Pasaulio jaunimo dienos 2023

Pirmą straipsnį skaitykite čia.

Ankstesniame straipsnyje aprašiau skandalingus šių metų Pasaulio jaunimo dienose (PJD) Lisabonoje įvykusius įvykius ir šventvagystes. Tačiau ar visa tai tėra pavieniai atvejai, nutikę dėl šių metų renginio organizatorių aplaidumo? Išsami anksčiau vykusių PJD analizė parodo, kad ir anksčiau yra buvę daugybė ne mažesnio masto skandalų ir kad tai yra liūdna tendencija. Dėl giliausių prielaidų, kuriomis grindžiami šie renginiai, ir dėl pastovių papiktinimų Pasaulio jaunimo dienos daugybei jaunuolių yra tapusios veikiau proga nuodėmei nei proga tikram atsivertimui.

Liūdna tendencija

Po šių metų PJD internetą apskriejo nuotraukos, kuriose matyti, kaip vienose iš Mišių Komunija buvo dalijama pasauliečių iš pigiausių plastikinių IKEA dubenėlių, nuo kurių net nepasivarginta nulupti brūkšninio kodo. Deja, tokia nepagarba Eucharistijos sakramentui yra užfiksuota daugelyje Pasaulio jaunimo dienų.

Pavyzdžiui, 1993 m. Denveryje (JAV) vykusiose PJD, į kurias jaunimo pasveikinti atvyko Jonas Paulius II, Komunija buvo dalijama iš didelių negilių dubenų, kuriuos lygiai taip pat būtų buvę galima panaudoti bulvių traškučiams. Tikintieji patys vieni per kitus siekė Komunijos. Liudininkai teigia, kad matė daugybę ant žemės nukritusių ir mindomų konsekruotų Ostijų. Vienas šiose Mišiose dalyvavęs katalikas, pasibaisėjęs dėl situacijos, ėmėsi nuo žemės rinkti kiek įmanoma daugiau Ostijų ir jas suvalgyti, taip apsaugant nuo išniekinimo.

2002 m. Toronte (Kanada) vykusiose PJD, į kurias vėl atvyko Jonas Paulius II, Komuniją taip pat dalijo nevalyvai apsirengę pasauliečiai, tiesę Ostijas net per kitų žmonių pečius, kol šimtai kunigų sėdėjo savo kėdėse. Dar blogiau – Komuniją dalijo ir jaunos merginos iš sulankstomų kartoninių dėžių[1].

2013 m. Rio de Žaneiro PJD, jau prie Pranciškaus, Komunijos dalijimas buvo ne ką pagarbesnis. Čia Komunija ir vėl buvo dalijama pasauliečių, šį kartą iš vienkartinių plastikinių puodelių!

 Pissidi moderne 4

Pissidi moderne 1

Pissidi moderne 3

Ir visa tai nepaisant labai aiškių sakramentų teikimo normų, išdėstytų 2004 m. dokumente Redemptionis Sacramentum, kuriame rašoma, kad liturgijoje naudojami indai turi „griežtai atitikti tradicijos ir liturginių knygų normas“, kad „būtų išvengta net mažiausios rizikos tikinčiųjų akyse ištrinti Tikrojo Kristaus buvimo Eucharistiniuose pavidaluose doktriną“.

Tiesa, kitose prie popiežiaus Pranciškaus vykusiose PJD – 2016 m. Krokuvoje ir 2019 m. Panamoje – Komunija dalinta pagarbiau, bent iš vaizdo įrašų atrodo, kad Komuniją dauguma dalyvių priėmė ant liežuvio ir ją dalijo dvasininkai. Situacija buvo akivaizdžiai pagerėjusi ir prie popiežiaus Benedikto XVI. Pavyzdžiui, 2008 m. Sidnėjuje (Australija) vykusių PJD metu popiežius teikė Komuniją tik atsiklaupusiems tikintiesiems ir tik ant liežuvio. Kita vertus, popiežiaus Mišių vaizdo įraše matyti, kad kiti Komuniją dalinę dvasininkai ją dalino ir į rankas.

