Kalėdų oktavoje labai tinka aptarti pagarbaus šv. Komunijos priėmimo klausimą, nes kiekvienos šv. Mišios yra tarsi Kalėdos, juk konsekracijos metu iš tikrųjų fiziškai materialiame pavidale įsikūnija mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Prieš Kalėdas daugelį tikinčiųjų sukrėtė popiežiaus pasirašyta deklaracija, leidžianti laiminti tos pačios lyties poras. Tuo tarpu kur kas silpnesnę reakciją sukėlė per pandemiją Lietuvoje įsivyravusi ydinga praktika priimti šv. Komuniją į rankas, nors tai tikrai ne mažiau svarbus klausimas. Kaip yra pastebėjęs žymus Bažnyčios istorikas Michaelas Daviesas: „Komunijos priėmimas į rankas yra turbūt dramatiškiausias palaipsnio Dievo kulto pakeitimo žmogaus kultu simbolis.“
Straipsnyje apie šv. Pranciškų Asyžietį neseniai rašiau:
„Pranciškus tikrai norėjo atkurti Bažnyčią, Kristaus Bažnyčią, priklausančią Viešpačiui, ir čia jis rėmėsi tuo, kas nuo amžių tiesiogiai sieja Kristų su Bažnyčia: Eucharistija (ir dvasininkija) bei Šventuoju Raštu. [...] Pagrindinė šv. Pranciškaus teologinė idėja, jo paties paskelbta Laiške visiems dvasininkams, buvo tokia: „Šiame pasaulyje mes nematome ir neturime nieko materialaus, gauto iš Aukščiausiojo, išskyrus Kūną ir Kraują, pavadinimus ir žodžius, kuriais buvome sukurti ir išganyti.“ Eucharistija – brangiausias Bažnyčios turtas, nes tai pats Jėzus, pasilikęs su mumis. Bažnyčia yra Mistinis Kristaus Kūnas. Kaip pradėti griūnančios Bažnyčios atkūrimą ir stiprinimą, jeigu ne nuo pagarbos Kristaus Kūnui stiprinimo? Todėl Pranciškaus pasirinkimas atstatyti pagarbą Eucharistijai buvo esmingas ne tik tada, bet dar labiau mūsų dienomis, kai liūdnai žiūrime į Katalikų Bažnyčios doktrinos, liturgijos ir dvasingumo griuvėsius. Kaip kitaip galime atstatyti griūvančią Bažnyčią, jeigu ne pirmiausia atstatydami pagarbą ir meilę Eucharistijai ir šv. Mišioms?“
Šiame straipsnyje išdėstysiu pagrindinius argumentus, kodėl turėtume šv. Komuniją priimti tik ant liežuvio ir kodėl turime tam neatimamą teisę. Stebint krizę Bažnyčioje ir svarstant, kaip kiekvienas asmeniškai galime prisidėti prie Tikėjimo išsaugojimo, siūlau pirmiausia tvirtai apsispręsti visada teikti didžiausią pagal mūsų galimybes įmanomą pagarbą Švč. Sakramentui ir sąmoningai pasirinkti šv. Komuniją priimti pagarbiausiu mums įmanomu būdu – klūpint ir ant liežuvio. Tai gali būti nors ir mažas, bet svarbus asmeninis apsisprendimas, nes Bažnyčioje nieko nėra svarbiau nei Eucharistija.
1. Šv. Komunijos dalijimo į rankas praktika veda prie mažėjančios pagarbos ir menkstančio tikėjimo realiu Kristaus buvimu konsekruotoje ostijoje ir vyne.
Liturgijoje esminis yra šventumo, atskirtumo nuo pasaulietinės sferos, aspektas. Šventumas išreiškiamas simbolinėmis apeigomis, kurios savo esme yra kintančios tik lėtai, o ne keičiamos dirbtinai ir staiga. Šių laikų sekuliarizuotoje visuomenėje žmonės apskritai dar lankosi bažnyčioje tik todėl, kad čia randa kažką švento, skirtingo nuo įprasto gyvenimo, primenančio amžinybę. Taip ilgai gyvavusių pagarbos Švč. Sakramentui formų beprasmis keitimas yra žalingas sielovados požiūriu: tai piktina pamaldesnius tikinčiuosius ir sustiprina sekuliarią laikyseną tų, kurie paveikti pasaulio dvasios – ir vienus, ir kitus atstumia nuo reguliaraus praktikavimo.
