Kaskart labiau nusiskundžiama blogybių plitimu pasaulyje, ypač tarp jaunuomenės, vadinamosios mūsų vilties. Pažangiausi mokytojai dejuoja, kad jaunimas nepripažįstąs drausmės, nesilaikąs tvarkos, nemėgiąs darbštumo, tik dar sportas, žaidimai, vakarėliai ir boksai jį dominą, nors jų tūli dedasi užaugusiais.
Mes, vyresnieji, žinome, jog ir seniau buvo dejavimų. Blogų nuotykių pasitaikydavo. Raugių tarp kviečių visados buvo, yra ir bus; vis dėlto usnių, piktžolių tiek nėra buvę. Kiekvienas rimtas žmogus jaučia reikalą ką nors daryti; bet maža kas tenusimano, kaip tai darytina.
Niekad nebuvo daugiau tariamasi jaunuomenės auklėjimo klausimais, kaip šiais laikais; didėja pedagoginių teorijų skaičius; patiekiama naujų metodų; manomasi, aptikus neklaidingą priemonę, kuri augančią kartą paruošianti gyvenimui, padarysianti ją laimingą. Bet nekaip sekasi, kai ko vis stinga. Štai paslaptis!
Be tinkamo tikybinio ir dorovinio lavinimo, - kaip išmintingai yra įspėjęs Leonas XIII, - „nesveika bus kiekviena sielų kultūra; jaunesnieji, neįpratę gerbti Dievo, negalės pakelti nė jokios padoraus gyvenimo drausmės ir, pripratę niekuomet nevaldyti savo aistrą, lengvai bus prikalbinami ardyti valstybės tvarką“.
Mūsų priežodis sako: „Kokie tėvai, tokie vaikai“. Šiandien šeimose yra per daug pakrikimo; užtat jaunuomenėje keroja nevaržomi geiduliai. Juridinė Bažnyčios išmintis auklėjimo dalyke nustato tiksliai ir aiškiai: „Gimdytojai turi labai svarbią pareigą pagal išgalėjimą rūpintis religiniu ir moraliniu, kūniniu ir pilietiniu vaikų auklėjimu bei laikina jų gerove“ (Kan. 1113).
***
Motinos, tėvai! Jums visiems yra žinomas Mozės įvykis. Nuožmus Egipto karalius įsakė žudyti ką tik gimusius žydų berniukus. Motina, nebegalėdama kūdikio slapstyti, paguldė pintinėje upės pakrantėje. Apvaizda išgelbėjo Mozės gyvybę per karaliaus dukterį, kuri atidavė jį auginti jo paties motinai, tardama: „Imk šitą vaiką ir auklėk jį man; aš tau užmokėsiu“ (II Moz.2,9). Motina išaugino didelį Dievo tarną, savo tautos vadą.
Ir krikščionių vaikai iš prigimties rūstybės sūnūs, pasmerkti amžinai žūti. Bažnyčia, gera motina, juos krikštija vandeniu ir Šv. Dvasia, juos padaro Dievo vaikus, Kristaus brolius, dangaus karalystės įpėdinius. Viešpaties vardu paveda jums: auklėkite juos man; aš jums atsilyginsiu.
Esti gabių dailininkų; jų paveikslai yra tokie gražūs, jog negalima jais atsigėrėti. Bet būna ir tokių menkų menininkų, kurių darbai netinka parodoms, o tenka neretai jų matyti bažnyčiose. Garsus Mykolas Angelas nukalė iš marmuro Mozės statulą, kuri atrodė kaip gyva. Gimdytojai, turite jūs iš vaiko sielos, kaip iš plastelino, išlipdyti gyvojo Dievo panašumą.
Paprastai jūs rūpinatės vaikų pavalga, jų ateities materialiniu aprūpinimu, tam tikru išmokslinimu, būsima jų karjera, gera dukterų partija; palyginti maža tesisielojate tikybiniu ir doroviniu jų švietimu. Tai yra svarbiausias dalykas krikščioniškame auklėjime. Tačiau nedaug yra tėvų, kurie iš tos savo pareigos darytų sąžinės apyskaitą.
Stengiatės vaikus aprengti gražiu drabužiu, kuris dėl savo plonumo ir trumpumo apnuogina ne tik kūną, bet ir sielą. Tuo tarpu menkai tesirūpinate jų dvasios papuošimu krikščioniškomis dorybėmis, jų pažanga tikėjime, doroje, gražiu išauklėjimu, jiems laimingos amžinasties užtikrinimu. Šituo reikalu daugiausia privalote sielotis. Vis tik maža tepasitaiko gimdytojų, kurie šituos apsileidimus išpažintų klausykloje.
Jūs, vien pagalvoję apie pavojingą vaiko ligą, drebate iš baimės. Jei mirtis atima jums sūnų ar dukterį, tai kiek ašarų išliejate per kiauras dienas, kartais ištisais mėnesiais negalite nusiraminti. Kad bent tiek rūpintumėtės jo sielos pavojais, ligomis, jo dvasios gyvenimu, amžina laime... Deja, daug kam jūsų tai mažiausia terūpi. Reta gimdytojų, kuriems neduotų ramybės, kvaršintų klausimas: ar mano vaikai bus ištikimi Dievui? Ar jie bus teisingi žmonėms, ar bus amžinai laimingi? Ar nelaimingi? Tai pareis nuo jų auklėjimo. Jei krikščioniškai juos išauklėsite, jie džiaugsis laime; jeigu netinkamai, tai juos pražudysite ir save pasmerksite. Taigi saugokite vaikus kaip akies vyzdį.
***
Maži gyviai, paukšteliai, žvėreliai nereikalauja ilgos tėvų pagalbos kaip žmogus. Anų kas jau sensta po kelerių, keliolikos metų; o žmonės iki septynerių metų esti kūdikiai, lig keturiolikos - vaikai, vėliau darosi jaunimas. Jis dar bent kelerius metus reikalingas rūpestingos tėvų globos nebe tiek kūno, kiek sielos atžvilgiu. Dabar ypatingai privalu susirūpinti mergaičių ir berniukų priežiūra.
Žmogaus prigimtyje yra likę pirmosios nuodėmės padarinių, ypač valios silpnumas ir palaidumas. Iš pat jaunų dienų netvarkingi polinkiai reikia taisyti, o gerieji stiprinti; labiausia reikia šviesti protas ir valia tvirtinti antgamtinėmis tiesomis ir malonės priemonėmis, be kurių negalima suvaldyti blogųjų palinkimų (Pijus XI, Enc.).
Gyvenimo krypties vaikas pats nepaima, nebent į blogąją pusę, nes į maišatį pakrypęs nuo mažatvės. „Žmogiškos širdies jausmas ir mintis palinkę į pikta iš jos jaunystės“, — sako Šv. Raštas (Pr. 8,21). Todėl nuo tokios ar kitokios linkmės, kokią jūs, tėvai, nustatysite, priklausys visas tolimesnis vaikų gyvenimas, o dažniausia ir amžinatvė.
Šv. Raštas įsako: „Turi sūnų? — Auklėk juos ir lenk juos nuo pat jų kūdikystės. Turi dukterų? - Sergėk jų kūną“ (Ekli. 7,25-26). Auklėjimas įdiegia pastoviausią gyvenimo pakraipą, pagal žinomą Išminčiaus pasakymą: „jaunikaitis, įpratęs į savo kelią, ir pasenęs nuo jo neatsitraukia“ (Pat. 22,6). Taigi, tėvai, tinkamai vartokite jums Viešpaties duotąjį autoritetą, kad išaugintumėt vaikus šventoje Dievo baimėje - visokios išminties pradžioje.
Gimdytojai, būkite kilnių papročių skiepytojai ir ugdytojai vaikuose! Pirmi gauti jų įspūdžiai savaip juos nuteiks. Vaikai ir gerai išauklėti gali vėliau sugesti, bet pirmoji gera sėkla, giliai įleidusi šaknis, gali atsigauti, vėl vesti gerą vaisių. Tačiau jei bus pasėta gajų piktžolių ir jos įsiveis, tai nebe taip lengvai duosis išnaikinamos.
Katalikai tėvai, berkite grynus kviečius vaikų sielos dirvon, ne aistrų karščio išdžiovinton, nes neįleis šaknų; ne usnėton, kad jų nenusmelktų, o purion žemėn, kad vienas grūdas, anot Evangelijos, duotų trisdešimteriopą, kitas - šešiasdešimteriopą, trečias - net šimteriopą vaisių. Tai jūsų didžiausias uždavinys. Taip jų sielas išganysite ir savas išgelbėsite nuo pasmerkimo.
***
Ką žmogus sės, tai ir pjaus. Pasėjęs gerą sėklą, susilauks gerų vaisių; kaip pabarstęs pasturlakų, gaus menką derlių. Pirmieji, kurie skina vaisius iš blogo ar gero vaikų švietimo, yra patys tėvai ir motinos. Tai rodo Šv. Raštas, patvirtina kasdieninis daugelio šeimų patyrimas. Paklausykite vienos kitos Viešpaties ištarmės. Pasidairykite po žmones.
„Išmintingas sūnus - džiaugsmas jo tėvui, o paikas sūnus - apmaudas jo motinai“ (Pat. 10,1). „Gėda tėvui dėl nedrausmingo sūnaus, o tokia duktė daro jam pažeminimo“ (Ekli. 22,3). „Kas moko savo sūnų, bus giriamas dėl jo ir juo jis girsis savo namiškių tarpe... Miršta jo tėvas, tai būna taip, lyg kad nebūtų miręs, nes jis paliko po savęs panašų į save“ (Ekli. 30,2-4).
Ūkininkas džiaugiasi, matydamas savo lauke banguojančius javus, bręstančias jų varpas. Sodininką džiugina tarpstąs sodas, nokstą sultingi jo vaisiai. Gyvulių augintojas gėrisi ristaisiais savo juodbėrėliais. Daug didesnį pasigėrėjimą turėsite jūs, tėvai, savo vaikais, kuriuos padoriai išauklėsite, kai regėsite juos augant metais, išmintimi, žmonių ir Dievo malone.
Neatsigėrėsite, gimdytojai, krikščioniškai išaugintais vaikais. Kapitalas, įdėtas į tą darbą, duos jums dideles palūkanas. Jie laikys savo pareiga grąžinti jums gausiai dėkingumo skolą: jus apsups meile, pagarba, paklusnumu, globa; jūsų ligos atvejyje parūpins jums vaistų, pakvies sielos gydytoją, kuris aprūpins jus šv. Sakramentais, parengs paskutinei kelionei.
Jei kurie vaikai jus pralenktų kelyje amžinastin, jie užtars jus pas Dievą; palikę žemėje atmins jūsų sielos atilsį: maldomis, šv. Mišių aukomis gelbės jus iš skaistyklos. O kada ir juos Dievas pašauks pas save, didelė bus paguoda jūsų ir vaikų, dėkingų jums už gražų auklėjimą, kad išganingais pamokymais ir kilniais pavyzdžiais atvedėte dangun.
Krikščioniškai išauginti vaikai bus jums didžiausias džiugesys; o dėl blogo išauklėjimo pasmerktieji bus jums, tėvai, motinos, nuolatinis susikrimtimas. Jie aimanuodami prikaišios jums savo likimą: jūs esate amžinos mūsų nelaimės kaltininkai, jūs neparodėte mums tiesaus kelio, jūs neišmokėte mūsų Dievo baimės, žmonių meilės, laikytis Bažnyčios nuostatų.
***
Kokia šiandien jaunuomenė, tokia rytoj visuomenė. Tauta: susideda iš atskirų šeimų, kaip savo dalių. Tinkamas vaikų auklėjimas - geros šeimos pagrindas. Jos ateitis priklausys nuo to, kaip bus lavinama priauganti karta. Todėl visos srovės labai suinteresuotos jaunimu. Kieno rankose jo švietimas ir auklėjimas, tas lems visuomenės ateitį.
Kai kurios valdžios, kaip antai vokiečių nacionalsocialistai, savinosi sau išimtinai jaunuomenės auklėjimą, buvo pašalinę tikybos dėstymą iš mokyklų, norėdami auginti jaunimą be Dievo ir Jo įsakymų. To vietoje skelbė savo rasės ir kraujo kultą... Bet priėjo tokį tautos sužvėrėjimą, kokio nežino istorija: bandė kitas tautas ne tik pavergti, bet ir išnaikinti. Tačiau greit susilaukė savo tautos tragedijos.
Nei aukšta kultūra, nei didelė civilizacijos pažanga, nei apsiginklavimas iki dantų neapgynė vokiečių visuomenės nuo katastrofos. Vienas, mirti nuteistas už krikščionybės persekiojimą, nusižengimus žmoniškumui, karo papročiams, nežmoniškus gyventojų žudymus, beprotiškus miestų, sodžių ir vienkiemių griovimus, palaidus svetimo turto grobimus, prieš pat mirtį tarė: „Nemaniau, kad atstoję nuo Dievo, mes pridarysime tiek blogybių...“
Teismų gausėjimas yra dorovinės tautos būklės rodiklis. Visų blogumų šaltinis — netikęs jaunuomenės auklėjimas. Moralinis tautos puolimas — svarbiausia krašto žlugimo priežastis. Toji baisi tiesa įsidėmėtina negausingai mūsų tautai, jei dar būtume mažaverčiai, morališkai puolę. Taigi daugiau susirūpinkime krikščionišku vaikų auklėjimu.
Tuo tarpu reiškiasi vis didesnis jaunuomenės išdykimas. Akmuo, mestas į vandenį, skrieja kaskart platesnį ratą, ligi tą bangavimą sustabdant priešingai srovei. Taip krikimas plis visuomenėje, kol jos atgimimo nepradėsime nauja karta. Tą reikalą geriausiai patiriame mes, dvasininkai, kurie turime pakrikusius parapijiečius. Vyresnius vargu bepataisysime: jie smilks, kaip gęstąs žvakės dagtis.
„Iš čia aiškėja didžiausia krikščioniško auklėjimo svarba ne vien atskiriems asmenims, bet taip pat šeimoms ir visai visuomenei, nes šitosios tobulybė negali nesusidaryt iš tobulybės visų, ją sudarančių dalių. Panašiai iš minėtų principų darosi aiškiai matoma, galima sakyti, nesulyginama krikščioniško auklėjimo kilnybė, kadangi ji galų gale siekia patikrinti Dievą, didžiausią Gėrybę auklėjamųjų sieloms ir aukščiausią, kokia šiame gyvenime galima, gerovę žmonių visuomenei“ (Pijus XI, Enc.).
***
Brangūs gimdytojai! Bažnyčia, pakrikštijusi jūsų vaikus, Viešpaties vardu paveda jums auginti; jūs esate pirmieji savo vaikų mokytojai ir auklėtojai. Todėl nuo: pat kūdikystės mokykite juos žegnotis - keliantis, gulant, prieš valgant ir pavalgius. Jiems paaugėjus, išmokykite kasdienių poterių; pratinkite rytais ir vakarais juos kalbėti. Vėliau jiems paaiškinkite Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Pasiimkite katekizmą, išaiškinkite jo klausimus ir atsakymus. Paskaitykite jiems Šv. Istoriją. Parenkite prie pirmos išpažinties ir šv. Komunijos. Kunigams telieka tik patikrinti, kad nepaliktų tikėjime ar dorovėje spragų, nepasitaikytų klaidų.
Man teko išgelbėti vieną kitą krikštytą žydę nuo geto ir mirties. Atėjusi padėkoti viena pasigyrė vaikščiojanti bažnyčion, priėjus išpažinties ir šv. Komunijos, bet padariusi vieną klaidą: pirma priėjusi Komunijos, paskui išpažintį atlikusi. Štai mažo tikybinio išmokslinimo vaisiai!
Gražų pavyzdį vaikams auklėti rodo Šv. Raštas, rašydamas apie Tobiją. Tai pakartosiu trumpai jums pamokyti. Jis taip mokė savo sūnų: „Per visas savo gyvenimo dienas turėk mintyje Dievą ir sergėkis, kad niekuomet nesutiktum nusidėti ir kad neapleistum Viešpaties mūsų Dievo įsakymų.
Iš savo lobio duok išmaldas ir nenukreipk savo veido nė nuo vieno beturčio, nes taip atsitiks, kad ir nuo tavęs nebus nukreiptas Viešpaties veidas. Kaip galėsi, taip būk gailestingas. Jei turėsi daug, duok apsčiai, jei maža teturėsi, noriai rūpinkis suteikti maža...
Savo duoną valgyk su alkstančiais ir savo apdarais pridenk nuoguosius... Tiesa, mes gyvename neturtingai, bet turėsime daug gėrybių, jei bijosime Dievo, jei atsitrauksime nuo kiekvienos nuodėmės ir darysime gera...
Saugok save, mano sūnau, nuo visokios paleistuvystės, tebūnie tau gana tavo pačios... Ieškok visuomet patarties pas išmintingąjį. Visą laiką šlovink Dievą ir prašyk jį, kad vestų tavo kelius ir visi tavo sumanymai tepasilieka Jame“ (Tob. 4).
Tais ir tolygiais dėsniais tėvas išauklėjo sūnų geru žmogumi; o sūnus išaugino vaikus ir vaikų vaikus iki penktos kartos. „Visa jo giminė... ištvėrė gerai gyvendama ir šventai elgdamasi, taip, kad buvo meilūs ir Dievui, ir žmonėms, ir visiems krašto gyventojams“ (14,17).
Taip ir jūs, tėvai, motinos, auklėkite savo vaikus; susilauksite tokios pat pagarbos čia žemėje ir amžinatvėje. „Taigi, kas... vieną šitų mažiausių paliepimų laikys ir mokys, tas bus vadinamas didis dangaus karalystėje“ (Mt. 5,19). Amen.
Panevėžys, 1948.VII.26