Pačios Mišios 2008 m. buvo kur kas tradiciškesnės nei ankstesnėse PJD: pavyzdžiui, buvo giedamas grigališkasis choralas ir net naujojoje liturgijoje nebeegzsituojančios tradicinių Mišių tarpinės giesmės (Introitas, Gradualas), popiežius ir kiti dvasininkai dėvėjo tradicinius liturginius rūbus. Vis dėlto ir šiose Mišiose neišvengta tokioje atmosferoje itin išsiskyrusio pusnuogių Australijos aborigenų šokio ir jausmingos pop stiliaus muzikos.

Tikrai nėra galimybės patikrinti, kaip Eucharistijos sakramentui pagarba buvo teikiama kiekvienų metų Pasaulio jaunimo dienose. Tačiau ir iš pateiktų faktų akivaizdu, kad PJD organizatoriai labai dažnai neteikia tam pernelyg daug svarbos. Svarbiau – gerai praleisti laiką. Šį siekį gerai praleisti laiką iliustruoja kitas šių metų PJD pagarsėjęs įvykis – techno muziką leidžiančio „DJ kunigo“ „apšildymas“ prieš pagrindines, Kristaus vietininko aukotas šv. Mišias. Tokie šou elementai ir itin laisva atmosfera Pasaulio jaunimo dienose nėra retenybė, o veikiau tai, kas apibūna visą šį festivalį.

Jau minėtos 2002 m. Toronte vykusios PJD pasižymėjo sunkiai su katalikišku padorumu suderinamų roko grupių koncertų gausa. 25 scenose vyko net 500 skirtingų pasirodymų, tarp jų ir itin trankių, kuriuose jauni vaikinai ir merginos šėlo šokinėdami į minią. Gerai 2002 m. PJD atmosferą perteikia žemiau esantys vaizdo įrašai ir nuotraukos, kur matyti vaizdai iš įvairių PJD renginių – tame tarpe ir vykusių bažnyčioje, jaunimui garsiai kalbant ir elgiantis lyg restorane. Ar tai bent kiek panašu į katalikišką renginį, kurio centre turėtų būti Kristus ir kurį jaunimas turėtų palikti su karštu troškimu augti dorybėse, paliksiu spręsti skaitytojams.

224 Lux01Toronto PJD atmosfera

 Nuotraukos, atspindinčios ne visai katalikišką atmosferą 2005 m. Kelne vykusiose PJD:

 aŠokantys ir dainuojantys kunigai

 aa Katalikiškas ir musulmoniškas jaunimas „dalinasi patirtimis“.

 aaaaUžrašas: „Aš myliu Popiežių“

 aaaaa aaaaaa aaaaaaa 
2005 m. PJD atmosfera

aaaaaaaaaaaBelgė sesuo Johhane Vertommen šoka su kun. Johnu. „Nedaryčiau to namie“, vėliau žurnalistams sakė 29-erių vienuolė. „Bet tokiais atvejais leidžiuosi nešama grupės entuziazmo.

 aaaaaaaaaa2005 m. PJD atmosfera

Panašūs vaizdai iš 2011 m. Madrido PJD:

