Pirmąją straipsnio dalį rasite ČIA.
2. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro susidarymas ir jo kultūros raiška
2. 1. Valdovo rezidencinio dvaro atsiradimo prielaidos, susiformavimas ir struktūra
2.1.1. Riteriškų papročių perėmimas iš Vakarų – dvaro kultūros susiformavimo prielaida
Svarbus dvaro kultūros plitimo ženklas – riteriški papročiai, įskaitant dvikovų moralinį kodeksą – į Lietuvą skverbiasi palaipsniui. 1329 m. kunigaikštis Margalis (Margiris?) kaunasi su garsiu Europoje karaliumi ir kryžiaus žygių į Pabaltijį vadu Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgu ir nors jis pradeda kautis garbingai, pamatę vado žūties pavojų jam metasi padėti, anot Jono Preziečio kronikos, net 14 lietuvių karių – tai Čekijos karalius traktuoja kaip Margirio išdavystę. Margiris bei jo pilies įgula, anot Vygando Marburgiečio, demonstruoja neapykantą krikščionybei „nežmonišku būdu“ – nusižudydami, ir kunigaikštis nusižudo bei nužudo savo šeimą[1].
Tuo tarpu XV a. pradžioje šeši Vytauto bajorai jau kaunasi su tiek pat ordino riterių, patys iškvietę juos į dvikovą. Kaip riteris didžiųjų magistrų kronikoje vertinamas ir kunigaikštis Kęstutis, iš anksto perspėdavęs apie rengiamą žygį ir net gerbęs narsa išsiskiriančius Ordino brolius – nors ir savo priešus, rodydamas jiems meilę ir pagarbą.[2] Šiais atvejais to meto Europos visuomenė jau nebesmerkia Lietuvos feodalų elgesio normų, manytina, kad Lietuvos riteriai laikėsi dvikovos taisyklių. Taigi riteriška kultūra dalinai jau plinta tiek tarp dar teisinio bajorų statuso negavusių Lietuvos kariauninkų, tiek tarp valdovų, turėjusių atitikti „pirmojo šalies riterio“ etaloną, ir įgauna dar didesnį pagreitį po šalies krikšto.
Ši riterių kultūros recepcija buvo tarsi atsakas į Europos susidomėjimą Lietuva. Procesas buvo abipusis. Dėl kryžiaus karų Pabaltijyje (ir ne paskutinėje vietoje – dėl minėtų Gedimino derybų dėl krikšto ir jo atakos į Brandenburgą) XIV a. II p. iš periferijoje buvusios šalies Lietuva staiga virto Europos diduomenės susidomėjimo objektu. Karaliai iš Čekijos ir Vengrijos, hercogai iš Vokietijos, Anglijos ir Prancūzijos bei riteriai iš įvairių šalių nuo Skandinavijos iki Vengrijos vyko į Prūsijoje organizuotus kryžiaus žygius prieš aršiai atakuojančius pagonis lietuvius. Europoje šie žygiai reikšmingai prisidėjo prie bendros Europos riterių kultūros ir jų savimonės susiformavimo[3]. Svarbus dvaro kultūros formavimosi pereinamojo laikotarpio bruožas buvo ir toliau nuo karo veiksmų fronto iškilusios mūrinės pilys, kurios palaipsniui tapo ne tiek karinės gynybos sistemos atsparos punktais, kiek stiprėjančios monarcho valdžios ženklu[4]. Būtent tokiose rezidencijose, ypač Vilniaus ir Trakų pilyse, vėliau formuosis dvaro kultūra.
2.1.2. Pirmųjų dvaro pareigybių atsiradimas ir riteriško etoso plėtra Lietuvoje
Mindaugui pasukus pagonybės „užkonservavimo“ keliu ir kryžiuočių ordino agresijai ir intrigoms trukdant Lietuvos christianizaciją, tiek riterių – būsimojo dvariškius valdovui „tieksiančio“ luomo – kultūros formavimasis, tiek dvaro pareigybių išsikristalizavimas į Lietuvą ateina vėliau nei jau katalikiškose šalyse. Petro Dusburgiečio kronikoje minimas Vytenio kamarininkas arba kambarinis (camerarius). Tai buvo klasikinė Europos valdovų dvaro pareigybė, pirmąkart minima IX a. Hinkmaro iš Reimso veikale apie Karolingų dvaro struktūrą. Nuo XII a. ši pareigybė perimama ir smulkesnes Vakarų Europos teritorijas valdžiusių kunigaikščių dvaruose. Tai asmuo, atsakingas už dvaro aprūpinimą, vidaus tvarką ir valdovo iždo priežiūrą. R. Petrausko nuomone, kažin ar Lietuvoje tuo pačiu laikotarpiu tokia kamarininko samprata buvo žinoma. 1324 m. minimas ir advocatus Gedimino dvare bei jo pasiuntinys – nuntius, 1378 m. Kęstučio – provisor. Apskritai šaltiniuose sutinkamų Lietuvos valdovų aplinkos žmonių apibūdinimai nurodo greičiau jų karines, ūkines ar diplomatines užduotis, o ne nuolatinių pareigų vykdymą. Jų ryšys su valstybe – dar ne priklausomybė institucijai, o asmeninė ištikimybė valdovui[5].
Išvystyta dvaro pareigybių struktūra atsiranda tik po krikšto ir tai vargu ar laikytina sutapimu – su katalikiška vertybių sistema bei kultūra, riteriškais papročiais perimama ir dvaro pareigūnų struktūra bei kultūra. Ne veltui, nors istoriografijoje vyksta diskusija, iš kur pirmasis ryškiai dvaro pareigybes bei kultūrą šalyje ėmęs diegti valdovas – Vytautas Didysis ėmė pavyzdžius savo dvaro reformoms, nors dauguma tyrinėtojų pavyzdžiu laiko Lenkijos karaliaus dvarą, tačiau nemaža aliuzijų ir į (nors nemonarchinę valstybę) Vokiečių ordiną, Čekiją bei Vengriją.
Pažymėtina, kad vienas iš R. Petrausko išskirtų galimų dvaro pareigybių sistemos ir jo kultūros recepcijos kanalų buvo bene pirmoji Lietuvos valdančiosios dinastijos šaka, dar prieš Lietuvos krikštą įsijungusi į katalikišką civilizaciją – pasikrikštiję ir net palaikę vienuolių ordinų misionierišką veiklą bei vienuolynų statybą Podolėje (tuo pačiu nubrėždami panašios veiklos gaires vėliau krikštą priimsiantiems didiesiems kunigaikščiams). Šalia dvaro kultūroje svarbaus valdovo, kaip pirmojo riterio, ginkluoto tikrąjį tikėjimą išpažįstančių žemių bei žmonių gynėjo įvaizdžio, ne mažiau svarbus „taikusis“ šio įvaizdžio aspektas – monarcho, ir juo sekusių feodalų kaip taikaus to tikėjimo bei su juo susijusios kultūros skleidimo globėjų, sakralinių pastatų fundatorių samprata.
Podolę valdę Gediminaičių kilmės (Algirdo sūnaus Karijoto sūnūs) kunigaikščiai broliai Karijotaičiai 1377-1394 m. buvo Vengrijos karaliaus Liudviko vasalai ir jo dvaro įtakoje pradėjo kurti savąją valdymo organizaciją[6]. Jie kaldino monetas su Anžu dinastijos herbu ir šv. Jurgiu – riterių globėju, kovos už Bažnyčią, katalikišką civilizaciją ir prieš velnią simboliu[7]. Vienareikšmė interpretacija apie tai, kurios užsienio šalies įtaka dvaro susiformavimui buvo didžiausia, neįmanoma; atskirais valdymo laikotarpiais Vytautas savo politiką orientavo į skirtingus sąjungininkus, suprantama, kad ir jo reformas veikė įvairios įtakos[8].
Galima daryti prielaidą, kad Karijotaičių ryšys su Vengrija turėjo įtakos XV amžiuje Lietuvoje vykusiam ryšių su Vakarais intensyvėjimui ir riterių luomo moralinių vertybių raiškos dvaro kultūroje stiprėjimui. Vytautas ir Jogaila priklauso kaip tik (iš pradžių Serbijoje susikūrusiam) ir Vytauto amžininko Vengrijos karaliaus, vėliau – šv. Romos imperatoriaus Vengrijoje atkurtam vad. Drakono ordinui. Ordinas (kaip sakoma 1408 m. statutuose) buvo pasišventęs kovai su schizmatikais, pagonimis (pirmiausia musulmonais iš Osmanų didvalstybės) ir kitais Kristaus priešais, Jo Priešo drakono – t. y. velnio sekėjais. Drakono simbolika kilo iš šv. Jurgio, kurį ir kaldino ant monetų Karijotaičiai, kovos su drakonu tradicijos[9].
Žinoma, tokio dvasinės kultūros reiškinio kaip riteriškas moralės kodeksas formavimuisi reikėjo ir tam tikrų materialinių prielaidų, kuriomis tapo pirmiausia Jogailos privilegijos bajorams ir Vytauto organizuotas valstiečių dalinimas jiems bei bajoriškos žemėvaldos kūrimas, o reali riteriškai kariauti mokanti LDK sunkioji raitija susiformuoja XVI a. pr. prieš 1514 m. Oršos mūšį, kur pirmąkart ir panaudojama. Taigi, kaip taikliai pastebi A. Bumblauskas, Lietuvoje šie procesai vyko gal net atvirkštine tvarka nei Vakaruose[10]. Galima pridėti, kad anksčiau nei sunkiosios raitijos susikūrimas formuojasi taip pat ir riteriškas etosas ir šį procesą pradeda valdančioji dinastija. Toks spartus riterių etinio kodekso formavimasis dar nesant pakankamai materialinių prielaidų riterių luomui reikštis pilna jėga, be abejo, sietinas su Lietuvos krikštu ir atitinkamos riterių – katalikiškos civilizacijos gynėjų – idėjų sistemos perėmimu.
Karijotaičių ir Vytauto su Jogaila pradėta riteriško etoso sklaida XV a. Lietuvoje vyko ir toliau ir pasiekė patį Lietuvos valdovo dvarą. Riterystės įžadai, XIV a. skatinę Europos kilminguosius ginant krikščioniją nuo pagonių žygiuoti į Prūsiją ir Lietuvą, XV a. nukreipė juos rengti kryžiaus žygius prieš turkus bei kitus katalikišką civilizaciją puolusius priešus. Lietuvoje vis labiau įsigalėjo Europos pakraščių valstybėse (taip pat toje pačioje Vengrijoje, sujungtoje unijoje su Kroatija) kilusi „krikščionybės priešpilio“ idėja. 1484 m. Žemaičių seniūnas Jonas Kęsgailaitis laiške ordino magistrui paskelbė, jog yra pasirengęs dalyvauti žygyje prieš pagonis[11].
Kaip priešas, nuo kurio reikia ginti katalikiškąją krikščioniją, suprantami ne tik pagonys – t. y. musulmonai ir pan., bet ir schizmatikai – stačiatikiai: „1500 m. per karą su Maskva, atplėšusį trečdalį LDK teritorijos, didysis kunigaikštis Aleksandras įkūrė savo dvare riterių broliją kovai su netikėliais ir stačiatikiais. Nors riterių telkimo įgyvendinti jų pašaukimą dokumentas Lenkijos ir Lietuvos istorijoje yra unikalus ir nebuvo iki galo įgyvendintas, jis nušviečia valdovo ir samdytų dvarionių asmeninius santykius – jie ir toliau vis dar rėmėsi ne tik susitarimais dėl piniginio atlygio, bet ir, nors Vakaruose jau svyruojančiais, tradiciniais riteriškais idealais“[12]. Amžių sandūroje (1492–1503) valdžiusiam Romos popiežiui Aleksandrui VI Lietuva buvo pristatoma kaip krikščionybės gynėja nuo turkų DLK Aleksandro sekretoriaus Erazmo Cioleko Vilniuje paruoštame ir Romoje išleistame veikale[13].
Verta atkreipti dėmesį, kad būtent riterių etoso įsigalėjimas ne tik pats savaime jau buvo dvaro kultūros apraiška, bet skatino vystytis ir visą likusią dvaro kultūrą, priartino Lietuvą prie Europos dvarų. Juk kad susiformuotų civilizuotas dvaras, reikėjo, kad pirmiausia pasikeistų mąstymas, atsirastų katalikiškos civilizacijos valdovo ir jo riterių (būsimų dvariškių) roles bei pareigas suprantantys dinastai ir jiems ištikimi didikai – būsimo dvaro veikėjai.
