Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa   Publikuota iš: „Dievas ir žmogus. Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas“ (1953 m.)
Apie žmogaus gyvenimo tikslą

ĮVADAS[1]

APIE ŽMOGAUS TIKSLĄ

Žmogaus paskirtis

Žmogus šiame pasaulyje gyvena neilgai – vos kelias dešimtis metų. Praslinkus tam laikui, nori jis to ar nenori, turi apleisti šią žemę ir išeiti kitur, iš kur jau niekuomet nebegrįš. Būdamas šiame pasaulyje, kiek jis turi rūpesčių, darbų, kančių, vargų, kiek patiria visokių nepatogumų, nemalonumų, sielvartų, skausmų! Nuo gailaus kūdikio verkimo lopšyje iki kraupių ligonio dejavimų mirties patale retą temato giedresnę dieną, retą tejaučia linksmesnę valandą. O džiaugsmo, laimės jis taip nori, trokšta, ieško, siekia. Bet, deja...

Tad nejučiomis kyla klausimai: kam gi žmogus gyvena šiame pasaulyje? Koks yra jo uždavinys, paskirtis, tikslas? Nejaugi tai būtų vien tik kentėti vargus, sielvartus, skausmus, o daugiau nieko?

Ne! Taip negali būti. Juk jeigu taip būtų, tai žmogaus likimas šiame pasaulyje būtų daug skurdesnis ir sunkesnis nei neprotingų gyvių. Šie, nors irgi gyvena nelengvą gyvenimą, bet nepatiria jokių rūpesčių, nuliūdimų, sielvartų. Jie gyvena vien ta akimirka, neatsimindami, kas buvo prieš valandėlę, nenumatydami, kas bus po valandėlės. Žmogų slegia, kankina ne tik dabartis, bet ir praeitis bei ateitis. Jeigu jis neturėtų kitos paskirties, kaip tik visa tai kęsti, jo gyvenimas šiame pasaulyje būtų tikras nesusipratimas, ir reikėtų pasakyti, kad toji priežastis, kuri leido jam atsirasti, yra didžiausia nesąmonė ir vien tiktai pasityčiojimas iš žmogaus.

Bet taip nėra nei vienam šio pasaulio kūriniui, taip negali būti nei žmogui. Todėl žmogaus paskirties, tikslo reikia ieškoti kur kitur, o ne varguose, skausmuose, sielvartuose. Kur? Tai turi parodyti pati žmogaus prigimtis. Į ką ji visa savo esme yra palinkusi, ko ji visada ir visur geidžia – tai ir sudaro žmogaus paskirtį, tikslą. O tai yra laimė. Juk laimės nori kiekvienas žmogus be jokios išimties. Nesvarbu, ar jis būtų jaunas ar senas, turtingas ar beturtis, mokytas ar bemokslis, ar priklausytų vienai ar kitai tautai, valstybei, ar išpažintų tokią ar kitokią religiją, ar dėtųsi esąs visai be religijos. Ir net negali žmogus nenorėti sau pačiam laimės.

Šis visiems bendras ir nenugalimas laimės troškimas aiškiai rodo, kad ne kas kita, o tik laimė yra žmogaus paskirtis, tikslas.

Ką sako prigimties balsas, tai patvirtina mūsų šventoji religija. Ji pareiškia, jog žmogus šiame pasaulyje yra tam, kad nusipelnytų amžinąją laimę, visokios laimės šaltinį – Dievą, Jį pažindamas, mylėdamas, garbindamas ir Jam tarnaudamas.

Dievą pažinti, mylėti, garbinti ir Jam tarnauti yra artimiausias žmogaus tikslas ir uždavinys šiame pasaulyje, o džiaugtis per amžius laime Dieve – jo galutinis tikslas ir paskirtis.

I. GALUTINIS ŽMOGAUS TIKSLAS

Gėris, galintis visiškai patenkinti žmogų

1. Kad koks nors gėris galėtų visiškai patenkinti žmogų, t. y. būti galutinis jo tikslas, jis turi:

a) būti kiekvienam pasiekiamas,

Tai savaime aišku. Juk kiekvieno žmogaus ta pati prigimtis, toks pat laimės troškimas, tad kiekvienas privalo turėti ir lygias galimybes patenkinti tą troškimą.

b) suteikti visišką laimę,

Vadinasi, tokią laimę, kad ir tiesos siekiąs protas būtų patenkintas, ir gėrio trokštanti valia pasotinta, ir širdis nurimusi. Kitaip žmogus vis nesijaus visiškai laimingas, nes galvos ir svajos apie didesnį gėrį.

c) būti patvarus.

