Ištrauka iš šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo veikalo „Auksinė knyga“.
11. Mąstykite apie kančios prasmę
Kad galėtumėte geriau kentėti, įsigykite šventą įprotį mąstyti apie šiuos keturis dalykus:
Pirma, Dievo akį, kuri kaip didis karalius nuo pilies viršūnės žiūri į savo kareivį kautynėse, su pasitenkinimu ir girdamas jo drąsą. Į ką Dievas žvelgia žemėje? Į karalius ir imperatorius savo sostuose? Jis į juos dažnai žiūri tik su panieka. Į valstybės kariuomenės didžiąsias pergales, brangakmenius, vienu žodžiu, į dalykus, kurie žmonių akyse yra didingi? Tai kas didinga žmonių akyse, yra šlykštybė Dievui. Taigi, į ką jis žvelgia su malonumu ir pasitenkinimu, apie ką jis prašo naujienų iš angelų ir net pačių demonų? – Apie žmogų, kuris dėl Dievo kaunasi su laime, su pasauliu, su pragaru ir net su pačiu savimi, žmogų, kuris džiaugsmingai neša savo Kryžių. „Ar nematei žemėje didelio stebuklo, į kurį su pasigėrėjimu žiūri visas dangus?“ – sako Viešpats šėtonui. „Ar nematei mano tarno Jobo (Job 2, 3), kuris kenčia dėl manęs?“
Antra, įsižiūrėkite į tą galingą Viešpaties ranką, kuri tveria visą mūsų patiriamą blogį gamtoje, nuo menkiausio iki didžiausio. Dėl tos pačios rankos, kuri paguldė ant žemės šimto tūkstančių vyrų armiją (2 Kar 19, 35), nukrenta ir medžio lapas ar plaukas nuo jūsų galvos (Lk 21, 18); ranka, kuri šiurkščiai palietė Jobą (Job 1, 13), jus švelniai liečia nedideliu jums suteikiamu skausmu. Ta pačia ranka jis kuria dieną ir naktį, saulę ir tamsybes, gėrį ir blogį; jis leidžia įvykti nuodėmėms, kurios jus sukrečia: Dievas nenori blogio, bet leidžia, kad jis įvyktų.
Taigi, kai pamatysite Šimį jus įžeidinėjant, į jus metant akmenis kaip į karalių Dovydą (2 Sam 16, 6), pasakykite patys sau: „Mes visiškai nekeršysime, leisime jam tai daryti, nes Viešpats jam liepė taip elgtis. Aš žinau, kad nusipelniau didžiausių įžeidimų ir kad Dievas mane teisingai baudžia. Sustokite, mano rankos; tu, mano liežuvi, sustok, neatsikirsk, nesakyk nei žodžio: šis vyras ar ši moteris mane išplūsta - jie yra Dievo pasiuntiniai, kurie ateina siunčiami jo gailestingumo, kad įvykdytų meilingą jo bausmę. Neskatinkime Dievo teisingumo, savindamiesi jo teisę atlyginti; neniekinkime jo gailestingumo, priešindamiesi jo iš meilės kylantiems kirčiams, bijodami, kad jis atsilygindamas nepaliktų mūsų grynajam teisingumui amžinybėje“.
Pažvelkite, kaip visagalis ir be galo išmintingas Dievas viena ranka jus palaiko, kol kita muša; jis viena ranka numarina, o kita atgaivina; jis pargriauna ir pakelia, ir savo abiem rankomis švelniai, bet tvirtai apkabina jūsų gyvenimą nuo vieno krašto iki kito (Išm 8, 1): švelniai, nes neleidžia, kad jūs būtumėte gundomi ar kankinami virš jūsų jėgų; tvirtai, nes jums padeda galinga malone, kuri atitinka pagundos ar kančios jėgą ir trukmę; vėlgi tvirtai, nes jis pats tampa, kaip jis teigia per šventosios Bažnyčios dvasią, jūsų atrama atsidūrus ant bedugnės krašto, jūsų palydovu kelyje, kuriuo eidami pasiklydote, jūsų pavėsiu deginančioje kaitroje, jūsų drabužiu merkiančiame lietuje ir stingdančiame šaltyje, jūsų vežimu prislėgus nuovargiui, jūsų prieglobsčiu jus ištikusioje bėdoje, jūsų lazda slidžiame kelyje ir jūsų uostu vidury audrų, kurios grasina jus sudaužyti ir paskandinti[1].