Praktikos dalyti šv. Komuniją į rankas taikymas veda prie mažėjančios pagarbos ir menkstančio tikėjimo realiu Kristaus buvimu konsekruotoje ostijoje ir vyne, o taip pat ir mažėjančios pagarbos kunigystės sakramentui. Kad tuo įsitikintume, tereikia pažvelgti į šalių, kur Komunija į rankas yra dominuojanti praktika jau ilgesnį laiką, statistiką. Pavyzdžiui, 1950 m. 87 proc. JAV katalikų tikėjo tikru Kristaus buvimu Eucharistijoje. 2019 m. tuo tikėjo jau tik 30 proc. 1965-2020 m. laikotarpiu kunigų skaičius JAV sumažėjo perpus.
Žinoma, visą šį mažėjimą nurašyti vienam šv. Komunijos dalijimo būdo klausimui negalima, tačiau gana akivaizdu, kad pagarbesnis šv. Komunijos priėmimo būdas, pagarbesnis Švč. Sakramento laikymas ir pagarbesnis kalbėjimas apie jį tikrai nepadarytų žalos, o dramatiškas minėtų rodiklių smukimas JAV prasidėjo kaip tik tada, kai šv. Komunija buvo masiškai pradėta dalyti į rankas. Teigti priešingai – kad tai, kaip elgiamasi su konsekruotais Pavidalais, neturi įtakos tam, kaip apie juos galvojama, reikštų visiškai atmesti supratimą, kad žmogus yra kūno ir sielos vienovė ir kad kūniški veiksmai taip pat yra svarbūs ir darantys įtaką mūsų dvasiniam nusiteikimui.
Bažnyčia moko – lex orandi, lex credendi, t. y. būdas, kaip garbiname/meldžiamės, daro įtaką tam, kuo tikime. Kuo labiau su Eucharistija elgiamės kaip su paprasta duona, tuo labiau tikintieji ilgainiui praranda tikėjimą, kad Kristus tikrai ir substanciškai yra Eucharistijoje. Ir atvirkščiai – didžiausios pagarbos elgesyje su Švč. Sakramentu užtikrinimas skatina tikėjimą tikruoju Kristaus buvimu.
Dažniausiai pamirštama, kad moderniaisiais laikais šv. Komunijos priėmimą į rankas įvedė protestantai, taip būtent ir siekę ištrinti tikėjimą tikruoju Kristaus buvimu konsekruotuose pavidaluose. Knygoje Dominus Est vysk. Athanasius Schneideris rašo: „Cvinglis, Kalvinas ir jų pasekėjai, neigę Tikrąjį Buvimą, jau XVI amžiuje įvedė Komunijos davimą į rankas ir stovint. [...] Kai kurie Olandijos kalvinistų bažnyčios sinodai XVI ir XVII amžiuje priėmė formalius draudimus priimti Komuniją klūpint, siekiant išvengti bet kokios užuominos, kad garbinama duona.“
Michaelas Daviesas savo išsamioje studijoje šiuo klausimu (Michael Davies, Cranmer’s Godly Order, vol. 2, of Liturgical Revolution) aprašo, kaip kontinentinis protestantiškas požiūris į Komunijos priėmimą į rankas ir atsistojus darė įtaką anglikonų požiūriui. Jis aprašo, kaip Martinas Buceris, buvęs dominikonas iš Vokietijos, atmetė tikrąjį Kristaus buvimą Eucharistijoje ir padarė tiesioginę įtaką Kranmerio reformoms Anglijoje, kuomet įvestas Komunijos dalijimas į rankas – pradžioje tik kaip pasirinkimas, bet su tikslu, kad ilgainiui tai taptų dominuojančiu būdu ir tradicinio Komunijos priėmimo būdo išvis nebeliktų. Būtent taip Anglijoje ir įvyko.
Akivaizdu, kad protestantų revoliucionieriai gerai suprato principo lex orandi, lex credendi teisingumą ir stengėsi tikėjimą tikruoju Kristaus buvimu Eucharistijoje ištrinti tomis pačiomis priemonėmis, kurias taiko Komunijos į rankas šalininkai Katalikų Bažnyčioje.
2. Šv. Komunijos dalijimo ant liežuvio praktika leidžia išvengti nederamo ar net paniekinančio elgesio su konsekruota ostija ar bent sumažinti tokio elgesio tikimybę.
Šalia svarstymo, kuri praktika yra pagarbesnė, reikėtų svarstyti ir kuri praktika yra saugesnė, sumažinanti išniekinimo (sąmoningo ar netyčinio) tikimybę. Žinoma, visų nederamų situacijų išvengti neįmanoma, bet turėtume stengtis padaryti tai, kas nuo mūsų priklauso, kad tokių įvykių tikimybę sumažintume. Akivaizdu, kad dalijant Komuniją į rankas labai didėja tikimybė, kad kas nors ją išsineš ir panaudos šventvagiškiems tikslams. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad priimant Komuniją į rankas, daug trupinėlių nukrenta ant žemės, ir niekas jais nesirūpina. Tai akivaizdi nepagarba Viešpačiui Jėzui. Tai nuosekliai veda prie netikėjimo, kad kiekvienoje konsekruotos Ostijos dalelėje pilnai ir nedalomai yra Kristus.
Verta pažiūrėti šį ir kitus panašius atliktus eksperimentus, parodančius, kad dėl Komunijos į rankas pametama daug konsekruotos Ostijos dalelių:
Eksperimentas: dėl Komunijos į rankas pametama daug konsekruotos Ostijos dalelių
Galima būtų paklausti – kas čia tokio baisaus ir ar ne per daug smulkinamasi? Bažnyčia griežtai moko, kad kiekviename Ostijos trupinėlyje yra visas Kristus. Bažnyčios Tėvai aktyviai aptarinėjo būtinybę ir priemones, kad nebūtų paniekinta net mažiausia konsekruotos Ostijos dalelė ir nelaikė to smulkmena.
Tridento Susirinkimas, sess. XIII, c.3: „Jei kas neigtų, kad garbingame Eucharistijos sakramente, kiekviename jo pavidale ir kiekvienoje jo dalelytėje yra visas Kristus, tas tebūna ekskomunikuotas.“
Šv. Kirilas Jeruzalietis: „rūpinkitės neprarasti nei dalelytės [Viešpaties Kūno]. Toks praradimas būtų jūsų paties kūno išniekinimas. Juk jeigu jums būtų duotos aukso dulkės, ar nesirūpintumėte jas saugoti, kad nei grūdelis neišslystų iš jūsų pirštų, nes kitaip nuskurstumėt? O kaip dar žymiai labiau turime saugotis prarasti net trupinėlį to, kas yra gerokai vertingiau nei auksas ar brangieji akmenys?“ (citata iš vysk. Schneiderio knygos Dominus Est)
Šv. Efremas Siras: „Jėzus užpildė Duoną Savimi ir Dvasia ir pavadino tai Jo gyvuoju Kūnu. Tai, ką aš jums dabar daviau, sako Jėzus, nelaikykite duona, nemindykite kojomis – net mažų fragmentų. Mažiausias šios Duonos fragmentas gali pašventinti milijonus žmonių ir jo užtenka, kad būtų duota gyvybė kiekvienam, kas jį priima.“ (Dominus Est)
Kaip teigiama Dievo tarnystės kongregacijos 1969 m. instrukcijoje Memoriale Domini: „ši įprasta praktika labiau užtikrina deramą pagarbą šventosios Komunijos dalijimo metu; ji atitolina pavojų paniekinti eucharistinius pavidalus [...], skatina Bažnyčios rūpestį ir rekomendacijas nuolat saugoti konsekruotos duonos fragmentus.“
Dievo tarnystės kongregacija pripažino, kad būtent šv. Komunijos dalijimo ant liežuvio praktika yra saugesnė ir „atitolina pavojų paniekinti eucharistinius pavidalus“. Tuomet kodėl turėtume rinktis praktiką, kuri šį pavojų padidina? Ar mūsų asmeninės preferencijos svarbesnės nei objektyvus faktas, kad šv. Komunijos priėmimo ant liežuvio praktika geriau užtikrina pagarbą ir saugumą brangiausiam dalykui, kurį Dievas paliko Bažnyčiai?
