Jei Bažnyčia yra dieviška institucija, kaip tiki visi katalikai, tai kaip joje gali būti piktnaudžiavimų? Ar tai, kad Bažnyčioje yra nuodėmių, nėra įrodymas, kad ji nėra iš Dievo? Žinoma, nuodėmės nėra iš Dievo — jos atsiranda dėl laisvos žmogaus valios. Bažnyčioje veikia du principai: dieviškasis, Šventoji Dvasia, kuri veikia joje, kad pašventintų žmogų ir pakeltų jį link dangaus, ir žmogiškasis elementas, kuris turėtų bendradarbiauti su dieviškuoju, tačiau jam dažnai nepavyksta to padaryti. Šventoji Dvasia veikia kurdama tą šventumą, kuris yra išskirtinė Bažnyčios žymė bet kuriuo laikmečiu, tačiau žmogaus silpnumas, taip pat pasireiškiantis kiekvienu laikmečiu ir lemia šiuos trūkumus, nuodėmes, piktnaudžiavimus ir papiktinimus, kurias Kristus išpranašavo sakydamas:
Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina. (Mt 18, 7)
Todėl akivaizdu, kad per visą Bažnyčios istoriją, nuo jos gyvavimo pradžios iki pabaigos, buvo ir bus papiktinimų ir piktnaudžiavimų. Bažnyčios istorija yra kovos istorija, su savo pergalėmis ir pralaimėjimais tarp Dieviškosios Dvasios ir trapios, kūniškos, tačiau vis dėlto laisvos žmogaus dvasios, kuriai kiekviename žingsnyje trukdoma nusileisti didesnei susivienijusių Dievo priešų - velnio ir kūno - įtakai.
Todėl piktnaudžiavimai Bažnyčioje neprieštarauja teiginiui, kad ji yra iš Dievo. Numatydamas šiuo klausimu kilsiančius klaidingus samprotavimus Kristus mus perspėjo pateikdamas palyginimą apie rauges, pasėtas tarp kviečių, kuriuos jaunikio tarnams buvo pavesta auginti iki derliaus nuėmimo ir palyginimą apie užmestą tinklą, į kurį patenka geros ir blogos žuvys, kad atėjus pasaulio pabaigai teisiuosius nuo neteisiųjų atskirtų angelai. Abu palyginimai mus moko, kad Bažnyčioje bus gerų ir blogų žmonių iki pat paskutinio teismo dienos. Išpranašauti papiktinimai ir piktnaudžiavimai prasidėjo dar apaštalų laikais ir jie buvo tikrai šokiruojantys. Pažiūrėkime, kaip šv. Paulius peikia korintiečius dėl elgesio priimant Šventąją Komuniją: „vienas lieka alkanas“, rašo jis, „o kitas nusigeria“. Ir vėl: „Apskritai tenka girdėti apie palaidumą tarp jūsų, net apie tokį palaidumą, kokio nepasitaiko nė pas pagonis: būtent kažkas gyvenąs su tėvo žmona...“ O vis dėlto tai buvo Kristaus Bažnyčia savo pirminio karšto garbinimo būsenoje.
Kiekviena karta buvo tokia pati. Piktnaudžiavimai ir papiktinimai neaplenkė ir aukščiausių Bažnyčios postų. Tikra tiesa, kad iš 260 popiežių, valdžiusių Bažnyčią, dėl savo didvyriškų dorybių 79 iš jų yra kanonizuoti šventieji, o didžioji dauguma likusiųjų pasižymėjo nepralenkiamomis protinėmis ir moralinėmis savybėmis, tačiau buvo ir tokių, kurie užtraukė nešlovę savo aukštai padėčiai. Kardinolas Gibbonsas savo „Mūsų tėvų tikėjime“ sako: „Mes turime keturiasdešimt tris dorybingus popiežius prieš vieną blogą, kai tuo tarpu Judas Iskarijotas buvo vienas iš dvylikos apaštalų“. Tačiau Bažnyčios priešų akyse vienas nevertas pontifikas nusipelno daugiau dėmesio, nei penkiasdešimt dorybingų popiežiaus sosto atstovų.
Papiktinimai žemesniuose tikinčiųjų sluoksniuose, be abejo, yra gerokai gausesni ir mums nereikia bijoti patvirtinti, kad niekada nuo Kristaus laikų nebuvo tokio meto, kai Jo Bažnyčia neturėjo gailėtis, tikrinti save ir reformuotis dėl piktnaudžiavimų jos pačios vaikų šeimoje. Jos dogmatinis mokymas ir moralinis standartas, kurį ji teigia, yra aukščiau bet kokių priekaištų, nes jie yra jos dieviškojo elemento — Tiesos Dvasios, kuri jos niekada nepalieka — veikimas. Tačiau daugybės jos pačios saviškių — tiek ganytojų, kurie yra samdiniai, tiek avių, nuklydusių nuo kaimenės — gyvenimai yra jos nuolatinis rūpestis ir gausus skandalų šaltinis pasauliui. Tuo tarpu ta pati Dieviškoji Dvasia, kuri pašventina tuos, kurie paklusniai atsiliepia į malonės veikimą, visada veikiai iškelia iš jų tarpo uolius reformatorius, kurie, apšviesti vidinės šviesos ir vedami tinkamo autoriteto pašalina piktnaudžiavimus, kylančius iš žmogiškojo trapumo ir žmogiškų aistrų. Toks buvo nuolankus šv. Pranciškus Asyžietis, kuris iškilo kaip gyvas priekaištas savo laikmečio supasaulėjimui, tokia buvo šv. Kotryna Sienietė, kurią Viešpats padarė savo įrankiu sugrąžinti popiežių iš Avinjono į Romą, tokia buvo švelnioji šv. Teresė Avilietė, kuri iš naujo atkūrė herojišką karmelitų ordino paprasto gyvenimo dvasią, toks buvo šv. Ignacas Lojola, kuris savo dvasinėmis pratybomis atvertė ir pašventino save ir savo bendražygius, o tada, su jais ir per juos, reformavo tūkstančius kitų dvasininkų ir pasauliečių. Bažnyčios istorijoje nėra amžiaus, kurioje nepaprastos reformacijos nebūtų išgryninę daugelio krikščionių moralės.
Mūsų dienomis mes matome visą virtinę reformų, vykdomų mūsų garbiojo Aukščiausiojo Pontifiko, Pijaus X. Dar tik trys metai, kai jis beveik prieš savo valią buvo išrinktas į šį didžiai orų postą, o jau pristatė kelias svarbias reformas, kai kurias liečiančias jo paties aplinką ir valdininkus Romos kongregacijoje, kitas — liečiančias vyskupus ir ganytojus visoje Italijoje, dar kitas — liečiančias katekizmo mokymą, šv. Rašto studijavimą seminarijose, bažnytinės muzikos naudojimą visame katalikiškame pasaulyje, dažną Šventosios Komunijos priėmimą ir kt. Paimkime, pavyzdžiui, XIII mūsų eros amžių. Įvairiems pasaulio galingiesiems pavyko perimti vyskupų ir abatų skyrimą savo valdose, užpildant daugelį svarbių postų savo giminėmis ir favoritais, o kartais netgi parduodant šventosios tarnybos vietas simonijos [bažnytinių pareigų pirkimo - red.] sandoriais. Dėl Vokietijos imperatorių įtakos į aukščiausiąjį postą buvo išrinkti net kai kurie popiežiai.
Iš kur turėjo ateiti tokių piktnaudžiavimų reformacija? Daugybė vyskupų ir pasaulio galingųjų buvo įklimpę į skandalus ir atrodė, kad Bažnyčia nepajėgi jų pašalinti. Tada Dievo Dvasia atsiuntė gelbėtoją, kaip tai buvo padariusi Senojoje Sandoroje per Gideoną, Jeftą, Samsoną ir kt. Šiuo atveju Apvaizdos įrankis buvo Hildebrandas, amatininko sūnus. Didvyriškos drąsos dėka jis sulaužė burtą, kuris, atrodė, yra supančiojęs šventuosius dvasininkus. Jis įkalbino popiežių paskelbti, kad nuo šiol Aukščiausiąjį Pontifiką rinks kardinolų kolegija.
Vėliau, pats išrinktas popiežiumi ir pasirinkęs Grigaliaus VII vardą jis drąsiai atsisakė taip vadinamos blogos „investitūros“ praktikos, dėl kurios kai kurie valdovai turėjo investuoti į naujų vyskupų žiedus ir lazdas, jų šventosios tarnybos simbolius. Todėl jie teigė, kad turi teisę patys rinktis vyskupus, į kuriuos turės investuoti. Ypatingai teisę į šią privilegiją reiškė imperatorius Henrikas IV. Grigalius VII, pasitikėdamas Dievo pagalba prieš bet kokią žemiškąją galią, pasmerkė piktnaudžiavimą ir paskelbė griežtas bausmes prieš bet kurį valdovą, kuris tęstų tokią praktiką. Imperatorius surinko jam pavaldžius vyskupus, nušalino Grigalių VII ir savo ruožtu iškėlė anti-popiežių. Bet dorybingasis Grigalius pareiškė, kad Henrikas, tokiu būdu užsipuldamas Bažnyčią sulaužė savo karūnavimo priesaiką ir neteko savo imperatoriškosios karūnos. To pasekoje jis pareiškė, kad visi Vokietijos žmonės yra atleidžiami nuo paklusnumo tironui. Henrikas buvo priverstas paklusti teisingam nuosprendžiui ir pamaldžiai nuvyko į Kanozą, kur tuo metu gyveno Grigalius. Čia, prieš gaudamas išrišimą jis turėjo atlikti atgailą. Tokiu būdu skandalingos investitūros praktikos buvo atsisakyta. Tačiau už šią šventą pergalę Grigalius VII turėjo brangiai sumokėti — to pasekoje jis to paties tirono buvo išvarytas iš Romos ir mirė tremtyje. Be to, mandagūs istorikai, stengdamiesi įtikti pasaulio galingiesiems, apšmeižė jo vardą. Jis buvo vaizduojamas kaip blogas popiežius, kol jo garbę reabilitavo protestantų istorikas Voigtas. Tokie patys išteisinimai buvo parašyti ir priimti kaip istorijos verdiktai popiežiui Inocentui III istoriko Ranke ir kitų, Leonui X istoriko Rosko ir pan., tiesos jėgai triumfuojant prieš nekatalikų, tačiau nuoširdžių studentų išankstines nuostatas.
Kad ir kokia reforma ateitų iš Dievo Dvasios, kaip ir Grigaliaus VII atveju, ji yra tvarkinga, nuosaiki ir suderinama su teisingumu. Bet tai, kas kyla iš žmogaus dvasios, dažnai linksta į perteklių, neteisėtumą, į pasirengimą naudoti blogas priemones pasiekti norimiems tikslams. Taip įvairiais laikais elgdavosi tie, kurie patys save pasiskyrė Bažnyčios reformatoriais, kurie dažniausiai nepasižymėjo nuovoka, reikiama sėkmingai išspręsti subtiliam reikalui, kurio taip noriai imdavosi. Taip iškalbingas vienuolis Savanarola sukėlė smarkų pasipriešinimą popiežiaus Aleksandro VI keliamiems skandalams, popiežiaus, kuris greičiausiai buvo pats neverčiausias iš visų Romos pontifikų. Bet jo užsidegimas nebuvo nuosaikus, jo priemonės nebuvo tokios, kokias savo išmintimi būtų patvirtinęs Dievas. Ir vis dėlto psalmininkas perspėjo visas kartas, kad „Jei VIEŠPATS nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato“ (Ps. 127)
Toliau mes išnagrinėsime kai kuriuos kitus save reformatoriais pasiskyrusius asmenis, kuriuos galime kaltinti žymiai didesniais dalykais, nei norėjęs gero, bet staigus ir smurtingas Savanarola.