Trečia, pažvelkite į nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus žaizdas ir skausmus. Jis pats jums tai sako: „Jūs visi, einantys keliu, spygliuotu ir vedančiu į nukryžiavimą, kuriuo ir aš ėjau, pažvelkite ir pamatykite (Rd 1, 12): pažvelkite savo kūno akimis ir pamatykite savo kontempliacijos akimis, ar jūsų skurdas, jūsų nuogumas, jūsų nekentimas, jūsų skausmai, jūsų apleidimai yra panašūs į manuosius; pažvelkite į mane nekaltą ir vaitokite jūs, kurie esate kalti!“
Šventoji Dvasia mums apaštalų lūpomis įsako nukreipti žvilgsnį į nukryžiuotąjį Jėzų Kristų (Gal 3, 1); ji mums įsako apsiginkluoti šia mintimi (1 Pt 4, 1), kuri yra aštresnė ir baisesnė visiems mūsų priešams nei bet koks kitas ginklas. Kai jus užpuls skurdas, niekšiškumas, skausmas, pagundos ir kiti kryžiai, apsiginkluokite skydu, šarvais, šalmu, dviašmeniu kalaviju (Ef 6, 11-18), tai yra mintimis apie nukryžiuotąjį Jėzų Kristų. Štai išeitis iš visų sunkumų ir pergalė prieš bet kurį priešą.
Ketvirta, pažvelkite aukštyn į gražiąją karūną, kuri jūsų laukia danguje, jei gerai nešite savo Kryžių. Šis atlygis palaikė patriarchus ir pranašus jų tikėjime persekiojimų metu, jis įkvėpė apaštalus ir kankinius jų darbuose ir kančiose. „Mes verčiau renkamės, – sakydavo patriarchai su Moze, – mes verčiau renkamės su Dievo tauta kęsti priespaudą kad būtumėm amžinai laimingi su juo, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais (Žyd 11 , 25)“. „Mes kenčiame didelius persekiojimus dėl atlygio (Ps 118, 112) “ – sakydavo pranašai su Dovydu. „Mes esame aukos, pasmerktos myriop, lyg reginys pasauliui, angelams ir žmonėms mūsų kančiomis, kaip pasaulio sąšlavos, visų atmatos (1 Kor 4, 9.13), – sakydavo apaštalai ir kankiniai su šventuoju Pauliumi, – bet lengvas dabartinis mūsą vargas ruošia mums neapsakomą visa pranokstančią amžinąją garbę (2 Kor 4, 17)“.
Pažiūrėkime aukštyn į angelus, kurie šaukia: „Saugokitės, nepraraskite Kryžiumi pažymėtos karūnos, kuri bus jums duota, jei gerai jį nešite. Jei jūs nešite jį netinkamai, jį gerai neš kitas, kuris ir pačiups jūsų karūną“[2]. „Tvirtai kovokite kantriai kentėdami, - sako mums visi šventieji, - ir jūs pasigrobsite amžinąją karalystę“ (Mt 11, 12). Paklausykime Jėzaus Kristaus, kuris mums kalbėjo: „Aš suteiksiu atpildą tik tam, kuris kantriai kentės ir nugalės“ (Apr 2, 7.11.26).
Pažiūrėkime apačion į tą vietą, kurios nusipelnėme ir kuri mūsų laukia pragare kartu su bloguoju plėšiku ir su atstumtaisiais, jei mes kentėsime kaip jie: murmėdami, jausdami apmaudą ir siekdami keršto. Sušukime kartu su šventuoju Augustinu: „Degink, Viešpatie, kapok, tašyk, rėžk, šiame pasaulyje bausdamas mano nuodėmes, kad tik už jas atleistum amžinybėje“[3].
12. Nesiskųskite dėl kančių
Niekada laisva valia ir murmėdami nedejuokite dėl kūrinių, kuriais naudojasi Dievas, norėdamas jus bausti. Todėl skirkite tris dejavimo skausmuose rūšis. – Pirmasis yra nevalingas ir natūralus: tai dejavimas kūno, kuris vaitoja, dūsauja, skundžiasi, verkia, aimanuoja. Tačiau jei siela, kaip sakiau, yra pasidavusi Dievo valiai aukštesniojoje dalyje, jokios nuodėmės nėra. – Antrasis yra protingas: kai žmogus dejuoja ir parodo savo skausmą tiems, kas gali jį numalšinti, pvz., vyresniajam ar gydytojui. Toks dejavimas gali būti netobulas, kai jis per daug skubotas, bet jis nėra nuodėmė. – Trečiasis jau yra nusikalstamas: kai dejuojama dėl artimo, siekiant išvengti skausmo, kuriuo jis mus kamuoja, ar norint jam atsikeršyti; arba kai dejuojama dėl patiriamo skausmo ir su tuo dejavimu sutinkama, prie skausmo pridedant nekantrumą ir murmėjimą.
[1] Romos brevijorius, Dvasininkų kelionės maldos, 2 oracija.
[2] Aliuzija į Keturiasdešimties karūnuotųjų kankinių istoriją: Romos brevijorius, kovo 10 d., Aušrinės 5 skaitinys.
[3] HIc ure, hic seca, hic non parcas, ut in aeternum parcas.