T. y. nenykstąs, amžinas. Juk jeigu gėris nebus toks, tai mintis, kad galima jo netekti, užnuodys žmogaus sielą ir niekais pavers visą jo laimę.

Šio pasaulio dalykai nėra galutinis žmogaus tikslas

2. Šio pasaulio dalykai ir gėrybės, kaip antai: turtai, kūno sveikata, malonumai, mokslas, garbė ir kita, nėra ir negali būti galutinis žmogaus tikslas, nes jie:

a) ne visiems pasiekiami,

Ir iš tikro! Juk retas žmogus gali pasidžiaugti esąs pakankamai turtingas, sveikas, mokytas, garsus, o daugumai kaip tik trūksta šių dalykų. Ir tai dažniausiai be jokios jų pačių kaltės ir net nežiūrint didžiausių jų pastangų. Koks liūdnas ir skaudus būtų žmonių likimas, jeigu mažai kas galėtų pasiekti savo galutinį tikslą!

b) nesuteikia visiškos laimės,

Šio pasaulio dalykai ir gėrybės, tiesa, sužavi žmogų, suteikia jam tam tikrą pasitenkinimą, malonumą, užsimiršimą, bet tik trumpai valandėlei. Netrukus jo siela dar labiau nerimsta, veržiasi į tai, kas aukščiau, tobuliau už šį pasaulį, į amžiną tiesą, gėrį ir grožį. Gražiai ir teisingai sako šv. Augustinas: „Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol nurims Tavyje“[2].

O jeigu kas visą savo dėmesį ir širdį nukreipia vien tik į šio pasaulio dalykus ir gėrybes, tai, nors jų ir pakankamai turi, anaiptol tuo nepasitenkina, bet nori jų vis daugiau ir daugiau. Tai ypač aiškiai rodo gobšumui ar garbėtroškai pasidavusių žmonių elgesys. Rinkdami turtus ar siekdami garbės jie nežino nei galo, nei krašto. Vadinasi, jie neranda juose tikro pasitenkinimo.

c) labai nepastovūs, nepatvarūs, neamžini.

Juk mažai ko tereikia, kad žmogus netektų sveikatos, turtų, garbės, nors ir labiausiai stengtųsi visa tai saugoti ir ginti! Ir kaip dažnai jis viso to iš tikro netenka! Tačiau jeigu kas ir ilgesnį laiką džiaugiasi tomis gėrybėmis, vis tiek galų gale ateina mirtis ir jas visas iš jo išplėšia, arba, tiksliau sakant, jį nuo jų visų atplėšia. Ir tai visiems laikams, visiems amžiams. Ne be reikalo Viešpats Jėzus yra pasakęs palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: „Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.“ Galop jis tarė: „Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes.“ Tada tarsiu savo sielai: „Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ O Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk 12, 16–20)

Taigi jeigu šio pasaulio dalykai ir gėrybės būtų galutinis žmogaus tikslas, reikėtų sakyti, kad nė vienas jo nepasiekia ir net negali pasiekti. Bet laikyti galutiniu tikslu tai, ko neįmanoma pasiekti, yra neprotinga. Todėl...

Galutinis žmogaus tikslas yra antgamtinis

3. Kadangi šio pasaulio dalykai ir gėrybės nėra ir negali būti galutinis žmogaus tikslas, vadinasi, jo tikslas yra ne gamtinis, o antgamtinis.

Ši išvada savaime kyla iš to, kas ką tik pasakyta. Juk šio pasaulio dalykai ir gėrybės yra ne kas kita, kaip gamtos dalykai ir gėrybės, o jos negali visiškai patenkinti žmogaus. Tad galutinis jo tikslas turi būti kai kas aukščiau už jas, kitaip tariant, kai kas antgamtiško.

Galutinis žmogaus tikslas yra Dievas

4. Galutinis žmogaus tikslas gali būti tiktai Dievas, nes vien Jis yra tas gėris, kuris gali visiškai patenkinti žmogų.

Dievas yra aukščiausioji Tiesa, galinti pasotinti tiesos alkstantį žmogaus protą. Jis yra didžiausias Gėris, galintis visiškai nuraminti gero trokštančią žmogaus valią ir širdį. Jis yra amžinas, tad nereikia rūpintis ar bijoti kada nors Jo netekti. Jis pasiekiamas visiems žmonėms, nes visi yra Jo kūriniai ir vaikai, ir Jis kiekvienam yra kuo teisingiausias. Ne veltui Šventajame Rašte sakoma: „Juk Dievas nėra šališkas“ (Rom 2, 11).