3. Dažnai teigiama, esą rankos yra tokios pačios „šventos“ kaip burna ar visas pakrikštytojo kūnas. Pagal šią logiką, nieko blogo būtų trypti Šv. Pavidalus kojomis, nes juk jos lygiai tokios šventos, kaip ir rankos.
Metafiziniame lygmenyje mes niekada nesame verti priimti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir žinoma, kad Jo liesti nėra vertos nei mūsų rankos, nei burna, nei bet kokia kita mūsų kūno dalis. Tačiau tai, kad negalime pasiekti visiško tobulumo, nereiškia, kad neturėtume stengtis siekti kuo didesnio tobulumo laipsnio savo elgesyje. Dėl šios priežasties visa liturgija sudaryta iš simbolių, gestų, „kūno kalbos“, kuri aiškiai ir griežtai skiria skirtingą kūno dalių šventumo lygį. Juk tam tikros simboliais pažymėtos ceremonijos ir etiketas egzistuoja ir kitose žmonių gyvenimo sferose, ne vien liturgijoje, ir niekas jų nesiūlo visai atsisakyti.
Pavyzdžiui, civilizuotoje visuomenėje egzistuoja stalo etiketas, ir mes nesakome, kad svarbu tik tai, ką žmogus galvoja vidujai, kad ir kaip nemandagiai elgtųsi. Ne, mes reikalaujame ir tam tikro pagarbaus išorinio elgesio, atspindinčio jo vidinį nusiteikimą. Tai logiška dėl jau minėto fakto, kad žmogus nėra vien dvasinė būtybė, o sielos ir kūno vienovė. Garbinimo ir maldos aktas tik tada yra pilnavertis, kai jam pajungta tiek mūsų siela, tiek ir mūsų kūnas. Tik taip galime VISĄ SAVE atiduoti Dievui.
Labai svarbu ir tai, kad tradicinėse Krikšto apeigose kunigas pašventina kiekvieno krikštijamojo burną įdėdamas į ją šventintos druskos, taip ypatingai pašvenčiant būtent burną mūsų Viešpaties priėmimui. Deja, naujose apeigose to atsisakyta, ir šis pakeitimas nėra atsitiktinis, nes liturginės reformos šalininkai siekė katalikišką liturgiją priartinti prie protestantiškos, apskritai neigiančios Eucharistijos sakramentą. Todėl Krikšto sakramento apeigų pakeitimas ir šv. Komunijos dalijimo į rankas praktikos įvedimas tarnauja tam pačiam tikslui.
4. Liesti Šv. Pavidalus gali tik konsekruotos rankos ir konsekruoti indai.
Iš tiesų priimdami Komuniją ant liežuvio tiesiai iš kunigo rankų parodome, kad nesame verti imti Dievo Kūną į savo rankas, kad tik pašventintos kunigo rankos gali Jį liesti, kad Jis nekeliauja „iš rankų į rankas“. Plintanti praktika sugniaužti Komuniją pirštais yra netinkamas savininkiškas gestas Viešpaties Kūno atžvilgiu – tiek asmeniniu lygmeniu, tiek ir pasauliečių kaip luomo lygmeniu.
Tarp kunigo ir tikinčiųjų rankų yra esminis skirtumas. Būtent dėl to, kad galėtų liesti Švenčiausiąjį Sakramentą, yra konsekruojamos kunigo rankos – ir ne tik jos, bet ir visi indai, prie kurių liečiasi Viešpaties Kūnas ir Kraujas. Šv. Tomas Akvinietis rašo: „iš pagarbos šiam Sakramentui, niekas neliečia jo, išskyrus tai, kas yra konsekruota; dėl šios priežasties konsekruojamas korporalas ir kielikas, taip ir kunigo rankos, kad galėtų liesti šį Sakramentą. Todėl nėra teisėta bet kam Jį liesti, nebent dėl būtinybės, pavyzdžiui, jeigu Jis nukristų ant žemės arba rastųsi koks kitas būtinas atvejis. (Suma Theologiae, 16 ST, III, 82, 13)
Šį konsekruotų kunigo rankų svarbos pabrėžimą randame ir Tridento Susirinkimo Katekizme, kur rašoma:
„Siekdama visais įmanomais būdais apsaugoti tokio didingo Sakramento orumą, Bažnyčia ne tik patikėjo jo teikimo galią tik kunigams, bet ir įstatymais uždraudė bet kuriems kitiems asmenims, išskyrus pašvęstuosius asmenis, nebent iškiltų kokia nors ypatinga būtinybė, drįsti kelti ar liesti šventuosius indus, drobes ar kitus sakramentui atlikti reikalingus įrankius. Taigi patys kunigai ir kiti tikintieji gali suprasti, koks didelis turi būti pamaldumas ir šventumas tų, kurie ruošiasi konsekruoti, teikti ar priimti Eucharistiją.“
Kaip jau minėta, jeigu tikintiesiems leidžiama Švč. Sakramentą liesti savo nekonsekruotomis rankomis, tai reiškia kunigystės nužeminimą tik iki tam tikro socialinio ar psichologo vaidmens, nebeatskiriant pagrindinės jo funkcijos – rūpintis kulto reikalais. Kaip jau minėta ir parodyta statistiškai, tai skatina kunigystės reikalingumo nebesuvokimą ir ilgainiui mažina pašaukimų į kunigystę skaičių.
5. Šv. Komunijos dalijimo į rankas praktika konkrečia, išorine forma, kurią įgauna dabar, anksčiau niekada neegzistavo. Įvedant praktiką dalyti šv. Komuniją į rankas, atsisakoma nuo neatmenamų laikų įvestos ir visuotinių Bažnyčios susirinkimų išaukštintos praktikos.
Kaip teigiama jau minėtos kongregacijos 1973 m. dekrete De SS. Eucharistia, „įprotis konsekruotos duonos gabalėlius dėti priimančiam ant liežuvio <...> atitinka daugelio šimtmečių liturgines apeigas“. Skirtingai dažnam įsitikinimui, nėra aišku, kaip Viešpats Jėzus dalijo pirmąją Komuniją apaštalams per Paskutinę vakarienę (iš Evangelijos tai lieka neaišku), nors šia tema dažnai spekuliuojama. Ne vienas šventasis mistikas savo vizijose regėjo, kad Komunija buvo dalijama ant liežuvio, bet kaip buvo iš tikrųjų, mes nežinome. Net jeigu Komuniją Jėzus apaštalams davė į rankas, tai reikėtų nepamiršti, kad apaštalai buvo pirmieji kunigai, per Paskutinę vakarienę Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą ir įpareigojo būtent apaštalus-kunigus šį veiksmą kartoti. Tad tai, kas tiko konsekruotoms apaštalų rankoms, negali būti taikoma pasauliečiams.
Pirmaisiais amžiais kai kuriose Bažnyčiose Komunija iš tiesų būdavo duodama į rankas (nors kitur buvo duodama kaip tik ant liežuvio), bet iš aprašymų ir atvaizdų žinome, kad ta praktika buvo visai kitokia nei šiandien, su šiandienine praktika ji turėjo mažai ką bendro. Be to, jau nuo II šimtmečio gausu popiežių ir šventųjų raginimų Komuniją dalyti ant liežuvio.
Kiek žinoma iš išlikusių šaltinių, ankstyvojoje Bažnyčioje – tose vietose, kur šv. Komunija tikrai buvo priimama į rankas – tikintieji prieš tai turėdavo nusiplauti savo delnus, prieš priimant Komuniją žemai nusilenkti, tada kunigas padėdavo Komuniją ant skepetaite pridengto dešinės rankos delno ir tikintysis turėdavo, neliesdamas jos kita ranka ir nesulenkdamas pirštų, pakelti ją prie savo burnos. Be to, delnas, ant kurio buvo padedama Komunija, po Komunijos būdavo purifikuojamas arba nuplaunamas, taip siekiant išvengti Eucharistijos dalelyčių išniekinimo. Ankstyvojoje Chaldėjų Bažnyčioje net kunigams buvo draudžiama Eucharistinę duoną į burną įsidėti pirštais – jie lygiai taip pat, kaip aprašyta anksčiau, turėjo ją į burną priimti tiesiai nuo delno.
6. Vis dėlto net jei pirmųjų amžių praktika būtų buvusi tokia pat kaip dabartinė (nors tokia ji nebuvo), argumentas, kad reikia grąžinti pirmųjų amžių papročius yra klaidingas archeologizmas, pasmerktas Bažnyčios Magisteriumo.
Vadinamasis archeologizmas, pasmerktas Pijaus VI (Auctorem Fidei, 1533 m.) ir Pijaus XII (Mediator Dei, 1947 m.), siekia grąžinti menamas, tendencingai rekonstruotas pirmykštės Bažnyčios praktikas, kartu neigdamas Šventosios Dvasios vedamą organišką bažnytinės praktikos vystymąsi. Šis argumentas grindžiamas prielaida, esą tai, kas tiko krikščionybės senovėje, neabejotinai tinka ir šiandien; maža to, netgi yra geriau už tai, ką Bažnyčia įvedė šimtmečiams bėgant. Toks grįžimas į „embrioninę būklę“ nėra pažanga, tik regresas. Tai, kas pradžioje nekėlė pavojaus dėl pirmųjų krikščionių uolumo ir erezijų apie Švč. Sakramentą nebuvimo, tapo pavojinga, protestantams ėmus neigti tikrąjį Kristaus buvimą Eucharistijoje. Neatrodo, kad tai būtų mažiau pavojinga dabar, kuomet tuo nebetiki net dauguma katalikų.
Meilė yra išradinga, ir nuosekli, lėta raida turėtų būti gyvenimo dėsnis. Todėl normalu, kad Bažnyčia laikui bėgant tobulino tikėjimo Švč. Sakramentu išraišką ir didino pagarbą jam. Noras (išoriškai) grįžti prie ankstyvosios Bažnyčios papročių išduoda jos dvasią, nes atmeta jai būdingą raidą. Be to, toks argumentas yra veidmainiškas, nes tie, kurie agituoja už šv. Komunijos teikimo į ranką įvedimą, jokiu būdu nenorėtų grąžinti daugelio pirmųjų amžių papročių, pavyzdžiui, ilgų ir sunkių atgailų, pasninkų, katechumenų ir tikinčiųjų atskyrimo per Mišias, ilgo stovėjimo per pamaldas ir pan. Taip pat jie nesiūlo grąžinti ir anksčiau aptarto būdo, kaip šv. Komunija iš tikrųjų kai kur buvo dalijama į rankas, o įveda visiškai naują, niekad anksčiau neegzistavusį būdą.
Šv. Komunija ant liežuvio – kiekvieno tikinčiojo teisė
Bendroje Romos Mišiolo instrukcijoje, išleistoje Dievo garbinimo ir sakramentų disciplinos kongregacijos, sakoma: „Jeigu Komunija dalijama tik duonos pavidalu, kunigas truputį pakelia ostiją ir parodo ją kiekvienam tardamas „Kristaus Kūnas“. Komunikantas atsako „Amen“ ir priima sakramentą arba ant liežuvio, arba, kur tai leidžiama, į ranką, šį pasirinkimą paliekant komunikantui (paryškinimas mano – M.P.).“
Minėta kongregacija yra bent tris kartus patvirtinusi, kad tikintieji negali būti verčiami priimti šv. Komuniją į rankas. Pavyzdžiui, 1985 m. laiške JAV vyskupų konferencijai: „Tikinčiųjų negalima įpareigoti priimti Komunijos į ranką praktiką.“ (Congregation for Divine Worship, April 3, 1985 letter to the National Conference of Catholic Bishops)
1999 m. ta pati kongregacija:
„Yra visiškai aišku iš Šventojo Sosto dokumentų, kad vyskupijose, kur Eucharistinė duona gali būti dalijama tikintiesiems į rankas, teisė tikintiesiems priimti Eucharistinę duoną ant liežuvio ir toliau galioja. Todėl tie, kas komunikantams leidžia priimti šv. Komuniją tik į rankas, elgiasi prieš normas.“ (Congregation for Divine Worship, Notitiae. (April 1999))
2009 m. šios kongregacijos vardu jos sekretorius laiške patvirtino, kad instrukcija Redemptionis Sacramentum (2004 m.) užtikrina, „kad kiekvienas tikintysis visada turi teisę priimti šv. Komuniją ant liežuvio“. (Congregation for Divine Worship, Letter to unnamed Catholic. June 22, 2009)
Tad kiekvienas tikintysis visada turi neatimamą teisę priimti šv. Komuniją ant liežuvio, o kunigai, kurie šią teisę riboja – nusideda.
Papildymas dėl šv. Komunijos priėmimo atsiklaupus
Vertėtų aptarti ne tik šv. Komunijos priėmimą ant liežuvio, bet ir atsiklaupus, nes būtent tokia praktika Vakarų Bažnyčioje buvo bent pusantro tūkstančio metų. Aiškindamas ryšį tarp išorinės kūno laikysenos atsiklaupus ir vidinio nuolankumo, šv. Tomas Akvinietis rašo: „Nuolankumas padaro maldą vertą būti išgirsta.“ Toliau jis nurodo dvi pagrindines priežastis, kodėl būtent klūpojimas yra nuolankumo simbolis:
„Pirma, žmogus nusižemina tam tikru būdu, kai atsiklaupia ir pasiduoda tam, prieš ką atsiklaupia. Tokiu būdu jis pripažįsta savo silpnumą ir menkumą. Antra, fizinė jėga glūdi keliuose; sulenkdamas juos žmogus atvirai išpažįsta savo jėgos trūkumą.“ (Citata iš Peter Kwasniewski, The Holy Bread of Eternal Life)
Klūpojimo pavyzdžių maldaujant pilnas Šv. Raštas. Pavyzdžiui, Petras klaupiasi prieš Jėzų (Lk 5, 8), Jairas atsiklaupia prašydamas savo dukros išgydymo (Lk 8, 41), samarietis atsiklaupia padėkoti Jėzui (Lk 17, 16), Lozoriaus sesuo Marija atsiklaupusi ant kelių maldauja sugrąžinti savo broliui gyvybę (Jn 11, 32), 94 psalmėje rašoma: „Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsti, klaupkimės prieš Viešpatį, mūsų Kūrėją!“
Kaip jau minėjau anksčiau, mes niekada iki galo nesame verti priimti Viešpaties Jėzaus, bet tai nereiškia, kad neturime padaryti to, kas nuo mūsų priklauso, kad priimtume Jį kuo pagarbiau. Kaip gerai paaiškina vysk. Schneideris, „klūpėjimas pats kaip toks jau yra garbinimo aktas. Tačiau tie, kurie priima Komuniją stovėdami, prieš tai dar turi atlikti atskirą pagarbinimo aktą.“ Tinkamos katechezės neturėję katalikai dažnai pamiršta nusilenkti ar parodyti kitokį pagarbinimo aktą, tačiau tie, kurie priima Komuniją klūpėdami, jau pačiu šiuo veiksmu pagarbina Viešpatį, jiems nebereikalingas joks papildomas pagarbinimo veiksmas. Taip užtikrinama, kad visi tikintieji visada prieš priimdami Komuniją pagarbins Viešpatį. Šv. Augustinas rašė: „Jeigu prieš priimdami Eucharistinį Viešpaties Kūną Jo pirmiausia nepagarbiname, nusidedame. [...] Niekas negali valgyti šio kūno pirmiausia Jo nepagarbinęs.“ (Dominus Est)
Dar dažnai išsakoma idėja, kad klūpojimas nedera su žmogiškuoju orumu, yra jo pažeminimas. Tai atkartoja ne ko kito, o nacių propagandinį šūkį: „Ein Deutscher kniet nicht vor seinem Herrgott, ein Deutscher steht vor seinem Gott“ („Vokietis nesiklaupia prieš savo Viešpatį Dievą, vokietis stovi prieš savo Dievą“). Nacionalsocialistinė propaganda mokykloms (N. S. Schulungsbriefe), išleista dr. Goebbelso propagandos ministerijos, šmeižė Katalikų Bažnyčią, esą ji užsikrėtusi „žydišku sugedimu“ (semitische Verseuchung). Vergas klūpo, skelbė dr. Goebbelsas, vokiečiai gi, priešingai, yra freie Menschen – laisvi žmonės. Tad sąmoningas atsisakymas klauptis prieš Dievą yra ne kažkokio žmogiškojo orumo, o žmogiškosios puikybės išraiška.
Žymusis teologas Dietrichas von Hildebrandas knygoje „Nusiaubtas vynuogynas“ klausia:
„Kodėl gi, klausi savęs, klūpėjimas buvo pakeistas stovėjimu? Argi klūpėjimas nėra klasikinė garbinimo išraiška? Jis jokiu būdu nėra vien kilni prašymo, maldavimo išraiška, jis taip pat yra tipiškas nuolankiai pagarbaus atsidavimo, valdžios sau pripažinimo, žvelgimo aukštyn ženklas. Jis geriausiai išreiškia nuolankią laikyseną absoliutaus Viešpaties atžvilgiu – adoraciją. Chestertonas yra sakęs, kad žmogus net nesuvokia, koks jis yra didis, kai klūpo. Kam gi pakeisti tai stovėjimu? Galbūt klūpėjimą reikėtų uždrausti, nes jis sukelia asociacijas su feodaliniais laikais, nes jis nebetinka „demokratiškam“ moderniajam žmogui? Argi religinis atsinaujinimas reiškia kentėjimą nuo sunkios stadijos „sociologinės ligos“, kuri absurdiškai bando kildinti fundamentalius žmogiškus reiškinius iš konkrečios epochos ir jos mąstymo pobūdžio? Kodėl gi tikintieji negali klūpoti vienas šalia kito prie Komunijos stalo? Juk galų gale tai yra didi žmogiškumo išraiška. Kodėl jie turi žingsniuoti prie altoriaus žąsele? O gal įsivaizduojama, kad tai geriau negu klūpėjimas kartu susikaupus atitinka šventosios Komunijos kaip valgio pobūdį (kuris taip dažnai pabrėžiamas)?“
Taip pat kartais nurodomas faktas, kad Rytų, katalikų ir stačiatikių, ritualuose nėra klūpoma, o stovima. Tačiau šis palyginimas yra netinkamas svarstant klūpėjimo klausimą lotyniškame rituale. Rytų katalikai turi savitus pagarbos išreiškimo būdus, tokius kaip dažnas žegnojimasis kryžiaus ženklu. Vakaruose tradicinis pagarbos ženklas nuo seniausių laikų buvo klūpėjimas (ne tik Bažnyčios ritualuose, bet ir pasauliečių, pvz., ištikimybės karaliui prisiekimo ceremonijose). Nėra jokios priežasties, kodėl Vakaruose turėtume priimti mums svetimus papročius ir atsisakyti savų, vyravusių daugiau nei pusantro tūkstančio metų.
Straipsnyje išsamiai rėmiausi Scotto Bieno svetainėje Rorate Caeli išdėstytais argumentais.
