikėjimą, derinant jį prie nuolatos besikeičiančių aplinkybių. Tos aplinkybės taip greitai keičiasi, kad Vatikano II Susirinkimas jau atrodo kaip gili senovė, tačiau seneliai Susirinkimo tėvai vis dar kartoja tuos pačius banalius, nuvalkiotus, nieko nesakančius teiginius, išreiškinčius jų svajones, bet jau nieko bendro nebeturinčius su šiuolaikiniu pasauliu. Gaunasi paradoksas – taip stengiamasi prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio, o jaunimui ta Bažnyčia vis tiek neįdomi, jaunų žmonių Bažnyčioje tik mažėja. Gi tradicinėse parapijose pilna jaunimo, jos – nesistengdamos nuolat pritaikyti mokymo prie besikeičiančių aplinkybių – yra gyvos, pilnos jaunų šeimų ir turinčios ateitį.
Rašote: „Ir patikėti, kad Jėzaus pažadas veikia. Kaip vis dėlto arogantiška dėl magisteriumo įsivaizduojamų klaidų kaltinti Kristų: „Petras išgirdo, kad „tu būsi uola; bet ne tuo pačiu būdu kaip Kristus. Kristus yra tikrai nepajudinama uola. Petras yra nepajudinamas tik Jo jėga…“ Atseit, Kristui trūksta jėgos pažadą tesėti. Atseit, Kristaus pažadas - „pažadėjau patiešijau, netesėjau negriešijau“.“
Jeigu netikėtume, kad Jėzaus pažadas veikia, nebūtume Katalikų Bažnyčioje ir nekovotume už Jos mokymą. Tai, kad pragaro vartai Bažnyčios nenugalės, nereiškia, kad ji negali susitraukti ir dėl to negali pražūti daug sielų. Būtent tai ir įpareigoja mus kovoti. Kovoti viltingai, žinant, kad kovojame po Kristaus Karaliaus vėliava, kuriai priklausys galutinė pergalė. O jūsų išskirta citata kaip tik kalba apie tai, kad Petras yra nepajudinama uola tik Kristaus jėga, o be jos yra niekas. Čia kaip tik išaukštinama Kristaus jėga. Bet jūs puikiai žinote, kad Bažnyčioje yra buvę daugybė krizių – Renesanso popiežių nemoralumas, du ir net trys popiežiai vienu metu Vakarų schizmos metu (tai tęsėsi net 39 metus) ir t. t.
Dievui tikrai netrūksta jėgos, bet Dievas leidžia šią Bažnyčios krizę. Dievo jėga pasireiškia tuo, kad net didžiausios žmogiškos silpnybės ir didžiausių krizių akivaizdoje Bažnyčia ir Petro institucija nežlunga. Dėl klaidų mes kaltiname tikrai ne Kristų, o žmogaus silpnumą ir nuodėmingumą. Gi Kristus Bažnyčią nesugriuvusią išveda net šio nuodėmingumo akivaizdoje. Tai nereiškia, kad veda per šį nuodėmingumą, o nepaisant jo. Todėl, nepaisydami to nuodėmingumo ir silpnumo, turime sekti Kristumi ir Jo mokymu.
Galiausiai, kiekvienos popiežiaus klaidos pateisinimas griauna Petro Sosto autoritetą, o ne jį stiprina. Taip teigė ir garsusis Tridento Susirinkimo teologas vysk. Melchioras Cano tuo metu, kai kaip tik buvo stengiamasi apginti Petro primatą prieš protestantų puolimus (!): „[Šv.] Petrui nereikia mūsų melo ar meilikavimų. Kaip tik tie, kurie aklai ir beatodairiškai gina kiekvieną popiežiaus sprendimą, labiausiai pakenkia Šventojo Sosto autoritetui – jie ne stiprina, o griauna jo pamatus.“
DIAK. BENAS ULEVIČIUS:
Netiesa. Popiežių laiškai, teologai... Tai nesaisto, tai nėra magisteriumas. Katekizmas ir Denzingerio dogmų sąvadas aiškiai moko, kaip katalikai turi priimti net ir ordinarinį popiežiaus magisteriumą, nekalbu apie visuotinį Susirinkimą.
Supratau. Vatikano II Susirinkimas teisėtas, bet...jam nepritariam. Kas nusprendžia, kurie Susirinkimo teiginiai saistantys, kurie ne? Jūs? Ta ar ana grupė teologų, vyskupų? Jūsų Sinodas, ar vokiečių Sinodas?
Gerai pažįstu šį mentalitetą, žinau, kad jūsų požiūrio šis susirašinėjimas nepakeis. Ir neturiu teisės pykti dėl požiūrio. Labiau gaila tikinčiųjų, kuriuos viliojate nuo Katalikų Bažnyčios ir Petro, kuris, nors žmogiškas ir netobulas, bet turi Jėzaus aiškiai jam patikėtą raktų galią.
P.S. ar patiko pop. Pijaus X-ojo citata?
KATALIKŲ TRADICIJA:
Kas netiesa? Viskas, ar kažkurie konkretūs teiginiai? Netiesa, kad Susirinkimas pastoracinis, nors taip teigė patys jį atidaręs ir uždaręs popiežiai? Jeigu žinotume, kurie mūsų teiginiai, jūsų nuomone, neteisingi, tada galėtume atsakyti. Jeigu manote, kad viskas, ką parašėme, neteisinga, tada tolimesnė diskusija negalima, nes argumentai jau išsakyti.
Kas liečia šį jūsų komentarą. Tiesa, kad neklystamumas neapsiriboja vien ekstraordinariniu magisteriumu. Tačiau popiežiaus teiginiai, aiškiai prieštaraujantys ankstesniam Bažnyčios mokymui, nėra ordinarinio magisteriumo dalis. Be to, ordinarinis magisteriumas neapima ir paprasčiausių popiežiaus kalbų susirinkusiems piligrimams ar interviu lėktuvuose.
Popiežiais pabūti nenorėtume. Tiesa, kad situacija, kai tikintieji turi priešintis kai kuriems popiežiaus teiginiams, nėra normali. Norėtume, kad būtų kitaip. Bet kai „norėtume“ ir realybė skiriasi, belieka priimti realybę ir veikti tokiame laikmetyje, kokiame Viešpats mums paskyrė gyventi.
Tikinčiųjų nuo Katalikų Bažnyčios neviliojame. Juos nuo Katalikų Bažnyčios tolyn vilioja popiežius Pranciškus savo nuolatiniais skandalais. Atvirkščiai – giname Katalikų Bažnyčios mokymą, supažindiname su šventųjų gyvenimais ir nuostabiais Bažnyčios gyvenimo puslapiais, leidžiame šventųjų knygas ir t. t. Manome, kad tai, ką darome, yra vienintelis kelias atstatyti Bažnyčios šlovę. Tai rodo vaisiai – posusirininkiminė Bažnyčia su naująja teologija miršta, o parapijos ir kongregacijos, išlaikiusios ištikimybę Tradicijai – klesti. Todėl Tradicijos gynimas neatitraukia tikinčiųjų nuo Bažnyčios, o kaip tik pritraukia minias tikinčiųjų į Bažnyčią.
DIAK. BENAS ULEVIČIUS:
„Be to, ordinarinis magisteriumas neapima ir paprasčiausių popiežiaus kalbų susirinkusiems piligrimams ar interviu lėktuvuose.“ Apie tai net nekalbame, tai akivaizdu.
Visiškai nesuprantu, ką šiuo atveju keičia Susirinkimo pastoraciškumas ar nepastoraciškumas (net jei tokia skirtis egzistuotų). Jūs teigiate, kad būtina laikytis tik iškilmingai paskelbto dogminio magisteriumo turinio. Visą kitą Bažnyčios Susirinkimų turinį neva galima viešai kritikuoti, neigti. Tai nėra kataliko laikysena. Ir visgi tuomet nesuprantu, ar konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium“ – dogminė, ar nedogminė?
Bet ir tai ne svarbiausia. Vatikano II Susirinkimas ir povatikaniniai popiežiai nepakeitė nei vienos dogmos. Tačiau dogminių teiginių supratimas privalo būti gilinamas, turtinamas. Jūs duodate suprasti, kad Bažnyčios mokymas buvo pakeistas (antraip – kam atsiskirti nuo povatikaninių popiežių, jei jie nepakeitė doktrinos? Kam nepriimti kažkokių neva dogmoms prieštaraujančių Susirinkimo teiginių?).
Jūs norite gyventi povatikaninėje Bažnyčioje taip, it jos paskutinis Susirinkimas būtų toks pusiau neįvykęs, pusiau negaliojantis, kurį galima kažkaip nepastebėtai „apeiti“. Taip paprasčiausiai nėra.
Ne viskas ir man vienodai miela povatikaninėje Bažnyčioje, ne viskas miela visų popiežių mokyme, ne su viskuo mano mąstymas vienodai sutinka. Bet vienintelis kataliko pasirinkimas po Visuotinio Susirinkimo – mėginti įgyvendinti Susirinkimo nutarimus kaip įmanoma ištikimiau, įsiklausyti, nepiktnaudžiauti, nesavivaliauti. Asmeniškai ir aš ne šventasis šiuo požiūriu. Bet mokyti kitaip reikštų griauti pasitikėjimą visais Susirinkimais ir raktų galia apskritai.
KATALIKŲ TRADICIJA:
Gerbiamas Benai, trumpai tariant – Bažnyčios mokymas negali pasikeisti. Jeigu popiežius bandytų iškilmingai paskelbti kažką, kas tikrai priešinga apreiškimui, jis nustotų būti popiežiumi. Tačiau keičiamos praktikos, kurios galiausiai faktiškai neigia tą mokymą, jis kasdienybėje praranda reikšmę. Pavyzdžiui, Amoris laetitia, leidusi teikti šv. Komuniją sudariusiems antrąją (civilinę) sąjungą asmenims, oficialiai nepakeitė Bažnyčios mokymo, bet įvedė praktiką, kuri faktiškai neigia mokymą apie išpažintį, santuokos neišardomumą ir vertą šv. Komunijos priėmimą. Nuolatos viskas pridengiama pastoracija, nes dogmatizuoti to jie negali. Bet faktinės pasekmės baisios.
Klausėte, koks skirtumas, ar susirinkimas tik pastoracinis, ar dogmatinis. Skirtumas didžiulis – pastoraciniame susirinkime nesistengiama apibrėžti, dogmatizuoti jokių tiesų, todėl jo dokumentų raidės reikia (!) laikytis tiek, kiek tai neprieštarauja ankstesniam Bažnyčios mokymui, o jeigu kažkas prieštarauja – tai reikia atmesti. Jeigu susirinkimas būtų dogmatinis, t. y. iškilmingai apibrėžtų kažkokias tiesas, tas tiesas būtų privaloma priimti visiems katalikams, kitaip jie negalėtų vadintis katalikais. Tai atspindi ir formuluotės, pavyzdžiui, Vatikano I Susirinkime, apibrėžiant popiežiaus neklystamumą:
„[...] būdami ištikimai prisirišę prie tradicijos, gautos nuo pat krikščioniškojo tikėjimo pradžios, dėl mūsų Gelbėtojo Dievo garbės, dėl katalikų religijos išaukštinimo ir krikščioniškosios liaudies išganymo, su šventojo Susirinkimo pritarimu Mes mokome ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą:“. Ir pridedama: „Jei kas nors, neduok Dieve, turėtų įžūlumo prieštarauti Mūsų definicijai, tebūna atskirtas.“
Na, faktiškai taip, lyg Vatikano II Susirinkimas būtų neįvykęs, gyvena kad ir liturginės reformos šalininkai, nes tokio masto reformos visai neprašė Susirinkimo tėvai. Neprašė nei Komunijos į rankas, nei daugelio kitų dalykų, kuriuos kritikuojame. Mes nesiūlome ignoruoti Susirinkimo – mes manome, kad kažkada vėliau kažkuris popiežius ar susirinkimas turės atšaukti kai kurias Vatikano II Susirinkimo dokumentuose esančias klaidas. Pavyzdžiui, Konstancos Susirinkimas (1414–1418) yra vienas iš Visuotinių Bažnyčios susirinkimų, bet jo dekretas „Haec Sancta“, paskelbtas 1415 m. balandžio 6 d. ir ratifikuotas trijų popiežių, yra laikomas eretišku, nes teigia Susirinkimo viršenybę prieš Romos Pontifiką. Jį eretišku paskelbė Florencijos Susirinkimas. Istorikai ir teologai aiškina, kad „Haec Sancta“ galima pasmerkti, nes tai nebuvo dogmatinis apibrėžimas – jame trūksta tokių tipiškų formulių, kaip „anathema sit“ [tebūna atskirtas] ir veiksmažodžių „įsakyti, apibrėžti, nustatyti, paskelbti ar pranešti“. Dekreto tikroji reikšmė yra disciplinarinio ir pastoracinio pobūdžio ir nereiškia neklystamumo. Lygiai taip yra su Vatikano II Susirinkimo formuluotėmis.