Prigimtinis ir antprigimtinis galutinis tikslas

5. Pagal tai, kaip Dievas gali patenkinti žmogaus laimės troškimą, išskiriamas prigimtinis ir antprigimtinis galutinis žmogaus tikslas.

Prigimtinį tikslą sudaro tokia laimė Dieve, kokia atitinka žmogaus prigimties jėgas bei gebėjimus ir kokios toji prigimtis geidžia. Savaime suprantama, kad šitokios laimės žmogui visiškai pakaktų. Juk didesnės jis neįstengia nei suprasti, nei įsivaizduoti, nei trokšti.

Tačiau Dievas anaiptol ne šitokiai laimei paskyrė žmogų. Savo neapsakomu gerumu ir begaline meile Jis jam nustatė daug aukštesnį, visą jo prigimtį viršijantį antprigimtinį tikslą[3]. Savo prigimtimi žmogus yra tik Dievo tarnas, visai nevertas regėti patį Dievą ir dalyvauti Jo laimėje. Bet Dievas paskyrė jį savo įsūniu, savo šeimos nariu, savo prigimties ir laimės dalininku. „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“, – sako šv. Paulius (Ef 2, 19). Todėl jis pareiškia: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Apaštalas šv. Jonas sako: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! ... Mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime (kadangi dar nesame pasiekę savo galutinio tikslo). Mes žinome, kad kai pasirodys (vadinasi, kada pasieksime savo galutinį tikslą), būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 1–2). „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, – kalba šv. Paulius, – o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas“ (1 Kor 13, 12).

Dera pasakyti, kad galutinis žmogaus tikslas niekada nebuvo prigimtinis, bet visada tik antprigimtinis.

Šio pasaulio gėrybės yra žmogui tik priemonės

6. Nors šio pasaulio gėrybės nėra galutinis žmogaus tikslas, jos turi savo vertę. Jos duotos tam, kad jomis naudodamasis žmogus atliktų savo uždavinį čia, žemėje, vadinasi, pažintų, mylėtų, garbintų Dievą, Jam tarnautų ir taip pasiektų savo galutinį tikslą – amžinąją laimę Dieve. Tad jos yra ne tikslas, o tik priemonės.

Todėl Šventajame Rašte neišmanėliais vadinami tie, kurie iš šio pasaulio dalykų nesistengia pažinti Dievo: „Kvaili buvo visi žmonės, kurie gyveno Dievo nepažindami ir kurie, matydami gerus dalykus, nepajėgė pažinti To, Kuris yra, nei pripažinti menininko, stebėdamiesi jo darbais!“ (Išm 13, 1)

Išvados

7. Iš to, kas pasakyta, savaime kyla dvi išvados:

a) nereikia širdimi prisirišti prie šio pasaulio dalykų bei gėrybių ir ieškoti juose savo laimės,

„Laikas trumpas! – sako šv. Paulius. – Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę. Nes šio pasaulio pavidalas praeina.“ (1 Kor 7, 29–31)

b) reikia naudotis jais tik kaip priemonėmis ir tik tiek, kiek jie yra priemonės galutiniam tikslui siekti.

Šio pasaulio dalykai ir gėrybės turi ne užstoti Dievą, o Jį atskleisti, ne nuo Jo atitraukti, o į Jį vesti. Priešingu atveju tai būtų ne tik neprotinga ir neteisinga, bet ir nemaža mūsų kaltė. Ne veltui šv. Paulius apie pagonis sako: „Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami.“ (Rom 1, 18–20)

II. ARTIMIAUSIAS ŽMOGAUS TIKSLAS ARBA UŽDAVINYS ŠIAME PASAULYJE

Žmogaus uždavinys

1. Amžinąją laimę žmogus gauna ne šiaip sau, be jokių pastangų, o turi ją nusipelnyti, kol gyvena šiame pasaulyje.

Todėl gyvenimas šiame pasaulyje Šventajame Rašte vadinamas sėjimu pjūties dienai (Mt 13, 24–30), darbo metu vynuogyne (Mt 20, 1–16), pelno rinkimu iš gautųjų talentų (Mt 25, 14–30), turtų krovimu danguje (Mt 6, 20), bėgimu lenktynėse (1 Kor 9, 24) ir pan. „Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip ... jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi“, – sakoma apie tinkamai pabaigusius gyvenimą šiame pasaulyje (Apr 14, 13).

Žmogus nusipelno amžinąją laimę, stengdamasis Dievą:

a) pažinti kaip aukščiausiąją Tiesą,

b) mylėti antprigimtine meile kaip didžiausią Gėrį,

c) garbinti kaip vyriausiąjį Valdovą ir Jam tarnauti.

Tai ir sudaro artimiausią žmogaus tikslą arba jo uždavinį šiame pasaulyje.

Uždavinio svarbumas

2. Atlikti šį uždavinį yra be galo svarbu. Juk nuo to priklauso visas amžinasis žmogaus likimas. Vos peržengęs amžinybės slenkstį, žmogus tuojau išgirsta sprendimą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 21) arba: „Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ (Mt 25, 30)

Pabrėždamas, koks svarbus šis uždavinys, Viešpats Jėzus ne kartą jį vadino pirmutiniu, aukščiausiuoju, vieninteliu žmogaus gyvenime. Juk žinomi Jo žodžiai: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26) „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo.“ (Mt 6, 33) „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno.“ (Lk 10, 41–42)

Jį galima atlikti

3. Paskyręs žmogui šį uždavinį, Dievas padarė, kad jį būtų galima atlikti, nes:

a) apreiškė tiesas, kuriomis žmogus turi tikėti,

b) davė pažinti savo valią, kurią jis privalo vykdyti,

c) teikia malonių, kuriomis jis turi naudotis.

Kaip jį atlikti

4. Žmogus atlieka savo uždavinį šiame pasaulyje ir tuo nusipelno amžinąją laimę, kai:

a) tiki viskuo, ką Dievas apreiškė, t. y. pažįsta Dievą, kiek Jis leidžiasi žmonėms pažįstamas,

b) vykdo Dievo valią, t. y. Dievą myli, garbina ir Jam tarnauja,

c) naudojasi Dievo malonėmis, t. y. antprigimtinio tikslo siekia antprigimtinėmis priemonėmis.

 

[1] Rašant įvadą ir pirmą šio veikalo dalį, naudotasi šia literatūra:

1. Rcemischer Katechismus, Verlag von Firedrich Winkler, Passau, 1839.

2. P. Jos. Deharbes, Grosser katholischer Katechismus, Verlag von Friedrich Pustet, Regėnsburg, 1906.

3. Katolischer Katechismus fūr das Bistum Passau, Verlag Josef Kosel, Mūnchen.

4. Katolischer Volkskatechismus von Franz Spirago, Trautenau, 1903.

5. Catėchisme du diocėse de Bayonne, Tours, Alfr. Manie et Fils.

6. A catechism of christian doctrine (rankraštis).

7. G. Delcuve, S.J. et A. de Marneffe, S.J., Jesus Christ lumiėre du monde, Casterman, Tournai-Paris, 1947.

8. G. Delcuve, S.J., L'ėglise notre mere, Casterman, Tournai-Paris, 1947.

9. Franz Buerkli, Katholische Religionslehre als Lebensgestaltung, Verlag Herder, Freiburg, 1948.

10. P. Leon von Rudlofi, Trumpa pasauliečių dogmatika. Išvertė dr. M. Ražaitis, Stuttgart, 1947.

11. Ludovicus Lercher, Institutiones Theologiae Dogmaticae, Oeni-ponte-Lipsiae, Felix Rauch, 1940.

12. Praktisches Bibelhandbuch, herausg. von John. Straubinger und Jos. Bartle, Kepplerhaus, Stuttgart, 1936.

13. P. Dr. Hilarin Felder, Jesus von Nazareth, Verlag Ferdinand Schoeningh, Paderborn, 1937.

14. J. Donat, Psychologia, F.H. Kerle, Heidelberg, 1946.

15. Juozapas Skvireckas, Kauno Arkivyskupas Metropolitas, Naujasis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Testamentas, IV laida, Stuttgart, 1947.

16. Codex Iuris Canonici, Romae, Typis polyglottis vaticanis, 1918.

[2] Augustinas, Išpažinimai, t. I, d. I.

[3] Šia proga reikia pasakyti, kad žodis „antgamtinis“ reiškia ne visai tą patį, ką „antprigimtinis“. Antgamtinis yra tai, kas viršija gamtą, t. y. šį regimąjį pasaulį. Antprigimtinis yra tai, kas yra aukščiau už prigimtį (šiuo atveju žmogaus, nes apie ją tekalbame). Kadangi galutinis žmogaus tikslas nėra gamtos daiktuose ir gėrybėse, vadinasi, jis yra antgamtinis. Tačiau tas antgamtinis tikslas gali būti dvejopas: prigimtinis ir antprigimtinis. Todėl vadinant jį tik antgamtiniu, būtų nepakankamai griežtai ir teisingai pasakyta.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų