2023 m. gruodžio 18 d. paskelbta Tikėjimo doktrinos dikasterijos deklaracija Fiducia supplicans ir po jos sekusios reakcijos mums siūlo galimą raktą į kitą konklavą.
Deklaracijos autorius yra popiežiaus Pranciškaus artimas bendradarbis ir jo tekstų rašytojas Victoras Manuelis Fernándezas, kuris 2023 m. liepos 1 d. buvo paskirtas naujosios Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefektu, o rugsėjo 30 d. tapo kardinolu. Dokumentą ex audientia pasirašė popiežius Pranciškus taip, kad jis tampa neskundžiamas. Paprastai šis dokumentas turėtų būti Bažnyčios ordinarinio magisteriumo išraiška, tačiau jis toks nėra būtent todėl, kad nukrypdamas nuo Bažnyčios mokymo praranda bet kokį magisterinį pobūdį.
Tačiau Fiducia supplicans yra tikras „bergogliškas manifestas“ dėl specifinės ypatybės, kuri jau buvo būdinga modernizmui: jame tvirtinama ištikimybė Bažnyčios Magisteriumui, tačiau be skrupulų, pasitelkus intelektualinę akrobatiką, tas Magisteriumas paneigiamas. Visų pirma Fiducia supplicans neigia, kad homoseksualūs santykiai kada nors gali būti prilyginti santuokai, tačiau, leisdama palaiminti tokius santykius, juos patvirtina, šiuo požiūriu prieštaraudama Magisteriumui, kuris visada smerkė nuodėmę prieš prigimtį. Jis raminančiu tonu tvirtina, kad palaiminimas yra ekstraordinarinis, bet kadangi palaiminti (bene dicere) galima tik tai, kas savaime yra gera, tokiu būdu jis pripažįsta homoseksualių santykių vidinį gerumą. Jis neigia laiminąs homoseksualius santykius kaip tokius, bet kadangi laiminamas ne vienas asmuo, o tariama „pora“, kurios neprašoma nutraukti neteisėtų santykių, jis laimina ryšį, nuodėmingai jungiantį du „partnerius“.
Kaip tuomet galima stebėtis, kad kardinolas Gerhardas L. Mulleris, Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas emeritas, šį palaiminimą pavadino šventvagystės ir piktžodžiavimu veiksmu?
Kardinolo Mullerio pasisakymas buvo stiprus ir aiškus, tačiau jis nėra vienintelis, pasirodęs pastarosiomis savaitėmis. Naujas faktas, siūlantis mums raktą artėjančiai konklavai interpretuoti, yra vyskupų ir kardinolų, kurie niekada anksčiau viešai neišreiškė sumišimo ar kritikos popiežiui Pranciškui, prabilimas. Iki šiol, tiesą sakant, reikšmingiausios reakcijos į Bergoglio pontifikato dreifą buvo 2015 m. šimtų tūkstančių signatarų visame pasaulyje pasirašytas Supplica filiale, 2017 m. grupės katalikų teologų ir intelektualų pateiktas Correctio filialis ir 2016 ir 2023 m. kelių žymių kardinolų, tarp jų kardinolų Raymondo Leo Burke'o ir Walterio Brandmullerio, pateikta Dubia.
Šį kartą viskas kitaip. Vienas po kito pasigirdo Ganos, Zambijos, Malavio, Togo, Benino, Kamerūno, Kenijos, Nigerijos, Kongo, Ruandos, Angolos ir San Tomė vyskupų, praktiškai visų Afrikos vyskupų, balsai, o Visos Afrikos vyskupų konferencija paskelbė raginimą imtis bendrų veiksmų, kurį pasirašė kardinolas Fridolinas Ambongo, Kinšasos arkivyskupas metropolitas, 2019 m. spalio 5 d. iš popiežiaus Pranciškaus gavęs kardinolo purpurą.
Prie šių kritiškų balsų prisijungė Lenkijos vyskupai, dviejų apeigų – lotynų ir graikų – Ukrainos katalikų vyskupai, Kazachstano Astanos arkivyskupija ir daugelis kitų atskirų vyskupijų, išsibarsčiusių po visą pasaulį, pavyzdžiui, Montevidėjo vyskupija. Montevidėjo arkivyskupas yra kardinolas Danielis Fernando Sturla, kurį 2015 m. vasario 14 d. popiežius Pranciškus taip pat paskelbė kardinolu ir kuris, kaip ir kardinolas Ambongo, yra vienas iš būsimosios konklavos rinkikų.
Galima sakyti, kad tai mažuma, ir iš tiesų taip yra. Kita vertus, dar mažesnė mažuma yra vyskupai, kurie aiškiai pasidžiaugė Tikėjimo doktrinos dikasterijos deklaracija. Tačiau įdomu pastebėti, kad griežčiausia Fiducia supplicans kritika nuskambėjo būtent iš tų „periferijų“, kurias popiežius Pranciškus taip dažnai minėjo kaip autentiškų religinių ir žmogiškųjų vertybių nešėjas, o dokumento filosofijai pritarė kai kurios vyskupų konferencijos, pavyzdžiui, Belgijos, Vokietijos ir Šveicarijos, kurios atstovauja labiau pasaulietiškiems episkopatams, labiau nutolusiems nuo „periferijų“ egzistencinių problemų.
Didžioji dauguma vyskupų ir kardinolų arba iš viso neišreiškė savo nuomonės, arba, jei išreiškė, siūlė aiškinti Fiducia supplicans pagal nuoseklumo, o ne nesuderinamumo su Katalikų Bažnyčios katekizmu ir ankstesniu Tikėjimo doktrinos kongregacijos 2021 m. kovo 15 d. Responsum dėl galimybės laiminti tos pačios lyties asmenų sąjungas principą. Šių kardinolų ir vyskupų pozicija nesuprantama tiek doktrininiu, tiek pastoraciniu požiūriu. Tokio dviprasmiškumo priežasčių tikriausiai reikia ieškoti baimėje įsivelti į atvirą konfliktą su popiežiumi Pranciškumi ir jį remiančiomis žiniasklaidos jėgomis.
Tačiau šis magminis ir painus centras nėra „bergogliškas“ ir savo orientacija yra svyruojanti „trečioji partija“ tarp dviejų mažumų, kurios susidurs artėjančioje konklavoje: viena vertus, Bažnyčios mokymui ištikimas polius, kita vertus, „naujajai paradigmai“ ištikimas polius. Susidūrimas vyks sede vacante situacijoje, kai popiežius Pranciškus jau bus palikęs sceną, žiniasklaida tylės, o kiekvienas rinkikas bus vienas prieš Dievą ir savo sąžinę. To pakanka, kad būtų galima manyti, jog kita konklava bus kupina ginčų, ne trumpa ir galbūt ne be netiktų posūkių.
