Atsakymai į skaitytojų klausimus, „The Angelus“, 2017 m. gruodžio mėnesio numeris
Ar dažnai turėtume priimti Šv. Komuniją?
Taip! Tai buvo ankstyvosios Bažnyčios praktika. Po įvairių istorinių permainų ją oficialiai grąžino ir rekomendavo popiežius šv. Pijus X.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais ir patristikos laikotarpiu tikintieji buvo skatinami priimti Šv. Komuniją kiekvienose šv. Mišiose, bet tai nebuvo įsakyta. Pamažu šis paprotys susilpnėjo, ir viduramžiais (paradoksalu – „tikėjimo amžiais“) šv. Komunija buvo priimama rečiau nei bet kuriuo kitu Bažnyčios istorijos laikotarpiu; ją retai priimdavo net šventieji. Todėl Laterano IV Susirinkimas (1213) nustatė pareigą priimti šv. Komuniją bent kartą metuose. Savo ruožtu teologai primygtinai ragino dažnai, netgi kasdien, priimti šv. Komuniją (Šv. Tomas, Summa Theologica, III, q. 80, a. 10); taip pat įvairūs reformuotojai, pasiryžę dvasiškai atgaivinti Bažnyčią, pavyzdžiui, šv. Kotryna Sienietė ir šv. Vincentas Fereras, skatino tikinčiuosius grįžti prie dažnos šv. Komunijos.
Po Tridento Susirinkimo ir šv. Ignaco Lojolos bei šv. Pilypo Nerio nenuilstamų pastangų ši praktika buvo atgaivinta, su sąlyga, kad priimantysis reguliariai atlieka išpažintį ir rimtai tam pasiruošia. Deja, netrukus šiam papročiui pasipriešino jansenistai. Laikydami Eucharistiją atlygiu už pasiektą dvasinį tobulumą, o ne maistu dvasiniam augimui, jie teigė, kad vertam šv. Komunijos priėmimui būtina griežta atgaila už praeities nuodėmes ir beveik nepasiekiama tyra meilė Dievui.
Vienas iš ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų, šv. Jonas Kasianas, atmetė tokį požiūrį jau V amžiuje: „Neturime vengti šv. Komunijos dėl to, kad laikome save nuodėmingais. Turime artintis prie jos dažniau, kad būtų pagydyta mūsų siela ir nuskaistinta dvasia, tačiau artinkimės su tokiu nusižeminimu ir tikėjimu, kad, laikydami save nevertais, dar labiau trokštume vaistų savo žaizdoms išgydyti. Priešingu atveju neįmanoma priimti šv. Komunijos net ir kartą metuose, o taip elgiasi kai kurie žmonės, manydami, jog pašventinimas dangiškomis paslaptimis prieinamas tik šventiesiems. Geriau galvokime, kad suteikdamas mums malonę Sakramentas padaro mus tyrus ir šventus. Anie žmonės parodo daugiau puikybės nei nuolankumo, nes priimdami Sakramentą laiko save jo vertais. Daug geriau, kai, žinodami niekada nesą verti Šventųjų Paslapčių, priimame jas nužeminta širdimi kiekvieną sekmadienį, trokšdami pagyti iš savo dvasinių ligų, nei kai apakinti puikybės galvojame, kad po metų tapsime verti jas priimti.“
Jensenistų klaida buvo greitai pasmerkta, bet ji padarė ilgalaikį poveikį tikinčiųjų gyvenimui, ir šv. Komunijos priėmimas tapo vis retesnis ir retesnis.
Ši netvarka buvo galutinai pašalinta dekretu „Sacra Tridentina Synodus“, kurį 1905 m. paskelbė Šventoji Susirinkimo kongregacija (dabar Dvasininkų kongregacija), remdamasi šv. Pijaus X direktyvomis. Šiuo potvarkiu pripažįstama, kad dažna ar net kasdienė šv. Komunija yra labiausiai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Katalikų Bažnyčios trokštama praktika ir kad ji sustiprina žmogaus susivienijimą su Kristumi, pagilina dvasinį gyvenimą, praturtina sielą dorybėmis ir suteikia jos priėmėjui amžinosios laimės laidą. Dekrete nurodytos sąlygos, būtinos norint vertai priimti šv. Komuniją:
1. Būti malonės būklėje – t. y. būti laisvam nuo mirtinos nuodėmės, pasiryžus niekada ateityje nebenusidėti. Be to, nors tai ir nėra įsakyta, derėtų, kad tie, kurie dažnai arba kasdien priima šv. Komuniją, būtų laisvi nuo kasdienių (bent jau tyčinių) nuodėmių ir nuo bet kokio nuodėmingo prisirišimo.
2. Turėti teisingą intenciją, t. y. artintis prie Šventojo Stalo ne iš įpročio ar tuštybės, ar dėl žmonių pagarbos, bet iš noro patikti Dievui, artimiau su Juo susivienyti ir pasinaudoti šia dieviška priemone savo silpnybėms ir trūkumams pašalinti.
3. Deramai pasirengti priimti Sakramentą ir dėkoti Dievui jį priėmus, kiek tai leidžia jėgos, gyvenimo sąlygos ir luomo pareigos, nes, nors sakramentai veikia savaime, jų poveikis būna proporcingas priimančiojo nusiteikimui.
4. Laikytis nustatytų pasninko taisyklių prieš priimant šv. Komuniją.
Raginimas dažnai priimti šv. Komuniją neturėtų paskatinti mūsų pamiršti, kad šį Sakramentą reikia priimti tinkamai pasirengus, būnant malonės būklėje ir gyvenant pagal katalikišką mokymą. Neikime šv. Komunijos rutiniškai, nerūpestingai, iš įpročio, norėdami patikti žmonėms ar nepasirengę. Taip pat pasistenkime tinkamai už ją padėkoti, šitaip išvengdami liūdno vaizdo, kai žmonės skuba prie bažnyčios durų vos tik priėmę mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują.
