Pirmąją straipsnio dalį rasite ČIA, antrąją ČIA.
2.2. Dvaro kultūros raiška LDK vidaus gyvenime
2.2.1. Ceremonialo paskirtis ir reikšmė
Ceremonialas yra tam tikra simbolinių gestų kalba – kažkas skirtingo tiek nuo veiksmų siekiant praktinės naudos (teigti, kad ceremonialas yra neracionalus dalykas būtų taip pat neadekvatu), tiek nuo žodinio bendravimo. Ceremonialo kilmė yra daugiausiai susijusi su monarchų ir jų valdų reprezentacija. Monarcho valdžia savo ruožtu yra dalinis dalyvavimas kunigystės sakramente, t. y. Kristaus kunigystėje ir tuo pačiu Jo, kaip Visatos Valdovo, karališkume, kaip bus išdėstyta vėliau. Tai atsispindi tiek Ordo coronandi, tiek monarchijos politinėje teorijoje. Todėl sakralią ceremonialo kilmę gali paaiškinti ir jo esmės interpretaciją ženkliai palengvinti gali tradicinė teologija, šiuo atveju sakramento apibrėžimas: „Sakramentas yra Jėzaus Kristaus įsteigtas regimas ženklas Dievo malonei perduoti.“[1] Galbūt dar tinkamesnis ceremonialo kilmės paaiškinimui iš esmės tas pats kiek kitais žodžiais suformuluotas garsiojo Hipono vyskupo šv. Augustino apibrėžimas: „Regimas neregimos [Dievo] malonės ženklas.“[2]
Ši samprata ypač atsispindi monarchų karūnacijos ceremoniale, tačiau ir kituose ceremoninguose gestuose – priėmimų metu bučiuojama valdovo ranka, kurią per karūnaciją patepa vyskupas, kad monarchas teisingai valdytų ir gintų katalikų tikėjimą, virš valdovo per įžygiuotuves baldakimas, kaip virš Dievo Kūno ir Kraujo Švenčiausiame Sakramente ir t. t. Teologijos disciplinos įvedimas palengvina suvokti, kodėl iš esmės ten, kur neišplito protestantiškoji teologija ar iki jos atsiradimo, ceremonijos nebuvo suvokiama kažkas atskiro nuo „realios“ politikos (jos rodo realią, tik nematomą valdovo iš Dievo gautą malonę – panašią į kunigystės galias, nors joms neprilygstančią), ceremonijos nebuvo suvokiamos kaip „neracionalūs“ ar „nenaudingi“ („nereikalingi“) išoriniai veiksmai, nes jos buvo iš esmės panašios (ir daugeliu atvejų iš jos kilusios) į liturgiją – Dievo garbinimą, kuris yra esmingai reikalingas visų žmonių sielų išganymui, todėl joje dalyvauti protinga. Liturgija ir panašios ceremonijos neprieštarauja protui, nors ten vykstančios paslaptys ir viršija protą, kaip aiškina ta pati teologija.
2.2.2. Pakėlimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu
a) Ceremonijos aktualumas jos gyvavimo laikais ir vėliau
Ne tik viduramžiais, bet ir naujausiais laikais valdovo karūnavimas ir nuo jo vietos krikščionių valdovų hierarchijoje priklausąs ir visų jo valdų, valstybės rangas (kunigaikštystė, karalystė ir t. t.) buvo ne tik ritualo, bet ir tiesiog valstybės egzistencijos klausimas. Šio rango aktualumą Lietuvoje net po šimtų metų ir gyvoms monarchinėms tradicijoms šalyje nunykus rodo kad ir visoje tarpukario Lietuvoje vykusios šventės, kur Švč. M. Marijos gimimo bažnytinė šventė buvo švenčiama kartu su Vytauto taip ir neįvykusio karūnavimo karaliumi diena[3]. Kaip Vytauto laikais, taip ir XX a. ši šventė reiškė Lietuvos pretendavimą į lygų statusą su Lenkija.