2.1.3. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencinio dvaro susiformavimas ir struktūra
Per LDK valdovo rūmų dvarą atsiskleidžia įsijungusios į Europos civilizaciją ir perėmusios bei praturtinusios jos raiškos formas lietuvių tautos politinė kultūra.[14] Dvaras išsirutuliojo iš valdovo palydovų kariaunos, kurią sudarė šeimos ir giminės nariai, aukštos kilmės vasalai, bei tiesiog kariai. Ilgainiui šalyje kieminėjanti valdovo palyda tapo nuolatiniu Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų dvaru. Toks dvaras įsitvirtino kaip centrinė, aukščiausia valstybės valdžios ir valdymo institucija, per kurią reiškėsi valdovo valdymas. Tai vyko per patį valdovo dvarą ir su juo susijusias struktūras, tokias kaip Ponų taryba, seimas, rūmų pareigūnai, dvariškiai, kanceliarija, valdovo ir krašto iždas, centriniai teismai, ir dvariškių kariuomenė. Iš dvaro valdovo įgalioti asmenys dažnai vykdavo atlikti įvairių pavedimų, susijusių su užsienio politikos užduotimis, krašto gynimu, mokesčių rinkimu, provincijų administravimu, valdovo teisių saugojimu, taip pat ir teisingumo jo valdiniams atstatymu.
Lietuvoje institucinis didžiojo kunigaikščio dvaras buvo pradėtas kurti Vytauto Didžiojo valdymo laikais.[15] Tuo metu buvo perimta dar brandžiaisiais viduramžiais Vakarų Europoje susiklosčiusi ir vėlyvaisiais viduramžiais išvystyta suverenių valdovų dvaro struktūra, kurią sudarė pareigybinės sistemos, dvaro kanceliarija ir koplyčia, taip pat dvaro kultūra, kasdienis gyvenimas. Institucinio dvaro įkūrimas buvo centrinė Vytauto inicijuotų valdymo reformų ašis, įgalinusi valdančiojo šalies elito konsolidavimą ir monarcho valdžios valstybės viduje įtvirtinimą. Dėl tarptautinės valdovo dvaro sudėties Lietuvoje po truputį skleidėsi europietiška gyvenimo tvarka ir pasaulėžiūros normos.
Nors turime šiek tiek žinių apie Gedimino, Algirdo ir Kęstučio dvarus, tačiau tik Vytauto laikais galime kalbėti apie dvaro kultūrą tikrąja to žodžio prasme.[16] Tai lėmė ir kaimyninių kraštų (Lenkijos, Vokiečių ordino, Vengrijos ir Čekijos) įtaka, ir pokyčiai pačioje Lietuvoje. Tai, kad Vytautas sąmoningai formavo savo dvarą, rodo naujų dvaro pareigybių atsiradimas: 1395 m. pirmą kartą paminėtas valdovo maršalka[17] Čupurna, 1409 m. – dvaro taurininkas Sudimantas, 1428 m. – Jurgis Strumila, ėjęs vyriausiojo kambarinio, o 1429 m. – ir iždininko pareigas. Maršalkos pareigybė į Lenkiją XIV a. atėjo per Čekiją iš Vokietijos ir reiškė dvaro reikalų tvarkytoją. Jų buvo skiriama net keletas, ir jie vadovavo dvarui, rūpinosi pasiuntinių priėmimu, ceremonialo laikymusi, taip pat kelionių organizaciniais reikalais.
Dvaro gyventojus galima sugrupuoti į tris dalis: giminaičius ir draugus, dvarionis ir svečius. Dvaro struktūra išsirutuliojo iš kunigaikščio namų ūkio, kuriame esminį vaidmenį vaidino pono ir jo šeimynos ryšys. Tarp dvarionių pastebimi ryškūs rango skirtumai. Šiai grupei priskirtini tokie skirtingi žmonės kaip karo tarnai, tarp kurių, beje, netrūko ir riterių iš užsienio, dvaro pareigūnai, dvaro kapelionai, raštinės darbuotojai, bei paprasčiausias pareigas einantis personalas (lot. familiares, curienses, aulici, vok. hoffgesinde, diener). XV a. susiformavo gausios dvaro pareigybės, tokios kaip pataurininkis, raikytojas, virtuvininkas, stalininkas taurininkas, pakamarė, medžioklis, arklininkas, o šimtmečio pabaigoje – dvaro iždininkas ir ginklininkas.[18] Priskirti save Vytauto tarnų grupei laikė garbe net ir asmenys, kilę iš kunigaikščių, pvz., kunigaikštis Konradas iš Silezijos.[19] Tokiai dvarionių grupei priklausė tiek lietuvių, tiek ir kaimyninių šalių didikų sūnūs, į Vytauto dvarą atsiųsti lavintis ir įgauti valdovo palankumą, kas buvo itin svarbu. Neaišku, kada tiksliai atsirado šis didikų paprotys siųsti savo vaikus į valdovo dvarą, bet Vytauto laikais jis tikrai buvo paplitęs. Tai nestebina, nes dvarionys turėjo priėjimą prie valdovo, kas buvo didžiulė privilegija. Šį priėjimą kontroliavo pirmiausia dvaro maršalka, tačiau tvarkant įprastus, kasdienius reikalus tarpininkaudavo pastalininkiai ir kambariniai. Ši teisė juos iškeldavo žymiai aukščiau nei iš pirmo žvilgsnio kuklus jų socialinis statusas. Būtent iš tokių žmonių valdovai sau rinkdavosi patikėtinius, kuriuos vokiški šaltiniai vadina libhabere, o rusiški – milosniki. Nors dažnai šie asmenys buvo nekilmingi, vis dėlto neretai jie daugiau ar mažiau įtakodavo valdovo sprendimus. Be to, atrodo, kad tokie tarnai supdavo kunigaikščius nuo pat jų jaunystės.
Trečią dvaro gyventojų grupę sudarė pasiuntiniai iš užsienio šalių ar riteriai, atvykę karo žygiui. Tai buvo puiki proga tiek pademonstruoti valdovo prestižą vietos gyventojų akyse, tiek atnaujinti draugystės ryšius su kitų šalių valdovais. Vytautas tikslingai puoselėjo šį dvaro gyvenimo elementą bei nevengdavo atvykusių riterių gausiai apdovanoti. Svarbi valdovo dvaro gyvenimo praktika buvo pakėlimo į riterius ceremonija, Vytauto laikais aktyviai praktikuota. Visiems riteriškiems ritualams pagal vakarietišką paprotį turėjo vadovauti ordino šaltiniuose sutinkamas Vytauto heroldas Niklas Lučka. Ši praktika darė kunigaikščio dvarą tikru riterių kultūros centru.
Pasiuntinybių ir korespondencijos dėka Vytauto dvaras buvo integrali tuometinės Europos komunikacinės erdvės dalis. Tą užtikrino Vytauto dvaro raštinė, kurioje būdavo rašomi laiškai įvairiomis kalbomis, taip pat ir daromi vertimai iš retesnių kalbų. Vytauto tarpininkai buvo dvare gyvenę užsienio riteriai. Pastarieji, keisdami savo tarnystės vietą, nenutraukdavo ryšių su senuoju šeimininku. Tokiu būdu Vytautas įgydavo galią veikti regiono politiką bei tam tikra prasme išplėsti savo dvaro ribas.
Kadangi Vytauto dvarui buvo būdingas valdymo keliaujant mechanizmas, dvaro maršalka turėjo vadovauti specialiems tarnybininkams, kurie rūpinosi valdovo palydos kelione, padėdavo su dvaru susisiekti atvykstantiems pasiuntiniams.[20] Kitų šalių valdovai žinojo apie tokį valdymą, todėl dažnai teiraudavosi, kur konkrečią dieną bus galima valdovą rasti. Tokiose kelionėse Vytautą lydėdavo jo dvaras, o tiksliau, visos trys jo gyventojų grupės.
Nepaisant šios valdymo keliaujant praktikos, vis reikšmingesnės tapo rezidencinės pilys – Vilniaus, taip pat Kauno, Trakų, Gardino, Lucko. Pagrindinės pilies dalys buvo bokštas, koplyčia ir gyvenamoji dalis. Bokštas turėjo gynybinę, arsenalo (manoma, tuo pačiu ir iždo bei archyvo), kalėjimo bei atsargų laikymo funkcijas. Gyvenamosios dalies pirmame aukšte buvo virtuvė, dažnai virš jos – pilies menė, bei gyvenamosios patalpos. Atskirai paminėtinas valdovo miegamasis, kuris buvo tapęs tikra pasitarimų bei sprendimo priėmimu vieta. Mat to meto dvaro struktūra buvo gana atvira, vertusi ieškoti uždarų erdvių, o valdovo miegamasis tam puikiai tiko, be to, tai stiprindavo valdovo ir didikų ryšius. Iš kitų dvaro dalių taip pat svarbesni žirgynas ir žvėrynas.
Po Vytauto valdžiusių vėlesnių didžiųjų kunigaikščių laikais svarbesnių valdovo dvaro struktūrinės raidos požymių nepastebima. O jau Aleksandro Jogailaičio dvarą pagrįstai galime laikyti XV a. pirmojoje pusėje sukurto didžiojo kunigaikščio dvaro plėtojimu.[21] Tuo pačiu metu dvare pasireiškė požymiai, XV a. pab. ir XVI a. pr. apskritai būdingi Europos valdovų dvarų raidai. Pirmiausia, tai buvo dvaro apimties išaugimas, susijęs su daug ilgesniu rezidavimu centrinėje valstybės vietoje – Vilniuje. Svarbu tai, kad būtent čia Aleksandras spręsdavo daugumą valstybinio gyvenimo klausimų – išduodavo dokumentus, priimdavo pasiuntinybes iš užsienio ir pan. Centrines rezidencijas palikdavo tik iškilus svarbioms politinėms problemoms arba per medžioklės sezoną.[22] Sutvarkytas kanceliarijos ir pasiuntinių tarnybos darbas leido valdovui pačiam nedalyvauti tarptautiniuose susitikimuose. Tad galima sakyti, kad nuo XV a. pabaigos Lietuvoje įsitvirtino valdymo iš pastovaus centro sistema.
Didžiojo kunigaikščio dvaro tęstinumas pastebimas ir dvaro pareigybių sistemoje. Aleksandro dvarui būdinga ta pati pareigybių organizacija, kuri egzistavo jau Vytauto laikais. Svarbiausi iš pokyčių buvo pagrindinio dvaro pareigūno – dvaro maršalkos – pareigybės įsteigimas ir galutinis titulinių pareigybių sistemos suformavimas. Kita Aleksandro laikų naujovė buvo aktyvi kanceliarijos įtaka iždo darbui. Aleksandro dvare nepastebimas toks egzotų ir kitų marginalinių grupių populiarumas kaip Vytauto dvare, tačiau didesnę reikšmę dvaro gyvenime turėjo dvasininkai ir religinių ceremonijų atlikimas.
Paminėtina, kad be valdovo dvaro, nuo 1495 m. susiformavo ir atskiras didžiosios kunigaikštienės Elenos dvaras.[23] Jame prievaizdo, kanclerio, virtuvininko ir ekonomės pareigybes ėjo Lietuvos elitas, o rūmininkėmis buvo LDK dvarionių dukros.
Aleksandras iš esmės vykdė Vytauto laikais sukurtą LDK politinio savarankiškumo ir teritorinės integracijos politiką.[24] Didžiojo kunigaikščio dvaro organizacija kaip tik ir buvo vienas svarbiausių šios politikos instrumentų. Nuolatinis valdovo dvaras buvo ta jungtis, kuri leido užtikrinti LDK tęstinumą viduramžių ir ankstyvųjų laikų sandūroje.
[1] Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija... , p. 71.
[2] Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija... , p. 85.
[3] Petrauskas R., Valstybės stiprėjimas ir plėtra... p. 66–67.
[4] Ten pat, p. 68.
[5] Petrauskas R. Didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimas Lietuvoje..., p. 8–9.
[6] Petrauskas R. Didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimas Lietuvoje..., p. 8.
[7] Bumblauskas A. Ukraina: Lietuvos epocha 1320–1569 m., Vilnius, 2010, p. 121.
[8] Petrauskas R. Didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimas Lietuvoje..., p. 8.
[9] Fejér G.: Codex Diplomaticus Hungariae ecclesiasticus ac civilis, X/4, Budae, 1841, p. 317; Bogyay Th. Drachenorden. Lexikon des Mittelalters, Band 3, München, 1986, 1346.
[10] Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija... , p. 224.
[11] R. Petrauskas, Krikščionybė ir politika..., Lietuva 1009–2009, Vilnius, 2009, p. 88.
[12] Ten pat.
[13] Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija... , p. 71.
[14] Dubonis, A., Dvaras, p. 161.
[15] Petrauskas, R., Nuo Vytauto iki Aleksandro Jogailaičio, p.47.
[16] Petrauskas, R., Vytauto dvaras: struktūra ir kasdienybė, p. 39.
[17] Pažymėtina, kad ši pareigybė skirtingų autorių darbuose įvardijama dvejopai – kaip maršalka arba maršalas, tačiau abu terminai nurodo tą patį pareigūną.
[18] Pietkiewicz, K., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaras (1492-1506), p. 126.
[19] Petrauskas, R., Vytauto dvaras: struktūra ir kasdienybė, p. 40.
[20] Ten pat, p. 42.
[21] Petrauskas, R., Aleksandro Jogailaičio dvaras ir jo sąskaitų knygos, p. x.
[22] Petrauskas, R., Nuo Vytauto iki Aleksandro Jogailaičio, p. 48-49.
[23] Pietkiewicz, K., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaras (1492-1506), p. 127.
[24] Petrauskas, R., Nuo Vytauto iki Aleksandro Jogailaičio, p. 54.