 431 WYD 02

431 WYD 03

2013 m. porą valandų iki pagrindinių šv. Mišių dalyviai šėlo, šoko, vyko vadinamasis flašmobas, kurio metu kvailai šokti bandė šimtai tūkstančių jaunų žmonių ir šimtai kunigų bei net vyskupų. Nuo scenos dalyviai buvo skatinami šūkauti ir ploti (visų 2013 m. PJD liturginių piktnaudžiavimų santrauka - čia). Kaip ir „DJ kunigo“ atveju, tai buvo „apšildymas“ prieš Mišias. Ar lieka koks nors išorinis skirtumas tarp koncerto ir Mišių? Ar taip reikėtų dvasiškai ruoštis Mišioms? Ar įmanoma iš trankios ir šėlsmo atmosferos staiga pereiti prie sakralios? Ar nepažeminama kunigystė ir vyskupystė verčiant dvasininkus šokti pagal tikrai kvailą choreografiją ir muziką? Tai tie patys dvasininkai, už kuriuos Komuniją vėliau dalijo pasauliečiai. 2023 m. pademonstruotas „DJ kunigas“, o štai 2019 m. kunigai tapo „roko žvaigždėmis“:

image 2023 09 19 150117813

Bene labiausiai mane sukrečiantis pasirodymas vyko popiežiaus Pranciškaus akivaizdoje 2019 m. Panamos PJD metu. Surengtas neįtikėtinai lėkštas vaidinimas-miuziklas, kurio metu pašiepiama Švč. Mergelė Marija ir Įsikūnijimo paslaptis. Vaidinime Švč. Mergelė Marija pristatoma kaip „normali šiandienos mergina“, dėvinti aptemptas kelnes ir kedus, nuolat tikrinanti išmanųjį telefoną. Visas vaidinimas yra lyg komedija (ar parodija?). Išgirdusi „arkangelo Gabrieliaus“ žodžius, Marija beveik puola į isteriją, atsikalbinėja, sako, kad pirmiausia turi baigti koledžą... „Angelas“ puola „Mariją“ įkalbinėti, tuomet ji pradeda...repuoti apie tai, kad bijo, kad yra nepasiruošusi. „Gabrielius“ užsideda spalvotus akinius nuo saulės, „Marija“ pop muzikos ritmu dainuoja „Teesie tavo valia“. Galiausiai, besijuokdama „Marija“ ima ir su „Gabrieliumi“ pasidaro selfį. Tokį Dievo išganymo darbo pradžios, Dievo Žodžio įsikūnijimo subanalinimą sunku įvardinti kažkaip kitaip nei šventvagyste. Bet po vaidinimo popiežius paploja ir parodo į viršų pakeltą nykštį, taip išreikšdamas savo pritarimą.

E080 10 Dancing„Gabrielius“ ir „Marija“ šoka jausmingą šokį

E080 05 Glasses E080 06 Immodest
„Gabrieliaus“ ir angelų šokis

E080 04 Maniacal„Marija“ beveik puola į isteriją, kuomet išgirsta angelo žinią

Žinoma, galima būtų priekaištauti, kad rankioju tik skandalingus faktus, o PJD vyksta ir daug gerų dalykų. Tikrai neneigiu, kad Dievo malonė veikia net ir tokiuose renginiuose, jeigu žmogus juose dalyvauja su gera intencija ir atvira širdimi. Vis dėlto nepalyginamai daugiau malonių būtų gauta, jeigu renginiai vyktų sakraliai ir pagarbiai, o ne šventvagiškai. Tai, kad Dievas ir blogus dalykus panaudoja geram, nereiškia, kad galim rinktis blogį.

Be to, būtų klaidinga manyti, kad tai, ką aprašau, yra išrankioti pavieniai įvykiai, neatspindintys viso festivalio dvasios. Toronto jaunimo dienose kaip stebėtojas dalyvavo žymus tradicionalistas apžvalgininkas Johnas Vennari, savo įspūdžius išsamiai aprašęs knygoje World Youth Day: From Catholicism to Counterchurch (liet. Pasaulio jaunimo dienos: nuo katalikybės prie kontrbažnyčios). Kiek tik pajėgė, jis stengėsi dalyvauti kuo daugiau festivalio renginių ir susidaryti objektyvų vaizdą. Savo knygoje jis pastebi ne vien blogus dalykus, aprašo ir pagarbiai besimeldžiančias ar Švč. Sakramentą adoruojančias jaunimo grupeles. Vis dėlto jo išvada vienareikšmiška – šiame „katalikiškame“ festivalyje vyrauja roko festivalio atmosfera, dauguma koncertų nei kiek neprimena padorios muzikos, o jaunimo elgesys ir sąlygos, kuriomis jis priverstas gyventi, veikiau yra proga nuodėmei nei dorybėms ugdyti. Pasak jo, sekuliari žiniasklaida Pasaulio jaunimo dienas pavadino „Katalikiškuoju Vudstoku“ ne šiaip sau. Knygoje J. Vennari apžvelgia dešimtis skirtingų renginių, aprašo įspūdžius iš įvairių Mišių ir pamaldų, todėl jo apkaltinti „skandalingų faktų rankiojimu“ neįmanoma.

