Apie moterų diakonato klausimą vėl pradėta kalbėti po to, kai pasirodė interviu su ses. Linda Pocher, dalyvavusia dviejuose paskutiniuose C9, kardinolų tarybos, padedančios popiežiui vykdyti Bažnyčios reformą, posėdžiuose. Šie susitikimai vyko 2023 m. gruodžio 4-5 d. ir 2024 m. vasario 5-6 d.
Ispanė salezietė sesuo Linda Pocher yra kristologijos ir mariologijos profesorė Romoje. Į susitikimus taip pat buvo pakviestos kitos trys moterys: Lucia Vantini, italų teologijos ir religijos profesorė, Giuliva Di Berardino, dvasingumo mokytoja Veronoje, ir Jo Bailey Wells, „vyskupė“ ir Anglikonų bendruomenės generalinio sekretoriaus padėjėja.
Interviu, duotame ispanų kalba agentūrai „Europa Press“, sesuo salezietė, be kita ko, patvirtino, kad popiežius yra „labai palankus moterų diakonatui“. Tačiau Pranciškus esą stengiasi „nustatyti, kaip tai įgyvendinti praktiškai“.
Šis popiežiaus apsisprendimo patvirtinimas palieka neatsakytų klausimų. Iš tiesų Pranciškus keliuose pasisakymuose gana aiškiai atmetė moterų diakonato galimybę. Tačiau atidžiam stebėtojui buvo aišku, kad popiežius ketina kažką daryti šia kryptimi: ne keičiant sakramentinę tvarką, nes tai būtų neįmanoma, bet praktinę tvarką.
Tai, kas bus pasakyta toliau, patvirtina šį vertinimą. Sesuo aiškina, kad iš tiesų popiežius nori pakeisti Bažnyčios „mąstymo ir gyvenimo būdą, skirtumą tarp įšventintosios tarnystės ir krikšto kunigystės išplečiant visiems pakrikštytiesiems tam tikras teises, kurios iki šiol priklausė vyskupams, kunigams ar vienuoliams“.
Tai, kad kunigų šventimai yra vienas iš sakramentų ir kad pagal Tridento Susirinkimą jie turi bent tris laipsnius, negali būti pakeista. Negali būti pakeista ir tai, kad kunigystė skirta tik vyrams. Šias išvadas, pasak paties Pranciškaus, patvirtino ir dviejų popiežiškųjų komisijų 2016 ir 2020 m. atsakymai.
Tad kaipgi veikti kuriant moterų diakonatą? Apėjimo būdu, kuris sukels sumaištį. Įgaliojimų „perskirstymas“ tarp įšventintos kunigystės ir krikšto kunigystės yra akivaizdus kelias, kuriuo eina popiežius. Kitaip tariant, moterims bus patikėtos tam tikros diakonato galios „ordinariniu“ būdu ir jos gaus „diakonišką“ palaiminimą.
Taigi, teisė dalyti šv. Komuniją, krikštyti, sakyti pamokslą ir vadovauti santuokos ceremonijai šioms „diakonėms“ galėtų būti suteikiama „ordinariniu“ būdu, be jokių šventimų. Galbūt joms netgi būtų skirta liturginė funkcija Mišių metu.
Tuomet atsirastų tai, ką galima pavadinti neįšventintu diakonatu moterims, kuris leistų joms atlikti pagrindines diakono funkcijas. Taip kunigystės sakramentas pamažu būtų užgožtas.
Pavyzdžiui, pamokslo sakymas patenka į jurisdikcijos galią, susijusią su kunigystės sakramentu, ir būtent per šią jurisdikciją diakonas gali sakyti pamokslą Mišių metu. Be to, iškilmingą krikštą išskirtinai gali teikti tik kunigas ir diakonas, tai „ekstraordinarinė“ teisė. Niekas kitas negali iškilmingai teikti krikšto sakramento.
Galiausiai akivaizdu, kad ši priemonė vis tiek nepatenkins pažangiausiųjų, reikalaujančių moterų diakonato šventimų.