Iki šiol abiejų šalių istoriografijos šiuo klausimu laikosi panašios linijos kaip ir anksčiau – Lenkijoje Vytauto karūnavimas laikomas imperatoriaus Zigmanto intriga, skaldančia abiejų šalių sąjungą ar gimstančios vieningos valstybės lydinį, o Lietuvoje – bandymu įtvirtinti šalies savarankiškumą. Ir nepavykus Vytauto bei Švitrigailos karūnavimo bandymams, pakėlimas į didžiuosius kunigaikščius buvo suvokiamas kaip labai svarbus sakralus aktas ir aktyviai naudojamas kaip galingas politikos svertas LDk daugiau ar mažiau atskiram nuo Lenkijos valstybingumui įtvirtinti.
Vytautas, Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis bent jau formaliai buvo priklausomi nuo Lenkijos karaliaus Jogailos, kuris buvo kartu aukščiausias Lietuvos kunigaikštis (supremus dux). Jie prisiekė ištikimybę Jogailai, o du pastarieji valdovai dar ir gavo iš Jogailos valdžios insignijas. Tačiau vėliau, po Jogailos mirties, šią besiformuojančią investitūros tvarką sulaužo patys LDK didikai, atskirai nuo lenkų išsirinkdami Kazimierą Lietuvos valdovu 1440 m.[4] ir imdami formuoti atskirą pakėlimo į didžiuosius kunigaikščius ceremonialą .
Kita vertus, nors valdovo karūnavimo klausimas iškeliamas kaip aktualus net šalies savarankiškai egzistencijai pagrįsti, ko gero dėl monarchinių tradicijų sunykimo Lietuvos istorikai iki paskutinių metų apskritai netyrė paties pakėlimo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (DLK) ceremonialo.
Valdovo inauguracijos ceremonialas buvo iš esmės reikšmingiausias įvykis katalikiškos monarchijos gyvenime, monarcho institucija rėmėsi pati valstybės egzistencija. Žinoma, iš Gediminaičių giminės tėvonijos, valstybės kaip asmenų junginio, Vytauto laikais valstybė tampa institucionalizuota – formuojasi dvaras ir kitos institucijos. Tačiau net pirmąkart atskirai nuo Lenkijos suorganizavę DLK pakėlimo ceremoniją ir turėdami besiformuojančią Ponų tarybos instituciją, Lietuvos didikai jautėsi nepatenkinti, kad valdovas 1447 m. išvyko į Lenkiją, nes Lietuvoje nebeliko natūralaus valdžios ir visuomeninio gyvenimo centro, aplink kurį telkėsi patys ponai – valdovo. Monarchinio modelio, kuris tuo metu buvo dominuojantis, valstybės tiesiog negalėjo visavertiškai funkcionuoti be nuolatinio valdovo buvimo valstybėje. Tuo centru rėmėsi ir didikų autoritetas, kuris valdovui išvykus mažėjo – juk tuo metu aukščiausios pareigybės buvo postai dvare. Ponų taryba nori dalyvauti priimant sprendimus, net turėti sprendžiamą balsą, tačiau daryti tai valdovo akivaizdoje, spręsti kartu su juo, taip suvokdami savo politinės veiklos pilnatvę[5].
b) Pakėlimo Didžiuoju kunigaikščiu ceremonijos kilmė ir sąsajos su aukštesnio rango valdovų karūnavimu
Pakėlimo ritualas, atliekamas visuomet toje pat vietoje ir pagal vienodą ir iš anksto numatytą ceremonialą, atspindėjo valdžios tęstinumo idėją, o tuo pačiu ir valstybės tąsą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio inauguracija buvo vadinama pakėlimu (lot. k. – sublimatio, lenk. k. – podniesienie).[6] Toks įvardinimas buvo žinomas nuo XVI a. Ši ceremonija taip buvo vadinama Lietuvos politinio elito, taip pat ir kronikų autorių, tokių kaip M. Bielskis, M. Strijkovskis, A. Gvaninis ir kt. Istorijos tyrinėtojai vėliau šį pavadinimą iš jų ir perėmė.
Vieninteliai šiuo metu žinomi rašytiniai šaltiniai, kuriuose yra perteikiama šio ceremonialo tvarka, yra kronikos.[7] Priešingai nei karalių karūnavimo tvarka („Ordo coronandi“), Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo ceremonialas nebuvo oficialiai surašytas. Jo nenustatė net ir Šventasis Sostas, nors karalių ar imperatorių karūnacijas reglamentavo.
Kanauninkas M. Strijovskis apie Didžiojo kunigaikščio pakylėjimą kalba jau nuo Jaunučio laikų, pastebėdamas, kad jis vyko pagal pagoniškas apeigas. Aprašydamas ceremoniją po Algirdo laidotuvių, autorius mini, kad Kęstutis pakylėjo Jogailą pagal įprastas ceremonijas apsivilkusį kunigaikščio rūbais, kepure ir kalaviju pasodino į Vilniaus sostą. Tačiau kiti šaltiniai nepatvirtina kalavijo įteikimo ir kitų ceremonijų XIV a. autentiškumo, bet patvirtina priesaiką su pagonišku aukojimu, pvz., Kęstutis labai taikliu peilio metimu (vadinasi, jam įprastu gestu[8]) į gyslą aukoja jautį, sudarydamas sutartį su Vengrija ir išsitepę krauju veidą lietuviai praeina pirmyn ir atgal tarp nukirstos jaučio galvos ir kūno. Arba Vroclavo kanauninkas aprašo, kad kai Kęstutis aptiko Jogailos išdavystę sudarius sutartį su Ordinu, jį nušalino.
Tada Kęstučiui prisiekė bajorai pagal jų papročius ir ritualą ir buvo apšlakstyti gyvulio krauju (iuxta morem et ritum suum cum aspersione sanguinis animalis). Nors G. Zujienė abejoja, kad kraujo priesaika buvusi pagoniško ištikimybės pareiškimo ritualo dalis[9], tačiau M. Kosman gana įtikinamai įrodinėja, kad šio ritualo, kaip savaime aiškaus, nemini artimi kaimynai, pvz., Ryga, kryžiuočiai, rusėnų žemės, nes pažįsta baltų papročius, o atvykėliai iš tolimesnių žemių (Vroclavo kanauninkas iš Silezijos, vengrų žygio prieš Lietuvą dalyviai), aprašo jiems egzotišką ceremoniją[10].
M. Kosman mano, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pakėlimo ceremonija kyla iš germanų tautų, kur valdovai buvo renkami, ir, kaip aprašo Tacitas, pakeliami ant skydo aukštyn. Vėliau, Merovingų laikais, palaipsniui svarbesnį matmenį įgavo paveldimumas ir Bažnyčios palaiminimas.
Matome palaipsnį ritualo formavimąsi, sakralus matmuo palaipsniui įgauna daugiau svarbos ir atsiduria centre. Pakylėjimas nebuvo rezervuotas vien kunigaikščiams, taip pakeliami ir karaliai ir net imperatorius. Pvz., norvegų karaliai pirma pakylėjami, ir tik vėliau – karūnuojami. Pas frankus įgavo ypatingą reikšmę patepimas šventaisiais aliejais – sakramentinis veiksmas[11]. Nusistovėjus katalikiškos civilizacijos monarchų karūnavimo ceremonijai, kurio pavyzdys buvo Šv. Romos imperatorių karūnavimo ritualas, patepimas įėjo į visų karalių karūnavimo apeigas – Ordo coronandi, kur jam skirta konkreti vieta prieš pat karūnavimo Mišias[12].
Karūnavimo ceremonijos ir insignijos atspindėjo ir visos karalystės senumą ir garbingumą, jos sietos su valstybės įkūrėjais ar dinastijos pradininkais. Lenkijos elitas teigė, kad jų karaliaus insignijos siekia Boleslovo Narsiojo laikus, Vengrijos valdovo regalijos siejamos su šv. Steponu, Čekijos su šv. Vaclovu, Rusios – su Vladimiru Monomachu[13]. Iš čia pavadinimai: Šv. Stepono, Šv. Vaclovo karūna, Monomacho kepurė. Tai, kad kai kurių (pvz., Vengrijos, Čekijos) karalysčių įkūrėjai buvo dar ir švento gyvenimo karaliai, tik sustiprino tų monarchijų valdžios ir karūnavimo ceremonijų sakralumą.
Mirus pirmam ir kaip parodė istorija – paskutiniam Lietuvos karaliui Mindaugui, Lietuvą valdę dinastai buvo tituluojami įvairiai. Tiek patys ankstyvieji Gediminaičiai, tiek užsienio autoriai savo dokumentuose, ypač vokiškuose juos įvardina kaip karalius[14]. Galima numanyti, kad tokiu būdu Gediminaičiai norėjo pabrėžti savo savarankiško valdovo statusą.
Tačiau tiek patys Lietuvos valdovai, tiek jų kaimynai žinojo dar nuo Karolingų laikų išsikristalizavusį principą, kad katalikiškoje Europoje karaliumi pripažįstamas tik popiežiaus palaiminimą gavęs ir pagal tam tikras apeigas su bažnytiniu patepimu karūnuotas asmuo. Todėl kai nuo Gedimino laikų buvo deramasi su Vakarais dėl pagonių valdovų krikšto, tolydžio iš vienos ar kitos pusės buvo iškeliama Lietuvos valdovo pakėlimo į karaliaus rangą vainikuojant mintis. Svarbu pažymėti, kad pagal turimus šaltinių duomenis derybų metu visą XIV a. iki pat Vytauto laikų nė karto nepaminėta, kad Lietuva jau yra buvusi karalyste, ir ypač tradicinėje visuomenėje, besirėmusioje protėvių paveldu, tai byloja, kad Mindaugo nužudymu pagonių nutrauktas krikščioniškos valstybės vystymasis sustabdė ir sėkmingai pradėtą aukšto Lietuvos kaip karalystės rango įtvirtinimo procesą[15].
Tiek tarp Šv. Romos imperijos daugiau ar mažiau tiesiogiai apjungiamų Vakarų krikščionijos žemių, (ryškus pavyzdys Burgundija), tiek bizantinėje civilizacijoje (pvz. Rusioje) paplitusi samprata apie kunigaikščio (hercogo) valdžios tam tikrą gana aukštą rangą ir santykinį savarankiškumą paskatino Lietuvos politinėje praktikoje imti naudoti didžiojo kunigaikščio titulą. Galutinai Lietuvos valdovo titulu formulė „didysis kunigaikštis“ tampa būtent Vytauto laikais[16], nors jis pats jau bando gauti aukštesnį nei šis titulas – karaliaus rangą.
c) Nuo Lietuvos krikšto iki pakėlimo ceremonijos susiformavimo
Apie Lietuvos valdovo statusą įteisinančias ceremonijas iki „karūnacijos audros“ M. Kosmanas teigia, kad Vytauto laikais nebūta realaus jo pakėlimo į didžiuosius kunigaikščius ceremonialo, nes tai būtų prieštaravę jo oficialiam vietininko statusui, nors pripažįsta, kad Vytautas tylomis bandė šį statusą pakeisti, kaupdamas vis daugiau galios.
Vytauto laikais LDk turėjo savo kunigaikštį, kuris pagal Gediminaičių dinastinę teisę, po krikšto sujungtą ir su katalikiškos civilizacijos teise, valdė Lietuvą kaip tėvoniją – Jogailą, kuris titulavosi supremus dux. Situaciją galima nusakyti teiginiu, kad Jogaila kaip Lietuvos valdovas buvo savo paties, kaip Lenkijos karaliaus, vasalas, tačiau didžiausia problema Lietuvai po 1385 m. Krėvos unijos buvo kita – joje valdovas buvo praktiškai vienintelė institucija, o dabar jis – visas valdžios aparatas išvyko į kitą šalį[17]. LDK nebuvo valstybę reprezentuojančių institucijų, dvaro. Skubus jų formavimas vyko kaip tik kovos dėl Lietuvos savarankiškumo įtvirtinimo metu ir jas formavo būtent tas žmogus, kuris steigė LDK dvarą ir kitas institucijas.
Vytauto veiksmai atliepė ir didikų nuotaikoms. Lietuvos diduomenė, mačiusi Algirdo pretenzijas į visos Rusios valdžią ir imperatoriaus titulą, Vytauto laikais įsitvirtinanti ir besiformuojančiose institucijose, jo laikais pradėjo lėtai tapti politine tauta, nenorinčia Lietuvos inkorporacijos į Lenkiją. Imperatorius, kaip aukščiausias krikščioniškos civilizacijos suverenas, galėjo išspręsti ginčą, iškeldamas (dėl vėlavimo įsilieti į tą civilizaciją) „per žemą“ statusą turinčią galingą kunigaikštystę, praktiškai visos Europos į rytus nuo Lenkijos hegemonę, į jos galią atitinkantį karalystės rangą.
Po Vytauto mirties LDK atsiradusį politinį vakuumą greitai užpildo Švitrigaila. Jis vėl kartoja bandymus gauti karūną iš imperatoriaus, aukščiausio senjoro, tačiau Lenkijos aktyvūs kariniai ir diplomatiniai veiksmai prieš Lietuvą ir Ordiną, net susidedant su eretikais husitais, projektą sutrukdo. Lietuvos potencialą siekti aukšto karalystės statuso liudija ir gana stipri Švitrigailos padėtis Rytuose, net kiek panaši į Vytauto laikų hegemoniją: Didysis Novgorodas prašo Švitrigailos leidimo kariauti prieš Švediją, su Pskovu sudaroma taika „kaip senais laikais, bučiuojant kryžių kaip prie Vytauto“, Lietuvos pusę „kare dėl karūnos“ su Lenkija palaiko ir Tverės bei Odojevo kunigaikščiai[18]. Tačiau, nepaisant popiežiaus raginimo Jogailai, kad padėtų imperatoriui Zigmantui kariauti su husitais ir paties Jogailos draudimo valdiniams husitus remti[19], Lenkijos pasauliečiai dignitoriai ir net vyskupai religinio disputo su husitais priedanga pasirašo su šiais sutartį prieš Švitrigailos sąjungininką Ordiną[20].
Lenkijos ir eretikų jungtinė kariuomenė įsiveržia į Ordino teritoriją, kur husitai gyvus dėžėje sudegina prūsų samdinius. Iš nugalėto Ordino prievarta išgaunama sutartis, kuria šis pažada neremti Švitrigailos, ir Ordinas išskiriamas iš imperatoriaus viršenybės. Prūsijos luomai grasina magistrui, kad jam nepasirašius sutarties, jie išsirinks kitą valdovą ir pažadama, kad sutartis galios net jei nepritars popiežius ir imperatorius. Sutartis revoliucinio pobūdžio – tai bene vienas iš pirmųjų atvejų, kai bandoma neigti universali imperatoriaus ir net popiežiaus valdžia[21].
Palyginti stiprias LDK pozicijas susilpnino tiek minėti Lenkijos veiksmai, beje, taip ir nespėjus į konfliktą aktyviai įsikišti imperatoriui, bet ir vėliau Lenkijos sukurstytas vidaus karas LDK. Žygimantas Kęstutaitis 1434 m. jau nedviprasmiškai pripažįsta karalių „aukščiausiuoju kunigaikščiu“ (Švitrigaila tai padarė tik 1440, norėdamas atgauti prarastas pozicijas)[22].
d) Didžiojo Lietuvos kunigaikščio pakėlimo ceremonialo formavimasis
Po Žygimanto Kęstutaičio nužudymo, kaip išskiria M. Kosmanas, prasideda naujas pakėlimo ceremonijos vystymosi etapas. Senieji pagoniški valdžios perėmimo papročiai nunyko prieš keliasdešimt metų[23], o dabar atsiranda proga Lietuvos savarankiškumui įtvirtinti. LDK didikai prašo Vladislovą Varnietį atsiųsti Kazimierą – t. y. jau patys įvykdė valdovo elekciją, kas yra praktinis unijos nutraukimas[24]. Iš Krokuvos būsimas valdovas atvyksta po iškilmingų įžygiuotuvių[25], kurias aptarėme atitinkamame skyriuje. Kazimierą pasitinka „kunigaikščiai ir ponai“[26]. Jei iš Kazimiero laikų dar neturime aiškiai aprašyto DLK pakėlimo ceremonialo, tai Lietuvos monarchijos ritualo formavimąsi čia ženklina pirmosios aprašytos įžygiuotuvės.
S. C. Rowell pažymi, kad Te Deum giedamas tikriausiai birželio 24 d., kai Kazimieras atvyko. M. Kosman, kuris remiasi tuo pačiu Dlugošu, mini, kad Goštautų grupuotei išrinkus Kazimierą Vilniuje (tai įvykę birželio 29 d.) skambinama varpais ir giedamas Te Deum laudamus. Nepaisant, ar tai įvyko pirmą ar antrą minėtą dieną ar abi iš jų, bet kuriuo atveju – aiškiai matoma Lietuvos christianizacija taip pat ir politinio ritualo srityje – valdovas ir (arba) valdiniai dėkoja Dievui už jo duotą valstybę ir (ar) valdovą tradicine krikščionijos pergalės giesme ir varpų skambesiu.
Tuometinis Lenkijos karalius Vladislovas Varnietis nepatvirtina Kazimiero išrinkimo, taigi nutraukiama besiformuojanti investitūros iš karaliaus rankų tradicija, Lenkija išstumiama iš didžiojo kunigaikščio valdžios legitimavimo ir Lietuvos elitas ima formuoti savą ceremonialą, kaip naują veiksnį įjungdamas Bažnyčią[27].
[1] Gaudron M., Katholischer Katechismus zur kirchlichen Krise, Rex Regum Verlag, Jaidhof (Austrija), 1997; vertimas: Gaudron M. Katalikų katekizmas apie Bažnyčios krizę, VšĮ Laetitia, 2004 [vertimas], 84.
[2] Guzie T. The Book of Sacramental Basics. Mahwah NJ (USA), 1981, p. 39.
[3] Petrauskas R., Vytauto vainikas: neįvykusios karūnacijos ir „dingusios karūnos“ reikšmės. Naujasis židinys-Aidai, 2009, Nr. 10–11, p. 388–389.
[4] Zujienė, G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro pakėlimo ceremonialo susiformavimas. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, sud. Steponavičienė, D., Vilnius, 2007, p. 66.
[5] Toks iškilaus teisės istoriko Juliuszo Bardacho vertinimas pateikiamas: M. Kosman, Podniesienia ksiąžąt litewskich, Acta Baltico-Slavica, 1976, t. 10, p. 31.
[6] Zujienė G., Insignijos ir ceremonialas Lietuvos viešajame gyvenime (XIII-XVIIIa.), Vilnius, 2008, p. 73.
[7] Ten pat, p. 76.
[8] A. Bumblausko nuomonė: Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija... , p. 95.
[9] Zujienė G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro pakėlimo ceremonialo susiformavimas. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, sudarė Steponavičienė, D., Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2007, p. 58
[10] M. Kosman, Podniesienia ksiąžąt litewskich, Acta Baltico-Slavica, 1976, t. 10, p. 23–26.
[11] Kosman M., Podniesienia ksiąžąt litewskich..., p. 17–19.
[12] Pontificale Romanum, F. Pustet, Ratisbonae, 1908, I pars, De Benedictione et Coronatione Regis. Lietuviškas vertimas publikuojamas: Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas – katalikiškos politinės valdžios programa. Iš lotynų k. vertė ir išnašas pridėjo kun. Edmundas Naujokaitis: Pulkim ant kelių. 2007 Nr. 4 (27), p 46–49.
[13] Zujienė G. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro pakėlimo ceremonialo susiformavimas. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, sudarė Steponavičienė, D., Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2007, p. 56.
[14] Lot. rex Litwanie, vok. konink van Letowen ir kt su įvairiomis atmainomis: Kosman M., Podniesienia ksiąžąt litewskich..., p. 26.
[15] Petrauskas R., Vytauto vainikas..., p. 388–389.
[16] Petrauskas R., Vytauto vainikas..., p. 388–389.
[17] Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija... , p. 120.
[18] Matusas J. Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis. Vilnius, 1991. p. 67.
[19] Ten pat, p. 106.
[20] Ten pat, p. 108.
[21] Panašią išvadą daro ir pats J. Matusas. Ten pat, p. 111–113.
[22] Kosman M. Podniesienia ksiąžąt litewskich..., p. 30.
[23] Ten pat, p. 35
[24] Ten pat, p. 30.
[25] Rowell S. C., Joyous entry of Casimir..., p. 99.
[26] Nors O. Haleckis laiko kunigaikščiais tik Gediminaičius, bet reikia turėti omenyje ir 1413 m. duotą leidimą bajorams rinkti DLK – M. Kosmano pastaba: Kosman M. Podniesienia ksiąžąt litewskich..., p. 30.
[27] Kosman M. Podniesienia ksiąžąt litewskich..., p. 30.