Pasaulio jaunimo dienų šaknys Fokoliarų judėjime

Pasaulio jaunimo dienos buvo popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva ir pirmą kartą surengtos 1985 m. Romoje (nors tik nuo 1986 m. pavadintos dabartiniu vardu), o vėliau organizuotos kas porą ar kelis metus skirtinguose viso pasaulio miestuose, nuo Denverio JAV iki Sidnėjaus Australijoje.

Mažai kas žino, kad PJD šaknys slypi Fokoliarų judėjime, kilusiame dar 1943 m. Trente (Šiaurės Italija) ir nuo 1949 m. kasmet rengusiame masinius ekumeninius susirinkimus. Kadangi tuo metu Katalikų Bažnyčia ekumenizmą griežtai draudė, Fokoliarų judėjimas pasiskelbė „nedenominaciniu“ (nuo 1990 m. oficialiai susisiejo su Katalikų Bažnyčia), tačiau savo judėjimą platino būtent Katalikų Bažnyčios tarpe. Absoliuti dauguma Fokoliarų narių yra katalikai, nors jam priklausyti gali bet kokios religijos išpažinėjai. Brolybė, bendrystė ir taika čia svarbiau nei Dievo apreikštoji tiesa.

Fokoliarų judėjimo tikslas nuo pradžių buvo globali brolystė bei taika ir ekumeninė vienybė. Siekiama „gyventi Evangelija“, kad būtų panaikinti bet kokie susiskaldymai ir pasaulis gyventų taikoje. Fokoliarai nesiekia evangelizuoti ar atversti pasaulio į Jėzų Kristų, bet suvienyti visus, kurie tiki abstrakčiu „Dievu“, net jei nepripažįsta Jėzaus dievystės. Taikos čia siekiama ne remiantis bendru tikėjimu Kristuje, o „bendražmogiškumu“.

Tai labai primena vadinamąjį Sillon sąjūdį, siekusį sutaikyti katalikybę su liberalizmu, kurį 1910 m. pasmerkė popiežius šv. Pijus X. Silonizmas, panašiai kaip Fokoliarai, buvo pirmiausia jaunimo judėjimas, siekęs pasaulinės brolybės ir visuomenės reformos ją demokratizuojant. Silonizmo judėjimas nebuvo taip išreikštai ekumenistinis kaip Fokoliarų judėjimas, tačiau gimęs kaip aiškiai katalikiška iniciatyva, jis galiausiai į pirmą vietą ėmė statyti socialinę reformą, kuriai kvietė visas konfesijas ir net laisvamanius liberalus. Silonizmas iš katalikiško judėjimo galiausiai virto tarpkonfesine asociacija ir pasiskelbė nedenominaciniu, kaip ir Fokoliarai.

