Karmelitė Theresia Benedikta a Cruce (žydų kilmės filosofė Editha Stein, beatifikuota 1987 metais) 1942 m. vasario 2 d. laiške savo vyresniajai rašė: „Vakar man [meldžiantis] priešais Prahos Jėzulio paveikslą atėjo mintis, kad jis lyg neša imperatoriaus karūnavimo miestą. Jo veikla tikrai neatsitiktinai pasirodė būtent Prahoje. Praha juk daugelį amžių buvo vokiečių, t. y. Romos imperatorių sostinė... Jėzulis čia atvyko kaip tik tada, kai politinė kaizerio šlovė Prahoje ėmė nykti. Ar jis nėra tas „pasislėpęs kaizeris“, kuris kada nors padarys galą visiems vargams? Juk jisai turi vadžias savo rankoje, net jei žmonės mano, jog jie valdo.“
Pusmetrio aukščio vaškinė Kūdikėlio Jėzaus figūra, aprengta spalvingais rūbeliais... Sentimentalus barokinio pamaldumo kūrinys? Viena iš mums tolimos katalikiškos civilizacijos keistenybių? Taip negalvosime, jei trumpai peržvelgsime jos reikšmę Vidurio Europos istorijoje. Šios statulos garbinimas kilo bene didžiausiais kontrastais pasižymėjusioje epochoje – čia didžiausias katalikybės triumfas po viduramžių, čia baisiausia suirutė ir protestantizmo revanšas. Tai buvo paskutinieji laikai, kada uolus, netgi ekstatiškas tikėjimas dar lėmė realiąją politiką ir mūšių baigtį.
„Pasislėpęs kaizeris“
„Aš esu karalius“ (Jn 18, 37), – kalbėjo mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Kaip Dievas ir kaip žmogus Jis yra dangaus ir žemės Karalius nuo pat savo įsikūnijimo Mergelės Marijos įsčiose: „Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo.“ (Lk 1, 32) Mažą, silpną kūdikėlį, gulintį skurdžiose ėdžiose, Rytų išminčiai pagarbino kaip visatos Karalių (Mt 2) ir davė jam karališkų dovanų. Taigi Kūdikėlio Jėzaus kaip Karaliaus garbinimas kyla ne iš jausmingo maldingumo, jis remiasi giliausia Apreiškimo tiesa apie įsikūnijusį Išganytoją. Kūdikėlio garbinimas reikalauja nuolankumo – lengva paklusti galingam valdovui, bet sunku bejėgiam vaikeliui, kuris nori valdyti meilės ir malonės jėga. „Iš tiesų sakau jums“, – kalbėjo Viešpats, – „jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“ (Mt 18, 3)
Žinoma, Jėzus kalbėjo: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36), tačiau jis nesakė: „Mano karalystė ne šiame pasaulyje, ji tėra grynai dvasinė, ji bus tiktai danguje.“ Jėzus yra dangaus ir žemės valdovas, jam tiesiogiai pavaldžios visos gyvenimo sritys, įskaitant politiką ir ekonomiką. Jėzaus valdžia yra dvasinė, ji remiasi ne prievarta ir baime, o širdžių atvertimu per malonę. Tačiau ši dvasinė valdžia dar iki pasaulio pabaigos turi įsiviešpatauti ir konkrečiose žemiško gyvenimo srityse. Šis darbas patikėtas Kristaus karalystei žemėje – šv. Bažnyčiai. Bažnyčia vykdo Jėzaus valdymą jai duotais „ginklais“ – šv. Sakramentais, malda, ganytojišku ir dvasiniu vadovavimu, Evangelijos skelbimu. Bet ji pasinaudoja ir visomis geromis žemiškomis priemonėmis, kurios palengvina Kristaus karalystės plitimą. Bažnyčia kaip antrines, bet reikalingas priemones naudoja filosofiją, mokslą, meną, techniką, žemiškus turtus, o taip pat politinę valstybės pagalbą. Jėzus Kristus nepanaikino valstybinės valdžios, jis tik norėjo, kad žemiškieji valdovai pripažintų Jo karališkumą, kad jie tarnautų Bažnyčiai ir padėtų skleisti Evangeliją. Bažnyčios tėvai lygino Bažnyčios ir valstybės santykį su Švč. M. Marija ir jos globėju Juozapu: Juozapas ne valdė Mariją ir Jėzų, o jiems tarnavo, juos gynė ir maitino.
361 m. šv. Krikštą priėmė pasaulinės Romos imperijos valdovas Konstantinas. Palaipsniui ši universali, daugelį tautų ir karalysčių apimanti valstybė tapo oficialiai krikščioniška – Šventąja Romos Imperija. Po kelių šimtmečių nuosmukio jos valdovu tapo Karolis Didysis. 800 m. gruodžio 25 d. Romos Šv. Petro bazilikoje popiežius Leonas III karūnavo Karolį Romos imperatoriumi. Daugiatautė katalikiška imperija kaip Bažnyčios globėja teisiškai egzistavo iki 1806 m., o teoriškai – iki paskutinio Austrijos kaizerio, palaimintojo Karlo mirties tremtyje 1922 m. Nepaisant nuolatinės įtampos tarp imperatorių ir popiežių, Bažnyčia visuomet pripažino išskirtinę, netgi teologinę Šv. Romos Imperijos reikšmę dieviškajame išganymo plane.
Imperijos viršūnė ir kartu jos nuosmukio pradžia buvo Karlo V laikai. Uolus katalikas Karlas buvo paskutinis imperatorius, karūnuotas popiežiaus (tai įvyko 1530 m.). Nepaisant visų pastangų, jam nepavyko įveikti naujos erezijos kūrėjo Martyno Liuterio, kurį savo globon paėmė priesaiką išdavę didikai. 1555 m. pasirašyta Augsburgo religinė taika, kurios principas buvo: „Kieno kraštas, to ir religija.“ Kiekvienas kunigaikštis savo valdose galėjo teisėtai įvesti liuteronų ar kokią kitą tikybą. Karlas V taikos nepripažino ir 1556 m. atsisakė imperatoriaus karūnos.
Taip vadinamoji reformacija galutinai pakirto viršnacionalinės imperijos – taikos krikščionijoje garanto – jėgas. Prasidėjo egoistinių nacionalinių valstybių era, jų tarpusavio kovos atvedė prie I ir II pasaulinių karų ir visiško katalikiškų principų išstūmimo iš viešojo gyvenimo. Šiam procesui tikrai herojiškai bandė priešintis Romos Bažnyčiai ištikimi valdovai, parėmę kontrreformacijos sąjūdį. Ir jiems į pagalbą atėjo Kūdikis Karalius. Kai ginklų jėga palūžo, Jis pats perėmė vadovavimą Prahos miestui ir Imperijai, tapo jos „pasislėpusiu kaizeriu“.
Kūdikėlis iš šv. Ignaco tėvynės
Tai įvyko XVI amžiaus pradžioje Ispanijoje. Tarp Kordobos ir Sevilijos buvo senas karmelitų vienuolynas, gerokai apgriautas Mahometo sekėjų maurų. Liko tik keturi vienuoliai. Vienas iš jų, brolis Josephas a S. Casa, pasižymėjo pamaldumu Kūdikėliui Jėzui. Jis žinojo ordino reformuotojos Teresės Avilietės žodžius: „Nuolat ieškokite kokio nors mūsų Viešpaties atvaizdo pagal savo skonį, bet ne tam, kad jį vien paslėptą nešiotumėte ant krūtinės ir niekad į jį nepažvelgtumėte, o tam, kad dažnai šauktumėtės Viešpaties tame paveiksle.“ Kartą jam šluojant grindis, pasirodė nuostabaus grožio kūdikis ir tarė: „Broli Juozapai, tu moki gerai šluoti, bet ar moki „Sveika, Marija“?“ Brolis pastatė šluotą ir ėmė kalbėti maldą. Ties žodžiais „ir pagirtas tavo įsčių vaisius“ Kūdikis jį pertraukė, tarė „tai aš“ ir dingo. Brolis Juozapas puolė jo ieškoti, melsdamas: „O mažasis Kūdikėli Jėzau, grįžk atgal, nes kitaip aš mirsiu – aš taip trokštu Tave matyti!“ Bet Kūdikis nepasirodė. Daug metų brolis laukė Kūdikėlio ir nuolat galvojo apie jo grožį. Vieną dieną jis išgirdo vidinį balsą, kad turi padaryti Kūdikio statulą, panašią į apsireiškusį Jėzų. Gavęs prioro leidimą, jis ėmė lipdyti vaškines figūras, bet jos buvo negražios. Staiga jo celėje pasirodė angelų būrio lydimas Jėzulis ir tarė: „Aš atėjau, kad pažvelgtum į mane ir kad tavo daroma statula būtų tokia kaip aš.“ Ekstaziniame regėjime paskendęs, brolis nulipdė statulą, po to puolė prieš ją ant kelių ir atidavė savo sielą Viešpačiui.
Prioras statulą iškilmingoje procesijoje nunešė į bažnyčią. Bet naktį jam apsireiškė brolio Juozapo vėlė ir pasakė, kad statula turi būti atiduota vienai poniai, kuri nuneš ją į Bohemijos sostinę Prahą.
Doña Isabella Manrique de Lara, kunigaikštytė Pignatelli iš Neapolio, buvo ištekėjusi už Navaros vicekaraliaus, Nájera hercogo Don Manrique de Lara. Būtent šiam hercogui karininku tarnavo jo giminaitis Iñigo López de Loyola – 1521 m. sužeistas mūšyje dėl Pamplonos tvirtovės, jis tapo šventuoju Ignacu Lojola, jėzuitų ordino įkūrėju. Maždaug po metų nuo apsireiškimo broliui Josephui ponia Isabella atvyko į vienuolyną, gavo statulą dovanų ir daug metų ją garbino savo pilies koplyčioje. 1556 m. Isabellos duktė Maria Maximiliana Manrique de Lara ištekėjo už čekų didiko Wratislawo von Pernsteino. Motina davė statulą dukrai, kad Viešpats saugotų ją tolimoje čekų šalyje. 1603 m. Marijos Maximilianos duktė Polyxena ištekėjo už Bohemijos oberkanclerio Zdenko Adalberto Popel von Lobkowitzo ir gavo iš motinos Kūdikėlio Jėzaus statulą kaip vestuvinę dovaną.
Pergalė ant Baltojo kalno
1619 m. Frankfurte imperatoriumi buvo karūnuotas Ferdinandas II, nuo jaunystės pasižymėjęs kaip uolus katalikas. Erchercogas Ferdinandas buvo pirmasis iš Habsburgų, mokęsis ne dvare, o viešoje mokykloje – jėzuitų kolegijoje Ingolštate (Bavarijoje). Jo mokytojas jėzuitas šv. Petras Kanizijus įskiepijo jam tvirtus tikėjimo principus ir nuoširdų katalikišką pamaldumą. Ferdinando gyvenimo filosofija rėmėsi šv. Ignaco „Dvasinių pratybų“ pirmuoju principu: „Žmogus sukurtas šlovinti, garbinti ir tarnauti Dievui, mūsų Viešpačiui, ir per tai išgelbėti savo sielą; kiti dalykai žemėje sukurti dėl žmogaus, kad jam padėtų siekti tikslo, dėl kurio jis sukurtas.“
Dar 1617 m. Ferdinandas gavo Čekijos sostą ir, suvokdamas savo atsakomybę prieš Dievą, ėmė ginti katalikų tikėjimą nuo šiame krašte įsigalėjusių Liuterio ir Kalvino klaidų. Tuo metu jau trys ketvirtadaliai gyventojų buvo protestantai, todėl konfliktas buvo neišvengiamas. Čekų liuteronai, vadovaujami Matthiaso Thurno, 1618 m. sukilo prieš karalių ir išmetė jo vietininkus pro Prahos pilies langą. Jėzulio statulos savininkė Polyxena von Lobkowitz liko ištikima katalikybei, todėl, kaip ir daugelis kitų didikų, keturis mėnesius praleido kalėjime, o jos valdos buvo konfiskuotos.
Šis vietinio lygio maištas pradėjo siaubingą Vidurio Europos katastrofą, vėliau pavadintą Trisdešimtmečiu karu (1618–1648). Tačiau pradžioje katalikybė ir Imperija triumfavo. 1620 m. lapkričio 8 d. ant Baltojo kalno (Bila hora) prie Prahos vartų įvyko lemtingas mūšis, išgelbėjęs katalikybę Čekijoje. Religinė šio įvykio dvasia mus tiesiog stulbina.
Trumpam įveikęs Ferdinando II kariuomenę, M. Thurnas apgulė Vieną ir ėmė grėsti visai Imperijai. Ferdinandas, parpuolęs ant žemės prieš Nukryžiuotąjį, karštai meldė Viešpatį pagalbos. Iš krucifikso pasigirdo balsas: „Ferdinande, te non deseram“ – „Ferdinandai, aš tavęs nepaliksiu.“ (Šis „Ferdinando kryžius“ iki šiol labai gerbiamas Vienos Hofburgo koplyčioje.) Tik netikėtai atvykus sustiprinimui, protestantai turėjo trauktis. Tačiau grįžę Prahoje jie paskelbė, kad nuverčia Ferdinandą nuo Čekijos sosto ir nauju karaliumi išrenka kurfiurstą Friedrichą V.
Imperatorius Ferdinandas II ir Bavarijos hercogas, katalikiškų valstybių Lygos vadas Maximilianas nutarė nedelsiant pulti Prahą ir sukilimą numalšinti. Tačiau jie suprato, kad nieko nenuveiks be Viešpaties pagalbos. Todėl paprašė popiežių Paulių V atsiųsti iš Romos žymų vienuolį, basųjų karmelitų ordino vadovą t. Dominicus a Jesu Maria OCD. Tėvas Dominicus buvo įtakingas Bažnyčios veikėjas, bet kartu išliko paprastu nuolankiu vienuoliu ir gyveno šventą gyvenimą. Jis turėjo pranašystės, gydymo, širdžių skaitymo ir kitas dovanas, bet ypač garsėjo savo dažnomis ekstazėmis.
Nepaisant to, kad jau buvo sulaukęs 60 metų ir stipriai negalavo, t. Dominicus išvyko į Bavariją, kur tapo Maximiliano armijos dvasios vadovu. Dominicus pašventino armijos vėliavą, kurioje buvo pavaizduota Marija ir parašyta: „Terribilis ut castrorum acies ordinata“ – „Baisi kaip mūšiui parengta armija“ (Giesm 6, 10), o kitoje pusėje – Jėzaus ir Marijos vardų raidės su užrašu „Da mihi virtutem contra hostes tuos!“ – „Duok man jėgų prieš tavo priešus“ (iš Brevijoriaus). Maximilianas ir visi kariai iš Dominicus rankų priėmė rudąjį Karmelio kalno Dievo Motinos škaplierių kaip ypatingos Marijos globos ženklą.
Bavarų pulkams vadovavo karštas katalikas generolas Johannas Tserclaes Tilly. Legendinis Tilly taip pat buvo išauklėtas jėzuitų Ingolštato kolegijoje. Jis ypač pasižymėjo pamaldumu Dievo Motinai, kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose ir sukalbėdavo Rožančių. Maximilianas ir Tilly vedė armiją į Austrijos sostinę Vieną. Čia juos pasitiko imperatoriaus armija, vadovaujama generolo Karlo Bonaventura Buquoy. Jos vėliavoje buvo Nukryžiuotasis su užrašu „Exurge Domine et judica causam Tuam“ – „Pakilk, Viešpatie, ir teisk savo bylą“ (Ps 43, 26) bei Angelų Karalienė su užrašu „Monstra te esse Matrem!“ – „Parodyk, kad esi Motina“ (iš himno „Ave, Maris stella“). Buquoy nenorėjo būti pavaldus Maximilianui. Kad išliktų abiejų armijų vienybė, imperatorius paskelbė pačią Mariją jungtinių pajėgų „Generalissima“.
Armijoms žygiuojant link Prahos, 1620 m. spalio 11 d. t. Dominicus užsuko į kalvinistų sugriautą Strakonitzo pilį ir griuvėsiuose rado paveikslą, vaizduojantį Mariją, Juozapą ir Kūdikėlį ėdžiose. Jiems visiems buvo išdurtos akys. Dominicus parodė paveikslą kariuomenės vadų susirinkimui ir sušuko: „Žiūrėkit, štai paveikslas, kurį radau nusiaubtuose kataliko namuose, eretikai jame išdūrė akis! Jūs privalote atkeršyti už Viešpačiui ir Jo Motinai padarytą gėdą. Aš nešiu šį paveikslą priekyje, kad jis kovotų už jus ir pelnytų pergalę!“ Paveikslas pavadintas „S. Maria de Victoria“ – „Švč. Marija Nugalėtoja“.
1620 m. lapkričio 7 d. armija jau stovėjo prie Prahos. Katalikų pusėje buvo 28 000 karių iš Vokietijos, Ispanijos, Valonijos, Italijos, Lenkijos, Airijos, Kroatijos. Protestantų armijoje, vedamoje kunigaikščio Christiano von Anhalto, buvo 21 000 vokiečių, čekų, lenkų, anglų, vengrų ir totorių. Giedodami „Salve Regina“, katalikai pradėjo puolimą. Iš pradžių protestantų vengrų dalinys imperatoriaus pajėgas privertė bėgti. Maximilianas šaukėsi t. Dominicus pagalbos – šis pasikabino Marijos Nugalėtojos paveikslą ant kaklo, paėmė į rankas krucifiksą, sėdo ant žirgo ir kartu su Maximilianu ėmė vesti pulkus. Protestantai pradėjo bėgti ir per dvi valandas buvo sutriuškinti. Trumpai karaliavęs Friedrichas V pabėgo į Olandiją.
Kai dar nebuvo ekumenizmo...
Katalikybė ir imperatoriaus valdžia paėmė viršų visoje Čekijoje, Austrijoje, Silezijoje. Prasidėjo kontrreformacijos pergalė.
Kūdikėlio Jėzaus statulos savininkė Polyxena buvo išvaduota, atgavo savo valdas, o 1624 m. imperatorius jai suteikė kunigaikštienės titulą. T. Dominicus tapo imperatoriaus Ferdinando II patarėju. Atsidėkodamas už jo indėlį į pergalę, imperatorius pažadėjo įkurdinti karmelitus Čekijoje. 1621 m. t. Dominicus grįžo į Romą. Popiežius Grigalius XV paklausė jo, ko jis nori kaip atlygio už savo šlovingą pasiuntinybę. T. Dominicus paprašė Karmelio reformuotojos Teresės Avilietės kanonizacijos. Kitų metų kovo 12 d. popiežius ją paskelbė šventąja kartu su Ignacu Lojola, Pilypu Neriu, Pranciškumi Ksaveru ir Izidoriumi Seviliečiu. Gegužės 8 d. Romos S. Maria Maggiore bazilikoje įvyko triumfalinė Marijos Nugalėtojos paveikslo karūnacija. Marijai uždėta masyvi aukso karūna, papuošta briliantais, kurią savo „Generalissimai“ padovanojo imperatorius. Vėliau sena dominikonų Šv. Pauliaus Atsivertimo bažnyčia Romoje buvo pašventinta „S. Maria della Vittoria“ garbei. Kitas popiežius Urbonas VIII Baltojo kalno pergalės atminimui netgi įvedė Marijos Nugalėtojos šventę antrą lapkričio sekmadienį. Deja, 1833 m. bažnyčioje įvyko gaisras ir paveikslas sudegė, dabar gerbiama tik jo kopija.
Penkiasdešimt pagrindinių sukilimo organizatorių buvo pasmerkti mirčiai, bet penkiems iš jų imperatorius suteikė malonę. Maištininkų vadas Thurnas pabėgo į Stambulą, bet jam nepavyko įtikinti turkų sultoną pulti Imperiją. Visoje šalyje uždraustos viešos protestantų pamaldos, uždrausta spausdinti ir platinti jų raštus. Protestantų didikai neteko postų. Ferdinandas II 1624 03 29 paskelbė katalikybę vienintele leistina religija Čekijoje, o 1627 m. liepė protestantams pasirinkti – grįžti į katalikybę arba per 12 mėnesių išvykti iš šalies. Emigravo apie 150 000 žmonių, bet vėliau dėl ekonominių priežasčių daug sugrįžo. Jėzuitai ir kapucinai gana sėkmingai vykdė liaudies grąžinimą į tikrąjį tikėjimą, liko tik nedidelė grupė užsispyrusių liuteronų. Įvykdyta taip pat esminė katalikiškų parapijų, vienuolijų, mokyklų reforma, pašalinti piktnaudžiavimai ir apsileidimas, liturgija įgavo tikrai barokinį puošnumą.
Kūdikėlis Jėzus gelbsti Prahą
Vykdydamas pažadą t. Dominicui, imperatorius savo lėšomis Čekijoje ir Austrijoje pastatė tris didelius basųjų karmelitų vienuolynus. Vienas iš jų buvo Prahoje, įkurtas 1624 m. miesto dalyje Malá Strana. Čia 1613 m. liuteronai buvo pasistatę Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią. Pastatas buvo konfiskuotas ir pašventintas Marijos Nugalėtojos ir šv. Antano Paduviečio titulais. Bažnyčios altoriuje pakabinta garsiojo Marijos Nugalėtojos paveikslo kopija.
Deja, pergale ilgai džiaugtis neteko. Karas dar tik prasidėjo, todėl niekas nesirūpino naujai įsikūrusių vienuolių išlaikymu. Prahos karmelitų vienuolynas tuoj pateko į didelį vargą, trūko net duonos. Tačiau 1628 m. nusiminusius vienuolius aplankė ištikimoji Prahos katalikė Polyxena von Lobkowitz. Ji sušelpė vienuolyną ir padovanojo jam brangiausią savo šeimos lobį – Kūdikėlio Jėzaus skulptūrą. Jėzulis grįžo pas karmelitus.
Statula buvo pastatyta noviciato koplyčioje. Tarp novicijų buvo liuksemburgietis br. Cyrillus a Matre Dei, jau 30 metų kentėjęs nuo dvasinės sausros. Jis ėmė melstis Kūdikėliui ir staiga pajuto lyg dvasinę šviesą, visiškai atgavo dvasios ramybę.
1631 m. lapkritį Prahą netikėtai užėmė protestantiškojo švedų karaliaus Gustavo Adolfo pajėgos. Vienuoliai pasitraukė į Miuncheną. Marijos Nugalėtojos bažnyčioje vėl pradėtos liuteronų pamaldos, o Kūdikėlio Jėzaus statula buvo užmesta už koplyčios altoriaus. Ten su nulūžusiomis rankomis ji gulėjo septynis metus. Švedai buvo tai išvejami, tai vėl grįždavo, nuolat siautė maro epidemija. Vienuoliai grįžo ir ėmė rūpintis vilties netekusiais miestiečiais. Kodėl Dievas delsia ir nesuteikia savo pagalbos? Į ką kreiptis, ko šauktis?
Po ilgų paieškų 1637 m. dabar jau kunigu tapęs t. Cyrillus rado Kūdikėlio Jėzaus statulą. Jeigu ji padėjo jam, padės ir visam vienuolynui, visam kraštui ir Imperijai. Statula buvo sutaisyta, vos pradėjus ją garbinti, švedai netikėtai pasitraukė, vienuolynas iškart gavo maisto. T. Cyrillus dėka statula tapo žinoma ir greitai išgarsėjo stebuklais. Kartą tėvui apsireiškė Kūdikėlis ir pažadėjo: „Kuo labiau jūs mane garbinsite, tuo daugiau malonių jums suteiksiu.“ Vieno iš priorų, t. Emmericho a S. Stephano OCD kronikoje aprašyta daugybė istorijų apie neįtikėtinus pagijimus ir atsivertimus, kurie įvyko Prahos Jėzulio užtarimu. Jo pagalbai priskiriamas ir netikėtas išgelbėjimas nuo švedų pajėgų, kurios grėsė naujojo imperatoriaus Ferdinando III armijai Rėgensburge 1641 m. Tuo metu įžadus padarę didikai įrengė puošnų altorių Prahos Jėzulio garbei. Ypač daug malonių patyrė von Lobkowitzų giminė, kurios nariai pastatė Kūdikėliui atskirą puošnią koplyčią. 1644 m. mecenato Don Baltasaro de Maradas (Maltos ordino riterio, Bohemijos feldmaršalo) lėšomis ji buvo restauruota baroko stiliumi pagal Romos bažnyčios „S. Maria della Vittoria“ pavyzdį ir tapo pirmąja barokine Prahos bažnyčia. Kūdikėlio šlovė greitai paplito visoje Europoje, įžadus jam duodavo didikai iš visos Čekijos, Austrijos, Vokietijos, Portugalijos, Italijos. Jo garbinimas vėl grąžino katalikišką dvasią platiems liaudies sluoksniams – Prahos Jėzulio vedama dvasinė kontrreformacija buvo daug veiksmingesnė už kariavimą ar protestantų trėmimus. Panašiai Lietuvą nuo kalvinizmo gelbėjo Šiluvos Dievo Motina savo apsireiškimu ir stebuklinguoju paveikslu.
1648 m., švedams eilinį kartą užėmus Prahą, Kūdikėlį aplankė pats švedų armijos vadas gen. von Zweibrückenas – būsimasis Švedijos karalius Karlas X Gustavas. Nors būdamas protestantas, jis išklausė pasakojimų apie Kūdikėlio daromus stebuklus, liepė kareiviams saugoti vienuolyną nuo plėšimų ir net padovanojo jam 30 dukatų.
1651 m. sausio 14 d., atsidėkodama už nepaprastą pagalbą švedmečio ir maro laikais, Prahos miesto valdžia bei didikai iškilmingai karūnavo Stebuklingojo Prahos Jėzulio statulą ir paskelbė Jį savo Karaliumi. 1655 m. ji karūnuota dabartine auksine, brangakmeniais papuošta karūna, kurią dovanojo burggrafas B. I. von Martinitzas. Statulos galvą imta dengti barokiniu peruku iš baltų plaukų, o visą Kūdikėlį rengti puošniais rūbeliais, išpuoštais brangakmeniais. Rūbelių (vok. „Gnadenrökl“) yra 75, seniausias iš dabar naudojamų pasiūtas apie 1700 m. Po Kalėdų naudojamas žalias rūbelis, kurį 1742 m. savo rankomis auksu išsiuvinėjo ir padovanojo imperatorienė Maria Theresia savo karūnavimo Bohemijos karaliene proga.
„Per mane viešpatauja karaliai“
Kūdikėlio karūna savo forma primena seniai sugriuvusios Imperijos karūną. Žemiškos Imperijos pagalbos nebuvo krikščionybės pradžioje, jos nėra ir šiais, galbūt paskutiniaisiais laikais. Bet Kristus Karalius lieka, Jis nuolat rūpinasi tais, kurie pripažįsta Jo valdžią ir šaukiasi Jo pagalbos.
Katalikybė nelaimėjo religinio karo, protestantizmas liko ir suskaldė krikščionijos vienybę. XVIII amžiaus europiečiai pavargo ginčytis, kuri iš daugybės konfesijų teisi ir nutarė, kad gal tai ne taip ir svarbu. Atėjo šalto racionalizmo, masoniškojo okultizmo ir nacionalistinės politikos laikai. Naujieji valdovai, skirtingai nuo Ferdinando II, pamiršo Dievo žodį: „Per me reges regnant“ – „Per mane viešpatauja karaliai“ (Pat 8, 15), todėl greitai daugelis iš jų tapo revoliucijų aukomis. O Prahos Jėzulis toliau gyvuoja.
XVIII a. pasaulyje buvo 50 Kūdikėlio Jėzaus šventovių, šiandien yra apie 30. Žymiausios: Mindelheim (Bavarija, nuo 1745), Briuselis (nuo 1897), Loughrea (Airija, nuo 1891), Arenzano (Italija, prie Genujos, nuo 1904), Nasik (Indija, prie Bombėjaus, nuo 1962).
Miraculosus Jesulus Pragensis, Milostné Pražské Jezulátko lieka vienu labiausiai mylimų Viešpaties atvaizdų Katalikų Bažnyčioje. „Ir jo karalystei nebus galo“ (Nikėjos tikėjimo išpažinimas).
Pagal Steinhart, Ferdinand, Das Gnadenreiche Prager Jesulein, das Heilige Römische Reich und unsere Zeit, Mediatrix-Verlag, Wien, 1988.
Kartą Mergelė Marija apsireiškė Prahos Jėzulio apaštalui t. Cyrillus a Matre Dei ir įkvėpė jam šią maldą, kuri šventovėje kalbama iki šiol:
O Jėzau, aš bėgu prie Tavęs,
per Tavo Motiną meldžiu Tave,
iš vargo gelbėki mane.
Nes aš tikrai tikiu Tavimi,
kad Tu, o Dieve, saugoji mane.
Aš tikrai pasitikiu Tavimi,
kad aš rasiu Tavo malonę.
Iš visos širdies myliu Tave,
todėl gailiuosi dėl savo nuodėmių,
ir karštai maldauju Tave,
kad mane nuo jų išvaduotum.
Aš ryžtuosi taisytis,
ir daugiau Tavęs neliūdinti.
Todėl visiškai pasivedu Tau,
noriu kantriai kentėti dėl Tavęs
ir Tau per amžius tarnauti.
O savo artimą kaip save patį
aš noriu dėl Tavęs mylėti.
O Jėzuli, aš meldžiu Tave,
iš vargo gelbėki mane,
kad kada nors galėčiau mėgautis Tavim
kartu su Juozapu ir Marija
bei visais angelais per amžius. Amen.
