Šiandien minima Karmelio kalno Dievo Motinos šventė, skirta paminėti dieną, kai 1251 m. šventajam Simonui Stockui apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija ir paprašė jį skatinti rudojo škaplieriaus nešiojimą. Šia proga skelbiame Return to Tradition tinklalaidės ištraukos, kurioje pasakojama įdomi istorija apie tai, kaip vienas amerikietis kunigas buvo nuvykęs pasikalbėti su Fatimos regėtoja seserimi Liucija apie rudojo škaplieriaus nešiojimą, vertimą.
* * *
Šventasis Simonas Stockas Karmelio kalne gavo žinią, skatinančią nešioti rudąjį škaplierių, su kuriuo susiję pažadai tiems, kurie nešioja škaplierių ir vykdo reikalavimus, susijusius su įsirašymu į škaplieriaus broliją.
Tarp tų pažadų yra ir išlaisvinimas iš skaistyklos pirmąjį šeštadienį po mirties. Bet ar žinojote, kad Dievo Motinos pasirodymas šventajam Simonui Stockui Karmelio kalne neatsiejamas nuo Fatimos žinios?
Iš tikrųjų Karmelio kalno Dievo Motinos žinia yra raktas į Fatimos žinią. Galite manyti, kad gyvenate sekdami Fatimos žinia, nors iš tikrųjų taip gali nebūti. Mano tikslas – padėti jums geriau suprasti Fatimos žinią.
Mūsų pasakojimas susijęs su kunigu iš geresnių Bažnyčios laikų, tėvu Hovardu Raferčiu (Howard Rafferty) – amerikiečių kunigu, kuris skleidė Fatimos žinią JAV 1940–aisiais ir 1950–aisiais.
Šis kunigas mūsų laikais beveik nežinomas, tačiau savo gyvenimo metais jis skleidė Fatimos žinią, konkrečiai – Fatimoje pateiktus reikalavimus pasauliečiams, įskaitant penkių pirmųjų šeštadienių pamaldumą, maldą, pasninką, savo luomo pareigų laikymąsi bei likusią žinios dalį, kuri buvo skirta pasauliečiams.
Jis įsitikino, kad rudojo škaplieriaus dėvėjimas buvo esminis Fatimos žinios elementas. Toks esminis, kad žmogus negalėjo pilnai sekti Fatimos žinia, jei nenešiojo rudojo škaplieriaus ir nebuvo įsirašęs į jo broliją, t.y., jei neatliko savo dalies, reikalingos tam, kad įvykdytų dangaus reikalavimus, kuriuos Fatimos Dievo Motina išdėstė seseriai Liucijai.
Jei neįsirašytum į rudojo škaplieriaus broliją, jei, be kitų reikalavimų, kasdien nesimelstum Švč. Mergelės Marijos mažųjų valandų – neatliktum savo dalies. Daugumai žmonių ši jo skleidžiama žinia buvo naujiena, jis susilaukė didelio pasipriešinimo. Žmonės juo netikėjo. Jie manė, kad jis kai ką prideda prie Fatimos žinios.
Pirmą kartą apie šį kunigą sužinojau iš YouTube kanalo Spiritual Strength Catholic, kurio savininkas susisiekė su manimi ir paprašė, kad reklamuočiau šią žinią. Anksčiau jis man padėjo su neseniai sukurtu vaizdo įrašu apie Pachamamą, kurio metu aptarėme visas su Pranciškaus žinia vykusio Pačamamos demono įtvirtinimo Vatikane datas ir chronologiją bei visus po to sekusius įvykius. Ir jei matėte tą vaizdo įrašą, o sprendžiant iš peržiūrų, kurių jis sulaukė, tikriausiai matėte, tai žinote, kad su Pachamamos demonu susiję dalykai kartojasi per Marijos šventes ir Marijos judėjimui svarbias dienas.
Tai, ką dabar jums pateiksiu, yra ištrauka iš tėvo Rafferty pasakojimo Spiritual Strength Catholic laidoje, kurioje tėvas Rafferty aprašo savo pokalbį su seserimi Liucija.
Kunigas pasakoja, ką sesuo Liucija jam pasakė, kai jam pagaliau pavyko pasikalbėti su ja akis į akį. Tai jau savaime yra istorija – pats bandymas pasikalbėti su ja akis į akį atrodė beveik taip, tarsi velnias ar kas nors kitas nenorėjo, kad jie kalbėtųsi.
Tai įdomi istorija. Labai rekomenduoju ją išklausyti, o dabar – jos ištrauka. Kaip pamatysite, kalbama ne tik apie pirmojo šeštadienio pamaldumo laikymąsi arba konkrečios šalies popiežiaus pašventinimą, bet ir įstojimą į rudojo škaplieriaus broliją, savo luomo pareigų vykdymą ir Švč. Mergelės Marijos mažųjų valandų maldas.
* * *
Pradėjome nuo klausimo apie škaplierių.
– Pirmiausia, ar Fatimoje atėjo Karmelio kalno Dievo Motina?
– O, taip, tėve.
Ir ji iškart užsidegė, galvodama apie tai, kaip atrodė Fatimoje atėjusi Dievo Motina.
– O taip, ji atėjo.
Aš pasakiau:
– Ar žinojote, kad tai buvo Karmelio kalno Dievo Motina, nes kai kuriose knygose sakoma, kad jūs nebuvote tikra tuo, ką matėte spalio 13–ąją, nes tuo metu tiek daug dalykų vyko vienas po kito, kad negalėjote visko prisiminti. Buvote taip sumišę, kad negalėjote pasakyti, kokios spalvos rūbais buvo apsirengusi Dievo Motina, kaip ji buvo apsirengusi ir panašiai. Kaip Jūs tai supratote?
Ji atsakė:
– O, tėve, aš žinojau, kad tai Karmelio kalno Dievo Motina, nes 1917 m. rugsėjį Švenčiausioji Motina man pasakė, kad ateis kaip Karmelio kalno Dievo Motina. Net neabejojau, kad matau tai, ką Dievo Motina man pasakė, kad pamatysiu, likus mėnesiui iki to, kai tai iš tikrųjų įvyko.
Ji labai tinkamai atsakė į pirmąjį mano klausimą. Tada paklausiau:
– Kaip ji atrodė?
– Ji atrodė kaip paveiksle parapijos Bažnyčioje, – atsakė Liucija.
Jau buvau aplankęs mažą bažnytėlę Fatimos kaime. Buvau matęs Dievo Motinos paveikslą su jos šeštadienio privilegija. Paveikslą, kurį, esu tikras, visi esate matę – Dievo Motina yra virš skaistyklos, o angelai, jai vadovaujant, leidžiasi į liepsnas ir renka sielas, nešiojančias Karmelio škaplierius. Tie, kurie buvo jai atsidavę ir ištikimai nešiojo jos rudąjį škaplierių kartu laikydamiesi kitų dviejų sąlygų – skaistumo savo luome ir mažųjų valandų maldų, turi jos pažadą būti išlaisvinti iš skaistyklos artimiausią šeštadienį po mirties. Taip atrodė Dievo Motina.
– Na, – pasakiau, ir tai buvo didysis klausimas, – kodėl Dievo Motina pasirodė būtent taip? Ką ji norėjo tuo pasakyti?
Ji nedvejodama atsakė: – Ji norėjo pasakyti, kad turėtume nešioti škaplierių.
Aš nustebau, pažvelgiau į ją ir paklausiau:
– Iš kur tu tai žinai? Atėjusi su škaplieriumi ji nieko apie tai nesakė.
Tai, žinoma, buvo pagrindinis klausimas – priežastis, kodėl aš čia atėjau. Tada ji pažvelgė į mane manydama, kad aš, pats būdamas karmelitas, netekau proto. Atrodo, kad Europoje visi jau tikėjo, jog škaplierius buvo viena iš Fatimos žinios sąlygų.
Ji pasakė:
– Tėve, – ir ėmė kalbėti su dideliu įsitikinimu, – mačiau Švenčiausiąją Motiną ir žinau, ką ji turėjo omenyje. Jei būčiau neteisingai interpretavusi Jos žinią ar supratusi kitaip, nei Ji norėjo, kad būčiau supratusi, Dievo Motina būtų man pasakiusi.
Grįžęs namo pagalvojau, kad daugelis žmonių gali pasakyti:
– „Na, kodėl gi tu neuždavei jai to kito klausimo, kad galutinai įsitikintum“.
Taigi pabandžiau tą patį klausimą išsakyti dviem ar trimis skirtingais būdais. Sakiau:
– Nagi, išsiaiškinkime iki galo. Aš grįžtu į Ameriką. Tikriausiai daugiau niekada čia nebesilankysiu ir niekada tavęs nebepamatysiu. Amerikoje visi tiki, kad yra keturios Fatimos žinios sąlygos.
Pirmiausia turime kasdien kalbėti rožinį. Antra, turime aukoti kasdienes aukas. Trečia, pirmaisiais mėnesio šeštadieniais turime atlikti atgailos Komuniją. Ir, galiausiai, turime pasišvęsti Nekaltajai Marijos Širdžiai.
– O, – pasakė ji, – yra dar viena sąlyga – nešioti škaplierių – mūsų pasišventimo simbolį.
Na, – pasakiau, – noriu suprasti visiškai tiksliai. Norite pasakyti, kad jei kas nors įvykdytų visus keturis dalykus, bet nenešiotų škaplieriaus, jis neįvykdytų to, ko prašė Dievo Motina?
Ji atsakė:
– Jei atsisakytų nešioti škaplierių, jis negalėtų, negalėtų įvykdyti to, ko Fatimoje prašė Dievo Motina!
– Na, – tariau, – kitaip tariant, tai yra ne tik tai, ką Dievo Motina norėtų, kad mes darytume, – tai yra kažkas, kas yra esminis žinios dalykas? Kitaip tariant, jei nenešiotumėte škaplieriaus, negalėtumėte ta žinia sekti?
Ji atsakė: – Būtent, jūs negalėtumėte sekti Fatimos žinia, nebent pridėtumėte ir penktąją sąlygą, t. y. dėvėti rudąjį Dievo Motinos škaplierių.
Mūsų piligriminėje kelionėje dalyvavo vienas pranciškonų kunigas, ir, man rodos, jis norėjo rimtai pasiginčyti. Jis man buvo sakęs:
– Kai ten pateksi, paklausk Liucijos, ką ji laiko svarbesniu dalyku – kasdienio rožinio kalbėjimą ar škaplieriaus nešiojimą?
Bet dabar, akis į akį su seserimi Liucija, klausimas atrodė ne vietoje. Bandžiau suteikti jai progą jį atmesti sakydamas:
– Yra dar vienas klausimas, ir nors atrodo kvailas, bet pažadėjau, kad jį užduosiu – kas svarbiau, kasdienio rožinio kalbėjimas ar nuolatinis škaplieriaus nešiojimas?
Ji pateikė atsakymą, kuris buvo cituojamas, manau, milijonus kartų:
– Tėve, rožinis ir škaplierius yra neatskiriami. Negalima turėti vieno, neturint kito.
Nemanau, kad galėjome kitaip išsiaiškinti klausimus, kuriuos jai uždaviau to pokalbio metu. Galvojau apie galimas kalbas, kurias dabar galėčiau sakyti, Fatimos žinios aiškinimą ir škaplieriaus vietą joje. Matote, dabar jau 1958 metai, o aš ją mačiau 1950 metais. Man buvo įdomu prisiminti ir, esu tikras – jums taip pat buvo įdomu tai išgirsti, kaip ir tą dieną, kai ji man pasakojo šiuos dalykus.
Norėjau, kad ji taptų kiekvieno pokalbio dalimi, todėl prašiau:
– Ar pažadėtumėte kasdien sukalbėti keletą ypatingų maldų už visus, kurie klausysis to, ką pasakosiu apie Fatimą ir Dievo Motiną, o ypač apie rudojo škaplieriaus nešiojimo sąlygą?
Ji atsakė:
– Taip, tėve. Pažadu melstis už kiekvieną, kuris klausosi visko, ką turite pasakyti apie Fatimą.
Taigi galite būti tikri, kad Liucija meldžiasi už jus ypatinga malda, nes jūs tapote šios išsipildymo žinios dalimi. Galima sakyti, tos žinios, kurią jai buvo duota perduoti pasauliui, pilnatvės.
* * *
Noriu pateikti jums keletą pastabų apie rudąjį škaplierių.
Juos dažnai galite rasti parduodamus internetu bet kurioje tipiškoje internetinėje parduotuvėje. Nepirkite tokio, kurio škaplieriaus puselės yra laminuotos plastiku. Taip pažeidžiamos Šventojo Sosto nustatytos škaplieriaus taisyklės. Jie turi įgaliojimus reglamentuoti šiuos dalykus, jie priėmė sprendimą, todėl – neimkite škaplieriaus, įvilkto į plastiką, ir aš turiu omenyje ne pakuotės plastiką, kurioje škaplierius gali būti įpakuotas. Aš turiu omenyje, kai įlaminuotos yra pačios škaplieriaus puselės.
Žmonės diskutuoja, ar turėtumėte nešioti šį daiktą virš drabužių, ar po jais. Galima nešioti ir po drabužiais – dėl to taip pat buvo priimtas sprendimas. Jei turite vieną iš tų, kurie įvilkti į plastiką, galite jį nuplėšti arba tiesiog nusipirkti naują.
Paprastai tradicinėse parapijose Karmelio kalno Dievo Motinos šventės sekmadienį, tai bus šis sekmadienis – kitą dieną po šventės, kunigas po Mišių pasiūlys žmonėms įsirašyti į rudojo škaplieriaus broliją ir juos nemokamai išdalys.
Tą patį škaplierių nešioju jau kokius ketverius metus ir jis nerodo jokių nusidėvėjimo požymių. Nešioju jį nuolat. Niekada tyčia jo nesu nuėmęs, todėl pereinu prie kito punkto. Diskutuojama, ar turėtumėte jį nuimti, ar ne, kai maudotės – man ši diskusija nerūpi. Manau, kad tai tiesiog kvaila.
Asmeniškai aš jo niekada nenusiimu ir man prausiantis duše jis tiesiog išsiskalbia. Žinoma, galima apie tai svarstyti. Pasakysiu taip: aš treniruojuosi sporto salėje maždaug po dvi valandas penkias dienas per savaitę ir, kai tai darau, visada dėviu škaplierių. O po to maudausi ir viskas gerai. Jis nesmirda. Jis ant manęs nepūva ar panašiai.
Taigi, jei norite, galite jį nešioti visą laiką. Jei nenorite, jei norite jį nusiimti duše – tai jūsų reikalas. Nors aš asmeniškai pasižiūrėčiau, ką apie tai yra pasakęs tėvas Rafferty ar kiti. Be to, būdamas įsirašęs į rudąjį škaplierių, kuris reikalauja arba kasdien melstis rožinį, arba trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais susilaikyti nuo mėsos, arba kasdien melstis Švč. Mergelės Marijos mažąsias valandas – kadangi sesuo Liucija sakė tėvui Rafferty, kad mažojo oficijaus malda yra esminė – tikriausiai taip ir turėtum daryti. Prieš Susirinkimą [Vatikano II – red.] išleistą Mažąjį oficijų galite įsigyti iš Angelus Press per Amazon vos už kelis dolerius.
* * *
Visą tėvo Howard Rafferty pasakojimą galite perklausyti čia.