Silonizmą čia primenu tam, kad pažvelgtume, kaip jį pasmerkė šv. Pijus X, ir pamatytume, kad šie pasmerkimo žodžiai visiškai tinka ir Fokoliarų judėjimui. Laiške Notre charge apostolique šventasis popiežius rašė:

„[...] ką reikėtų galvoti apie tą sumaištį, kurioje atsidurs į sąjūdžio veiklą įtraukti jauni katalikai kartu su kitatikiais ir visokio plauko netikinčiaisiais? Ar ji nėra jiems tūkstantį kartų pavojingesnė nei neutrali asociacija? Ką galvoti apie tą kvietimą visiems kitatikiams ir netikintiesiems patvirtinti savo įsitikinimus socialinėje srityje [...]? Ką galvoti apie tą pagarbą visoms klaidoms [...]? Ką galvoti apie asociaciją, kurioje visos religijos ir netgi laisvamanybė gali laisvai ir atvirai reikštis? [...] Ką reikia galvoti apie kataliką, kuris, įeidamas į savo studijų ratelį, palieka katalikybę už durų, kad neišgąsdintų draugų [...]?“ [2]

Fokoliarų judėjimo įkūrėja Chiara Lubich, priešindamasi Bažnyčios mokymui apie ekumenizmą, organizavo susitikimus su įvairių krikščionių denominacijų ir kitų religijų lyderiais. Tokiu būdu ji palaikė artimus ryšius su budistų vienuoliais, musulmonais ir įvairiomis judėjų bendruomenėmis. Filipinuose ji net įsteigė Dialogo su orientalinėmis religijomis institutą.

 Chiara with BuddhistsChiara Lubich su budistų vienuoliais

Kaip visa tai susiję su Pasaulio jaunimo dienomis? Pati C. Lubich rašė: „[Jonas Paulius II] žinojo mūsų Judėjimą jau Krokuvoje, kuomet buvo kardinolas. Jis visiškai pasitikėjo mūsų charizma.“[3] 1978 m., iš karto po išrinkimo popiežiumi, Jonas Paulius II susisiekė su C. Lubich ir skyrė jai audienciją.[4] Labai greitai tarp Lubich ir Jono Pauliaus II užsimezgė artima draugystė, trukusi daugelį metų. Popiežius kartais ją net pasikviesdavo pietų į savo rezidenciją, siuntė jai sveikinimo laiškus, skirdavo audiencijas jai ir kitiems Fokoliarų judėjimo nariams, dalyvavo ne viename Fokoliarų viešame renginyje.[5]

Būtent iš čia Jonas Paulius II sėmėsi įkvėpimo Pasaulio jaunimo dienoms. 1971 m. Fokoliarai suorganizavo pirmąjį jaunimo festivalį „Genfest“, kuriame šokta, koncertuota, dalintasi asmeniniais liudijimais, taip siekiant pasaulinės brolybės tarp įvairių tautų, kultūrų, religijų jaunimo, kuris pasiryžtų kurti vieningesnį pasaulį. Viskas vyko pacifistinio ir kairuoliško hipių judėjimo dvasioje. Kadangi tai buvo jaunimo protestų ir vadinamosios seksualinės revoliucijos laikotarpis, Evangeliją festivalyje stengtasi pristatyti kaip „didžiausią socialinę revoliuciją“. Turbūt ne šiaip sau festivalis vyko gegužės 1-ąją. Tokia pasaulinės brolybės idėja – Prancūzų revoliucijos idėjų tąsa, tik Bažnyčioje.

Jau 1980 m. Jonas Paulius II dalyvavo masiniame Fokoliarų suvažiavime, o 1982 m. – panašiame renginyje, organizuotame Bendrystės ir išsilaivinimo (Comunione e Liberazione) judėjimo. 1984 m. Verbų sekmadienį Vatikane surengtas Tarptautinis jaunimo suvažiavimas, organizuotas būtent Fokoliarų ir panašių organizacijų. Padedamas šių judėjimų, popiežius Jonas Paulius II 1985 m. atidarė pirmąsias Pasaulio jaunimo dienas, vykusias Romoje (pradėtos vadinti Pasaulio jaunimo dienomis tik 1986 m.)[5]. 1990 m. Jonas Paulius II pats dalyvavo Romoje vykusiame „Genfest“ ir pasveikino jo dalyvius. 1995 m. vykusiam „Genfest“ popiežius atsiuntė vaizdinį sveikinimą. O nuo 2000 m. atskiro „Genfest“ nebeliko – jis tiesiog integruotas į Pasaulio jaunimo dienas. 1986 m. Jonas Paulius II pradėjo organizuoti ekumeninius visų religijų maldos susitikimus Asyžiuje, 2002 m. tokio susitikimo metu nuo Katalikų Bažnyčios kalbą sakė ta pati Chara Lubich.

Visa tai parodo, kad ryšys tarp Pasaulio jaunimo dienų ir Fokoliarų judėjimo nėra tik teorinis ir idėjinis, bet visiškai tiesioginis. PJD ne tik perėmė pačią idėją, bet ir jos įgyvendinimo būdus, savyje integravo Fokoliarų jaunimo festivalį. Pirmąsias PJD ne tik įkvėpė, bet ir organizavo Fokoliarai ir panašios organizacijos. Tai, kas kažkada Bažnyčioje buvo smerkiama ir draudžiama, išaugo į didžiausią Katalikų Bažnyčios renginį.

Šiame istoriniame kontekste tampa suprantami šių metų PJD vadovo vysk. Américo Aguiaro žodžiai: „Mes visai nenorime atversti jaunimo į Kristų, į Katalikų Bažnyčią ar ko nors panašaus. Norime, kad jaunam katalikui, krikščioniui, būtų normalu sakyti ir liudyti, kas jis yra, taip pat kaip ir jaunam musulmonui, žydui ar kitą religiją išpažįstančiam jaunuoliui taip pat nekiltų problemų sakyti, kas jis yra, ir tai liudyti, o jaunas žmogus, kuris neturi jokios religijos, jaustųsi laukiamas ir galbūt nesijaustų keistas dėl to, kad mąsto kitaip.“ Pasak vyskupo, Pasaulio jaunimo dienų intencija – kad jaunimas keliautų kartu, gerbiant vienas kito skirtumus. Prelatas pabrėžė, kad svarbu, „jog visi suprastume, kad skirtumai mus praturtina, o pasaulis bus objektyviai geresnis, jei sugebėsime įdėti į visų jaunų žmonių širdis šį Fratelli Tutti, visų brolių tikėjimą; popiežius dėjo milžiniškas pastangas, kad tai įeitų į visų širdis.“

Ar neprimena šie vyskupo žodžiai aukščiau aprašytų Fokoliarų tikslų ir dar 1971-aisiais organizuoto „Genfest“ šūkių? Ir iš tikrųjų PJD visada pasižymi ekumenistine dvasia, akcentuojant brolystę tarp įvairių kultūrų ir religijų jaunimo, pasaulinės taikos siekį. Net konservatyvusis Benediktas XVI 2005 m. Kelno PJD metu aplankė sinagogą ir dalyvavo dialoge su musulmonų atstovais, o 2008 m. Sidnėjuje priėmė „palaiminimą“ iš aborigeno „dvasininko“.

 benedict blessedBenediktas XVI priima „palaiminimą“ iš aborigeno „dvasininko“

Jaunimo šlovinimas

Kaip atkreipia dėmesį Pasaulio jaunimo dienų fenomeną išsamiai tyrinėjusi Cornelia Ferreira, PJD esmė yra jaunimo kaip ypatingos grupės išskyrimas ir net šlovinimas, kurį autorė vadina „Piterio Peno sindromu“, skatinant „prailgintą paauglystę, neatsakingumą ir nebrandumą – Piterio Peno gyvenimo būdą“[6]. 2002 m. Toronto PJD jaunimas buvo įvardintas „Septintuoju kontinentu“ – su savo atskira kalba, muzika ir net atskira vertybių sistema.[7]

Pasaulio jaunimo dienos, kaip visos „jaunimo sielovados“ mikrokosmosas, izoliuoja gyvenančią kartą ir skatina jos opoziciją praeities kartoms ar vyresniems žmonėms. Viską stengiamasi daryti „kietai“ – taip, kad patiktų jaunimui. Tai nėra tas pats, kas, tarkime, vaikams pritaikytas katekizmas. „Kieti“ dalykai yra tie, kurie izoliuoja dabartinę kartą nuo savo tėvų, kažkas, ko tėvai nedaro. Tai skaldo skirtingas kartas ir yra savotiškos antikultūros išraiška. Kai kunigai, vienuoliai ar net tėvai ir seneliai bando perduoti tradiciją būdami „kieti“ ir taip tą tradiciją niekindami savo praktiniu elgesiu, jie prieštarauja patys sau ir atrodo kvailai.

Pasaulio jaunimo dienos sukasi aplink koncertus, šokius ir įvairius kitokius renginius, sudarančius tarsi vieną didelį vakarėlį. Tokiu vakarėliu tampa net pagrindinės Mišios – nors jų metu kiek surimtėjama, tačiau prieš jas pramogaujama, o jų metu taip pat skamba pasaulietiška, pop stiliaus muzika. Jaunimas švenčia save – tai, kad jie yra pasaulio ateitis. Svarbiausia – sutikti kitų kultūrų žmones, keistis patirtimi ir gerai praleisti laiką. „Piligrimai“ siekia ne gilesnio Dievo ir katalikų tikėjimo pažinimo, bet bendruomeninės patirties, religijos kaip šventės. Šių metų PJD, sekmadienio išvakarėse, pagrindinėje scenoje vyko vos 30 minučių trukmės Švč. Sakramento adoracija, tada Viešpats išneštas ir vietoj naktinės adoracijos rodytas filmas apie globalinį atšilimą. Už kelių valandų jaunimą jau žadino „DJ kunigo“ muzika. Tai savotiška malonumų religija, patraukusi mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo Kryžiaus auką į šoną.

Ko tokia „patirtis“ moko jaunus katalikus? Kad reikia priimti visas šio pasaulio madas, o ne būti „pasaulio druska“. Kvaili šokiai ir muzika liturgijoje, įvairūs liturginiai piktnaudžiavimai, neskiriama pagarba Eucharistijai, tranki ar kaip tik labai jausminga pop muzika, nekultūringa ir net nepadori apranga, religinis abejingumas ir pastovus dialogas su „kitaip tikinčiais“ ir t. t. Į galvą ateina žodžiai „duonos ir žaidimų“. Pastovus vakarėlis ir jausmų lavina, nukreipianti dėmesį nuo rimtų dalykų – padėties tiek Bažnyčioje, tiek savo sieloje. Katalikybės ir šventėjimo rimtumas užgožiamas pop kultūros triukšmingumo ir malonumų ieškojimo.

Net neabejoju daugybės ar net daugumos jaunų žmonių geromis intencijomis. Ši kritika skirta organizatoriams ir hierarchams, kurie galvoja, kad jaunimui tereikia „duonos ir žaidimų“. Pavyzdys yra efektyvesnis nei žodžiai. Kuomet teoriškai deklaruojama, kad mūsų Viešpats iš tikrųjų yra Eucharistijoje su Kūnu ir Krauju, kad popiežius iš tikrųjų yra Kristaus vietininkas žemėje, kad katalikų religija yra Dievo apreikšta religija, bet praktiškai elgiamasi priešingai, lyg stengiantis visas šias tiesas paneigti, kaip galima tikėtis, kad galiausiai jauni katalikai visomis šiomis tiesomis tikės ir savo aplinkoje jas gins?

Vis dėlto daug ženklų rodo, kad jauni katalikai nori Bažnyčios grįžimo prie Tradicijos, kad jiems neužtenka „duonos ir žaidimų“, kad jie ieško sakralumo ir kažko tikro. Pavyzdžiui, oficialioje Vatikano artėjančio Sinodo apie sinodiškumą Twitter paskyroje neseniai pasidalinta šių metų PJD atliktos neoficialios apklausos rezultatais. Jaunimo buvo paprašyta ant lapelių užrašyti maldos intencijas „sinodui ir Bažnyčiai“. Net sinodo organizatoriai, visiškai nepalankūs Tradicijai, pripažįsta, kad dauguma maldos intencijų buvo už katalikų Tradicijos atstatymą: „nedrauskite Tridento Mišių“, „grįžti prie ortodoksijos ir tradicijos“; „kad Bažnyčia grįžtų prie savo tradicinių šaknų“; „kad katalikai, kurie tradicinėse lotyniškose Mišiose randa dvasinę paguodą, būtų priimti ir jiems būtų leista dalyvauti šiose Mišiose“.

Tradicinių Mišių bendruomenės visame pasaulyje pilnos jaunų žmonių. Įprastas vaizdas čia – jaunos, gausios šeimos, daugybė vaikų, Mišių patarnautojų. Tradicinių kunigų bendruomenių išlaikomos seminarijos net negali priimti visų norinčių jaunuolių. Tradiciniai vienuolynai taip pat išgyvena gerus laikus ir sulaukia daugybės pašaukimų. Tuo tarpu PJD stiliaus „jaunimo sielovada“ davė vien drastiškai mažėjančius pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę skaičius ir vis mažėjančias bei senstančias bažnyčių bendruomenes (yra išimčių, bet bendra tendencija nepaneigiama). Pavyzdžiui, JAV katalikų apklausos, atliktos Džordžtauno universiteto Taikomųjų tyrimų ir apaštalavimo centro, duomenimis:

  • 1970-aisiais JAV katalikų, kurie nebelaiko savęs katalikais, buvo apie 3,5 milijono. 2020-aisiais šis skaičius jau siekė 29,5 milijono.
  • 1970-aisiais buvo sudarytos 426 309 katalikiškos santuokos. 2020-aisiais jų sudaryta tik 131 827.
  • Per tą patį laikotarpį moterų vienuolių skaičius sumažėjo nuo 160 931 iki 41 327 – net 74 procentais.
  • Vaikų krikštų skaičius per šį laikotarpį sumažėjo nuo 1,089 milijono iki 545 710.

Šie skaičiai atspindi tendencijas Bažnyčioje visame pasaulyje (su retomis išimtimis kai kuriose valstybėse). Pasaulio jaunimo dienos organizuojamos jau beveik 40 metų, jose dalyvauja milijonai dalyvių iš visų pasaulio žemynų. Bet ar matome kokį nors proveržį „jaunimo sielovadoje“, ar jauni žmonės lieka bažnyčiose, ar daugėja pašaukimų? Atsakymai akivaizdūs. Ir tai viskas, ką reikia žinoti apie Pasaulio jaunimo dienas. „Pažinsite juos iš vaisių.“


[1] Latin Mass Magazine Fall 2002 issue, p. 5.

[2] Popiežius Pijus X, Notre charge apostolique. Laiškas apie Sillon sąjūdį, Kaunas, Laetitia, 2010.

[3] Chiara Lubich, The Cry of Jesus Crucified and Forsaken. p. 120

[4] Ten pat, p. 116.

[5] Gordon Urquhart, The Pope's Armada: Unlocking the Secrets of Mysterious and Powerful New Sects in the Church, London, Bantam Press, 1995.

[6] Cornelia Ferreira, John Vennari, World Youth Day: From Catholicism to Counterchurch. Canisius Books, 2005, p. 77.

[7] Michael Doyle, CSSp, The Seventh Continent. Spiritan Missionary News, Toronto, February 2003, p.4

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Andrius · 22:38 19/09/2023
    Pribloškia suaugusių vyrų infantilumas. Prisipažinsiu, kad iki galo tų video neištvėriau.
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų